PASTABOS AKMENĖLIAI SVETIMUOSE DARŽUOSE Spausdinti
Parašė Antanas Musteikis   
Gyvename specializacijos amžiuje, kuris charakteringas pasišventimu savai profesijai ir uždarumu kitoms. Specialistui dažnai atrodo, kad tiesos   raktai   priklauso   išskirtinai   jo vieno profesijai, lyg kitos, savai lygios profesijos nė nebūtų. Tokią išvadą galima padaryti, paskaičius kolegos V. Trumpos recenziją apie V. Kavolio knygutę Kudirkos genezė (Aidai, 1963 m. 8 nr., 368 p.). Ten recenzentas, tarp kitko, tvirtina, kad "tarp istoriko ir sociologo ir yra tas pagrindinis skirtumas, kad pirmasis apie kokią nors problemą stengiasi visų pirma surinkti visus faktus, dažnai palikdamas pačiam skaitytojui padaryti išvadas, o sociologas atrenka kiek galima mažiau faktų, kurie tik būtinai reikalingi tam tikrai išvadai paremti". Tokių ir panašių istorikų atsiliepimai apie sociologiją man teko dažnokai girdėti.

Liesdamas istoriko priėjimą prie faktų, recenzentas teisingai pabrėžia istoriko objektyvumą, bet jis nutyli kitą medalio pusę, prie kurios aš vėliau sugrįšiu. Liesdamas sociologiją, V. Trumpa svaido akmenėlius į svetimą daržą.

Vadinamas "žiogo metodas" (atrinkimas tik tokių faktų, kurie patvirtina pasirinktą išvadą), šokinėjant nuo vieno fakto prie kito ir aplenkiant visus kitus faktus, nepa-remiančius pasirinktos tezės, sociologų buvo diskredituotas ir atmestas prieš gerą pusšimtį metų. Dabarties socialiniai mokslininkai yra pasinešę pozityvizmo bei empirinio mokslo kryptimi, kas ypatingai ryšku JAV. Jų studijų išvados gali būti ir esti demonstratyviai patikrinamos kitų tyrinėtojų, kol jos tampa pripažintos moksliniais dėsniais. Dažnai socialiniai mokslininkai suplanuoja ir vykdo vadinamuosius kontroliuojamus eksperimentus, kurių duomenų reikšmingumas yra patvirtinamas statistinėmis bei matematinėmis priemonėmis, išskiriančiomis šališkumą ir aprėžiančiomis atsitiktinumo galimybę. Atrodo, kad V. Trumpa nėra atidžiau perskaitęs nė vienos eilinės sociologinės studijos JAV profesiniuose žurnaluose, kurie lengvai prieinami. Vietoj to jis savo nuomonę pagrindžia V. Kavolio modeliu, kurį jis laiko sociologinių studijų atstovu. (Šį klausimą aš buvau plačiau palietęs Amerikos sociologų ginče, Aidai, 1962 m. (nr. 30-34). Lygiai neatleistinai V. Trumpa laiko modeliniais sociologais O. Spenglerį ir A. Toynbee, kai iš tikrųjų šie pirmoje eilėje yra filosofai ar istorikai ir tik šalutine prasme jie yra sociologai. Taigi yra lengva užlipinti sociologų etiketę paliečiantiems sociologines problemas ir po to sukritikuoti savo paties sukurtą fikciją.

Grįžtant prie kitos medalio pusės, tenka prisipažinti, kad sociologai savo ruožtu mėgsta pabaksnoti ir paakėti savo tikrus ar tariamus varžovus — istorikus. Esą istorikai sumaišo dvi sąvokas. Jie tapatina savo menkas žinias apie praeities įvykius su pačia praeitimi, nors jie turėtų žinoti, kad daugiur jų užtikti šaltiniai yra tik trupiniai, iš kurių rizikinga sudaryti apytikrį praeities vaizdą. O jeigu jie yra ir platesni, vis dėlto jie gali būti ryškiai vienašališki ir vedą į kreivo vaizdo išdavas. Antra vertus, istorikams sunku prasmukti pro Skilę ar Charibdę. Istorija yra arba sausų faktų rinkinys (kas nėra mokslas) arba jų interpretacija, t. y. istorijos filosofija (kas taip pat nėra mokslas). Pirmuoju atveju istorikai nieko gilesnio apie praeitį nepasako, antruoju atveju mes turime tiek skirtingų praeities interpretatorių, kiek kokią nors jautresnę problemą liečiančių istorikų. Toli nejieškodami, tik palyginkime dr. A. Šapokos (redaguotą) ir dr. V. Sruogienės istorijų interpretacijas . . .

Ką gi daugiau galima pasakyti ? Sutinku, kad jaunas sociologijos mokslas atrodo kaip nykštukas prieš amžiais pripažintą ir įsitvirtinusią istorijos discipliną. O vis dėlto man atrodo, kad pastarosios sociologų tokelės (nors ir gerokai šališkos) yra mažiau tendencingos, nei bičiulio V. Trumpos — apie sociologiją.

Pabaigiau rašyti ir net šiukštu pasidarė. Tik dabar atsiminiau, kad kažkur toli Čikagoj yra istorikų draugija, priskaitanti kelias dešimtis narių. Ar tik neprasidės ir man, kaip tam filme: jų šimtas, o aš viena?. . .
Antanas Musteikis