SOCIOLOGO ŽVILGSNIS Į DR. VINCĄ KUDIRKĄ |
Parašė V. Trumpa |
Teisingai V. Kavolis įžangoje rašo, kad "Vincas Kudirka yra tapęs lietuvių tautinio atgimimo simboliu". Kaip toks jis mums pusėtinai gerai pažįstamas. Gal mažiau jis pažįstamas, kaip žmogus. V. Kavolis ir pasistatė sau uždavinį panagrinėti V. Kudirką kaip žmogų. Jis tai vadina psichologine studija apie žmogaus genezę, nors jai lygiai gerai tiktų ir psichoanalitinės ir sociologinės studijos vardas. V. Kavolis yra sociologas, daugelyje savo straipsnių ir paskaitų bandęs panagrinėti vieną ar kitą sociologinę problemą. Malonu konstatuoti, kad daugumas tų problemų yra susiję su Lietuvos praeities ir dabarties gyvenimu. Šioje studijoje V. Kudirkos asmuo nagrinėjamas šešeriopų santykių atžvilgiu: 1. vyro-moters; 2. sūnaus-tėvo; 3. žmogaus-civilizacijos; 4. žmogaus-tėvynės; 5. žmogaus-Dievo ir 6. žmogaus-mirties. Kaip matome, beveik visos didžiosios žmogaus egzistencijos problemos čia paliečiamos ir bandomos spręsti. Be abejo, 87 p. studijėlėję visus tuos likiminius klausimus neįmanoma pilnai ir visapusiškai išnagrinėti. Užtat kritiškas skaitytojas ne visados sutiks su autoriaus išvadomis, arba bent pasiges daugiau įrodymų vienai ar kitai, kartais labai drąsiai, išvadai paremti. Pavyzdžiui, analizuodamas pirmą Kudirkos spausdintą literatūrinį kūrinėlį — pasakėčią "Kodėl žydai nevalgo kiaulienos" — V. Kavolis rašo: "Kudirka šiuo atžvilgiu tipiškas lietuvis, turėjo daugoka neapykantos žydams" (44 p.). Nei tos pasakėčios, nei dar poros citatų iš Kudirkos raštų toli gražu neužtenka tokiai visą tautos charakterį apibendrinančiai išvadai. Manau, jeigu autorius būtų plačiau įsigilinęs į šią problemą, jis būtų suradęs, kad vienas kitas Kudirkos pasisakymas prieš žydus buvo iššauktas visiškai ne tipiškai lietuviškos neapykantos žydams, bet kaip tik per didelės pakantos, kuria Lietuvos žmonės pasižymėjo ir Nepriklausomybės laikais, nenoriai eidami pirkti į kooperatines ar lietuvių pirklių laikomas krautuves. Apie tipišką neapykantą žydams Lietuvoje negalėjo būti nei kalbos. Tik tragiški 1940-42 m. įvykiai buvo laikinai sukėlę neapykantos žydams psichozę, bet dėl to kaltos visiškai kitos priežastys. Taip pat ne vienam sukels abejonių ir V. Kavolio bandymas V. Kudirkoje surasti "protestantiškus motyvus" ir "kalvinistinį mentalitetą" (51-71 p.). Kiekvienu atveju, jie negalės to paaiškinti vien tik Kudirkos tėvo Motiejaus įtaka, prieš kurią Kudirka protestuodamas įsigijo tuos protestantiškus motyvus, arba Kudirkos darbštumo apoteoze, kuri liudijanti jo kalvinistinį mentalitetą. Aš manau, kad ir Max Weberio tezė apie protestantinę etiką buržuazinio kapitalizmo podirvyje, kurią šia proga V. Kavolis prisimena (57 p.), ne visados išlaiko kritiką. Katalikai Fordai nemažiau nusipelnė kapitalizmui negu puritoniški baptistai Ro-ckefelleriai. Aplamai, istorikas, skaitydamas V. Kavolio studiją, kaip ir beveik kiekvieną sociologinį veikalą, negali nesistebėti, kaip iš palyginti nedaug faktų arba duomenų sociologas mėgsta daryti labai plačias išvadas. Tarp istoriko ir sociologo ir yra tas pagrindinis skirtumas, kad pirmasis apie kokią nors problemą stengiasi visų pirma surinkti visus faktus, dažnai palikdamas pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas, o sociologas atrenka kiek galima mažiau faktų, kurie tik būtinai reikalingi tam tikrai išvadai paremti. Užtat istorikui yra mažiau pavojaus suklysti. Sociologai, net ir patys didžiausieji, kaip O. Spengleris arba A. J. Toynbee, neišvengia klaidų. Bet iš antros pusės, jų veikalai daug įdomiau skaitosi, dažnai turi daug daugiau įtakos visuomenei, sukeldami visokias gyvas ir aštrias kontraversijas. V. Kavolis yra sociologas. Kiek tai liečia sociologinį žvilgsnį į įvairias Lietuvos praeities ir dabarties temas, jis čia yra, galima sakyti, beveik pirmas, nes ankstesni panašios rūšies bandymai (S. Šalkauskio, D. Alseikos, K. Pakšto ir kt.) buvo daugiau mėgėjiški. V. Kavolio studija apie Vincą Kudirką liudija, kad jo rimto, drąsaus sociologinio žvilgsnio susilauks ne viena mūsų praeities ir dabarties problema. Šios kelios kritiškos pastabos neturėtų jo atbaidyti nuo savo užsimojimų. Kartu ta jo studija yra beveik vienintelė dovana tam lietuvių tautos dvasios milžinui, koks buvo Vincas Kudirka, kurio 100 m. gimimo (1958 m. ir 60 metų mirties (1959 sukaktys praėjo plačiau neatžymėtos. Jaunesniam (ir ne tik jaunesniam) skaitytojui tai bus kartu paskatinimas, kaip reikia dirbti ir kovoti dėl savo krašto ir žmonių gerovės ir laisvės. Todėl labai rekomenduotina, kad kiekvienas su šia studija susipažintų. Pora techniškų pastabų. Pirma, kodėl nėra turinio rodyklės? Antra, autorius plačiai cituoja V. Palukaičio, J. Kačergiaus, J. Bulotos ir kt. pasisakymus apie Kudirką, nenurodydamas, iš kur tos citatos paimtos. Iš gale pridėtos šaltinių nuorodos neaišku, katram iš tų leidinių vienas ar kitas cituojamas autorius paimtas. Vytautas Kavolis. ŽMOGAUS GENEZĖ, psichologinė Vinco Kudirkos studija. Chicagos Lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1963, 87 p. V. Trumpa |