Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRTIS PRIE BALTIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Gimbutas   

Stockholmo šiaurės Muziejus išleido etnografo dr. Ilmar Talvės disertaciją "Bastu och torkhus i Nord-europa" (Pirtis ir jauja šiaurės Europoje). Pirtis minima Baltijos jūros kraštų istoriniuose šaltiniuose nuo XII a., o archeologų rasta iš VII -IX a. Jauja šioje knygoje imama siauresne prasme, kaip džiovykla alaus salyklui, o ne javams džiovinti klojimuose. Tokio išsamaus mokslinio veikalo apie senąją pirčių kultūrą, jų statybą ir architektūrą dar nėra buvę. Talvės knyga turi 544 psl., 141 pav. ir kartogramas. Bibliografijoje autorius suregistravo 45 rankraščius ir 1680 spausdintų darbų apie pirtis ar joms giminingus dalykus. I. Talve yra estas emigrantas, studijavęs Stockholme pas žinomąjį etnologą prof. Sigurd Erixoną (žr. Liet. Encikl. VI) ir pradėjęs reikštis savo mokslo darbais nuo 1952 m. Knyga parašyta švedų kalba, bet jos gale pridėta 30 psl. santrauka vokiečių kalba, pagal kurią ir rašomos šios pastabos. Veikalas išleistas 1960 metais, bet dėl jo reikšmės Europos namotyrai jis dar ilgai bus naujas. Dėstymas pagrįstas daugiausia niekur iki šiol neskelbta tyrinėjimų medžiaga iš Skandinavijos kraštų, Suomijos ir Estijos; kitų tautų medžiaga surinkta iš spausdintų šaltinių.

Lietuviams I. Talvės knyga dar tuo įdomi, kad joje aprašyta ir vertinama lietuvių kaimo pirtis. Bibliografijoje ir išnašose naudojamos J. Balio, J. Gimbuto, K. Jablonskio ir Pr. Skardžiaus knygos, ir 1934-1943 m. etnografijos žurnalo "Gimtojo Krašto" straipsniai apie lietuvių pirtis. Be to, autorius naudojo kitus veikalus, liečiančius lietuviškąją na-motyrą, ypač senesniuosius vokiečių darbus apie Mažąją Lietuvą. Okupuotos Lietuvos literatūros bibliografijoje nėra. Dr. Talve nemokėdamas lietuvių kalbos, galėjo pasinaudoti lietuviškąja literatūra, padedant Stockholme gyvenančiam etnografui Juozui Lingiui, už ką jam autorius dėkoja knygos įžangoje. Dėl negausios lituanistinės mokslinės literatūros svetimomis kalbomis, kitataučiams autoriams nelengva įtraukti lietuvių kultūros faktų ir vertinimų savo veikaluose. Suomiai ir estai šiuo atžvilgiu yra mus gerokai pralenkę. J. Lingis yra patalkininkavęs visai eilei mokslininkų Stockholme, pvz., S. Erixonui ir G. Raenkui. Pastarojo profesoriaus knyga apie Pabaltijo kaimo namus išleista 1962 m. Vokietijoje (Herderio Instituto leid.). J. Lingiui priklauso mūsų visuomenės padėka už jo ambasadorišką darbą lietuvių kultūrai reprezentuoti.

Dr.  Talvės   knygoje   nagrinėjama pirties   tipai,   konstrukcijos,   paplitimas ir panaudojimo būdai šia eile: įvadas   (problemos   ir   metodo   pristatymas,     terminologija);     Švedija (237 puslapiai); Norvegija ir Suomija;   Danija ir  Islandija;   Anglija ir Airija; Vokietija ir Vidurio Europa; Estija,   Latvija,   Lietuva,   Rytprūsiai ir Lenkija   (12 psl.);  Rusija;  išvados.   Rytinis   Pabaltijys   vadinamas "Baltikum" arba "baltische Gebiete". Knygos medžiaga suskirstyta pagal skirtingų kalbų kraštus, o ne pagal pastatų tipus. Valstybių ribos imamos tokios, kokios jos buvo nustatytos po pirmo pasaulinio karo Versalyje. Mažoji Lietuva  (vok. santraukoje vad. "sogenanntes Preussisches Litauen") minima Lietuvos skyriuje, o ne Vokietijos, švediškajame tekste Vilniaus kraštas  (šved. Vilnara-det, Vilnalandet) nagrinėjama drauge su Lietuva, o vokiškoje santraukoje lyg ir su Lenkija  ("In Polen kennt man  die Badestube lediglich im Grenzgebiet von Wilno", p. 504). Pačioje Lenkijoje pirčių nebūta. Tad lietuvių  —  lenkų  riba  namotyroje maždaug sutampa su pirčių paplitimu.

Pirčių tyrinėjimas yra susijęs su rastinės statybos (gulsčių sienoju trobesiai) paplitimo klausimu, dūmines pirkios kilme ir aplamai su gyvenamojo trobesio raida. Autoriaus, kaip etnografo, metodas pirmiausia ima kultūros istorijos klausimus. Architektūrinei ir techniškai analizei skiriama tiek vietos, kiek reikalinga būdingiems tipams, jų raidai ir pakitimams registruoti ir aiškinti. Pastatų tipų ir jų įrengimų geografinis paplitimas pavaizduotas puikiai atliktomis kartogramomis. Daugiausia remtasi XIX a. antrosios pusės pastatais, kurių dauguma tebėra išlikę. Istoriniams pasikeitimams nustatyti naudojami senesnieji rašytiniai šaltiniai ir ikonografija. Pirtis ir džiovykla yra funkcionaliniai pastatai, tai ir jų įrengimai (krosnis, plautai) imami, kaip integralinė tų pastatų dalis. Pabaigoje duota rastinės statybos ir dūminių krosnių istorijos santrauka. Maudymosi arba pėrimosi būdai ir istorija paliesta trumpai, šiaurės Europos pirtis daugiausia naudojama žemės ūkio sodybose, šalia kaimo, autorius apima ir kitų socialinių grupių pirtis: miestelėnų, dvarininkų, dvasiškių. Rytinio Pabaltijo paliestos tik kaimo pirtys.

Švediškajame tekste Lietuvai skiriama tik 2 pusi. teksto ir pusė pusi. išnašų. Vokiškosios santraukos ištrauką apie Lietuvą duodame pilnu vertimu iš p.p. 504-505: "Lietuvos pietuose ir pietvakariuose, taip pat ir vad. Prūsų Lietuvoje pirtis mažiau pažįstama; dauguma pirčių yra šiaurinėje Lietuvoje. Lenkijoje pirtis žinoma tik Vilniaus pasienio srityje. Rytprūsių Sensburgo apskrityje (dabar Lenkijoje, Mragowo aps,, J. G.) pirtis turėjo slavų kolonistai filiponai. Lietuva ir jos kaimyninės sritys sudaro pirčių paplitimo pietinę ribą; Vilniaus krašte toji riba eina pagal Gardiną — Lydą — Stolp-cus. Savo konstrukcija Lietuvos pirtys aplamai prilygsta Latvijos ir Estijos pirtims (nurodoma į 127 pav.: Švenčionių aps., Baltenšikių km. pirties pjūvis ir planas; šių iliustracijų šaltiniu nurodyta J. Gimbuto knyga "Das Dach des litauischen Bauernhauses", Stuttagart 1948). Pirties panaudojimas visuose trijuose Pabaltijo kraštuose buvo vienodas, išskyrus tai, kad pietinėje Lietuvoje jos buvo naudojamos dar ir linams džiovinti. Seniausios žinios apie Lietuvos pirtis randamos XVI a. inventoriuose".

švediškajame tekste be klaidų cituojami ir paaiškinami lietuviški žodžiai: pirtis, jauja, perenė, pakros-nė, priepirtis, pravarėlis, plautai, krosnis, vanta, talka, žemaičiai rašomi lietuviška forma (šalia Samo-gitien), taip pat Šiauliai, Panevėžys. Lietuviškiems žodžiams ir vardams visur tiksliai naudojami lietuviški rašybos ženklai, ko pasigendame kai kuriuose leidiniuose anglų kalba Amerikoje. Kad ir trumpą, bet pakankamai tikslią I. Talvės informaciją apie Lietuvos kaimo pirtis galima būtų papildyti statistika iš 1931 metų "Kario" žurnalo: Lietuvoje be Vilniaus krašto tuo metu buvo apie 37,000 ūkininkų pirčių, t. y. po vieną pirtį 51-am gyvenotjui. Palyginimui, Suomijoje 1939 m. buvo po vieną pirtį 6,5 gyventojui, tad apie 8 kartus daugiau, kaip Lietuvoje. Autoriaus duotą seniausią istorinę žinią apie Lietuvos pirtį galima nukelti bent dviem šimtmečiais seniau, nes XIV a. pradžioje kronistas P. Dusburgas, rašydamas apie prūsus, kurie įeina į dr. Talvės Lietuvos apimtį, mini pirtį kaip pastatą pertis. Pagal etimologinius duomenis Ilmar Talve dėsto, kad suomių pirtti (namas, dūminė pirkia) esąs baltiškas žodis (liet. pirtis), suomių pasiskolintas dar tuo metu, apie 500 m. prieš Kr., kada pirtis yra buvusi dūminis namas su krosnimi, kuriame ir gyventa, ir pertasi. Be kitų kalbininkų, autorius cituoja dr. Pr. Skardžių (jo str. "Pirties žodžio sąvoka ir kilmė", Gimt. Kraštas 1934). Su pirties paplitimu Skandinavijoje ir Suomijoje rišamas rastinės statybos pasisavinimas. Kalbotyros ir archeologijos duomenys rodo, kad rastinė statyba galėjusi ateiti šiaurėn iš pietų, tarpininkaujant baltams ir pietiniams slavams. Rastinė statyba pasirodė rytinėje Švedijoje gana vėlai, VI-VII a. po Kr. Prieš tai tenai pirtis buvusi žeminiuose būstuose (rūsio tipo). Pastebėtina, kad ne visi kalbininkai sutaria dėl pirties žodžio atsiradimo Suomijoje. Pvz., suomis E. Nieminen (1953 m.) įrodinėja, kad suomių žodis pirtti esąs skolinys iš sen. rusų pert-pirtis. Etnologas G. Raenk (Stockholm, 1962 m.) dar primena, kad estai, artimesni baltų kaimynai už suomius, pirties (pirtt) žodžio neturi, šituo klausimu vėl lauktina lietuvių kalbininkų nuomonė.

Dr. Ilmar Talvės knyga yra svarbi ne tik savo etnologinių problemų nagrinėjimais ir išvadomis, bet ir gerai sutvarkyta inventorizacine ir ikonografine namotyros medžiaga. Brėžiniai ryškūs, su masteliais, tiksliai metrikuoti. "Bastu. . ." knyga praturtina Europos žemdirbių senosios architektūros literatūrą.

Ilmar Talve, BASTU OCH TORKHUS I NORDEUROPA. Mit einer deutschen Zusammenfassung. Nor-diska Museets Handlingar: 53. Stockholm 1960. 544 p., 141 fig.
J. Gimbutas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai