Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJA KAIP TAUTINIO AUKLĖJIMO PRIEMONĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   
PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE

Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę;
Maironis
Pedagoginė lietuvių literatūra visuotinės ir Lietuvos istorijos dėstymo klausimu yra gana skurdi. Kiti mokslo dalykai, ypač lietuvių k. ir matematika, šiuo atžvilgiu turėjo nepalyginamai geresnes sąlygas. Nors Vytauto D. universitete istorijos dėstymo metodika buvo paraleliai skaitoma Humanitarinių Mokslų ir Filosofijos fakultetuose, tačiau istorijos dėstymo metodika, parašyta J. Girčytės - Maksimaitienės, pasirodė tik 1940 metais, prieš pat tautos didžiąją tragediją. Tai gali būti pateisinama ir dėl to, kad tik atsikūrus Lietuvos valstybei, planingai ir objektyviai pradėta tyrinėti lietuvių tautos praeitis. Iki to laiko Lietuvos istorija kitataučių buvo gerokai klastojama, iškraipoma, o lietuvių romantikų perdaug išgirta. Reikėjo atkurti tikrą tautos praeities vaizdą. Tam reikėjo laiko ir kvalifikuotų atsidavusių žmonių, kurių kaip tik tada buvo stoka.

Neturint po ranka visos periodinės Lietuvos nepriklausomybės laikų spaudos, sunku tiksliai pasakyti, kas tuo metu yra rašęs Lietuvos istorijos dėstymo mokyklose klausimu. Atrodo, kad svarbų istorijos dėstymo reikalą yra pirmasis kėlęs žinomas istorijos vadovėlių autorius J. Geniušas straipsniu "Trumpi epizodiškojo istorijos kurso metodikos bruožai", atspausdintu "Švietimo Darbe" 1927 m., 6, 7 ir 8 nr. Po straipsniu buvo redakcijos pastaba, kad jis dedamas platesnėms diskusijoms. Kitų metų pirmame to paties žurnalo numeryje atsiliepė Anupras Karalius, kurio pirmieji sakiniai paryškino ano meto istorijos dėstymo būklę mokyklose. Jis rašė: "Autorius šiuo kartu paliečia vieną opiausių klausimų, kuris mūsų mokyklose yra per menkai vertinamas. Šiuo atveju p. Geniušas daro pirmąjį žingsnį šiam dalykui pakelti mūsų mokyklose". Toliau jis pabrėžia, kad istorija "yra neatstoja-ma priemonė doriems ir protingiems krašto piliečiams išauklėti".

Tautos istorijos vaidmuo patriotiniam auklėjimui pirmą kartą paminėtas St. Šalkauskio "Židinyje" ir veikale "Lietuvių tauta ir jos ugdymas" (1933 m. Šis klausimas vispusiškai išdėstytas A. Maceinos disertacijoje "Tautinis auklėjimas" (1934 m.). 1936 m. Palangoje istorijos mokytojų vasaros kursuose buvo svarstomi ir istorijos dėstymo metodiniai klausimai. Lietuvos istorijos dėstymo reikalu skaitė V. Sruogienė ir S. Sužiedėlis, kurio paskaita apie beletristikos pritaikymą Lietuvos istorijos pamokoms buvo spausdinta ir "Tautos Mokykloje". 1939 m. sausio 5 d. istorijos mokytojų suvažiavime Kaune buvo J. Jakšto paskaita apie istorijos dėstymo tikslus, spausdinta tų pačių metų "Židinyje" 1 nr. Minėtame straipsnyje, be kitų istorijos dėstymo tikslų, paminėtas ir tautinis auklėjimas. 1940 metais išleista minėta J. Girčytės-Maksimaltienės "Istorijos dėstymo metodika", kurioje, berods, nagrinėjamas ir tautos istorijos dėstymas. Pati Švietimo Ministerija neparodė didelio dėmesio šiam reikalui: ji nebuvo išleidusi prie istorijos programos smulkesnių paaiškinimų, kaip kituose kraštuose yra daroma, ir net nepasirūpino surasti autorių, kuris būtų parengęs pagal išleistas programas vidurinėms mokykloms tinkamą Lietuvos istorijos vadovėlį. Dalinai gal ir dėl šios priežasties lietuvių išeivijos spaudoje įvairiai ir net lietuvių tautos praeitį žalojančiai kai kurie įvykiai aiškinami. Tai stoka aiškių ir tvirtų savo tautos praeities pažinimo gairių.

Po antro pasaulio karo, gyvenant Vokietijoje stovyklose, Z. Ivinskis dviem ilgesniais straipsniais "Praeities reikšmė lietuvių tautos išlaikymui" (Aidai, 1947 m., 9 nr.) ir "Lietuvių kultūros problemos" (Aidai, 1949 m., 22 nr.) yra svarstęs tautos istorijos svarbą tautiniam susipratimui auklėti ir tautinei ištikimybei išlaikyti. 1955 m. vasarą Brocktone įvykusių Lietuvaičių Seserų Instituto lituanistikos kursų vadovybė išleido S. Sužiedėlio parengtą konspektą apie tautos meilės auklėjimą parapijos mokyklose, panaudojant Lietuvos valstybinius bei tautinius ženklus, vėliavas, istorinius paveikslus ir 1.1. 1961 m. pavasarį Lituanistinio Pedagoginio Instituto vadovybės prašomas šių eilučių autorius parašė lietuvių tautos istorijos dėstymo metodikos gaires, pritaikytas šių dienų Lietuvos istorijos dėstymo sąlygoms.

Nagrinėjant pačią temą, teks paliesti tris klausimus: tautos istorijos vaidmuo tautiniam susipratimui, Š. Amerikos lietuvių istorijos panaudojimas tautiniam auklėjimui ir tautos istorijos dėstymui būtinos mokslo priemonės. Kadangi pirmasis klausimas dabartinėje lietuvių išeivių spaudoje nebuvo plačiau liestas, tad visuomenę arčiau supažindinti su šio klausimo svarba teks kiek ilgiau ties juo apsistoti, apsilenkiant su svarstomų klausimų medžiagos parinkimo proporcija.

I. TAUTOS ISTORIJOS VAIDMUO TAUTINIAM SUSIPRATIMUI
I. Istorinis likimas yra tautos susiįormavi-mo veiksnys. Istorija arba bendrai išgyventa praeitis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, sudarančių pagrindą subręsti tautiniam vienetui. "Žmonių grupė, — sako prof. A. Maceina, — tampa tikra tauta tik po tam tikro bendrai išgyvento istorinio tarpsnio. Kur šitokio pergyvenimo bendrumo nėra, ten nėra nė tautos".1 Bendras istorinis likimas bendros kilmės žmonių grupei suteikia tam tikrą turinį, tą grupę išskiria iš visumos ir atskiria nuo kitų, net ir vienodos kilmės, bet kitokio likimo. Bendra rasė arba kilmė ir gyvenamoji aplinka sudaro gamtinį pagrindą, o istorinis likimas suteikia dvasinį turinį. Tautos išgyventa istorija yra tas pat, kas atskiram individui amžiaus subrendimas. Aiškų istorinio likimo pavyzdį duoda šveicarai ir žydai. Trijų etninių grupių gyventojus, neturinčius net bendros kalbos, istorinis likimas suliejo į vieną tautą: bendrai išgyventi įvykiai, bendros laisvės kovos išugdė šveicarų tautą. Bendras žydų tautos likimas tapo tvirta jėga išlaikyti tautinei individualybei. Ilgus amžius neturėjusi savo valstybės, net ir teritorijos, išblaškyta po įvairias tautas, nekartą persekiojama ir nekenčiama, išlaikė savo tautinį charakterį ir po ilgų kovų atkūrė savo tautinę valstybę.

Kai kurių tautų gyvenime istorinio likimo reikšmė nėra ryškiai pastebima, bet ji yra lygiai svarbi. Nėra tautos be istorijos. "Bendra istorija, — sako O. Baueris, — apibrėžia bendros kilmės turinį".2

Istorinis likimas turi lemiamos reikšmės tautinei individualybei susidaryti, kai jis yra vienodas ir bendrai išgyventas. Jei vienos kilmės žmonių dalis pergyvena vienokį praeities patyrimą, kita dalis kitokį, tuo atveju susidaro jau dvi tautos. Istorinio likimo atskirti susidarė lietuviai ir latviai, vokiečiai ir austrai. Tos pačios kilmės ir to paties likimo žmonės kurį laiką atskirai išgyvenę išugdo tam tikrų skirtybių, kurios tampa jėga, skaldančia tautinę vienybę. Čia pavyzdžiu gali būti ir tarp M. Lietuvos, D. Lietuvos bei JAV išeivių lietuvių veikėjų atsirandą tam tikri nesutarimai.

Tautą sudaro ne tik dabar gyvenantieji nariai, bet lygiai ir tie, kurie anksčiau gyveno, ir tie, kurie ateityje gyvens. Todėl istorinio likimo vyksme turime bendrus tautos žygius praeityje ir bendrą gyvenimą dabartyje. Realiame gyvenime žygiai nesudaro vieningumo, vienas jau užbaigtas veiksmas negali būti tęsiamas toliau, kaip tas pats veiksmas. Visus praeities tautos žygius su dabartiniu gyvenimu riša mūsų psichologinis išgyvenimas, bendroji sąmonė, kuri suriša praeitį su dabartimi ir sukuria vieningą tautos istoriją. Praeities tautos žygius, lygiai kaip ir dabarties, bendrosios sąmonės dėka laikome savais. Iš čia kyla reikalas jaunąsias kartas supažindinti su tautos praeitimi, kad nenutrūktų istorinio likimo vieningumas. Kai tauta ar jos dalis nutraukia ryšį su praeitimi, ją užmiršta ar visai nepažįsta, — netenka vieningumo ar pradeda naują istorinio likimo, naujos tautos gyvenimą. Paprasčiau išsireiškiant, pradeda nutausti. Tai atsitinka, kai tautos dalis nedalyvauja visos tautos istorinio likimo gyvenime ir nesidomi jos praeitimi — M. Lietuvos lietuviai; kai dalyvavę visos tautos vyksme, dėl susidariusių nepalankių sąlygų užmiršta savo tautos istoriją ir net nebežino kas esą — Rytų Lietuvos lietuviai, ir kai dėl tam tikrų sąlygų neturi progos pažinti savo tautos praeitį — išeivija (Plg. Z. Ivinskio minėtą str. "Praeities reikšmė lietuvių tautos išlaikymui"). Dėl to Karolis Jaspersas ir sako: "Istorija yra atsiminimai, kuriuos ne tik pažįstame, bet jais ir gyvename. Tai yra pamatas, kuriuo turime remtis, jei nenorime sutirpti į nieką, o trokštame žmonijos gyvenime laimėti sau dalį".3

2. Istorija kaip patriotinio auklėjimo priemonė. Kalbant apie istorijos auklėjamąją reikšmę patriotizmui, reikia paminėti, kaip tautos istorija santykiuoja su tautiniu auklėjimu. Tautos brendimo vyksme yra trys tarpsniai: pirmajame tarpsnyje tauta formuojasi, bet ji dar nėra tikra žodžio prasme tauta, antrajame — ji subręsta ir jau tampa atskira tauta ir trečiajame — savo buvimą vainikuoja kultūrine kūryba. Šituos tris tautos brendimo laikotarpius atitinka trys tautinio auklėjimo uždaviniai: tautinis — pasiekiamas gimtosios kalbos išmokymu, literatūros bei tautiškojo meno pažinimu ir tikybos mokymu gimtąja kalba; patriotinis auklėjimas išvysto įgimtą žmogaus tautos meilę ir ją padaro sąmoningą bei kūrybišką; jis pasiekiamas tautos istorijos bei savo krašto geografijos pažinimu; nacionalinis auklėjimas siekia tautinio susipratimo ir augšto kultūrinio lygio; jis įgyjamas jaunuomenės savarankiškumo auklėjimu ir supažindinimu su augščiausiomis tautos kultūros vertybėmis. Tautos istorijos mokymu jaunuomenė auklėjama būti sąmoningai tautiškai apsisprendusi, mylėti savo tautą ir dėl jos aukotis. Gerai suprastas patriotizmas reikalauja mylėti savo tautą ne už tai, kad ji didelė, galinga, turi garsią praeitį, bet todėl, kad ji yra sava ir niekuo nepakeičiama.

Istorija nušviečia tautos praeitį, jos kovas už laisvę ir egzistenciją, laimėjimus ir pralaimėjimus; parodo, kaip tauta evoliucionavo ir tapo tokia, kokia ji yra šiandien, kokie veiksniai jąją veikė, kokie motyvai vyravo jai apsispręsti taip ar kitaip. Istorijoje atsispindi tautos praeities ir dabarties veidas. "Tautos istorija yra visuma amžių bėgyje sukurtų tautos vertybių, nenustojančių savo reikšmės nei dabartyje nei ateityje",4 sako K. Jaspersas. "Istorijos pažinimas reikalingas pačiam save suprasti. Tik kas žino, iš ko jis kilo, drauge žino, kas jis yra".3 "Istorinis pažinimas palengvina suprasti save kaip neatskiriamą tautos narį".8 Jaunose kartose sunaikinti savo tautos praeities pažinimą yra tas pat, ką užmigdyti tautinę sąmonę, atskirti nuo tautos. Už tai imperialistai stengiasi klastoti pavergtų tautų istoriją, kad užgniaužtų tautinį susipratimą. XIX a. Lietuvos rusifikatoriai skelbė, kad lietuviai esą tie patys rusai, tik sulenkėję. Šiandieniniai Lietuvos okupantai bolševikai klastoja Lietuvos istoriją įvairiomis lietuvių su slavais giminiškumo bei bičiulystės teorijomis. Kas nežino savo tautos istorijos, taip pat nežino ir savo tautinės kilmės ir nebepajėgia suprasti savo tautinių uždavinių. Jis mano priklausąs tam kraštui, kur gimė: nebeskiria tautybės ir pilietybės sąvokų.

Per istoriją tauta jungia dabartį su praeitimi, dabartines kartas su protėvių kartomis. Tauta yra tol gyva, kol ji palaiko ryšį su praeitimi, nes "istorija gyvena tautoje, o tauta gyvena istorijoje".7 Tautinio gyvenimo vieningumas reikalauja jungti dabartį su praeitimi. "Tautinio gyvenimo vienybei yra būtina, kad tautos dabartis būtų laikoma praeities tąsa ir josios uždavinių vykdymu".8 Kai šitas ryšys su praeitimi nutrūksta, tada tauta miršta, nors atskiri jos nariai gali ir gyventi. Tuo būdu tautinis susipratimas vyksta per tautos istorijos pažinimą, per istorinę sąmonę, kuri sudaro tautinės sąmonės pagrindą. "Nebežinodami savo istorinės kilmės, jie nebesuvokia nė savęs. Be istorinės sąmonės nebėra pagrindo nė tautinei ištikimybei".9

Jau žiloje senovėje istorija buvo naudojama auklėjamąja tautos priemone. Senovės tautų vadai laikė sau už patriotinę pareigą tautos praeities žygius perduoti būsimoms kartoms pasakojimų, įvairių paminklų bei rašytų dokumentų keliu. Iš to yra kilę pirmieji mitai, padavimai, heroinis epas, užrašai ant įvairių paminklų bei pastatų ir pasakojimai apie tikrus įvykius. Anų laikų istorija turėjo didaktinį tikslą, ji buvo filosofija, mokanti gyvenimo pavyz-džais: iš istorijos mokėsi tikybos, moralės, gyvenimo idealų ir patriotizmo. Romėnai istoriją vadino gyvenimo mokytoja (Historia est magistrą vitae), kai kuriuose jų istorikuose aiškiai pastebimas patriotinis elementas. Viduriniais amžiais vienuolynuose buvo skaitomi senovės istorikų veikalai, rūpestingai jie perrašomi ir rašomi nauji metraščiai valdovų garbei iškelti. Trubadūrai keliavo iš vienos pilies į kitą ir apdainavo karžygių atliktus darbus.

Naujųjų amžių pradžioje, 1505 metais, lotyniškai parašytoje J. Wimpfelingo (1450-1528) m.) Vokietijos istorijoje ypatingai iškeltas patriotizmas. Jis sąmoningai parinko tokią medžiagą, kuri galėtų sukelti vokiečių pasididžiavimą savo tauta, ir nutylėjo tai, kas žemintų vokietį. Jis ilgai buvo nesuprastas, jo veikalas išverstas į vokiečių k. tik po 250 metų, Fridricho Didžiojo laikais. Naujų laikų pedagogai atgaivino Wimpfelingo pažiūras ir šiandien pripažįsta tautos istoriją svarbia tautinio auklėjimo priemone, nors istorija kaip mokslo dalykas mokykloje įsipilietino tik praeito šimtmečio paskutiniame ketvirtyje.

Negalima tautos istorijos pervertinti ir vien tik jąja remtis patriotizmo auklėjime, tačiau ji šalia gimtosios kalbos ir savo krašto pažinimo yra viena iš svarbiausių priemonių. "Tautos atgimimas negali vykti be josios istorijos pažinimo. Gimtoji kalba ir tautinė istorija yra du pagrindiniai tautos žadintojai ir palaikytojai."10 St. Šalkauskis tvirtina: "Niekas negali įsigyti tautinio susipratimo ir sąmoningo nusistatymo, nesusipažinęs su savo krašto ir tautos istorija, neįsigilinęs į tautinės kultūros susidarymą ir išsivystymą".11

Negalima klastoti tautinės istorijos patriotizmo tikslu, nes prieštarauja patriotinio auklėjimo doriniams principams. Kas nesiderina su doriniais dėsniais, tas prieštarauja ir teisingai suprastam patriotizmui. "Jaunimo charakteriui išauklėti, — sako Fr. W. Foersteris, — nėra nieko svarbiau, kaip vyriška istorijos mokytojo kova prieš patriotinį melą, kuriuo norima pažadinti tautinį jausmą, nepaisant tiesos ir tei-


Jadvyga Paukštienė Šv. Kazimieras (aliejus) Kun. dr. Celiešiaus nuotr.

singumo." - Tautos istorijos mokymo tikslas yra atskleisti tikrą tautos praeitį. Teisingai išaiškintos tautos praeities klaidos kaip tik ugdo tautos meilę. A. Maceina tikro patriotinio auklėjimo ir tautos istorijos mokymo reikalavimus taip nusako: "Išmokyti gėrėtis tautos laimėjimais, pasiryžti atitiesti josios iškrypimus ir atgailoti už josios nuodėmes".

Kiek tautinė istorija yra svarbi patriotiniams jausmams sukelti, rodo ir antro pasaulio karo kai kurie įvykiai. Anglų istorikas A. L. Rowse tvirtina, kad anglų invazijai į Normandiją daug skatinamosios įtakos turėjęs filmas apie Henriką V." Kai 1941 m. rudenį vokiečių divizijos artinosi prie Maskvos, tai Stalinas Maskvos gyventojų patriotizmui sukelti ginti miestą nuo priešų jieškojo pavyzdžių iš caristi-nės Rusijos herojų tarpo. Jis stengėsi atgaivinti Aleksandro Nevskio, Dimitro Donskiečio, Su-vcrovo, Kutūzovo kovų dvasią.15

Lietuvių tautos praeityje taip pat turime ryškių pavyzdžių. Išeivija yra tautos dalis, todėl visos tautos istorija yra išeivijos istorijai pagrindas, kuriuo ji privalo remtis. Kalbant apie išeivijos istorijos reikšmę tautiniam brendimui, pirmiausia tenka apžvelgti visos lietuvių tautos vaidmenį tautiškajam susipratimui.

3. Lietuvių tautos istorijos vaidmuo tautiniam brendimui. Dar kai lietuvis nevartojo rašto, jo drąsą ir narsą kovai su priešu kėlė vaidilos bei kanklininkai, apdainuodami tautos didvyrių kovas. Vytauto D. laikais pradėti rašyti lietuvių metraščiai, genealogijos ir panegirikos turėjo ne kitokį tikslą, kaip iškelti Lietuvos vs.ldovų garbę. Kai kilo lietuvių ir lenkų ginčas dėl unijų ir herbų priklausomybės, tai lietuviai savo kilmės pranašumui įrodyti sugalvojo teoriją, kad lietuviai yra kilę iš romėnų. Šiandien tai atrodo labai naivu, bet tuo metu, kai filologija ir istorinė kritika buvo kūdikio vystykluose, lietuvių metraštininkų samprotavimai pateisinami. Ir lenkų istorikas Dlugošas lietuvių hipotezę apie romėnų kelionę į Lietuvą pripažino kaip tikrą faktą. Romėniška kilmė iškėlė lietuvius augščiau kitų tautų, lietuviai jąja didžiavosi, buvo labai džiaugsmingai priimta tų Lietuvos ponų dvaruose, kur lotynų kultūra turėjo didesnės įtakos. Tad ši teorija budino lietuvių bajorų tautinį jausmą. Strikauskio ir V. Ko-jelevičiaus parašytos Lietuvos istorijos Lietuvos dvaruose buvo atidžiai skaitomos ir be abejonės turėjo nemažos reikšmės lietuvių bajorų valstybiniam susipratimui. Jei Lietuvos bajorija, būdama jau gerokai pasidavusi lenkų kultūrinei įtakai, atkakliai gynė politines Lietuvos savarankumo teises, tai reikia manyti, kad čia įtakos turėjo ir Lietuvos metraščiai ir parašytos istorijos.

XIX a. Rusijos okupacijos laikais, kai Lietuvos vardas buvo stengiamasi išbraukti iš Europos žemėlapio ir lietuvių tautai jau buvo giedama "Requiem", vokiečiai buvo įsteigę "Lietuvių literatūrišką draugiją" rinkti jau nykstančios lietuvių tautos kultūros vertybėms, garbingos praeities iškėlimas pažadino lietuvių tautą naujam gyvenimui.

Kai kurių vokiečių romantikų, kaip Goe-thės, Herderio ir kitų susidomėjimas lietuvių liaudies dainomis bei lietuvių tautos praeitimi ir kalba, pačių lietuvių, kaip kan. Bogužo raštas "Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę", išspausdintas 1809 m., Vilniaus profesorių veikalai apie lietuvių praeities žygius ir jų kultūrą, davė pradžią lietuviškai patriotinei literatūrai. Žemaičių bajorai, kasdieniniame gyvenime vartoję lenkų kalbą, pradėjo lietuviškai rašyti. S. Daukantas knygoje apie lietuvių būdą rinko kuo gražiausius žodžius bei išsireiškimus nušviesti lietuvių praeities gyvenimą, kad atsvertų tuometinį rusų priespaudos vargą ir skurdą. Net Lietuvos katalikų vyskupai M. Valančius ir A. Baranauskas su pagarba ir dideliu pasididžiavimu minėjo pagoniškąją Lietuvą. Maironis, pradėdamas kurti patriotinius eilėraščius, virtusius populiariausiomis lietuvių dainomis, žadinančiomis tautinį susipratimą, parašė Lietuvos istoriją ir jos įžangoje nurodė savo darbo tikslą: "Kiekvienas, rodos, turi tartum įgimtą meilę, kiekvienam yra brangi tėvynė. Bet negalime tikrai ir išmintingai mylėti savo žemės, nežinodami jos praeities ir istorijos. . . Daugelis garsių ir garbingų vyrų padėjo nemažai darbo ir prakaito ištirti Lietuvos veikalus, atrasdami čionai nesuskaitomus poezijos turtus. Nevienas garsus postas jieškojo sau Įkvėpimo, skaitydamas senovės lietuvių darbus". Ir pats Maironis savo kūrybai sėmėsi įkvėpimo iš garsios savo tautos praeities.

Dr. J. Basanavičius ant 1883 m. išėjusio pirmo "Aušros" numerio viršelio padėjo motto: Homines historiarum ignari semper sunt pueri" (žmonės, nepažįstą istorijos, visuomet yra vaikai). To paties numerio įžanginiame straipsnyje rašė: "Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimų senovės gadynės ir veikalų mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę, nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei anūkai. Jei kiekvienas geras ir padorus sūnus gerbia savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes lietuviai šios gadynės turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėliai pirmų pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, papročius, tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius; nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys save pažinsime". Toliau, tame pačiame straipsnyje jis ragino rinkti įvairias senovės lietuvių kultūros liekanas.

Tai buvo "Aušros", pažadinusios lietuvius iš tautinio susnūdimo, programa, kurią dr. J. Basanavičius ne tik kitiems nurodė, bet ir pats savo gyvenimo darbais vykdė. Būdamas gydytojas, domėjosi Lietuvos praeitimi, visą gyvenimą pašventė jai tyrinėti. Jis peržiūrėjo visas Europos bibliotekas ir viską, ką tik rado apie lietuvius, išlasė ir sudėjo į savo studijas. Dr. J. Basanavičiaus užsidegimą Lietuvos praeities tyrinėjimu Z. Ivinskis taip apibūdina: "Jis beveik iš kiekvienos Lietuvos liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens, kirvuko, ornamentuoto kryžiaus, piliakalnio, seno drabužio, net lapinės kepurės ir 1.1, pirmoje eilėje majestotiškai išvedė garbingą mūsų tautos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertinti savo kalbą ir tėvynę. Kiekvieną tokią praeities liekaną paliesdamas, tas aušrininkas virpino sustingusią ano meto lietuvio dvasią ir jai kvėpė naujos gyvybės ir tautinės sąmonės".18 Ir kitu du aušrininku gydytoju — J. Šliupas ir V. Pietaris — taip pat studijavo Lietuvos praeitį ir kėlė jos garbę pažadinti tautiškai sąmonei. Tiesa, tai buvo romantikų laikai, dėl kai kurių jų išvadų šiandien tenka nusišypsoti, tačiau anais laikais jie buvo brangūs ir vertingi; jų pagalba buvo gaivinama lietuvių tauta.

Šitų aušrininkų istorinių studijų įtakoje vienas iš žymiausių lietuvių tautinio žadinimo veikėjų dr. V. Kudirka į tautos himną įrašė: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Tais sunkiais rusų priespaudos laikais, kai okupantas, A. Baranausko žodžiais tariant: "Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi ir juoda", lietuviai savo veikimui jėgos ir stiprybės j ieškojo garbingoje savo tautos praeityje. Pavergtus lie-tuvius praeitis guodė, kėlė iš apsnūdimo, gaivino, skatino veikti ir stiprino kovoje su priešu. Praeities pažinimas sukėlė tautinį sąjūdį, pakėlė tautą didžiam žygiui — į kovą už laisvę ir savo valstybės atstatymą.

Lietuvos nepriklausomybės laikais, kaip buvo minėta, Švietimo Ministerija prie Lietuvos istorijos programos nebuvo išleidusi specialių nurodymų tautos istorijos dėstymo reikalu, bet mokytojai, — būdami gyvi Lietuvos savanorių laisvės kovų liudininkai arba net dalyviai, jaunuomenės tautinį susipratimą brandino senosios Lietuvos valstybės karžygių narsa su valstybės priešais kovose ties Žalgiriu, Šventąja, Orša, Ula, Salaspiliu, Pilėnų gynimu ir savanorių laimėjimais prie Širvintų, Giedraičių, Radviliškio. Iki 1936 m. A. Šapokos Lietuvos istorijos išleidimo nebuvo net išsamesnio tautos istorijos vadovėlio, bet Lietuvos mokytojas stengėsi panaudoti Lietuvos istoriją mokiniuose išugdyti tautinei dvasiai. Nepriklausomos Lietuvos vidurinių, o ypač pradžios mokyklų mokytojai būdingesnius lietuvių tautos praeities momentus tautiniams jaunimo jausmams brandinti sugebėjo panaudoti daugiau negu iš jų reikalavo Lietuvos švietimo vadovai. Prie lietuvių visuomenės ir jaunimo tautinio sąmoninnimo šalia mokyklos daug prisidėjo ir tautinių švenčių iškilmės su tautinių dainų ir šokių meninėmis programomis ir patriotinėmis kalbomis, kurių pagrindinės mintys buvo persunktos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos garbinga praeitimi, knygnešių herojišku pasiryžimu pralaužti caro valdžios draudimą šviestis ir lavintis, kražiečių didvyriška kova, ginant savo šventą tikėjimą, savanorių laisvės kovų laimėjimais ir t.t. Taip lietuvių tauta sėmėsi sau stiprybės iš praeities.

Ir šiandien likiminėje lietuvių tautos kovoje stiprybės ir jėgų reikia semtis iš praeities. Tiesa, kartais jaunimas pašiepia vyresniuosius, kad jie daugiau nieko nežiną, kaip tik kalbėti apie praeitį. Bet gyvenimas rodo, kad kas neturi sudaręs tvirto pagrindo apie savo tautos istoriją, tas silpnai orientuojasi ir dabarties tautiniuose klausimuose, o apie ateitį nebetenka nė kalbėt.

1. A. Maceina, Tautinis auklėjimas, Kaunas, 1934 m., 14 p.
2. Citata paimta iš A. Maceinos Tautinio auklėjimo 15 p.
3. Karl Jaspers, The origin and Goal of History, 1953 m. M. Bullock vertimas j anglų k. 231 p.
4. K. Jaspers op. cit. 231 p.
5. J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, Chicago 1961 m. 259 p.
G. K. Jaspers op. cit. ten pat.
7. Car Rein, Methodik des Geschichtsunterricht, Halle, 187 p.
8. A. Maceina op. cit. 201 p.
9. J. Girnius op. cit. 259 p.
10. A. Maceina op. cit. 203 p.
11. St. Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas, 1933 m. 108 p.
12. Citata iš A. Maceinos op. cit. 205 p.
13. A. Maceina op. cit. 205.
14. A. Rowse, The Use of History, London 1946 m. 164 p.
15. Simas Sužiedėlis, Kova su Maskva Jono Žiauriojo laikais, Darbininkas 1961 m. 69 nr. ir A. Rowse op. cit. ten pat.
16. Z. Ivinskis, Lietuvių kultūros problemos, Aidai 1949, m., 22 nr. 17 p.

(bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai