|
|
Parašė MYKOLAS VAITKUS
|
 UŽTVANKA PRAPLYŠO
Ilgai, ilgai glūdėjo užtvanka — jausmų kalėjimo baširdė siena. . Bet štai, žiūrėk — neregima ranka stebuklo mostu jos pralaužė plieną —
Ir štai, ir štai pavasariniais sriautais, bangų bangom, pabudusi dvasia išsiveržė takais dar nekeliautais dainom, giesmėm, gaivia srove šviesia. .
Kaip nuostabu! Priešybės taip sutapo: prie seno dainiaus atviros duobės pražydę gėlės žavų skleidžia kvapą — ir naktį vėl lakštingala čiulbės. .
1963.111.25
STEBUKLO ŽAIBAS
Sapnų liepsnom nušvito erdvės niūrios — būties gelmėn ūmai praviro durys —
ir paslaptim stebuklas švystelėjo, ir žavesį alpia kvapsnim paliejo. .
Ką ten matei, švytėjo vien momentą, nes nebūtin būties lašeliai krenta..
Stebuklas — žaibas: užgeso — vien tikrovę palikęs širdžiai, pilką, kuklią, drovią..
O gal ir ji sušvis dar tau kaip žaibas, akim šviesoj ir stebesy apraibus?..
62.XI.9.
DAUSŲ PAUKŠTĖ
Iš tyliųjų dausų, iš giliųjų padangių, kur Svaja viešpatni, ta Gelmė mėlynbangė, — kaip aušros tyvulys atpleveno paukštytė pasitikti dienos, ateities pasivyti. .
Ach, sustok, nusileisk, amžinoji skraiduole, ir daina sužavėk vėl poetą vienuolį, kad, iš tavo garsais bevibruojančių burtų atsibudęs, jisai gyvą dainą sukurtų!. .
Nesustojo jinai ir nuskrido, nuskrido savo laisvės keliais, ten, už mėlyno šydo, vien numetusi man baltasniegę plunksnytę — lyg Ikaro sparnam — lėkt svajos pasivyti. . 63.1.22.
TU SKRENDI, TU VEJIES
Štai, štai skrenda jinai, toji paukštė — aušra, kaip svajonė žavi, kaip raselė tyra, kaip graudi ašara. .
Lyg iš sapno gilaus tu ūmai pabundi ir žemužėj žemai jau rimties nebrandi — ir ilgies, ir veržies, ir skrendi. . .
Tu vejies, tu skrendi. . O svaja amžina — nesvajotai skaisti, spindulėtai gryna ir palaimos pilna. .
Tu veržies, tu vejies. . Jau jinai, rods, čia pat. . Dar viena pastanga — ją pasieksi kaip mat. . nors numirtum užtat. . .
O ji savo kely vėl toli, vis toli, Stebuklingai skaisti, slėpiningai tyli. . . Amžinai jos pasiekt negali. . .
63.1.30
VILTIES GĖLYTĖ
Ir vėl, ir vėl, kuklioji gėle, pro sniegą galvą tu iškėlei, lyg baltą vėliavėlę: "Nors negaliu žodžiu prabilti, Šalin, rūstieji šešėliai! Atskies dausom pavasaris, stebuklą šventą padarys — atvers į saulę duris!".
"Bet ne man, bet ne man tas stebuklas įvyks! vai, ne man sužydės džiaugsmo saulės velykos! ne aušrelėn man veriasi durys! Mano saulė jau leidžias, atplūsta naktis; mano valtį paliegusią žaibas ištiks — ir tars amen likimas paniuręs". .
Neliūdėk, keleivi, nenuleisk galvos! Mels dangus dar blaiviai, saulė auksą klos.
Vėjas, anksti kėlęs, veidą tau bučiuos. Dainą vyturėlis suoks laukuos plačiuos.
Kelsi pasilsėjęs. . Dieve, ačiū Tau! Sielon džiaugsmas liejas vis gausiau, skaisčiau. .
Broli, ar ne skaistūs žemė, vanduo ir dangus?"
— "Bet šešėliai sklaistos, nakties galybės paleistos — ir kur dvasia atsibus?"..
63.111.12.
ZAVAI , Kur alkas pasvajot sustojęs, kur ežeran karklai nulinkę, vandens vėson nuleidus kojas, jaunutė sėdi burtininkė:
"Sustok, praeivi, arčiau prieiki! Esi jaunutis — tau žavo reikia — paduok tą baltą man akmenėlį, kuris taip blizga ten, aukso smėly. .
Akmenėli baltas, grynas, čia štai slėpinių gėlynas — eikš pro šitą mielą angą, pulk į slaptą grožio bangą!
Slysk žaviuoju taku tarp baltųjų šių rožių, kurias šilko marškom švelnios miglos užgožę; slysk atkalnėm žemyn, ten — į mirtų alkelį, kur gyvybės versmėn slaptą rasi tu kelią!..
Slysk jon, gelmėn gūdžion, jos siaubingos jėgos atsigerki; tuokart vėl, akmenėl, pas mane su žavais išsinerki!. .
Mielasis praeivi, nūn imki tą burtą, gyvatos šaltiny sukurtą; tavęs neapleis jis; jo gūdy, jo gaivy tu džiaugsies, tu verksi, praeivi!". .
63.11.26.
IŠBURK IR PALEISK
Nakties tyloj, vienatvės glūdy, kai begalybė sieloj budi, kai tavo gelmės prasivėrė, ištroškę alpiai grožio gėrio:
veizdėk — lyg aukso kibirkštėlės, garsų negimusiųjų vėlės, spalvom sumirgę, suokia tykiai, lyg amžinybė. . Cit, klausyki:
"Mes — dausų šiurpuliai, mes —garsai nebyliai, galimybėj beslypintys tonai. . Trokštam gimt, suskambėt, žmogui širdį žavėt nesvajotų harmonijų monais. .
Ach, kūrėjau kilnus, tu pažadinki mus, tą šešėlių bemiegantį chorą! Mum gyvatą įburk, sapno himną sukurk ir paleisk, lyg dausų meteorą!".
62.XII.30.
NEBE TIE, NEBE TIE
Vėl aplankiau tą mielą būstą (kiek bus tai metų?), tą jaukų kampą, dvasios gūžtą — ir baimė štai verpetais plūsta
širdy poetui: toki pat gal drabužiai, toki pat gal veidai. . bet kurgi prisigūžę anų dienų aidai?
Laša valandėlės, kaip gyvybės kraujas; dygsta, auga gėlės — nebejaukios tau jos. .
Laša valandėlės, kaip Dievulis lėmęs; auga, žydi gėlės — tik jau nebe tie mes. . . 63.11.14
NELAUKIAMA VIEŠNIA
Kas tu tokia, tu viešnia nekviestoji, kur nuo manęs nė mirksnio neatstoji nuo pat gimtos dienužės? Ta šypsena, tos akys liūdnos, liūdnos, kaip Lozoriaus, iš kapo jį pabudinus.. Tas gedulo drabužis. .
Kuždėjai vis: "Tu mano, mano, mano, tu kibirkštie, gyvybės okeano! Ir sykį man tu tekši! Bet susijungt dar neatėjo metas, kol sukas dar lėtasis amžiaus ratas, širdis kol tykiai tvaksi!". .
Bet šiandien štai, kai gyvata apsilpo, ir galas jau paspendęs laiko kilpą, tu piktdžiugmi šypsaisi:
"O ką? nūnai tu savo Mirtį — draugę, kuri tave per amžių sekė slaugiai, širdin gal įsileisi?"
62.XII.26.
VARPELIS
Varpelis virpa. . Vis tolyn, silpnyn — rasa pravirkus rytmečio žolyne..
Lyg ilgesinga mėlyna svaja, viltim pražydus, kaip gėle kvapniąja. .
Tarytum meilės šventas atdūsys, kurio pasaulis amžinai klausysis.
O, taip! tai visa. . Betgi tuoj nutruks, nykon nuskridę, nei gyvybės pūkas. .
63.111.20.

|
|
|
|