| |
|
|
|
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS
|
Tautos likimas yra visiem bendras ir drauge kiekvienam asmeniškas. Stipriai tai pajuntama, kai tautą ištinka kuri nelemtis. Ramus ir laisvas gyvenimas, kuris galėjo kai kam rodytis grynai individualus, tampriai nesusietas su visa tauta, staiga pakinta kančia, persekiojimu ir tremtimi. Pakinta dėl visos tautos sukrėtimo ir nelaisvės.
Tokios nelaimės metu sava tauta pasidaro didžiuoju gyvenimo rūpesčiu. Neduoda ramybės diegiamas klausimas, kas gi bus ateityje. Rūpestis darosi dar dygesnis, kai vergija užtrunka, o tarptautinė padėtis nesiblaivo. Mintis tada gręžiasi praeitin ir jieško atramos, kuria tauta laikėsi, išgyvendama panašius grėsmingus laikus. Jieškoma ne tiek paguodos ar susiraminimo, kiek vilties ir užtikrinimo, kad rungtis už tautos laisvę bus vėl laimėta. — Bet ar gali būti koks užtikrinimas, žvelgiant į ateitį iš praėjusių įvykių?
*
Istorija kartojasi žmonių veiksmais, ne įvykiais. Įvykiai gali būti labai panašūs, lyg besi-kartoją, — karai ir revoliucijos, pergalė ir pralaimėjimas, pavergimas ir išlaisvinimas, — tačiau jie nauji ir kitoki savo eiga bei padariniais. Jei tauta, pavyzdžiui, po vieno karo atgavo laisvę, tai nereiškia, jog kiekvienas karas brėkšta laisvės aušra; gali aptemti dar sunkesne vergija. Yra gundanti iliuzija įžvelgti praeities ir dabarties įvykių tapatumą ir tikėti istorijos rato atogrąža, lyg saulės eismu dangaus skliaute. Istorija gamtišku būdu nesikartoja.
------------
Paskaita PLB Seime Toronte rugsėjo 1 d.
Istorijoje nėra tokio dėsningo priežastingumo, kaip gamtoje, kad vieną veiksmą privalomai sektų antras ir galima būtų jį numatyti. Istorijos vyksmo raida nepramatoma, nes veikia laisvi žmonės, kurie tomis pačiomis aplinkybėmis pasielgia skirtingai. Negalima numatyti, kas bus net artimoje ateityje, nors praeities patyrimas remtų labai logiškas išvadas. Istorija nėra griežtai logiška, kadangi nevisada logiški žmonės. Neapskaičiuojami jų veiksmai ir ūmios atmainos gali mus ištikti džiugia staigmena arba šiurpia nuovyla, ypač tuos, kurie per daug pasikliauja savo istorinės perspektyvos išvadomis.
"Grynai istorinė perspektyva, — kaip pastebi dr. Juozas Girnius, — yra beviltiškai tragiška" (Istorija kaip žmogiškoji tikrovė, LE IX 1956, 124). Tragiška dėl to, kad vis iš naujo atskleidžia, "kaip pačių kilniausių idėjų sąjūdžiai gyvenimo tikrovėje neišvengiamai susidrumsčia" (126). Toli nesiekiant, mūsų akyse susidrumstė Atlanto ir Jungtinių Tautų chartos: tie kilnūs jų pažadai ir įsipareigojimai gerbti ir saugoti nepriklausomybę visų tautų, būtų jos didelės ar mažos. Gera valia buvo sužadinta pasaulinio žiežaro, Antrojo didžiojo karo, bet po karo liko neužslopusi pikta ir drumsti dvasia.
Istorija yra nesiliaujama pikto ir gero grumtis nuo Kaino laikų. Ano pirmojo brolžudžio baslys nebuvo užkastas šalia Abelio lavono. Nėra iš istorijos pradingęs nė kainiškas pasiteisinimas: Negi aš esu savo brolio sargas? Praeityje niekados dar nebuvo broliškai saugoma kitos tautos gyvybė. Priešingai, laiko aplinkybėmis teisinami didieji nusikaltimai: grobimas ir vergimas, nutautinimas ir žudymas, tiranija ir diktatūra. Esą tuo būdu stiepęsi valstybių ūgis.
Žmonijos labu šiandien grindžiama bolševikinė rusų revoliucija, vis dar tebesruvanti ašaromis ir krauju. Sakoma, tai istorijos "varomoji jėga, kelianti vis naujus teisingumo aspektus". Šie žodžiai, ištarti prieš 100 metų prancūzų socialinio filosofo Poudhono, tebekartojami, nors tikrovė rodo nežmonišką socialinę vergiją, pagimdytą tos "varomosios jėgos". Ir niekas nežino, kiek ši kainiška piktybė dar siautės.
Perspektyva nėra šviesi tautom, kurias dabar lenkia prie žemės genamoji Maskvos jėga. Lietuvių tauta yra atsidūrus šioie nelemtyje. — Kiek čia lėmė mūsų praeities likimas?
*
Lietuva nuolat plaujama potvynių, kuriuos sukelia ne Baltija ir ne gamta, bet daugnoros kaimynai. Nuo amžių kalaviju ir sava kultūra spraudžiasi slavai ir germanai. Tačiau nėra buvę tokių dienų, kaip šiandien, kad rusai būtų užtvinę visą lietuvių tautą (D. ir M. Lietuvoje) ir nustūmę vokiečius toli į Vakarų Europą.
Maskvos rusų pastovi slinktis į vakarus prasidėjo prieš 500 metų Lietuvos nuolaidomis. Karalius Kazimieras 1449 pirmas iš Lietuvos valdovų sutarė su Maskva pastovias sienas, Maskvos kunigaikštį pripažino vyriausiuoju iš visų kitų rusų, atidavė jo jtakai nepriklausomas Pskovo ir Naugardo pirklių respublikas. Neilgai truko ta vadinama amžinoji taika, neišliko nė pastovios sienos rytuose. Maskva darėsi kaskart reiklesnė ir veržlesnė.
Lietuvos valstybė ritinosi iš rytų į vakarus, lyg vyniojamas didžiulis žemėlapis. Tai lietuvių istorinio likimo paradoksas, apie kuri savo metu rašė mūsų filosofas St. Šalkauskis: "Nelengvas, gal būt, daiktas įsivaizduoti tautą, kuri niekados nebuvo tuo, kuo ji galėjo būti (Istorinio lietuvių tautos likimo ypatybės, Romuva 1921, 31). Galėjo būti didelė ir patvari Rytų Europos galybė, užuot pasidariusi slavų ir germanų plaujamu pylimu.
Lietuvių tautai nestigo duomenų ir galimybių būti Europos saulėtekio valdove. Valdė didelę teritoriją, turėjo jėgos ir administracinių gabumų, pasižymėjo stipria teisine sąmone ir tauriu žmoniškumu. Adomas iš Bremeno XI amžiuje rašė, kad lietuvių gentys, prūsai, yra žmo-niškiausi žmonės — homines humanissimi. Ta kilni mūsų tautos savybė atsispindi senoje Lietuvos valstybėje didele tolerancija, taikingumu ir pasitikėjimu kitais — jų "amžinom sutartim" ir unijom. Tačiau taikūs ir pakantūs žmonės, jeigu jie tvirčiau nesiremia sava kultūra, darosi imlūs ir nuolaidūs svetimai dvasiai, o su laiku ir fizinei jėgai.
Lietuva neteko savo didybės ir stiprybės, kai slaviškos dvasios kultūra persmelkė iki smegenų vadovaujamąjį luomą, ano meto Lietuvos šviesuomenę, ir nulupo nuo lietuviško kamieno it apsamanojusią žievę. Paliko apnuogintas liemuo, lietuviška šerdis — ta kaimo pirkelė, kurią regime M. K. Čiurlionio viename paveiksle. Po šakotais medžiais milžinais du karaliūnai, sudūrę delnus, laiko nuostabų radinį, kuris nykioje unksmėje švyti saulės spindėjimu. Tiek beišliko iš mūsų didingos valstybės ant slenksčio slavų ir germanų, tų kaimynų gribišių delno, kai Lietuva vėl kėlėsi nepriklausoma, nedidelė ir trapi.
Nepriklausomoji Lietuva, kurią daugumas dar gerai prisimename, buvo panaši į sunokusią pienę kitame M. K. Čiurlionio vaizde. Nuogas kūdikis su papurusiu žiedu sėdi žalioje vejoje ir didelėje ramybėje; bet dangumi, plačiai išskėtus sparnus, sklendi juoda baugi paukštė, lyg nenuvejama likimo grėsmė. Vienas plas-telėjimas sudrumstų tylą ir nupūstų pienės galvutę į keturis vėjus. Tai ir atsitiko laisvajai Lietuvai. Ir atsitiko dėl to, kad savo praeityje, kaip rašė velionis istorikas dr. A. Šapoka, Lietuva, sujungta su Lenkija, "pasidarė vertybė, dėl kurios tik kiti varžėsi" (Savarankiška Lietuvos politika po Liublino unijos, Židinys, 1937, XXVI, 162). Šio mūsų sentėvių palikimo, atgavus nepriklausomybę, nebuvo galima taip atitiesti, kad Lietuvos padangėj baugi grasa nekybotų. Susidarė tokia geopolitinė padėtis, jog ir toliau dėl Lietuvos kiti varžėsi ir tebesivaržo.
Antrojo Didžiojo karo pabaigoje rusam vėl pakeitus Lietuvoje vokiečius, vienas politinis Paryžiaus žurnalas (Res Publica, 1946) rašė: "Šioje rasių, civilizacijų ir interesų kryžkelėje didžiosios kaimyninės valstybės visais laikais stengėsi pasilaikyti laisvę savo manevram" (Baltijos tautų likimas, Aidai, 1946, 119). O tie jų manevrai arba vinguriavimai, kaip Stalino ir Hitlerio dalybos Baltijos valstybėm, kreipė lietuvių tautos likimą it kokią vėpūtę. Gi šiandien lietuvių tautos kova, palyginus su tolima praeitimi, yra apsukta atvirkščių galu.
Seniau mirtinas pavojus grėsė iš vakarų — iš vokiečių riterių. Jie puolė krikščioniškos misijos vardu, laikydami savo teise užimti "niekieno žemę" (terram nullius), kadangi ji buvo pagoniška. Dabar Lietuva užgožta antikrikščio-niškos, komunistinės plėtros. Laikoma savo teise grobti bet kurį kraštą, jeigu jis dar nėra "térra soviética".
*
Kitados vokiečių kronikininkas Dusburgai lietuvių gimines vadino "velnio vaikais" (filil Belial). Juos esą galima be pasigailėjimo žudy
K. Žoromskis Šv. Jurgis (aliejus) Šv. Antano gimnazija Kennebunkporto
ti ir išsivaryti nelaisvėn vergais. Dabar lietuviai be jokios pagailos vergiami, tremiami ir žudomi, nes tebelaiko save Dievo vaikais.
Gediminas, didysis Lietuvos kunigaikštis, prikišo kryžiuočiam, kad jie iš savo "vienuolynų daro plėšikų lizdą". Šiandien kiekviena komunistinė celė paversta žudikų lindyne.
Anuomet tikėjimo kryžiumi buvo dengiamas noras išplėsti šventąją Romos imperiją (Sanctum Imperium Romanum), kurią valdė Vokietijos karaliai. Mūsų laikais dangstomasi ateizmo komuna, kad Baltijos kraštuose įtvirtintų rusiškąjį imperializmą.
Pagaliau, vokiečių dvarininkai, kiek jų dar buvo išlikę Baltijos kraštuose, ypač Latvijoje ir Estijoje, šaipėsi iš valstiečių laisvės, kai juos leido iš baudžiavos be žemės: "Žemė mano, o laikas tavo" (Land mein, Zeit dein). Dabar rusai bolševikai giriasi visiem teikia laisvę, bet yra atėmę ir žemę ir laiką.
Tie keli sugretinimai rodo, kaip lietuvių tautos likimui skaudžiai atsiliepia kaimynų ideologijos ir jų godulys svetimos žemės. Šis geismas yra pastoviai rajus, kokia bebūtų ideologija ir koks laikas. Keičiasi tik metodai, nesikeičia plėšrumas. Antai, latviai turi seną legendą apie didvyrį Lokiaplėšį (Lačplėsį), kuris Dauguvos dugne niurko įsibrovusį juodąjį riterį, ir kai jį priveiks, tėvynė bus vėl laisva. Latviam tereikia to įsibrovėlio spalvą pakeisti raudona, ir legenda tiks mūsų dienom. Legenda, kuri išeina už Latvijos ribų.
Pro Baltijos tautų galvas mūsų dienom du-riasi pasaulinės įtempties smaigaliai. Minėtas prancūzų laikraštis tuojau po karo rašė: "Baltijos valstybių klausimas. .. yra pasidaręs toks rimtas, komplikuotas ir jautrus, kad stačiai nedrįstama jo liesti. Tačiau tyla nėra dar joks sprendimas" (Baltijos tautų likimas, Ibd. 119). Tylima iš baimės dėl Maskvos riksmo tuo metu, kai iškilo visa kupeta naujų valstybių, kai kurios su dideliu trenksmu, ir tokių valstybių, kurios dar tik keliasi iš primityvios kultūros guolio ir žengia istorijon. — Kokia čia nesąmonė, kai tylima dėl senų ir kultūringų valstybių, apsėstų raudonojo amaro?
Istorija gausi nesąmonių ir prieštaravimų, nes tai paties žmogaus atvaizdas: jo idėjų, išmintingų bei pakvaišusių, ir jo veiksmų, kurie nevisada atitinka skelbiamas net ir kilnias idėjas. Čia ir susidaro istorijos paradoksai. Vienas iš ryškiausių mūsų laikais — tai garbinama laisvė ir palaikoma vergija.
Laisvė mūsų laikais yra pasidariusi tiesiog dievinamu dalyku. Kaip šventą daiktą garbina ir tie, kurie nieku netiki. Prancūzų filosofas egzistencialistas ir ateistas Jean P. Sartre yra išsireiškęs, kad esame tiesiog "laisvei pasmerkti": tokia ji žmoguje stipri ir visuotinė. Tuo pačiu metu kone pusė žmonijos pasmerkta vergijai. Kur čia to prieštaravimo geluonis?
Istorijos vyksme stipriai išaugo asmens laisvė. Valstybių įstatymai gina ištisą kodeksą žmogaus teisių. Tačiau viena įgimtoji teisė nėra užtikrinta, būtent, gyventi savo laisvoje tautoje. Nėra įstatymų, kurie gintų tautos laisvę kaip atramą žmogiškajai būčiai. Toks įstatymas išeitų už valstybės ribų ir reikalautų tarptautinės sankcijos. Jeigu apie tai ir galvojama, tai tautinio genocido konvencijos tebėra popierium pamuštos. Vieni jų privengia, nes yra tautožu-džiai; kiti pilotiškai pasiteisina: Aš nesu kaltas to teisiojo kraujo, jūs žinokitės. Tautų gyvybė ir laisvė yra dar paliktos savam likimui.
Vienintele apsauga tėra sava, nepriklausoma ir pajėgi valstybė. Bet šiandien yra grasomas saugumas ir didelių bei pajėgių valstybių. Atomo sprogmens darosi ta sankcija, kuri verčia galvoti apie "valstybių tarpusavio priklausomumą" (interdependence), kaip neseniai pareiškė Amerikos prezidentas. Valstybės turėtų atsisakyti dalies savo suverenumo visos žmonijos labui. Ar tokioje perspektyvoje yra vilties, kad mažų ir fiziškai silpnų, o ypač pavergtų tautų laisvė bus saugoma?
Yra vienas savanoris sargas, besiskelbiąs prislėgtų ir skriaudžiamų užtarėju ir vaduotoju: Sovietų Rusija. Kad neatrodytų nesąmone, kai tautų vergėją dedasi jų gynėja, pakišamas gslutinis tikslas: visas tautas jungti viena pasauline bendruomene, kurioje išnyktų karai, į-sivyrautų santaika, suklestėtų visuotinė gerovė. Bet ši idėja nenauja istorijoje ir nesvetima laisviem žmonėm, ne vien komunistam.
Visuotinio žmonijos solidarumo, kuris yra visų amžių viltis ir siekinys, komunistai tebesiekia kruvinu būdu. "Mes neraudam dėl nukirstos galvos plaukų" — sarkastiškai žostelėjo Stalinas, kai jam. prikištos masinės žudynės (How the Politburo Thinks, Look 1951 III 13). Komunistų ateities vizija dažoma krauju, ir joje nesimato ne tiktai kitokio plauko, asmeninės individualios pasaulėžiūros, bet ir tautinio individualumo: skirtingos tautų savybės komunizmo utopijoje dingsta.
Tautos blanksta ir toje žmonių santvarkoje, kuri šmėkši laisvų kosmopolitų idėjose. Va« dinamieji "pasaulio piliečiai" tautų įvairumą laiko šalintina nesantaikos versme. Pasaulio ramybės ir vienybės siektina visus jungiančiu žmogiškumu, o ne išskiriančiu tautiškumu. Amerikoje, tame tautų mišinio katile, labiausiai kunkuliuoja šis laisvasis viralas; tik niekam verstinai negrūdamas. Pagarba žmogaus asmeniui neleidžia arogantiškai neigti jo tautybės. Tačiau Amerikoje būtų pajaustas nemažas pasitenkinimas ir palengvėjimas, jeigu tautos daugiau ly-dintųsi. Galėtų, gal būt, susidaryti jungtinės pasaulio valstybės, kurios saugotų nuo karų, išlaikytų santaiką ir siektų visuotinės gerovės.
Tai du keliai į tą patį tikslą — žmonijos solidarumą ir taikumą: prievartinis ir laisvasis. Abu jie nuvestų prie tautų paminklo pasaulinėse kapinėse, jeigu tautos nebūtų prigimtuoju žmonijos pagrindu. Vokiečių pedagogas B. Bau-chas yra taikliai pastebėjęs, kad negali būti tarptautinės bendruomenės (inter nationes), jeigu jos nesudaro pačios tautos (ipsae nationes) (A. Maceina, Tautinis auklėjimas, 1934, 198). Komunizmo kruvinose grimzlėse kyla ir auga rusų tauta, kuri norėtų visas kitas nusmelkti ir vyrauti. Kosmopolitinės tautų virtuvės iš savo rankų neišleidžia anglosaksai ir dar pykauja, jeigu kas pakelia savarankų tautos balsą.
Tautos buvo ir lieka. Vienos tveria amžius, kitų užtinkame istorijoje tik pėdsakus, bet naujos bręsta mūsų laikais. Žmonija gyvuoja tautomis. Vienybė tegali būti siekiama laisvu susitarimu ir teisingu bei teisėtu pagrindu. "Jeigu dar ir šiandien mažųjų ir silpnųjų tautų teisės nebūtų didžiųjų valstybių gerbiamos ir saugomos, — rašė tuojau po karo prancūzų žurnalistas Bruno de Chevrier, —- tai būtų sugriauti įstatymų pamatai, ant kurių žmonija sudeda savo tauriausias viltis" (Baltijos tautų likimas, Ibd. 121). — Kai mūsų viltys vis dar nesipildo, kokia belieka išeitis?
•
Istorijos vyksme visada ieškoma išeities. Tai žmogiškoji kova už būvį, siekimus ir gyvenimo prasmę. Kiekvienas laikotarpis atneša savų rūpesčių, kurie reikalauja vis naujos jėgų įvaržos, kad save realizuotume tuo, kuo norime ir privalome būti, o ne tuo, kuo verčia pašalinės jėgos ir aplinkybės. Kiekvienu laiku nauja žmonių karta privalo ginti ir tą laisvę, kurią paveldėjo iš tėvų, arba siekti prarastos.
Laisvės kova gali būti apsunkinta praeities palikimo, kaip tai yra su lietuvių tauta, bet jeigu nebus kaupiamos visos jėgos ir išnaudojamos visos galimybės, tai dabartis gali nepakeičiamai apspręsti tolimesnį tautos likimą. Istorija yra stingstanti dabarties dinamika, kaip palietas karštas švinas, ir nuo mūsų pastangų nemažai priklauso, kokiu pavidalu sustingsta. Net ir beviltiška, rodos, kova neleidžia ar bent pristabdo kitų pastangas dabartį paversti lemiamu veiksniu. Kokia galėtų ir turėtų būti mūsų at-stanga tokiam determinizmui?
Istorijos vyksme nėra iš anksto lemiančio, fatalaus apsprendimo, nei tokios dialektikos, tos "varomosios jėgos", kuria komunistai tiki ir į-taigoja bei graso, jog visų likimas nuspręstas: istorija neatsispiriamai vedanti į komunizmą. Jei būtų tokia determinacija, nebūtų laisvo žmogaus nei laisvos tautos. Gyvenimo tikrovė ir istorinė patirtis rodo ką kitą: laisvė veržiasi iš priespaudos ir gyvenimą suka kitu kampu, negu prievartininkas nori. Mūsų pareiga griauti tariamąjį istorijos determinizmą, pasiremiant ir sava istorija Lietuvos istorija nebe pirmą kartą verčiama kovos priemone.
Kitados lenkai braukė lietuvius iš istorijos lapų ir gyvenimo. Lenkijos praeitis yra išsipuošusi nusavinta Lietuvos šlove. Dar uoliau ir pikčiau dabar daro tai rusai. Užgrobę žemę, kėsinasi ir į Lietuvos praeitį: mūsų senolių ir tėvų žygius savinasi, užtemdo, iškraipo, niekina. Gerai žino, kad garsi didvyriška praeitis įkvėpia drąsos, ryžto ir pasitikėjimo, o norėtų visa tai sutrempti ir apšaukti mūsų laikų "atgyvenom". Greičiau savo laikus atgyvena priešai, negu tautos. "Niekas nepajėgia užslopinti tautoje pasitikėjimo ateitimi", yra teigęs St. Šalkauskis, darydamas išvadą iš Lietuvos prisikėlimo, kol tauta "didžiausių vargų ir skurdo valandą nenustoja garbinusi savo tėvynės kaip didvyrių šalies" (Romuva 1921, 33).
Štai ir mūsų rašytojo Vinco Krėvės vaizduojamas vaidila Rainys (Šarūne) kalba: "Einu pro milžinkapį, ir. . . praeitis kaip gyva akyse stovi: matau ir karžygį, kuris ten guli; matau ir jo darbus, norus, patenkintus ir nepatenkintus; matau, kaip ten virė kadai kraujas, plakė širdys žmonių. . . Karžygis jau gyvena mano širdyje". Turime ir naujausių laikų karžygius, Lietuvos partizanus, kritusius nelygioje kovoje. Ir jų atminimas stovi gyvas akyse, ir jie gyvena visos tautos širdyje.
Tautos didvyriai lieka gyvi savo narsa ir pavyzdžiu, kuriuo traukia ir skatina naujiem žygiam. Tuo būdu praeitis atgimsta, nors ir nesikartoja. Kartojas kova už tautos laisvą gyvenimą, ir ji griauja ne tiktai marksizmo dialektiką, bet ir kiekvieną determinacija, kuri siekia tautą laikyti Babilono nelaisvėje. Laisvė negali būti determinuota ar aprėžta, nes kitaip ji nebebus laisvė. Užtat Sovietų Sąjunga, kuri skelbiasi "savanorišku" respublikų junginiu, yra melas, nes nesiremia nei žmogaus nei tautos laisve. Tai yra iš naujo atgimęs aziatiškas rusų despotizmas, kuris individualią vergiją arba baudžiavą perkėlė į tarptautinius santykius. Tokia prievarta istorijoje nebūna patvari.
"Tauta nėra aklas šuva, tvojamas ir laikomas pririštas prie gurbo, — įspėjo latvių valstiečių gynėjas G. Merkelis dar XVIII amž. pabaigoje; — tauta yra tigras, kuris savo apmaude kremta grandines ir tyko akimirkos, kad savo gėdą nuplautų krauju" (Fr. Zalitis, Latvi-jas vėsture, 1947, 142-143). Tai yra istorijos "varomoji jėga", tačiau ne vergiškojo komunizmo labui. Laikinė fizinės jėgos persvara — tautų grandinės — visada ir lieka laikinom. Istorija žino ne tiktai "Vae victis!" (Vargas nugalėtiem), bet ir "Vae victoribus!" (Vargas nugalėtojam).
Mažai tautai ,be abejo, nelaisvė gali būti labai žalinga ir sopulinga, bet nevisada mirtinga. "Ji vargsta, kenčia, kraujuoja. Tačiau dėl to ji nežus, — yra tvirtinęs dr. A. Šapoka, stebėdamas tautos likimą .— Kad ir išniekinta ir kruvina, ji liks gyva. .. turėdama gyvybės troškulį" (Tautos nebūna išžudomos. Žiburiai, 1947 II 15). Tai nėra tik tasai troškulys, kuris akstiną veguoti kiekvieną gyvą būtybę. Vegetuoti galima ir nelaisvėje, o gyventi, kaip žmogui skirta ir dera — tiktai laisvėje.
Laisvė yra būtina sąlyga žmogaus dvasios sklaidai ir jo kūrybai — jo gyvenimo įprasminimui. Gyvybės troškulys tautoje yra tuo pačiu troškimas laisvo, prasmingo ir kūrybingo gyvenimo. Kol tautoje tie troškimai lieka stiprūs, nepalaužti ir nepalūžę, atsirėmę vieninga dvasia ir praeitimi, tol tauta gali patverti sunkią išviršinę priespaudą. Žinodami šią tiesą, paliudytą daug kartų istorijoje, rusai yra užsėdę lietuvių tautos dvasią ir norėtų ją palaužti rusinimu bei ateistinimu. Todėl ne vien politinė, bet ir pasaulėžiūrinė kova su komunizmu yra grumtis už mūsų tautos egzistenciją.
Gyvendami laisvėje, turime moralinę pareigą būti tvirtos ir vieningos dvasios, atsparūs visiem kėslam mus skaldyti ar nutautinti, ištvermingi ir veržlūs šventoje savo kovoje. Ji reikalauja aukos: vienokios šiapus geležinės tvoros ir kitokios anapus. Anapus, kurie žuvo ar žūna, tariant dr. Vytauto Kavolio žodžiais, "nieko kito neturi kaip tik mus" (Lietuvis kaip revoliucinis žmogus. Margutis 1963 nr. 7, 13) — savo viltį ir tikriausią atramą laisvam pasauly, savo paguosmę sunkiam likimo bandyme.
Laisvi ir pavergti, visi lietuviai, savo rankose turi tautos gyvybę, nes tai yra "dvasinių jėgų srovė, kuri iš praeities per dabartį teka ateitin" (Boelitz). Ji teka mumyse ir teka su mumis, kur bebūtume ir koks likimas beištiktų, jei tik liekame savo tautai ištikimi.
Lietuvių tautą šiandien regime kaip M. K. Čiurlionio laivelį, apgaubtą gedulo ir grimstan-tį jūros dugnan. O vis dėlto dviejų saulių spinduliai skverbiasi į marias ir siekia tą laivą. Kažkieno paslaugi ir tvirta ranka kelia į paviršių. Norėtume manyti, jog tai Dievo Apvaizda, kun apramina audras ir saugo kiekvieną tautą, kad jo- vaikai po kančių rastų atilsį savo žemei pastogėje.
A. Mončys Paukštė (žibintuvas)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
