| |
|
|
|
Parašė NERIMA NARUTĖ
|
V. Ignas — PIETA (medžio rėžinys)
SANSKRITO MOTERYS
Moterys, kantičkų graudulių giedotojos.
Ir pabaigtuvių rugiapjūtės dainininkės,
Audėjos, daugianyčių margintojos.
Plonam line [spaudžiat vasaros žiedų margumą,
Miškus, laukų žalumą,
Palangės lelijas
Į plonai suverptas gijas.
Jūs mūsų Šventosios Veronikos Šiaurės
Golgotos, patakėj sustoję
Sanskrito moterys.
RELIKVIJOS
Ploniausia lino gija —
Motinos rankų darbas:
Aštuonianyčių staltiesių, rankšluosčių
Žvaigždėti raštai.
Baltų drobių rietimai.. .
Pakvipę vasaros vidurdienių kaitra,
Mergautinių dienų džiaugsmu
Ir rugiapjūtės prakaitu.
Margoje skrynioje sudėtas turtas
Sagčių — gintarų eilės.
Baltoje skepetoje vaško grabnyčia,
Šilkinės skaros,
Kantičkoje sudžiūvęs pinavijos žiedas,
Kukavinis rožančius — velykinis vanduo:
Manos genties relikvijos.
KLĖTYS
Klėtys, šaltos ir vėsios,
Atsigaivinimas karštuose Vasaros
vidurdieniuose,
Pakvipę drobės stuomenim,
Ir grūdo aitrumu,
Žiedais išmargintomis skryniomis, —
Jaunamarčių pasididžiavimu.
Klėtys, visas ūkininkų turtas,
Giliais aruodais,
Rupiais drobiniais užklotais,
Medinės lovos,
Ant samanotų jūsų sienų seni kryžiai,
Su parudavusiom verbų šakom.
Apsauga nuo vasaros staigių griaustinių.
Klėtys su klevo prieklėčiais ir mėlynai
Margomis durimis.
Su augštakočiais geltonais jurginais,
Kur vakaro tyloj,
Žalių laukų ornamente,
Pravirksta paliesta armonika.
PARTIZANUI
Iškirsti šventieji ąžuolynai,
Išgriuvę alkų akmenys,
Šventieji aukurai užgesę,
Tyli vaidilų kanklės.
Praplėšta juodžemio pluta.
Želmenis leidžia vasarojai.
Sena aisčių kalba
Gieda, — pulkim ant kelių. . .
Sudegintos bažnyčios,
Iškelti atlaidų varpai,
Raudodami teka upeliai, —
Šventųjų miškų šešėlyje
Nukankintas partizanas.
PAŽADĖTOJI ŽEMĖ
Aš jums nupyniau upelius.
Sidabro siūlų metmenim ataudžiau.
Tik nedaviau vardų,
Palikusi jums juos praminti.
Rieškučiomis supyliau
Kalvas, kalnelius
Ir ežerų melsvas sagtis
Išdėsčiau pievom.
Prie Baltijos krantų,
Prie neįžengiamų miškų
Žaliame lopšyje
Penėjau auklėjau.
Sotinkitės saldžia briediena,
Raminkit troškulį beržų sula.
Esu maitintoja, aš jūsų žemė.
Pravėrusi miškiį šventus aruodus laukiau.
Ledynų eros ilgame sapne išbūriau, —
Sanskrito pratarmėj Aisčių Naujagimį.
SARKOFAGAI
Liepomis, klevais, tūkstantmečiais ąžuolais,
Kupliam pavėsy —
Mediniai kryžiai pasirėmę, susidūmoję,
Seni, lietaus sekundėm nusagstyti,
Čia žemės lopšin suguldyti
Kaimų kaimynai.
Koplyčių prieglobstyje žalieji
Kapinynai
Rūtom, mėtom ir juodžemiu pakvipę.
Kantičkų giesmėmis giedoti,
Kryžium žegnoti,
Angelas Dievo apraudoti —
Jūs amžinybės slenksčiai,
Smėlio kalnelių sarkofagai.
ILGESYS
Šventieji kaimai
Žaliųjų sodų dideliam pavėsy —
Su gailiai giedančiom svirtim,
Su klėtimis ir kluonais.
Ir balto kelio skyrimu.
Margais darželiais pasipuošę.
Medum ir liepžiedžiais pakvipę.
Jūs man kasdienė vakaro litanija,
Nenuslopinamas skausmingas Ilgesys.
BERŽAI
Beržai — baltatrinyčiai
Balti vaidilos
Sekminėse iškaišot, pakvėpinat trobas,
Liekni palenkiat jaunus liemenis žaliuose
Vartuose. ..
Paklusnūs svirtims ir lopšio lingei.
Upeliuosna subridę lieptais pervedat uogautojas.
Saldus miešimas teka jūsų gyslomis.
Gegužio žemės vynas, gaivi, jaunučiais
žirginėliais apkritusi sula.
LĖVUO
Menu, žiema nutiesdavo per Lėvenį stiklinį tiltą.
Dundėdami važiai ir rogės lėkdavo
Skersai į kito kaimo platumas,
O baltame laukų lape, per kaimo vidurį,
Siūlėdavo viduržiemis dvi ilgas kelio siūles.
Ir kai suplyšdavo žiemos megstinis,
Tada plikom alkūnėmis boluodami, laukai
Žiūrėjo pavasarėjančio dangaus langan.
Kvepėdavo sakais jauni pušynai,
Puraus dirvožemio drėgme laukai,
O plono ledo veidrodyje
Tekėjo gyva, judri ir pavojinga
Pavasario versmė. . .
Ištvinkusi užliedavo pakluonės pievas, —
Juodomis sruogomis sukosi gelmė,
Varydama ledus. ..
Ranka nubrukusi
Kaimiečių pastatytus lieptus,
Išmėtydavo jų baltus griaučius
Ir sklidinais žalios brastos akivarais
Grasindavo Lėvuo.
Tiktai prieš šventą Jurgį, balandyje,
Sugrįždavo į siaurą vagą.
Ramus tekėdavo mėlyna gija jos pulsas.
Ryšėdavo tada baltom skarelėm jievos.
Ir putinai žiedų koriais apsisagstydavo,
O palei augštą lazdynų pakriaušę
Paklodavo gegužis mėlynų žibučių taką...
Susimąstydavo Lėvuo,
Užskleidusi akis maldų vėduoklėm.
ATLAIDAI
Lenkia ąžuolai žalias šakas,
Merginos pina pynes,
Baltu smėliu barsto takus,
Tiesia ilgus vainikus.
Skęsta darželių žolynuose koplyčia.
Kvepia milu minia,
Šviečia šilkaruožės skaros, išimtos
Iš prieskrinkių.
Kvepia sakais ir šilu gelsvi gintarai,
Maldaknygėj alpsta pinavijos žiedas.
"Amžiną atilsį už mirusius"
Šnabžda, kaip vienas visi, —
Seni kaimiečiai.
Moterys,
Piemenėliai basi.
Laimink laukus,
Soduose paskendusius viensėdžius,
Kiekvieną aukso vaisių,
Kiekvieną duonos varpą
Apsaugoki nuo maro, bado ir ugnies,
Gerasis Viešpatie.
Tyli klevai.
Vidurdienio monstrancijai linksta jų galvos
Keliasi, žegnojasi minia,
Liejasi upė,
Banguoja.
Aukso baldakimas,
Vėliavų šilkas,
Myra,
Laukų žiedeliai byra —
Švenčiausiam kloja taką.
CURRICULUM VITAE
Vaikystėje ganiau.
Basom suskirdusiom kojelėm laksčiau papieviais.
Slėpiausi pamiškėje nuo lietaus ir vėjo
Ir dainavau ir raliavau per dienas,
Plačių laukų karalius, piemenėlis vienas.
Paskui dirvožemį vagom siūlėjau,
Raikiau sočiomis riekėmis derlingą žemę,
Žiemkenčius sėjau. . .
Ir laukiau Viešpaties palaimos
Auksinėje panoramoje.
Ak, mano gimtas sodžius buvo didelis pasaulis.
O, žemės dulkės brangus auksas
Ir tie medum pakvipę vasaros laukai,
Tai mano brangenybės. . .
Ir tik už tai?
Tiktai už meilę žemei
Artoją tremia?
Nevežkite manęs!
Geriau sušaudykit gimtoj palaukėj,
Ten po baltais beržais, —
Mirti bus lengviau
Nei šalto Kazakstano taigoj.
Tai paskutinis mano prašymas,
Malda pasauliui pasakyta.
Skaitykite, visiems visi
Sanskrito giminės curriculum Vitae.
ŽIEMOS PASAKA
O, baltos, šermonėliais pasipuošę,
Neužmarštyje likę žiemos,
Šaltos, kvapą užimančios.
Satino ir brokado arnotais rėdytos,
Kristalais, stalaktitais nusagstytos.
Šiaurinės žiemos.
Baltam pusnies važy —
Viduržiemis prie vartų išlipa
Ir baltumu sulygina laukus ir kelią.
Ir snaigių kilimą patiesia ant takelių.
Žvaigždėtais mezginiais užskleidžia trobų langus.
Ir paslaptim karaliaus šerkšno pasakoje
Slepia sodą.
Ir taip šiandien atrodo:
Ne sodas ten viduržiemio legendoje palikęs,
Tik nuostabi, kažinkada sapnuota, nebaigta
Šiaurinės žemės pasaka.
PAUKŠČIAI
Į mano žemę kas pavasarį sugrįžtate,
Pripildote giesmėm, litanijom miškus ir sodus:
Be jūsų mano pavasariai
Būtų nykūs, nuobodūs. . .
Būtų apmirusi šiaurinė žemė.
O dabar vyturys virpėdamas ankstyvą
Rytmetį pabudina sodybas,
Pempės klykaudamos lydi pakeleivį,
Gandrai, varnėnai — žemės darbininkai —
O greitasparnės kregždės mūrija
Pilis namų pastogėje:
Kikiliai ir perkūnožiai mekendami
Prieš lietų raižo sparnais persunktą orą.
Šventi viki jūs, mano žemės giesmininkai.
Palydite kantatomis laukan artoją.
O vakaro tyloje,
Lakštingalos maldoje
Užminga kaimai ir miškai,
Tik žvaigždės deimanto akim
Ilgai, ilgai liepsnoja.
PIEMENĖLIS
Esu karalius aš!
Mano čia visi miškai ir pievos,
Palaukėje pražydę jievos,
Ankstyvos mėlynos žibuoklės
Ir pirmosios krauju prisirpę žemuogės.
Tai man tiktai vienam težinomos
Tos vietos:
Auksiniai piedestalai — pamiškės kelmai
Ir aksominės samanėlių klaupkos —
Šventoje miško pilyje.
Mano visi grioveliai ir klanai:
Aš juos peršoku, išbraidau,
Užuovėja — skarotos eglės skėtis.
Ir minkšta gelumbe išklotas
Miško laitas — karštam vidurdienyje pailsėti.
Man gieda vyturėlis anksti rytą,
Pirmieji saulės spindulėliai
Bučiuoja mano kojas,
Kai peršti jos
Nuo degančios pievų rasos.
KIPARISAI
Šiaurinės žemės kadugiai —
Žalieji kiparisai.
Rupaus audimo žalios jūsų gūnios,
Kvepia miškų kodylu,
Šventaisiais smilkalais.
Stovit išdidūs, amžinai žali,
Vasarą ar žiemą, kai pusnis gili
Pūkais dengia jūsų kojas.
Kai grauduliuose apraudoję,
Takus žaliom šakelėm kloja
Paskutinį kartą.
Ant šilko samanų audimo
Žaliais aksomais pasipuošę
Klūpite jūs miško klėtyje.
Šventa verba—švento sekmadienio.
Žalieji mano žemės kiparisai.
NORĖČIAU BŪTI TEN
Norėčiau būti dulkele
Gimto sodžiaus kelyje:
Ar balto vieškelio pravėžoje
Ar toje kruvinoje žaizdoje.
Tiktai ne čia,
Tiktai savoje žemėje.
Norėčiau būti ten,
Matyti rytmečio giedrumą,
Vidurdienio dangaus šviesumą
Ir tas vakaro rasas,
Kai gluosnio žvilgančias kasas
Nusagsto deimantinės ašaros.
Norėčiau išrymoti
Poilsio naktis,
Kai sidabrinė pilnatis
Pakilusi į žemę žiūri,
Ir tik viena
Lakštingalos daina,
Ta psalme amžina
Užmigdo nuovargį artojų.
Vaikystės pasakos pasaulį
Nenumarinamą kančioje ilgesį
Aš tepasiėmiau iš savo žemės.
Jie seka mano valandas —
Gyvieji atminimai. . .
Raupsais negyja
Pasaulio scenos egzodo kelyje.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
