Eilėraščiai

Parašė FAUSTAS KIRŠA

MAŽOJI KARALIJA Su vabalais, su peteliškėm, Su bitėm, skruzdėm, žirginais, Nutolo dirvose jaunystė Ir moja ūkanų sparnais. Užmerktos akys mato saules Riedėjusias rupia žeme. Kur jaunos dienos sutrupėjo Vis naujo ryto laukime. Su vabalais, su peteliškėm, Su bitėm, skruzdėm, žirginais, — Nutolo dirvose jaunystė Ir moja ūkanų sparnais. ŽAVUS ABSTRAKTAS Kai kam liks atmintis — žavus abstraktas: Tik dvi aki ir lūpos — sfinksui raktas. Kai laikas nusineš spalvas ir mostus, Bus prie širdies — tik vakarykštis tostas. Tik man vienam paliks girdėtas žodis, Aštriais garsais į širdį įsiskrodęs. Tik man paliks daina dainuotas žvilgsnis, Lyg gyvas dar dienų ir metų žingsniuos. Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis, Ant juodo kryžiaus nuodėmes iškėlęs. Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis Su praeities, kaip gėlės, angelėliais. Dažnai sustos ant kryžkelės ir veidas, Kaip naktį šydą ant akių užleidęs. O aš einu dar saule pasigėręs, Lyg amžinybė būtų čia, — ir gėris. Lyg būtų čia tiktai žiedų klajonės Ir dieviška tvarka ir šviesūs žmonės. UŽGESO AKYS Užgeso akys mylimos ir šviesios. Per plaukus raitės bangos sidabru. Kaip poilsiui sunertos jautrios rankos Sušalo tarp paminklų ir grabų. — Užgeso žiburiai jaunystei švietę: Kai visos kryptys — liepsnos ir aistra, Kai visos kryptys — naujos karalystės Heterų, riterių, šventų žynių Užburti būrėsi šimtais šypsnių. Užgeso lobio vylių spindesiai, Žaidimai virto vėjadulkių sriautais. Vaiduoklis — karžygys iškėlė skydą Ant tavo pelenų pridengti saulę, Prikeltą džiaugsmui garso žavesiais. Užgeso šviesos alpusios garsuos. Kaukėti juokdariai, vergai, herojai Nesugrąžins puošnumo, nei paguos. Lyg tai, kai veidą dar pudra sijojai. Užgeso rampų aštrūs židiniai, Nutilo būbnai, arfos ir litaurai, Pradingo žvilgsniai ir veidai apstulbę, Tėvų dvare lakštingalą nugirdę, Lyg būtų amžiais šaukę taip kilniai!