|
Parašė BALYS AUGINAS
|
Pirmosios meilės žavumas glūdi tame, kad nežinoma, jog ji gali pasibaigti.
D i s r a e l i
PAKASYNOS
Nužudyti debesys guli
Ant atdaro kapo duobės —
Geltonos astros.
Lašas rudens saulės,
Ir byrantis auksas —
Gėlės. Vaškas. Ir auksas.
Visa tai šiandien Tau,
Nurimusi mano mergaite! —
Širdyje — pelenai,
Arklių kanopų duslūs aidai
(Kaip sunkiai velka žirgai karstą —
Mano širdies sunkųjį akmenį) —
Mirusį pavasarį užkloja
Žemė ir gėlės —
Ir dulkių gedulo šydas
Ant mano plaukų —
Dunda skildamas grumstas —
Juoda mano širdies daina
Tuščiu glėbiu sugrįžtu —
Rankos neturi ko apkabinti —
Ir širdim alkana
Grimstu į svajonių liūną..—
Skandina vienatvės vandenys,
Ir atminimų lietus
Skalauja kalvas—
LAUKIMO UGNYS
Mes paliekame trupantį apkasą,
Sargybų degantį būstą
Skausmu liepsnodami, tolstam
Svetima ežia —
Paklydę
Po daugel daugel rudenų
Sąžinė praeities kapus atkasa —
Į širdį atminimai plūsta:
Nugrimzdusi Sala iš vandenų
Iškyla. Gimti krantai
Tolumoje
Žydi
Pro šalį plaukia šviesūs
Praeities paskendę laivai —
Svetimų medžių pavėsiuos
Rūdija
Mūsų kantrybės
Šarvai —
Ir tirpsta aisčių avilio vaškas
Besileidžiančios saulės ugny —
Ant svetimo akmenio blaškos
Mūsų širdis agni —
Saulėlydžių laužas smilksta,
O mes — laukimo ugny
Dar kalame ginklą vilties —
Pražygiuoja metų vilkstinė —
Ji mūsų pulkų apdulkusias vėliavas
Svetimuos kauburiuos paties
SANTĖMIO KATYTĖS
Ant namų mano slenksčio
Pilkos santėmio katytės
Žaidžia —
Joms vakaras parito
Purpurinį
Siūlų kamuolį —
Riedėdamas slidžiu erdvės ledu,
Jis padega
Medžių žydinčias šluotas,
Šluojančias debesis-—
O ištaršytos nytys,
Rusenančiom dūmų virvėm
Supančioja upės vingrųjį liemenį
Ir slėnio išdžiuvusius delnus raizgo
Pilkšvais rūko kuodeliais —
Ak! Rūkstantį rutulį saulės,
Nubėgusį
Nuo horizonto
Į šiurkščią vilną
Mėlynos žolės —
Nutveria
Santėmio katyčių nagai —
Jų žaismingam glėby
Saulės siūlai sudūla,
Pavirtę tamsos anglim
Ir nakties pelenais ---
VIZIJŲ VADŽIOS
Vidunaktį skardus gaidžio trimitas —
Ir vėl sudužus tyla —
Svirpliai
Brūžuoja naktį gabalėliais
Ir įgudusiai džirina dainą: —
Baladę
Apie vienatvės virpėjimą —
Kūdikis blaškos sapnų bangose —
Skęsta ir kovoja
Su fantazijos purkslais. Laikydamas
Vizijų vadžias
Savo trapiuos porcelano delnuos -
Vakar vakare
Jis rado katiną —
Tada jis plūduriavo didelėje
Baltoje kūdroje —
Jo akių žalieji švyturiai švietė
Akinančia siaubo šviesa —
Grįžk atgalios, katine!
Su šviečiančia
Povo plunksnų uodega
Perskrosk tamsos apklotą —
Težydi tavo akys —
Žalios samanos
Siaubingam nakties miške
O svirpliai vis verkia —
Dabar jie dildina eiles
Iš tylos paklodės,
Dengiančios
Kūdikio
Spurdančią
Širdį ---
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
