Eilėraščiai |
Parašė VLADAS ŠLAITAS |
ANTROJE PUSĖJE Antroj gyvenimo pusėje tenka kovoti už pralaimėtas pozicijas; tenka kovot už kiekvieną pėdą, kurią teko prarast jaunystėj. Tenka kovot ir apverkt savo kvailą galvą. O, mano Jėzau, pasigailėk manęs: leisk man, po mirties, išbučiuoti dulkes nuo Tavo kojų, nes savo metu (aš kalbu apie savo šviesią, skaisčią vaikystę) aš esu buvęs Tavo meilės širdy ir tuo pačiu aš esu Tave turėjęs savo širdy, tik vėliau, šio pasaulio ir kūno įstatymo plėšomas, aš labai atitolau, och, kaip aš baisiai toli nuo Tavęs atitolau, taip kad šiandieną tenka kovot už kiekvieną pėdą, kurią kartą buvau praradęs. KETURIOSDEŠIMT PIRAMIDŽIŲ N. G. Och, kaip aš baisiai esu patyręs išsiskyrimo nelaimę ir užmiršimo nelaimę. Iš šių dviejų didelių nelaimių antroji yra baisesnė, nes nėra nieko sunkesnio, kaip norėt prisiminti ir negalėt prisiminti. Keturiosdešimt sunkių piramidžių turėjo praeiti pro mano širdį, idant šiandieną (keturiasdešimčiai metų praėjus) žinočiau, ką reiškia žodžiai: Dingo žmogus iš akių, dingo ir iš atminties. Ar iš tikrųjų dingo iš atminties? Ta prasme, kad didžiai numylėto veido nebeprisimenu, kad akių ir lūpų detalės yra išblukusios, ta prasme jinai, iš tikrųjų, yra man dingusi. Betgi ar iš tikrųjų nebeliko ničnieko iš buvusios mudviejų meilės? Ar neliko ničnieko paguosti? Och, aš tikiu, kad slapčiausiam širdies kampely liko žuvusios mudviejų meilės švelnus graudumas; liko žuvusios mudviejų meilės prisiminimui tavo lūpų (ne šio pasaulio) prisilytėjimas. |