ALFRED ANDERSCH —NAUJAS TAŠKAS VOKIEČIŲ PROZOJE Spausdinti
Parašė B. Ciplijauskaitė   

Alfred Andersch, iš Freiburgo kilęs jaunesniosios vokiečių prozaikų kartos atstovas, nusipelnė išsamesnių kritikų ir platesniam skaitytojų ratui tapo pažįstamas, tik pasirodžius paskutiniam jo romanui "Die Rote" (Raudonplaukė). Jau tais pačiais 1960 m. romanas susilaukė trijų laidų Vokietijoje ir buvo išverstas į anglų, italų, prancūzų, danų ir švedų kalbas. Gi beveik visi kritikai jį apskelbė "pasaulinio masto" kūriniu. Tai tikrai viena iš tų knygų, kurias paėmus į rankas, iš karto aiškiai matyti, jog ji neeilinė, jog joje skaitytojui atidaromi horizontai pasakojimo mene.

Pagrindinė "Raudonplaukės" tema: tiesos jieškojimas, apsisprendimo laisvė, žmogaus kaip paskiro asmens vertės matas sutinkamas jau pirmojoj, 1952 m. pasirodžiusioj Anderseno knygoj "Kirschen der Freiheit". Autobiografiniu stilium ten pristatomas jaunuolis, augąs ir susiformuojąs Hitlerio Vokietijoj. Norėdamas išsivaduoti iš nacionalsocializmo masės varžtų, jis įsijungia komunistų partijon, bet po kiek laiko ir ten pamato, kad paskiram asmeniui nepaliekama laisvės. Jau visus idealus praradęs jaunuolis mobilizuojamas kariuomenėn ir ketverius metus kariauja už tai, kuo visai netiki. Vieną dieną jis pasiryžta ir vėl tapti asmeniu, susigrąžinti sau laisvę — dezertyruoti. Jis nenori mirti kartu su kitais, žūstančiais beviltiškoj kovoj ir taip pat ją tęsiančiais tik iš inercijos. Ne, jei jis turi mirti, jis mirtį sutiks savo noru ir savo pasirinktu būdu; jis nori būti pats už ją atsakingas. Ir jei mirs — mirs, paragavęs tikros laisvės: "žmogus nėra laisvas, kol jis kovoja su savo likimu. Žmogus iš viso niekad nėra laisvas, išskyrius tuos kelis momentus, kurių bėgyje jis ištrūksta iš savo likimo... Laisvė mūsų gyvenime niekad negali trukti ilgiau, negu keletą akimirksnių, tačiau dėl jų mes gyvename". Ištrūkti iš savo likimo — tai tikras nugalėjimas savęs, savo baimių ir vilčių, trumpas, tačiau gilus ir pilnas atsikvėpimas. Su šiuo triumfu baigiama pirmoji Andersch knyga: dezertyras, užmiršdamas dvejopą (nuo "priešų" ir nuo kariuomenės, iš kurios pabėgo) jam gresiantį pavojų, užmiršęs, kad kiekvienu momentu jj tyko mirtis, sustoja prie išsirpusių vyšnių medžio ir jomis gardžiuojasi: "Aš turiu laiko. Laikas priklauso man tol, kol aš valgau šias vyšnias... laukines savo laisvės vyšnias dykumoj".

Laisvės, asmeninės laisvės, paskiro žmogaus apsisprendimo laisvės problema pasikartoja beveik visoje Anderscho kūryboje. Ji taip pat yra vedamąja mintim jo pirmajam romane: "Sansibar oder der letzte Grund", 1957. Ir ten foną sudaro Hitlerio niokojama Vokietija su komunistų partija kaip kontrastu. Ir ten matome, kaip nei vienas, nei kitas neleidžia pasireikšti paskiram asmeniui, neleidžia jam turėti "savo" nuomonę. Dėl to nei nacionalsocializmas, nei komunizmas negali ilgesnį laiką išlikti idealu, šiame romane sutinkame du savo partija nusivylusius ir norinčius iš jos dezertyruoti komunistus, šalia jų atskirai eina kitų trijų asmenų laisvės ir tiesos jieškojimas: beveik į savo Dievą nebetikinčio protestantų kunigo, nacių persekiojamos jaunos žydaitės ir šešiolikmečio, "Hucklberry Finn" nuotykiais   persigėrusio   pramuštgalvio.

Čia susiduriam jau ir su Anderscho nauja, nepaprastai efektinga technika. "Laisves vyšniose" jis neišėjo iš įprasto pasakojimo rėmų, ir viskas plaukė vieno pagrindinio veikėjo pasaulyje. Čia penki veikėjai gyvena — vieną popietę ir vieną naktį — vienas šalia kito, bet kiekvieno iš jų likimas vystosi paskirai, kiekvienas pristatomas su savo asmenine problema ir savita galvosena. Andersch to pasiekia jo paties vadinama "eut-tings" technika: pristatydamas atskirais paragrafais ar skirsniais kiekvieno iš jų mintis, jas atskirdamas net kitokiu šriftu, ar kartais, pasitaikius panašiai situacijai, trumpam akimirksniui sujunkdamas du ar tris. Pagrindiniu veikėju ar, tikriau sakant, problemos pristatytoju gal reikėtų laikyti nuotykių išsiilgusį jaunuolį, visiškai nuo savo aplinkos atsipalaidavusį, nes niekad jai tiesiogiai nepriklausiusį; svajojantį apie laisvę ne kaip kontrastą partijų ar bažnyčios masiniam galvojimui, o kaip apie gėrybę "per se". Knygos gale skaitytojui paliekama visiška interpretacijos laisvė: šis dar labai vaikiškai galvojantis nuotykių jieškoto-jas pagaliau turi progą apleisti kasdienybės monotoniją, ištrūkti į visai kitą, laisve besišypsantį pasaulį: jis įkelia koją — ir staiga, savo valia, sugrįžta nekenčiamon vergijon. Romane paliesta daug su laisve susijusių galimybių ir jos atspalvių, ir skaitytojas gali tik spėti, kuri iš jų paveikė berniuko apsisprendimą. Taip, pavyzdžiui, matome, kad tikros laisvės surasti negali tas, kuris visai atsipalaidavo net nuo baimės: pilnutinį žmogų, pasak Anderscho, sudaro pusiausvyra tarp drąsos ir baimės, tarp racionalizmo ir aistros. Visiškai baimę praradęs žmogus yra arba apdujęs, arba panašus į fanatišką pamišėlį, kuris jau nebėra atsakingas už savo veiksmus, taigi, negali apspręsti nei savo pasirinkimo. Nors keliamas būtinumas ištrūkti iš masės, veikti paskirai, tačiau kartu įtaigojama ir artimo meilės — labai plačiai suprantamos, žmogiškosios, jei  net ir   nekrikščioniškos — bet kokio nors idealizmo reikalingumas. Taip matome užkietėjusį, iškarto cinišku savanaudžiu atrodantį komunistą atsisakant išsigelbėjimo ir laisvės galimybių todėl, kad galėtų padėti bejėgei žydaitei. Taip kunigas, nebetikįs savo pareiga Dievui ir vis labiau pasiduodantis vienatvėn, visiško vienišumo ir iš to išplaukiančios atsakomybės baimei, vis dėlto paaukoja savo gyvybę išgelbėti medinei statulai iš savo bažnyčios ir apginti savo laisvės idealui. Taip gal ir berniukas sugrįžta žvejo, iš kurio pabėgo, laivan, nes žino, kad jei negrįš, pastatys pavojun ano gyvybę.

Visos šios problemos nėra naujos, tačiau daug naujesnis ir įdomesnis šioj knygoj yra jų pristatymas. Jei "Laisvės vyšniose" Andersch dar nuosekliai jas gvildeno, "Zanzibare" skaitytojas gauna jas jau tik suvokti, pagauti galimus ryšius bei iš jų išplaukiančius atsakymus iš paskirų epizodų, iš užuominų. Sugretinamos taip pat labai skirtingos galimybės: viso gyvenimo, masės priimtų normų bei idealų absurdiškumas kaip pas Albert Camus, kartais net visiškas Sartre cinizmas, ir galimybė naujam, savitam idealizmui. Jaučiama, kad Andersch gerai pažįsta egzistencialistus filosofus, tačiau sunku būtų pasakyti, už kurį jis apsisprendžia.

"Raudonplaukėje" veiksmo taip pat labai nedaug, ir visa prabėga per keletą dienų, šis romanas sukasi apie moterį, kuri nutaria mesti savo įprastą gyvenimą, nes jaučia, kad jis nėra "tikras". O jos pagrindinis troškimas — laisvė. Tačiau atsidūrus vienų viena, beveik be pinigų, svetimam mieste ir svetimam krašte, ji pajunta kartu ir vienatvės baimę, įsminga didžiulėn jtampon. Beveik kiekviena galimybė išsiveržti iš šios slegiančios, vargingos vienumos reiškia ir vėl laisvės praradimą. Įtampa meistriškai keliama, sujungiant pagrindinę temą su kriminaliniu epizodu. Ir knyga baigiama labai paprastai: tikru, ne tik formaliu atsisakymu savo pirmojo "aš" ir susitaikymu su naujomis aplinkybėmis. Raudonplaukė atranda savo tiesą ir vėl sugeba šypsotis.

Jau minėjome, kad Anderscho romano technika yra tikrai naujas į-našas literatūros istorijon. Kai kurie kritikai jį vadina neorealistu, tačiau dar tiksliau gal būtų galima pasakyti, kad jo stilistinės priemonės šiek tiek primena filmų scenarijų ("Raudonplaukėje" įterpiamas net Antonio-ni vieno filmo trumpas atpasakojimas). Abu Anderscho romanus skaitant, pasineriama panašion atmosferon, kaip Fellini ar Antorioni filmuose. Ir juos galima pavadinti realistiniais, tačiau ir juose pagrindinės problemos liečiamos tik užuomina. Lygiai kaip pas Fellini po didelės įtampos visa nuotaika pragiedrinama paskutinėj scenoj nusišypsančiu veidu, Anderscho pasakojimai baigiasi vidujinės ramybės pajutimu. Tiek italai režisieriai, tiek šis autorius stengiasi savo kūrinius pagrįsti tiesa. "Raudonplaukė" sukuriama apie motto, paimtą iš Claudio Mon-teverdi: "Modernus kompozitorius rašo savo veikalus, juos statydamas ant tiesos". Tačiau ta tiesa yra ne bendra visiems, o kiekvieno individualiai jieškoma ir kiekvieno kitur atrandama. Taip, pavyzdžiui, Raudonplaukė pasiekia ramybės, atsisakydama savo daug turtingesnio ir net intelektualiai augščiau stovinčio pa:au-lio ir pasilikdama tarp paprastų, tačiau nuoširdžių, besišypsančiais veidais žmonių.

Autorius sugeba puikiai, keletu brūkšnių sukurti kiekvienai situacijai pritaikytą atmosferą ir visas palaidas dalis jungiančią įtampą. Jis nesileidžia j ilgus aprašymus nė nebando juos padaryti objektyvius — visa mums perduodama vieno ar kito veikėjo pojūčiais, jo reakcija į senos bažnyčios bokštą ar į bekylančią audrą. Veikėjo mintys, jo galvojimo procesas užima svarbesnę vietą, negu išorė. Kiekvienas iš jų eina atskirai, tad kiekvienas ir tą pačią tikrovę kitaip pajunta, ir tai galėtų knygą paversti labai suskaldytu atskirų dalelių junginiu. Tačiau reikia prisiminti "Raudonplaukės" motto, kur kalbama ne apie rašytoją, o apie kompozitorių: kiekvienai temai ir jos variacijai autorius jieškos harmonijos, vystys pasakojimo eigą, pasiremdamas kontrapunkto dėsniais. Taip išauga tikrai darnūs ir vienumos neprarandą veikalai, nes visus juos gaubia tam tikra atmosfera.

Nuotaikos sukūrimas Anderschui atrodo vienu iš svarbesnių uždavinių. "Laisvės vyšniose" jis sako: "Tai, kas mus gaubia, yra nuotaika, kuri tuo pačiu metu yra ir eteriškas ir kartu estetiškas elementas. Mes kuriame meną, pasiduodami nuotaikai. Pasidavę nuotaikai, lyg orui, kuriuo esam genialūs". Savitą, originalią nuotaiką jam pavyksta sukurti net ir tūkstančius kartų jau pirmiau aprašytose vietovėse: "Raudonplaukė" atsiskleidžia Venecijoj, bet tikrai originalioj Venecijoj; kitur ("Paris ist eine ernste Stadt") skaitytojui pristatomas Paryžius, bet ir jis labai savotiškai pajuntamas ir įneša naujo tan visų pažįstaman miestan. Andersch tvirtina, kad menininkas, kuris užsidaro nuo viso gyvenimo siauram meno pasaulio ratelyje, praranda galimybę pajusti nuotaiką ir tuo pačiu ją sukurti, tegalėdamas kartotis. Uždaras, idealizuotas pasaulis negali toliau augti. Tad pagrįsti savo meną ar savo veiksmus vien tik idealiomis, visiems bendromis normomis yra klaidinga: tik gyvenimas ir iš jo išplaukia atsakymai — skirtingi kiekvienam iš mūsų — parodo tiesą ir suteikia laisvę. Jos nėra prieinamos kiekvienam, tačiau kiekvienas jų galim trokšti ir tuo troškimu vadovauti savo veiksmams.

Anderscho knygos gal ne kiekvieną skaitytoją maloniai nuteiks. Tačiau jos sugeba keletui valandų jį išplėšti iš kasdieninio gyvenimo ir jį priverčia, besigėrint autoriaus stilium ir jo "lengvu" pasakojimo būdu, sustot prie keleto esminių problemų. Net ir seniai knygą užvertus ir padėjus į šalį, kai kurie klausimai dar ilgai tebelieka atmintyje, ir norisi surasti į juos atsakymą — norisi toliau kurti kartu su autorium, nors jau ir savitoj nuotaikoj.

Kiti autoriaus veikalai: Piazza San Gaetano, 1957, autoriaus pavadinta "Suite", pristatanti jaunuolį, kuris pavagia tam tikrą sumą pinigų, kad galėtų pasijusti "laisvas" ir leistis į kelionę jieškoti "savo poemos".
"Geister und Leute", 1958, susidedanti iš dešimt novelių. Knyga pradedama "turiniu", kur autorius apibūdina stilistinį skirtumą tarp šių novelių, čia ir vėl sugrįžtama į karo metų nuotaiką bei jo iškeliamas problemas.
"Der Tod des James Dean", 1960.
B. Ciplijauskaitė