K. GRIGAITYTĖS RUDENS SAPNAI Spausdinti
Parašė Stasys Santvaras   

Aš niekad nebuvau
Nei gulbė, nei lakštingala.
Buvau tiktai šešėlis,
Kuris praeina ir negrįžta —
Šešėlis, kuris bučiuoja žiedus,
Nubraukia rasą.
Tebūna man atleista,
Jei sužeidžiau ką nors
Bučiuodama. ..
Rudens Sapnai, psl. 75

Tai naujoviškai sukirptas Kotrynos Grigaitytes eilėraštis. Regim, tame eilėrašty autorė yra kukli, drovi, vadinanti save tiktai šešėliu, o gal ir norinti savame šešėlyje pasislėpti. Mano išmanymu, tas lyrinis pasisakymas yra itin būdingas K. Grigaitytes asmeniniam ir kūrybiniam veidui.

Tuo gal ir derėtų pradėti kalbį apie Maironio metų (1962) poezijos laureatės Rudens sapnus, jeigu po kojom nebūtų atsiradę aštrokų akmenų. Aidai, kaip mėnesinis žurnalas, berods, vienas paskutinių, taria savo žodį apie naująjį K. Grigaitytes eilėraščių rinkinį. Ankstesniuose pasisakymuose buvo pelų ir grūdų, todėl ir kyla pagunda apie tuos dalykus nors trumpai pasisakyti. Rudens sapnų autorė tegu man atleidžia, kad šia proga iš kelio aš kryps-tu pakelėn. . .

Nelengvas darbas grožinės literatūros recenzija ar kritika. Tai taip pat menas, subtilus menas, apkraunantis žmogų sunkiu atsakomybės jausmu. Tam, kuris bando tame mena pasireikšti, reikia turėti apstą nuovokos ir pažinimo, būtina nors iš tolo pažinti autorių, giliu susitelkimu pažvelgti į tas nuotaikas, išgyvenimus ir net aplinkybes, kuriose aptariamasis kūrinys gimė, reikia turėti gyvą bešališkumą ir sąžinę tokią gryną, kaip deimantas. . .

Grožinės literatūros recenzija ar kritika ypačiai sunkus darbas žmogui, kuris pats reiškiasi viename ar kitame grožinės literatūros žanre. Šiuo atveju nepakanka nuovokos ir meno pažinimo, dar reikia įveikti nemaža žmogiškų silpnybių, reikia įveikti save, kad pajėgtum pamatyti savo artimo dvasios spindėjimą. Nujausdamas tuos sunkumus, aš niekad nemėgau rašyti recenzijų ir kritikų. Ir dabar to darbo labai nemėgstu — rašau tik tada, kai prievolė  ar  pareiga  yra  neišvengiama.

Lietuviškam pasauly kritiko ir recenzento polėkiai yra rizikingi dar ir dėl to, kad mes labai mažai te-turim grynosios kritikos, o gana daug seklaus ir paviršutiniško kritikavimo, žiūrėk, žinovas kuriame nors leidinyje pareiškia rimtą ir solidžią nuomonę, o kur nors kitur išlenda mėgėjai ir, apie tą patį veikalą kalbėdami, autorių kaip dalgiu nukerta.

Tokiais atvejais dažniausiai pasi-statomi esami ar įsivaizduoti standartai, paprastai taip nusakomi: gyvenam augštos kultūros krašte, skai-tėm tokius ir kitokius rašytojus, re-gėjem visokių dyvų. tai ir tu, lietuvi rašytojau, turi būti panašus į vieną ar kitą akrobatą!
Tokia pažiūra į meno kūrybą savo pagrinde yra absurdiška, nes grožinės literatūros kūryboj (taip pat ir kitose meno apraiškose) visų pirma yra svarbus individas, to individo originalumas ir savaimingumas.

Antra vertus, mėgėjų kritikavimai, dažnai stokoja elementaraus atsakingumo, sujaukia mūsų grožinės literatūros gyvenimą, klaidina visuomenę, pakerta organizacijų ir atskirų asmenų prestižą, kurie ir šiose sąlygose dar stengiasi prie mūsų grožinės literatūros ugdymo prisidėti.

Tai tardamas, aš nenoriu pasakyti, kad mėgėjus reikėtų visiškai išjungti iš mūsų literatūrinio gyvenimo. Jų sentimentas, jeigu jis yra tikras, savam rašytojui gali būti nemenka paguoda. Tačiau mėgėjai visom jėgom turėtų vengti to primityvaus polinkio — kritikavimo. Tegu specialistai taria sprendimus, o mylėtojai tegu jieško tik gėrio ir grožio.

Man rodosi, rusų teatro teoretikas Stanislavskis buvo didžiai teisus, kai vieną kartą savo mokiniams davė tokį uždavinį: nueikit į Mejerholdo (ar Tairovo) teatro premjerą ir kiekvienas man parašykit, ką tame darbe jūs gero matėt. Iš tikro, kritikavimas nuo grynosios kritikos ir skiriasi dažniausiai tik tuo, kad žmonės stengiasi išreikšti neigiamą nuomonę, neturėdami tam nei pasiruošimo, nei įtikinančių argumentų. Būtų didis džiaugsmas, kad šiuo atžvilgiu mūsų padangėj pradingtų suregimas, o atsirastų daugiau pragiedrulių. ..
Kotryna Grigaitytė yra Maironio metų poezijos laureatė, pagerbta premija už Rudens sapnų lyriką. Ir jury komisija, kuri jai premiją paskyrė, buvo tokia, iš kurios rankų pripažinimą mielai priimtų dažnas lietuvis rašytojas. O tačiau ir pati K. Grigaitytė, ir jos dailiai supos-muoti Rudens sapnai jau susilaukė kirčių "iš kairės ir dešinės". Prisipažįstu, mane tas sujaudino ir įžeidė, nors niekad nebuvau nei Grigaitytes "simpatija", nei jos sapnų didvyris.

Na, gerai, tegu Agotai, Petrui ar Mykolui dėl vienų ar kitų priežasčių Rudens sapnai nepatiko, bet argi buvo būtina tą savo nepasitenkinimą tuč tuojau išrėkti? Laurų vainikas, nors nuo grynosios kritikos negali autoriaus apginti, pats savaime yra garbės aureolė. Tad nors tokiu atveju ar negalim palaukti su tais sekliais kritikavimais, kuriuos augščiau teko minėti. Būkim tikri, ateis laikas, ateis ir žmonės, kurie visai objektyviai ir bešališkai padarys mūsų nūdieninių darbų atranką. Neapdairūs, dažniausiai kuo nors suinteresuoti, sprendimai uoliai prisideda prie mūsų grožinės literatūros menkinimo, prisideda prie tų, tautiniu požiūriu, neambicingų "tradicijų" palaikymo, kad mes tik nykštukai, o visi kiti tik milžinai. Kiek pažįstu rašytoją, kaip asmenybę, niekad nedrįsčiau tarti, kad tokie neva vertintojų išsišokimai skatintų jį pasitempti ir naujų kūrybinių laimėjimų siekti...

Kotryna Grigaitytė nėra nauja žvaigždė mūsų grožinės literatūros kūrėjų žvaigždyne. Jos pirmasis eilėraščių rinkinys Akys pro vėduoklę (1937) atnešė jai pripažinimą ir poetės vardą. Savo poetinėj kūryboj Grigaitytė yra subtili, jautri, gero skonio ir, pasakyčiau, perdėm mergautinė:
Manęs juk niekas neišvarė,
Į naktį išėjau pati,
Kai pažvelgė žvaigždė vakarė,
Ir supos bangos pilnaty.
Spindinti uola, psl. 37.

Ir dar vienas posmas tam mergautiniam subtilumui pasemti:
Jeigu tikėsi  dar,  kad  uolos  turi
širdį,
O debesys padangėj
Tylų skundą girdi —
Jaunystė tavo bus neprarasta.

žodžiai apie neprarastą jaunystę,
psl. 45
Galima tarti, kad šio posmo rimai mūsų poezijoj yra dažnai girdimi, o tačiau pats posmas yra grakštus K. Grigaitytės dvasios atspindys.
Pastaruoju metu mūsuose kai kada pasigirsta žodžiai apie avangardinę poeziją. Ir tik džiaugtis reikia, kad avangardinės poezijos mes turim. Kai kurie jos autoriai yra pajėgūs ir savaimingi, kai kurių darbuose atspindi vieno ar kito Vakarų poeto sekimas. Dažniausiai tokioje kūryboje nepaisoma tradicinių poetikos normų, nepaisoma griežtų ritmų ir rimų, eilėraščio žodžiai iš-barstomi ilgom, trumpesnėm, o kartais tik vieno žodžio eilutėm. Sunku būtų teigti, kad taip rašyti negalima. Talentingi poetai, kokią pasireiškimo formą jie bepasirinktų, vis tiek yra talentingi kūrėjai. Tokio požiūrio išvada gali būti ir sutarimas: kiekviena gera poezija yra avangardinė poezija.
K. Grigaitytės vienas kitas gal ir nelaiko avangardine poete, o Rudens sapnuose avangardinių nuotaikų ir bandymų pasisakyti gana gausu (pvz., Kalėdų malda, Aš esu, Vienam poetui, Užburtieji pirštai, Vienas žodis ir kt.). Tokiem mėginimam pailiustruoti paimkim nors vieną pavyzdį:
Suplauktų tokumos
Į vieną uostą,
Gi paukščių klegesys
Tekėtų žaliais slėniais. ..
Prie mėlynų krantų
Vėl lauktų valtis
Saulėtekio tvane,
Pilna pavasario žiedų.
Svajone, psl. 23.

Rudens sapnų poezija aprėpia gana plačia skalę žmogaus pojūčių ir išgyvenimų. Ir, kaip jau tarta, kiekvienoj temoj, kurion autorė pasineria, jauti tą mergautinį ir tyrą širdies balsą, retai kur suskamba netikrumas ar proza. K. Grigaitytė savo Rudens sapnų lyrikoj tik jai būdingu jausmu atsigrįžta į prarastą Lietuvą, nemažai dailių posmų skiria jos kančiai ir jos gamtai, trapiai, su mergišku nedrąsumu, bando išsakyti savo religinį nusiteikimą, gana santūri, bet jau žymiai spalvingesnė egotistiniuose ir erotiniuose posmuose. Vieną tokių dailių ketureilių galim pacituoti:

O kas tų akių per melsvumas!
Ir linija lūpų grakšti.
Tarytum viliojimui gimus
Gėlė ežerų pakrašty.

Itin reikšminga, kad Rudens sapnų poezija K. Grigaitytė dar sykį mums pasakė, jog ji tebėra gyva savo meilėj dailiajam lietuvių žodžiui, tebėra gyva ir nesustingusi vietoj savo siekimuose ir idealuose.

Rudens sapnai — autentiška K. Grigaitytės poezija. Ir jieškodama naujesnio pasisakymo, naujų žodžių ir naujų poezijos varsų, iš tikro, ji tebėra vis ta pati K. Grigaitytė — jautri savo išgyvenimuose, savaiminga būties ir išgyvenimo suvokime, muzikali eilėraščio posme. Rudens sapnai yra lyg ir liudininkai, kad paskutinio poezijos žodžio K. Grigaitytė dar nepasakė. Galimas dalykas, jog kitame savo eilių rinkinyje ji bus dar subtilesnė, mergautiškesnė ir poetingesnė.

Rudens sapnų rinkiny yra stipresnių ir silpnesnių eilėraščių, bet to negali išvengti nei vienas autorius. Pasitaiko ir viena kita kalbos kirčio klaida, kurių reikėtų vengti. Tačiau, atsigrįžus į šio rašinio pradžioj cituotą eilėraštį, dera dar pridurti: K. Grigaitytė nėra tiktai šešėlis, ji yra ir lakštingala.

Stasys Santvaras