Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Velnio laiškas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Tulys   
Anksti pajutau, kad gražesnės merginos manęs nenori. Kartais buvo nesmagu, kad toks mano likimas, bet giliau širdies negraužė, nes joms retai pasitaikė laiko ir jos buvo man reikalingos tik šiam kartui — žmonos nejieškojau. Vanda, pati pirmoji mano mylima, mirė. Jos mirtis išdraskė, išvartė visą mano vidų, paliko kartų jausmą, kad daugiau jau niekad aš nemylėsiu, daugiau niekad nesidžiaugsiu, nedegsiu tyra, šventa meilės aistra, daugiau jau niekad nemėtysiu į ežerą akmenėlių, atsisėdęs šalia moters. Vanda mirė. Su ja ir aš miriau — aš anas. Paskui gyvenau aš tas kitas. Pasikeitė mano pasaulėžiūra, nubluko idealų ir principų švytėjusios spalvos, atsirado kiti norai, kitas pasiryžimas. Omaro Kajamo take pamačiau spindulį šviesos, atmintinai išmokau jo Rubijatą ir skaičiau minutes. Nuo penktos ryto iki dvyliktos nakties skubinau, skubinau ir skubinau. Kitais nagais lipti į kitą medį įsikabinau ir aprimau. Po kelerių metų įsimylėjo mane Anytė. Ji buvo labai graži, dar pilnai neužaugus. Jos visas kūnas kvepėjo be parfumų. Ir aš ją pamėgau. Pirma mane pasigavo jos figūra, o už valandėlės pamilau ir jos sielą. Bet jos vesti negalvojau. Ne tada.

Baigdamas chemiko mokslą, iš anksto gavau gerą vietą vaistų gaminimo firmoje Filadelfijoje ir tiesiai iš universiteto vykau į darbą. Pakely sustojau Klevelande aplankyti savo tėvo bičiulio, kilusio iš mūsų miestelio Šeduvos. Jį radau sveiką, tvirtą ir pralobusį. Turėjo malonią, linksmą žmoną, augino gražią, geltonkasę dukrą, vardu Anytė, buvo pasistatęs naują, erdvią, puikiai išpuoštą rezidenciją. Anytė stiebės užaugti, prieš mėnesį baigius gimnaziją. Ji buvo keliais metais už mane jaunesnė. Jos veido bruožai ir akių kalba buvo labai panašūs į Vandos. Savo mintyse aš ją pastačiau prieš velionę Vandą ir tik todėl dažnai mėčiau į mergaitę jieškančius savo žvilgsnius, kuriuos ji, matyt, kitaip suprato.

Anytė, mamytės padedama, paruošė puikų stalą. Ir dabar dar atsimenu, kad iki tol tokios skanios vakarienės nebuvau valgęs. O ir namų tokių erdvių, malonių, taip prabangiai išpuoštų iki to nebuvau matęs. Šitas žmonių gyvenimas, šitie norai iki tol buvo man nežinomi, nė į galvą neatėję. Ilgus metus vieną kostiumą nešiojęs, iki prakiurdavo keliai ir alkūnės, mažam kambarėly gyvenęs, aš nė nežinojau, kad yra gražių namų, yra stalų visokiais valgiais apkrautų, yra gardžiai kvepiančio vyno. Ir į šiuos namus aš įėjau be jokio lagamino, visas mano turtas buvo ant mano kūno — gerai panešiota, aptrinta eilutė, sulamdyta skrybėlė, numintais kulnais batai, taukuotas kaklaraištis, tačiau tas mano skurdas man visiškai nerūpėjo. Aš net nežinojau, kad keliauju nuplyšęs, kaip elgeta ar valkata.

Pasitraukę nuo stalo, nuėjome į ilgą ir platų salioną. Sėsdamas į fotelį, pajutau jausmą, kaip kad klimpčiau į balą. Anytės tėvas padėjo ant stalelio keturis stiklelius ir butelį kitokio vyno. Vienas stiklelis buvo pripiltas vynuogių sulčių. Anytei. Anytė, į kurią jau buvau spėjęs kelis sykius prabilti, dingo, bet vėl greitai atsirado salione, kitą suknią užsivilkus, žaliu kaspinu kasas surišus, augštesniais kulnais batelius užsimovus. Dabar ji buvo dar šaunesnė. Ji atsisėdo šalia savo mamytės, į sofą, prieš mane. Buvo kelis kartus pravėrus lūpas ką pasakyti, bet negalėjo. Jos tėvas nesustodamas klausinėjo mane, kokią Šeduvą aš palikau, kaip tas ir anas jo pažįstami gyvena, taip pat pasakojo, ką jis tenai paliko. Pagaliau Anytė atsistojo, paėmė abidvi mano rankas ir maloniai prabilo:
—    Einam pasivaikščioti, parodysiu mūsų miestą.
Ir, nepaleidus mano rankų, atsuko galvą į savo mamytę.
—    Mama? — klausiamu balsu ji tarė.
—    Galite išeiti, — tarė motina.
Ligšiol svaiginančių gėrimų nebuvau gėręs. Trys stiklai vyno nemaloniai vartėsi mano galvoje.
Išėjome į gatvę, kuri iš abiejų pusių buvo nusodinta klevais ir vinkšnom, namų pasieniais žydėjo darželiai. Jau baigė temti. Ankstyvos vasaros vakaras buvo vėsus ir lengvas, kvepėjo jauni klevų lapai. Anytė laikė ir spaudė mano ranką, tiesiausiu keliu nusivedė mane į miesto parką, kur mes atsisėdome ant pievos, užuovėjoje nuo žmonių akių. Anytė negaišo, skubino mane bučiuoti. Gal todėl, kad mūsų laimei buvo tik viena naktis, kad išaušus turėjau išvažiuoti. Čia ji atidavė man savo sielą, širdį ir kvepiantį, nespėjusį baigt užaugti kūną, džiaugsmo ašarom nuplovė mano veidą ir užmovė ant mažylio mano piršto savo mokyklos žiedą. Kai tvarkėmės pakilti, ji prabilo:
—    Atsiklaupkim ir prisiekim . . .
—    Aš negaliu, — labai sunkiai ištariau.
Ar tai ją išgąsdino, nežinau, bet ji neklausė, kodėl negaliu.
—    Tai viena atsiklaupsiu ir prisieksiu už mus abudu.
Ji atsiklaupė, sudėjo rankas, pakėlė galvą į dangų ir valandėlę klūpėjo. Jos lūpos krutėjo be balso. Kai ji atsistojo ir siekė mane bučiuoti, jos akyse vėl pamačiau ašaras ir išsigandau. Pabūgau, kad nepalikčiau jai Lietuvos rudenų, seniai nuskridusių gervių šešėlių ant šiaudinių stogų, kokius paliko man velionė Vanda.

Išvykt turėjau dešimtą valandą, bet anksti rytą išgirdau už durų moterų pėdas ir šnarėjimą. Netrukus ir aš iššokau iš lovos. Labai prastai miegojau. Atrodė, kad nė akių nebuvau sudėjęs. Visą naktį kūnu sroveno didelis džiaugsmas, kaip perkaitusiam įmerkus kojas į šaltinėlį. Kai mūsų, Anytės ir mano, akys susitiko, tuojau paklausiau: —Kaip jautiesi?
—    Labai gerai, puikiai, — ji atsiliepė ir nuleido akis.

Po pusryčių Anytė įsivedė mane į savo miegamąjį parodyti savo kambario ir dienyno, kurį ji pradėjo, įstojus į gimnaziją. Jos kambarys buvo didelis, skoningai išpuoštas. Palei sieną ant grindų susodinta šešiolika ar dvidešimt lėlių, brunečių, geltonplaukių, visokio grožio veidais, bet nė viena lėlytė neturėjo tokio gražaus veido kaip Anytės. Lova buvo gražiai paklota, o plonyčiai naktiniai marškiniai buvo numesti skersai lovos, arti galo. Pamačius mano akis ant melsvų jos marškinių, Anytė nusišypsojo ir apkabino mane. Anytės dienyne pastebėjau kelis eilėraščių bandymus, kur slypėjo mergaitės svajonės ir šioks toks pajėgumas jas raštu pasakyti. Anytė padėjo pirštą dienyne po šia eilute: "Palieku gimnaziją, nė į skruostą vaikino nepabučiuota. . . Mamytė. . .". Ir, apkabindama mane, atsidusdama tarė: —Antanai.

Anytė palydėjo mane į stotį. Išsiskirti buvo labai sunku. Širdy atsirado akmuo — toks pat, kaip anuos du sykius, kai sakiau mamai paskutinį sudiev ir kai paskutinį kartą bučiavau į lūpas Vandai, prieš uždarant jos grabą. Anytė verkė, negalėjo paleisti mano rankos.
Spėjęs nuvykti į Filadelfiją, gavau Anytės laišką, sekančią dieną — kitą, trečią dieną — jau du, o pirmadienį — keturis. Visi laiškai buvo ilgi, parašyti ant plonyčio popieriaus. Po dviejų ar trijų mėnesių ji prisiuntė man trisdešimt dviejų puslapių laišką. Jame buvo parašytas visas jos vienos dienos gyvenimas, nuo šeštos ryto iki vienuoliktos nakties. Ką ji mąstė, ilgėjosi, ko troško rytą pabudus, kaip apsirengė, ką sapnavo, ką valgė, ką skaitė, ką kalbėjo, ką mamytė jai sakė. Į jos vienos dienos gyvenimą kiekvieną minutę buvau įpintas aš. Arti laiško galo ji rašė: "Taip bėga mano dienos. Neinu į šokius, neinu į kiną, viską, viską kraunu atiduoti tau. . .".

Anytei rašiau punktualiai, kaip laikrodžio takšėjimas — vieną laišką kiekvieną pirmadienį. Neturėjau laiko. Reikėjo priprasti prie darbo, išsiaiškinti su bendradarbiais. Pats darbas man buvo lengvas, greitai atliekamas, nors kai kuriam galėjo būti labai sunkus. Darbas reikalavo daug aritmetikos, kur aš žibėjau. Tačiau mane vargino firmos receptų ingredijantų kiekiai — jie buvo ne tie patys, kaip mano išmokti. Teko dažnai kreiptis į augštesnį patikrinti. Tai mane vargino. Po darbo savo kambary gilinaus į dozių minimumą ir maksimumą, nors tai žinojau atmintinai. O kiek vėliau įsijungiau į vietinių lietuvių judėjimą, jaunimo ratelius. Ir vėl trūko laiko. Taip pat norėjau pasivyti savo bendradarbius, tuos jauniklius, kurie dar nebuvo išsišėrę iš universiteto plunksnų. Jie mėgo vartoti akademinę kalbą ir ten, kur galima be jos apsieiti; mėgo vartoti pinklius išsireiškimus smagesnėse šnektose. Jų ir anekdotai buvo kitoki. Aš jaučiausi, kad esu pasilikęs užpakaly, gailėjausi, kad negyvenu savo žemėje. O ir šiaip pokalbiuose man nesisekė. Buvau pasiryžęs šiuos trūkumus pašalinti. Atrodo, kad tai man neleido rašyti Anytei dažniau, arba pagalvoti ją vesti. Vesti dar nesiruošiau. Tikrai nežinau, kaip ten buvo. Bet dažnai padėdavau į šalį Anytės laiškus neatplėštus, manydamas juos perskaityti sekmadienį. Kai pasitaikydavo kas nors sekmadienį, gal būsiu kelis Anytės laiškus įmetęs į šiukšlių dėžę neskaitytus. Ir neatsiliepęs į jos jautrius klausimus bei prašymus.

Firmoje dirbo vienas lietuvis, vardu Balys Kiaušas. Jis atrodė rimtas ir geras žmogus, bet buvo baisiai užsidaręs ir sausas, be jokio jumoro ir taip pat dar nenumetęs universiteto plunksnų. Jis dažnai pavartodavo žodį, nežinodamas tikros jo reikšmės. Jis mėgo operuoti "augštais" žodžiais. Jis baisiai rūkė — cigaretę po cigaretės. Dažnai užeidavo į mano kabinetą, visad pasmirdęs tabaku. Jis buvo, kaip čia sako, moterų vyras. Visos merginos jį mylėjo, o jis mokėjo jas pagirt, paviliot ir palikt. Tačiau buvo viena mergina, kurią jis pamesdavo ir vėl pasiimdavo. Tai Marytė.

Sekmadieniais ir kitomis šventėmis mudu jieškojome draugystės tarp lietuvių. Viename jaunimo sambūry Balys Kiaušas supažindino mane su Maryte. Kai ji tiesė man savo ranką pasisveikint, atsimenu, aš galvojau, kad toji mergina yra labai laiminga ir taip pat labai nelaiminga. Laiminga, tikėdama, kad kada nors Balys Kiaušas ją ves, o nelaiminga, kad ją kankina šunvotės. Apvalus jos veidas buvo nubertas šunvotėm, kurių vienos baigė nudžiūti, kitos tik pradėję dygt, dar kitos pritvinkstančios. Marytė buvo nežemo ūgio, gerokai augštesnė už Anytę, taip pat keleriais metais vyresnė. Ji nebuvo plonutė, bet ir neperstora. Jos liemuo buvo negražus, nemoteriškas. Ir ji nemokėjo tinkamai apsirengti, drabužių pasirinkti, buvo atsilikus nuo madų. Jos suknia buvo ilgesnė negu kitų merginų. Jos veidas ir liemuo buvo nuskriausti, tai dar didino prastai pasirenkami drabužiai. Jos kalba buvo skambi, graži, tik retkarčiais iškrypstanti iš tako. Atrodė, kad ji yra svajotoja, linkus idealizman, didelė lietuvių ir Lietuvos mylėtoja, nors Lietuvos buvo nemačius. Ji laisvai, gražiai kalbėjo lietuviškai, dažnai pynė šnektą "mano mamytė sakė . . .". Iš jos patyriau, kad ji yra Anytės pusseserė, susirašinėja su Anyte ir žino mano ir Anytės santykius.
—    Ją motina baisiai varžo — ji gyvena kaip kanarėlė narvely, — pastebėjo Marytė.
—    Aš negaliu taip pasakyti, —tariau.
—    Tau buvo padaryta išimtis. Nežinau kodėl.
—    Aš rimtai ir labai daug galvoju apie Anytę.
—    Girdėjau. Ji kiekviename laiške klausia, kaip tau sekasi, su kuo tu draugauji, ar nešioji jos žiedą. Kaip sakiau, ją, vargšelę, motina neišmintingai varžo, vis daryk tą, nedaryk to, ir susiklostė taip, kad mergaitė išėjo gimnaziją, vaikino nė į skruostą nepabučiuota. Aš apie tave jai parašau tik šį tą, ką išgirstu iš Balio. Kelis kartus rašiau jai, kad tu tikrai nešioji jos žiedą ir kitos merginos nejieškai, nors aš ir nežinau, ar tu j ieškai ar nej ieškai, ir ligšiol nebuvau tavęs mačius.

Marytė bandė nusijuokti, bet jai nesisekė. Viena šunvotė tvinko arti viršutinės lūpos ir trukdė praskėsti lūpas į šonus. Ji nusišypsojo iškreiptu veidu.
Balys Kiaušas pasitraukė, paliko mane prie Marytės. Atrodė, kad mergina yra gerai pripratus prie elegantiškų pasitraukimų, juos priima lengvai. Ir aš dairiaus progos mandagiai išsprūsti.

Kiaušas nuėjo prie trijų merginų, kurios buvo atvykusios iš kito miesto. Viena jų turėjo dainininkės vardą savo apylinkėje. Jis mėgo valandėlę praleisti su žinomesnėm merginom. Jam buvo lengva prie jų prieiti ir "nusinešti jų širdį". Mergos prie jo lindo, kaip muselės prie surūgusios slyvos. Bet jis visad grįždavo pas Marytę. Kiaušas pamėgo ją dar nesulaukusią dvylikos metelių. Tada jos veidas buvo aiškus, be šunvočių, ir nebuvo lengva atspėti, ar ji užaugs graži ar negraži. Tada jis tuo ir nesirūpino, o dabar jis sakė: — Jieškodamas žmonos, žiūrėk į ateitį — kokia graži pasiliks tavo moteris už dešimt ar dvidešimt metų, kad netaptų taukų bačka, arba suvytus pasiutėlė.

Atvykęs iš Lietuvos, Balys Kiaušas gavo kambarį pas Marytės tėvus. Ji tuojau ėmėsi Balį mokyti anglų kalbos. Jų draugystė užsimezgė prie elementoriaus. Išvykęs mokytis, jis rašė Marytei. Rašė anglų kalba, kad greičiau jos išmoktų. Gal tik dėl to ir rašė. Sugrįžęs į "savo miestą" iš universiteto, jis rado Marytės veidą baisų, išbertą, pilną duobelių. Ir be lytraukos. Jis pastebėjo, kad Marytė nemoka ar nesirūpina gražiai rengtis. Drabužių pasirinkimas juk yra dalis kultūros. Mados laikinos, taip, bet jos žmones neša, kaip viesulas šiaudą — pasilieka nepakeltas tik tas, kuris yra įmintas į dumblą. Budrią moterį pažinsi iš jos drabužių. Bet Marytė nenori būti moteris, ji nori būti enciklopedija. Kiaušui tiko šitaip mąstyti, nes jis aprėda-lą sekė, žinojo drabužių firmų markes, mokėjo pasirinkti gražius, "kaip jam sukirptus" kostiumus. Ir jų turėjo kelis. Jis žinojo, kada, kur katras jo kostiumas tinka, rūpinosi, kad sekantį sekmadienį nepasirodžius tarp tų pačių žmonių su praeitą sekmadienį vilkėta eilute. Jis buvo pasaulinio orumo žmogus. Jis mėgo veidrodį, saugojo savo kalbą, žiūrėjo, kad ji šautų augš-tai. Kai būdavo kas gero kur nors padaryta, jis tvirtai tardavo: — Esu pilnai patenkintas. Bet jo balsas buvo silpnas — netoli girdimas — trukdė jam pravesti "savo idėjas" lietuvių seimeliuose. Kiaušas buvo vidutinio ūgio, bet atrodė silpnas. Vyrui jis atrodė ne koks vyras, alkūne parstumiamas. Jis galėjo būti versija daug vėliau atsiradusio Liberaco. Bet Balys Kiaušas buvo moterų prieskonis, amžina svajonė, vystantis žiedas.

Viename Juozo Babravičiaus koncerte man teko prabilti į Marytę antrą kartą. Ji su savo motina sėdėjo trečioje eilėje, užpakaly manęs. Visai nežinojau, kad ji ten sėdi. Petraukos metu, kai aš galvojau apie plaukiantį ir nežinantį kur laivelį sukti bernelį, Marytė uždėjo savo


Adomas  Galdikas  Abstraktus peizažas (Tempera)

ranką ant mano peties ir pasakė, kad ji norėtų mane supažindinti su savo mamyte. Aš tuojau nuėjau prie jos motinos. Ji buvo malonia tipiška kaimietė, stora, visa galva žemesnė už savo dukrą. Ji tuojau pradėjo kalbėti apie Anytę. Ji pasakojo: — Anytė yra labai jautri mergaite, su ja reikia būti labai atsargiam, kad nenutrūktų kokia gyslelė mergaitės galvoje. Anytės motina yra neišmintinga — nepaleidžia dukros iš savo akių. Tokio kūdikio sielą gali sumaigyti pirmas vyras.

Marytė dėvėjo tamsią suknią, kuri buvo ilgesnė nei to laiko mada leido. Jos veidas šį kartą buvo tirščiau nubertas šunvotėm. Balys Kiaušas sėdėjo pirmutinėje eilėje šalia iš toliau atvykusios jaunos solistės. Marytė neišsilaikė nežvilgterėjusi į Balio pusę.

Paskui, po kelių dienų, gavau Marytės laiškelį, kur ji rašė, kad aš labai patikęs jos mamytei, ir klausė patarimo, kaip pašalinti iš veido šunvotes. Laiške buvo keli klausimai, kuriuos turėjau atsakyti. Paskui ji parašė man dešimt ar daugiau laiškų, kur vis buvo įpinta klausimų, negalimų palikti neatsiliepus. Šiaip Marytė iškaulijo iš manęs, rodos, septynis laiškus. Nebeatmenu, ką juose rašiau, tačiau ten tikrai nebuvo flirto, meilės žodelių, ar į ją aliuzijų. Pagaliau pradėjau mesti jos laiškus į šiukšlių dėžę neatplėštus, ir mūsų susirašinėjimas nutrūko. Paskui man nepasitaikė jos sutikti iki kitos vasaros.

Atėjusią vasarą, rodos, gale gegužės mėnesio, ji paskambino man.
—    Ar būsi labai užimtas šį vakarą? — paklausė malonus balsas.
—    Būsiu, — atsakiau.
—    Turiu labai svarbų dalyką tau pasakyti, bet per telefoną negaliu.
—    Kaip svarbų?
—    Labai svarbu tau. Daromos intrygos pašalint tave iš darbo. Ateik, išgirsi detales. Ateik anksti, aš išvirsiu vakarienę. Šiandien tėvas buvo išvykęs žvejoti, pagavo kelis vašylus, iškepsiu šviežios žuvies. Tetytė turi padaręs labai gero alaus. Mano tėveliai anksti išeina pas kaimynus į varduves. Grįš vėlai.

Jei tikrai kas daroma pašalint mane iš darbo, — galvojau, — tai Marytė galėjo išgirsti tik iš Balio Kiaušo. Bet Balys yra geras mano draugas — būtų pranešęs man. Pagaliau ir Kiaušas negali to žinoti, jei aš pats nežinau.

Vis tik sutikau pasimatyti su Maryte tą vakarą. Tačiau liepiau jai laukti manęs viename miesto parkely. Marytė nelengvai priėmė šį pasiūlymą, vis dar kalbėjo apie ką tik pagautą va-šylą, apie naminį alų ir apie tai, kad jos tėvų namie nebus.

Radau Marytę stovinčią prie sodo, prie to tako, kuriuo turėjau ateiti. Mane pamačius, ji nušvito ir pasiskundė, kad visą pusvalandį čia išstovėjus. Pažvelgiau į laikrodėlį — aš buvau pavėlavęs tik penkias minutes. Šį vakarą ji vilkėjo šviesią suknią, maloniai mėlyną. Bet suknia buvo negražiai susikvoldavus, taip kad nematei, kas po ja yra — stulpas ar mergina. Turbūt, suknia buvo pernai ar užpernai metų, nes buvo žymiai ilgesnė, negu šių metų mada leidžia. Marytės veidas šį kartą buvo švaresnis. Kelios šunvotės baigė nudžiūti. Tebuvo tik viena pikta arti nosies. Ji buvo aitriai raudona, nuo jos kairysis Marytės poakis buvo patinęs.

Nusivedžiau Marytę prie prūdo ir pasisodinau ant suolelio kiek toliau nuo tako. Buvo jau sutemę. Prūde plaukiojo pora baltų gulbių, žydėjo vandeninės lelijos ir lotusai, o už prūdo, prieš mūsų akis, mėnulis baigė pasivyti pačią skaidriausiąją žvaigždę. Oras buvo vėsus, kutenančiai gaivus. Medeliai apsikrovę žiedais, medžiai sulapoję. Parkas kvepėjo ir buvo taip gražus, kad man dingtelėjo mintis, kodėl aš vakarais neateinu čia pasidžiaugti. Niekad pirma taip saldžiai nėra žavėjusi manęs gegužės gamta. Medžiai, krūmai, gilus dangus nunešė mane į ilgesio mišką, į mįslės amžiną naktį, pas mano pirmąją mylimą, velionę Vandą, paskui pas gražiąją Anytę, kuri šią valandą gal sėdėjo prie lango ir svajojo apie mane. Mano Anytė. Užmiršau, kad šalia manęs sėdi Marytė.

Marytė pasakė, kad Balys Kiaušas iš kailio neriasi išėsti mane iš darbo. Bet tai buvo tikras absurdas — jis jokio žodžio neturėjo dėl mano vietos, ir jam nebuvo ko norėti, kad būčiau pašalintas. Paskui ji klausė, ar Balys Kiaušas yra kiek pastoviau prisirišęs prie kurios merginos. Pasakiau, kad to visai nežinau. Gal yra gal ne. Bet tariau:
—    Visos merginos yra jo merginos, visos jį myli.
—    Aš nežinau, ko moterys prie jo taip lenda, — ji sakė. — Jis yra anemikas, impotentas, vystantis Narcizas, kažkoks dafodilas, diflo-kokas! Jo balsas yra kaip berniuko pereinamoje stadijoje iš vaiko į vyrą. Jis yra didelis saunora, suvedžiotojas. Skystas. Griebiasi žodžių, kurių pats nesupranta. Vienoj vietoj nešasi kaip būtų pats karalius, o kitoj vietoj raitosi kaip šuns uodega. Bet kas tas Kiaušas, tas dūda? Kam jis čia atsirado? Einame pas mane, iškepsiu vašylą, atkimšiu butelį alaus. Einame.
— Metas namo, turiu nebaigtų darbų, — pagaliau tariau ir atsistojau.
Ji paėmė mano ranką ir bučiavo į delną.
Paleidau ją iš parko vieną. Atsisveikinau kietu rankų paspaudimu. Mūsų kelias į namus skyrėsi tuojau prie parko. Ji paprašė mane pirma nueiti. Nuėjau, nė karto neatsigręžęs į ją pažiūrėti.

Kitą dieną nusipirkau lentutę No Smoking ir pakabinau savo darbo kambary. Išmečiau peleninę. Aš nerūkiau, baisiai nekenčiau tabako smarvės ir dūmų. Ir man buvo nesmagu kalbėti su žmogum, kuris šneka ir vis kiša sau į lūpas cigaretę, pučia dūmus. Ir juo didesnis asilas, juo dažniau pučia tirštesnį dūmą. Nirtau ant Kiaušo, kad jis varo intrygas pašalinti mane iš darbo. Taip sakė Marytė. Nors jai netikėjau, bet pykau ant Kiaušo. O jis pučia dūmą, kaip garvežys. Dažnai jis užeina į mano kabinetą ir surūko tris ar keturias cigaretes.
Buvau jau visiškai užmiršęs pasimatymą su Maryte. Geriau būtų pasakyti, kad užmiršau tą patį vakarą. Bet pirmadienio rytą gaunu paštu jos pasiųstą mažą pakietėlį, kuriame radau septynis jai rašytus savo laiškelius ir jos laišką man, mašinėle parašytą. Ligšiol ji rašė man plunksna, ne mašinėle.

Šis Marytės laiškas buvo tikras velnio raštas, prikimštas, prigrūstas visokių prasimanymų, melų ir paistymų. Ji rašė:
"Iš mūsų susitikimų, dvidešimt penkių, taip, dvidešimt penkių mūsų pasimatymų aš įsitikinau, kad negaliu priimti tavo prašymo, negaliu sutikti būti tavo žmona, už tavęs ištekėti, nes negalėčiau tavęs mylėti ir būti tau ištikima. Toliau prašau man nerašyti laiškų, nes aš tavęs negerbiu nė kaip žmogaus. Tu nepraleidai nė vieno vakaro neapkalbėjęs Balio Kiaušo, kuris turi labai gerą vardą tarp vyrų ir moterų. . . Tu sakei žiūrėsiąs, kad Kiaušas būtų išmestas iš darbo ... Tu labai negražiai apkalbėjai Anytę, o aš žinau, kad ji tokia nėra... Tu neišlaikai paslapties — gavęs, tuojau pasigiri vyrams, pasakai merginos vardą, ko moterys labiausiai nekenčia ir bijo . . ."
Tai negali būti — tai ne Marytės laiškas, — galvojau. Bet jos! Jos ranka pasirašytas. Laiškas tikrai jos.

Jos laišką ir savo grąžintus laiškus sudraskiau ir įmečiau į šiukšlių dėžę. Paskui atplėšiau tris Anytės laiškus, kurie buvo ilgi. Perskaičiau atidžiai ir džiaugiaus. Pajutau didesnį patraukimą, prisirišimą prie tos gražios, visu kūnu kvepiančios merginos. Antradienį ir trečiadienį, kaip visad, gavau po du Anytės laiškus, o ketvirtadienį tris. Bet penktadienį ir šeštadienį jau nė vieno. Kitą pirmadienį turėjau gauti kokį dešimt Anytės laiškų, nes praeitą savaitgalį jų nesulaukiau. Bet ir dabar nė vieno. Atėjo paštas — Anytės laiškų nėra. Susirūpinau, baisiai susirūpinau. Pagaliau į galą savaitės ateina Anytės laiškas. Nudžiugau. Dvi saulės tuo pačiu momentu nuskaidrino mano tamsią dieną. Širdis daužosi, rankos dreba, džiaugsmas auga. Bet kodėl laiškas toks plonutis, tarytum būtų tuščias vokas? Anytės laiškai būna stori, išsipūtę. Atplėšiu laišką. Anytė griežtai reikalauja tuojau grąžinti jos žiedą. Priežasties nepasako. Čia žybtelėjo man, kad Anytė yra baisiai staigi: be pasiteisinimo, be išsiaiškinimų daro galutinį sprendimą. Pasirodė man, kad pagyvenus su ja, susikalbėti, susitarti, išsiaiškinti būtų sunku. Pabūgau jos charakterio ir supykau. Tuojau nutraukiau žiedą nuo piršto, įdėjau į dėžutę ir padaviau sekretorei nunešti pakelį į paštą. Laiško neparašiau. Atrodė, kad jis reikalo jau nepataisytų. Tegu ji sau laimingai keliauja. Aš jau turėjau kišenėje pinigų, buvau nusipirkęs porą geresnių eilučių ir suėjęs į pažintį su keliom merginom, kurios man patiko. Gal pavyks arčiau su kuria susidraugauti. Bet į vakarą pradėjo perštėti širdį. Nereikėjo skubėti grąžinti žiedą, būtume išsiaiškinę. Gal aš ką negera parašiau, arba ką palikau neparašęs? Atsiminiau, kad kartą ji siūlėsi atvažiuoti pas mane, pabūti dvi savaites, o aš jos pasiūlymą praleidau tylom. Dabar gailėjausi, kad neatsiliepiau, nepaprašiau jos atvykti. Bet tai buvo praeitą rudenį. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą vis labiau kremtuosi, užmigęs sapnuoju baisius sapnus, šoku iš lovos. Miela Anyte, ką aš tau padariau, kad tu neberašai man? — kartą balsu pats sau sušukau.
Vieną rytą atsisėdau rašyti laiško Anytei. Pradėjau:
"Mano mylimoji, mano mimoza . . ."
Tuojau, nejieškant, nelaukiant, atsirado labai liūdna melodija šiems keturiems žodžiams: Mano mylimoji, mano mimoza. Melodija pamaži knisosi į širdies dugną. Pajutau ašaras akyse, padėjau plunksną ir niūniavau šią liūdną, niekur negirdėtą melodiją.

Įėjo Balys Kiaušas. Jis rūkė cigaretę, pūtė dūmus, smirdėjo tabaku ir atsistojo prieš mane kaip aulas prieš autą. Jis vilkėjo šviesią, brangią eilutę, kuriai tamsiai raudonas kaklaraištis padėjo žibėti. Jis atrodė kaip koks bajoraitis, tikrai neeilinis vyras. Aš skubėdamas sudraskiau pradėtą laišką, kad jis nepamatytų, kaip aš rašau meilės laiškus. Po trumpos įžangėlės Balys Kiaušas prabilo:
—Marytė prisiuntė man nuorašą tau skirto laiško.
Čia jis nutilo, ant jo lūpų sustingo smulkutė, kandi šypsena. Jis padavė man nuorašą.
—Taip, autentiškas. Marytės laišką aš gavau. Kas toliau? — kalbėjau ramiai, bet jaučiau, kad rausta mano veidas.
—    Marytė yra mano sena mylimoji. Buvau pradėjęs galvoti ją vesti.
—    Gali vesti, — tariau.
Jis, nesutrukdytas mano pastabos, kalbėjo toliau:
—    Tai viena, o antra — tu pradėjai intry-gas pašalinti mane iš darbo. Už ką? Aš tau padėjau įeiti į lietuvių ratelius, norėjau būti tavo draugas. Tu puikiai žinai, kad Marytė yra mano mergina.
Jis išpūtė per nosį ir lūpas kamuolį dūmų tiesiai į mano veidą. Jo tonas, balsas, judėjimas buvo baisiai įžūlūs, tarytum aš būčiau šiukšlė po jo kojom. Jaučiau, kad jis puola mane be reikalo, dalyko neištyręs. Aš parodžiau į sieną, kur kabėjo lentelė: No Smoking. Jis apsidairė neradęs peleninės, apspjovė cigaretę ir įmetė į šiukšlių dėžę
—    Tabako smarvės aš nepakenčiu. Paimk cigaretę ir įsikišk į savo kišenę. Išėjęs galėsi numesti.
—    Kas tau leido ją pasikabinti? Čia visi rūko ir niekur tokių iškabų nėra.
—    Tu nežinai, kokių pažinčių aš spėjau čia įsigyti.
Jis paėmė nuorūką ir įsikišo į švarko kišenę.
Sekretorė padėjo ant stalo mano paštą, kurį praskleidęs, pamačiau Anytės laišką. Jį griebiau drebančia ranka, bet tuojau neatplėšiau.
—    Prašau pasakyti man, kaip tu žiūri į Marytės laišką? — paklausiau.
—    Gal būtų įdomiau, jei pasakytum man, kaip tu žiūri? — tarė Balys Kiaušas.
Pastebėjau Kiaušo veide pajuoką. Prikandau lūpą, mąstydamas, ką jam pasakyti. Tuo momentu atplėšiau Anytės voką, kur radau kitą nuorašą ano laiško. Tuojau padaviau Baliui pažiūrėti.
Anytės laiškelis šį kartą tilpo vienam puslapy. Jo tą minutę neskaičiau.
Kiaušas pažvelgė į nuorašą, paskui pakėlė galvą į mane ir laukė, kad ką pasakyčiau.
—    Konkuruoti su tavim dėl moterų nemanau ir nenoriu, nes iš kalno žinau, kad pralaimėčiau. Matau, kad tau rūpi, kiek intymūs buvo mano su Maryte pasimatymai, anie dvidešimt penki, — kalbėjau. — Gali netikėti, bet tavo Marytę aš esu matęs tik tris sykius iš viso: kai tu ją pristatei man, kitą kartą Babravičiaus koncerte ir trečią kartą parke, kur mudu praleidome gal pusantros valandos. Gali tu ją vesti be jokių įtarimų, kiek tai liečia mane. Aš net nežinau, ar ji turi ar neturi krūtis.
Kiaušas baisiai susijaudino, pamiršo ir užsidegė kitą cigaretę.
Aš vėl parodžiau į sieną, kur kabėjo lentelė draudžianti rūkyti.
Jis tuojau apspjovė cigaretę ir įsikišo į švarko kišenę.
—    Aš einu, — jis tarė.
—    Palauk, aš pažiūrėsiu, ką rašo Anytė. Kaip žinai, ji yra mano mylimoji. Ją aš myliu visa širdimi, proto nepažabota meile. Ji mylėjo mane taip pat, karštai, liepsnojančia aistra.
Anytė, be kelių kitų piktų sakinių, rašė: "Nešiodamas mano žiedą, tu prašei kitą būti tavo žmona. . . Aš atidaviau tau savo paslaptį, savo meilę, džiaugsmą ir ašaras. Atidaviau tau savo kūną, dvasią ir sielą, o tu. . . Tu esi šuva, ne žmogus ... Aš nekenčiu tavęs . ..
Laišką padaviau Kiaušui. Balys perskaitė kartą ir pradėjo skaityti antrą. Aš nuleidau galvą atsikvėpti ir pamačiau, kad jo švarko kišenė smilksta.
—    Tavo švarkas užsidegė! — sušukau. Kiaušas sukeikė, įskubino ranką į kišenę,
nusispjovė tiesiai ant kilimo ir išbėgo.
Kitą rytą jis vėl atsirado mano kabinete. Šį kartą jis dėvėjo tamsią eilutę.
—    Ar parašei Anytei laišką? — klausė jis, tuojau įėjęs.
—    Nemanau rašyti. Jaučiu, kad jos meilė man išdegė, kad ji padėjo neišbraukiamą tašką.
— Parašyk. Parašyk gražų, pasiaiškinantį laišką. Aiškiai pasakyk, kad Marytės laiškas, kurio nuorašą Anytė gavo, yra šėtoniška klasta, šaukiasi revanšo. Moralės aspektu — kardinali nuodėmė, proto aspektu — idiotizmas arba supliuš-kus galva, mentaliteto aspektu — imbecilizmas, banditizmas, o bendru aspektu — Marytė yra absurdas arba velnias. Tu parašyk Anytei tąja gyslele, o aš... Aš pridėsiu savo... Savo post-scriptum.
Neviską supratau, ką Kiaušas man kalbėjo, bet mačiau, kad jis yra baisiai įsiutęs, kad Marytės jam tikrai nebereikia ir kad jis nori man padėti.

Parašiau Anytei meilės kupiną laišką, sudėjau visus gražiausius žodelius, kviečiau atvykti pas mane. Dėl Marytės laiško pasiaiškinau maždaug taip pat, kaip Kiaušui. Balys pridėjo savo paaiškinimą, kuris buvo ilgas, labai iškalbus. Marytę jis pavadino protiškai pakrikusia desperate.

Paskui kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę mano įsimylėjimas leido gilesnes šaknis, platesnes šakas. Visa mano širdis, visa galva pritvinko didelių ir mažų atsiminimų, kaip mes ten užuovėjoje praleidome pusnaktį. Mačiau Anytę klūpančią, verkiančią, mane bučiuojančią. Jos laiškai kilo iš pelenų ir, blaškomi vėjo, skraidė prieš mano akis. Kiekvieną dieną niūniavau: Mano mylimoji, mano mimoza . . . Dieną ir naktį laukiau Anytės laiško. Mano pasaulis prarado šviesą, garsą, kojas. Aš ėjau iš proto, mane kankino baisūs sapnai. Pasimečiau darbe, valandos buvo be galo ilgos, atrodė, kad diena niekad nepasibaigs; atrodė, kad laikrodžiai sustojo, kad saulė prie laidos sustoja ir paskui grįžta atgal. Pagaliau Anytė atsiliepė! Ji rašė:
"... Su svetimo siela žmonės žaidžia, kaip jauna katė su pele. . . Mane baisiai išgąsdino šis gyvenimas, daugiau jo man nereikia. Aš iš-krentu iš jo, kaip iš skrendančių laukinių žąsų vilksties nušauta žąsis... Aš išeinu į vienuolyną pasiruošti amžinam gyvenimui. .. Sudiev, užmiršk mane. Tau linkiu susirasti tvirtesnę. Tegu Dievas veda tave šviesiausiu keliu" . . .
Taip Anytė ir padarė — išėjo amžinos ugnies žarstyti.
Truputį vėliau Balys Kiaušas išvyko į Niujorką, kur gavo geresnį pasiūlymą. O aš iškeliavau į Čikagą. Kiekvienas savo keliu mes trys pasitraukėm toliau nuo velnio.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai