KITONIŠKOS NAUJOSIOS GENERACIJOS POETO Ž0DIS

Parašė Titas Alga

Nėra gimtosios žemes! Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis ir aviža prašytų būti dailiai pasėta Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras Yra kad Johnui būtų juodaodis sapnas kad būtų ošianti ir plyštanti širdis ant svetimos šalies ant žemės svetimos prieš paskutinį patepimą ne saulėgrąžų aliejais. (Algimantas Mackus) Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt devintaisiais išleistuoju eilėraščių rinkiniu "Jo yra žemė" Algimantas Mackus užsirekomendavo verčiausiu dėmesio poniliūninės kartos poetu mūsų emigracinėje literatūroje. Jo kūrybos vertės ar svarbos nemažina konkurencijos stoka bendraamžių tarpe. Iškilimas be didesnio konkurencijos paskatinimo tepa-brėžia tik poeto talento stiprumą. Algimantas Mackus prabilo ryškiai savitu, konservatyviuosius ne kartą gerokai šokiruojančiu, balsu. Jis prabilo "kitoniškai". Tačiau šiandien, antrajam Algimanto Mackaus eilėraščių rinkimui "Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai" pasirodžius, net ir labai užkietėjęs konservatyvizmo šalininkas nebegalėtų tvirtinti, jog tas kitoniškumas išplaukė iš pradedantiesiems įprastos manieros išsiskirti, tuščios pozos, ar jaunam amžiui charakteringos maištingos dvasios. Algimantas Mackus įrodė, kad tas kitoniškumas kaip sykis ir yra jo tikrasis, nekaukėtas veidas, jo nemeluotas balsas, jo natūrali kalba. Ir gal tai ne vien jo. Algimantui Mackui pradėjus plačiau, ypač jaunimo tarpe, reikštis atsirado balsų, tikinančių jaunąjį poetą esant tipiškiausiu savosios generacijos išsakytoju, užgriebiančiu tąją kartą labiausiai slegiančių problemų bei rūpesčių esmę ir ją atskleidžiančiu jai pačiai suprantamiausia, įti-kimiausia kalba. Kuo gi charakteringa toji šiandien apie trisdešimtį besisukanti ar net jau perkopusi generacija, pirmiausia į ją žvelgiant daugiau iš mums visiems rūpimo tautinio lietuviško taško? Kuo skirtingos jos problemos? Tai išrauta ir neprigyjanti generacija. Išrauta nespėjusi giliau įleisti šaknų gimtojoje žemėje ir iš jos pasisemti pakankamai tautinei gyvybei išlaikyti reikalingų syvų, o iš kitos pusės dar nesugebanti, dažnai nė nenorinti pilnai įsisavinti to, ką duoda svetimoji, ją kampininkais, augintiniais priglaudusioji žemė. Ši generacija niekada neturėjo ir jaučia nebeturėsianti progos susidaryti sau pakankamai stipraus tautinio individualinio pagrindo, o lygiai nėra pajėgi, nė ryžtinga to tautiškumo visiškai atsipalaiduoti: —    Ką nešu stikliniame karste ? —    Surinkau visus daiktus turėtus anuomet. šaknis įleido mirę daiktai manin. (Atsklanda, 7 psl.). O reikia nešti tuos mirusius daiktus, nes juos išmetus liktų tuštuma, kuriai užpildyti vargiai beatsirastų kas nors tolygiai svarbaus, reikalingo, būtino. Gležnutis, pačių atsineštinis ar jau iš antrųjų rankų įgytas tautinės sąmonės rūbas jaunajai generacijai dar tebėra brangus dvasinis kraitis, gal vienintelis jos sielos drabužis. Tačiau dažnai pasijuntama, kad jis perdaug siauras, jau išaugtas. Jis stipriai tebesaisto, bet ne tiek puošia ar šildo, kiek pančioja. O vis dėlto negalima jo nusimest, nes vargu ar bebus savyje pakankamai jėgų tolygiam naujam, erdvesniam susikurti. O taipgi: ar bebus patikimos pagalbos iš šalies, iš aplinkos? Gyvenimui būtina kasdienine duona pasidaro išsisapnuotos viltys, be galo tolimos, neįtikimos, iš anksto pasmerktos neišsipildymui. Teresė atsigulusi kapuos išaugo jau į didelę mergaitę Siauruos mergaitės drabužėliuose tik tėvo rankų paliestos perdaug krūtinės Vitražo angelas pas ją rytais išklausęs numatytų iš kalno pasmerktų maldų atbėga su agrastų obuolių ar kriaušių pintine Tėvelis greitai tau atsiųs platesnį drabužėlį tik sudėvėk agrastus Teresėle tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines. (Pokalbis su mirusiais vaikais, 22 psl.). Ir neviltyje jieškoma vilties. O rasti nelengva. Reikia ir ją pačiam susikurti, kad ir iš nieko, kad ir iš mirusių daiktų. Reikia įtikėti tuo, kas susikurta. Jieškoti naujo drabužėlio kapuose augančiai Teresėlei. Reikia jieškotis gal tik miražuose ir vaikystės vizijose tematytų namų: Iš visur sugrįžtu neišėjęs. Naktimis jieškau gimtųjų namų. Jeigu rasčiau gimtuosius namus, — niekas manęs iš jų neišneš nė karste, nė mirty. (Hermetiškoji daina, 17 psl.). Tas nuolatinis tragiškas siekimas ir jieškojimas kažko neatšaukiamai prarasto, dar nespėto nė tinkamai įgyti, greičiau iš šalies negailestingai ir fatališkai primesto, įkalbėto, įdiegto, nespėto tinkamai suvokti, o tapusio nebeatsiejama savosios dvasios dalimi, savin traukiančio ir masinančio yra itin ryškus kiekviename "Neornamentuotos kalbos generacijos" posme. Nepasiekiamojo ilgesiui, nesusigrąžinamojo liūdesiui, prarasto gedėjimui iškalbėti poeto emocijos, nuotaikos, balso tonas, kaip ir poetinės priemonės ar poetinė forma svyruoja gana plačia skale, pradedant filosofiškai ramiu, intelektuališkai šaltu, veik proziniu pasakojimu: Trancendentiška mėnulio šviesa liaudiškai filosofuoja ties užvertais saulužės langais. (24) subtilia, graudžia, giliai lietuviškan folkloran šaknimis pasinėrusią rauda: Į avilį nebelėk, medaus nebenešk, bitele pilkoji; koris išvalgytas avilys išdraskytas, bitele pilkoji.. . (15) Ne visam išėjo, tik suvisam negrįžo, ošia medeliai, ošia kirtėjai iš liaudiškų kapų. (29) ir baigiant širdį veriančio beviltiškumo persunktu šauksmu, ar net grūmojimu: Omnipotencijos kupini kojotai, omnipotencijos kupini kondorai, omnipotencijos pilnos hienos prieš naują mūsų Viešpaties aistrą naujam absurdiškam kūriniui! (36) Į paskutinį posmą panašus tonas, manau, ne vieną konservatyviai religingą skaitytoją papiktins, poetas bus apšauktas piktžodžiaujančiu ir užsitrauks tokių skaitytojų rūstybę. Tačiau, nors ir sutinkant, kad poeto dialogas su Dievu ne visada vedamas įprastiniu tonu, kad jame kartais ir jaučiasi skausmo ir nevilties iššaukto tragiško skundo ar net kartelio, neatrodo, jog poetas juo kaip tik ir būtų siekęs "mažutėlių papiktinimo". Greičiau, kad tai yra tonas visos nedėkingos, neklusnios, maištingos generacijos. O, kalbėdamasis su Dievu, poetas juk negali veidmainiauti, jis turi nuoširdžiai išsakyti, kas vyksta jo širdyje, nes Dievas juk viską mato ir viską girdi. Nenuoširdumu tad A. Mackaus negalime pakaltinti. O ir tikėjimas, religine prasme, neišskiriant nė paviršutiniškųjų jos normų bei formų poeto dvasioje, matyt, yra giliai įsišaknijęs, ką rodo liturginės terminologijos dažnas vartojimas, nuolatiniai tradicinių giesmių ar maldų posmų kartojimai, populiariųjų litanijų aidais nuskambą ištisi eilėraščiai. Intymiai kalbėdamasis su Visaži-nančiuoju poetas dažnai jaučiasi neprivaląs šimtaprocentinio aiškumo, perkrovimo nereikalingomis detalėmis. Jis tikisi būsiąs pilnai suprastas vien tik iš užuominų, padrikų, neišbaigtų, nedasakytų gabalų: Mažos metrikos protėvių raštuose mirštančia kalba vaikystės miestui! Nemirusi kalba protėvių raštuose, prisikėlimo Dieve, besąlyginis Viešpatie! (Malda, 14 psl.). Žinoma, šitokios poeto prielaidos nevisada išeina į naudą skaitytojui, kuriam raštu perduotosios poeto mintys ir yra skiriamos. Tačiau komunikacijos su skaitytoju per mažas paisymas yra ne vien Algimanto Mackaus, bet ir daugelio moderniųjų poetų (gera ar bloga) savybė. "Neornamentuotos kalbos generacijos" dalyje lietuviškasis atspalvis yra žymiai ryškesnis negu "Augintiniuose". Šio ciklo vedamoji melodija iš vieno eilėraščio į kitą perduodama vis besikartojančiomis strofomis, vaizdais, frazėmis, nuotaikomis. Tačiau toji melodija nevedama nenutrūkstamu siūlu. Ji sudužusi į daugybę įvairaus dydžio detalių, įvairiaspalvių variacijų ir tonų, kuriuos skaitytojui ne visada lengva, ar net įmanoma sudėstyti į vieną tobulą ir logišką paveikslą. Kartais atrodo, kad Algimantas Mackus, savąją žodinę-emocinę mozaiką kurdamas, žodžius sakiniuose, eilutes posmuose, ar net ištisus posmus eilėraščiuose sąmoningai pasilaikė sau, neužpildytais tarpais, neišlygintomis briaunomis siekdamas giliau skaitytojo vaizduotėn įrėžti mintį ar vaizdą, visiškame paveikslo atkūrime priversdamas dalyvauti ir patį skaitytoją: Nevaisingas laikas angele supainiotas dangus Jonukas išėjo vakar pasitikti motinos intuityviai atpažintos protėvių dausose (Pokalbis su mirusiais vaikais, 21 psl.). Pacituotas posmelis gana vaizdžiai iškelia ir vieną charakteringiausių "Neornamentuotos kalbos generacijos" kalbos savybių. Toji savybė kaip sykis ir yra "neornamentuotumas". Neišlyginti sakiniai, su sąmoningomis ir nesąmoningomis logikos, gramatikos, sintaksės klaidomis, sunkūs, gremėzdiški, kampuoti epitetai a la: nepaaiškinta mirtis, atšauktas prisikėlimas, įsivaizduotas nemirtingumas, mazochistiška tyla, kastruotas džiaugsmas, neišraudojamas veidas, suprastintas dangus ar panašūs. Pasakyta vietomis grubiai, neaptašytai, nedailiai pasakyta. Nesuglostyta. Nėra akį glostančios simetrijos, nėra ausį lepinančių rimų. Ir ritmas daugiur negrakštus, tarytum girtas, pusiausvyrą praradęs. O vis dėlto stipriai, pagaunančiai pasakyta. Krinta į širdį rimbo smūgiai, o ne sidabro rasa ar gaivinančiu pavasario lietumi. Poetas išsakė savo tiesą, dar jam pačiam perdaug tragišką žodžiams, perdaug dar pasąmonės diktuojamą žodžiams, širdims ir poetine intuicija tesuvokiamą ir gal šitaip priimti tetrokštamą: Cia niekas daugiau neateina gimdyti: čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti, uždegti laužą į šiaurės pusę, kad ledas ištirptų, kad pelėsių žaliuojantis kvapas prisikėlimo dienai išliktų liaudiškuos senolių kapuos. (Į tobulą įtampą, 35 psl.) "Augintinių" ciklo tematika ir nuotaikos, kad ir likdamos artimos "generacijos" ciklui, išsiplečia ir praranda didelę  dalį  pirmajame  vyravusio ryškaus tautinio atspalvio, pajuntamos   poeto   pastangos   daugiau įsijausti į bendrąją   mūsų   epochos dvasią, ją suvokti ir perduoti: Sidabro bei mėnulio šviesoje ar gera liesti medį ir metalą, jei kūną mąstantieji kūnai guli sudraskyti karo cirko laukuose, jei įnertus ir piktas liūdesys su neapykanta nesantykiauja? (47 psl.) "Augintinių" ciklo eilėraščiai rikiuojasi apie du neprivilegijuotuosius: gerąjį sakytoją John'ą, tragiškam likimui išrautą iš gimtųjų Afrikos džiunglių, ir mažąjį Jureką, Vilniaus ligoninėj gimusį su Dovydo namų žvaigžde, iš anksto likimo paženklintą tapti "auka istorijos išmaldai". John'as ir Jurekas yra ryškieji mūsų gyvenamos epochos augintiniai, kurių tragedijos stebėti, pažinti ir pergyventi buvome ar tebesame pašaukti ir mes, galima sakyti, betarpiškai. Jureko likimą poetas ir išgyvena jautriausiai, be abejonės viename iš geriausių rinkinio kūrinių. Į kiemą ateina vyrai pikti. —    Jurekai, jok! Jurekai jok! žvengia medinis žirgas kieme, kanopomis kerta cementą. —    Kaipgi aš josiu, kaipgi aš josiu    mano žirgas medinis! —    Ir medis gyveno, ir medis šaukė, ir medis bėgo pagalbos! (68 psl.) (Teko Algimantą Mackų girdėti "Jureką" skaitant literatūros vakare. Tada, ir visai vietoje, autorius davė komentarus, nušviečiančius aplinkybes ir motyvus, kurių įtakoje ši, sakytumėm, rauda buvo parašyta. Tokie komentarai būtų itin pravartus ir pačiame rinkinyje, nes skaitytojas, kuris knygą atsivers po keliolikos metų ir nebus pats kūrinyje aprašomų įvykių pergyvenęs, nebepajėgs jų tinkamai suprasti, ar net nereikalingai susipainios kūrinio mintyse ir emocijose). John'o ir Jureko likimai, jų tragedijos yra didžiai artimos mums. Jų beviltiškume ir skausme poetui nesunku įžvelgti paralelę mūsų pačių išgyvenimams: Augintini sūnau: ir mano rasė nepatyrė džiaugsmo, ir mano rasė santykiaudavo griuvėsiuose, kai, šviečiant fosforinėm katinų akim, mergaičių žuvusiųjų kūnuose vėliausiai mirdavo aistra. (48 psl.)   Algimanto Mackaus poezija yra gana tamsi ir beviltiška. Tai kontraversiškas rezignacijos ir maišto junginys. Bet ne vien dėl tamsių spalvų, niūraus tono, neįprastos tematikos ar formos A. Mackus yra sunkiai skaitomas poetas. Jo kūryba nėra saldžiai ir slidžiai nuryjamas skanėstas. Ji verčia įtemptai susikaupti ir susimąstyti. Ji atskleidžia juodąsias mus supančios aplinkos, mūsų pačių vidaus puses. Gyvenimas, kurį poetas mato, jaučia ir perduoda savąja kūryba, nėra supamas džiaugsmo ir laimės aureolėmis, o greičiau sminga ir žeidžia dygiais kančios ir skausmo erškėčiais. Tačiau skaitytojo padėta pastanga poetą suprasti bus jį patį skaidrinanti, kaip ir kiekviena pastanga giliau pažinti ir suprasti patį save. Algimantas Mackus: NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA ir AUGINTINIAI. Išleido Santara, 1963 metais. Tiražas 300 egzempliorių. 73 teksto puslapiai. Kaina nepažymėta. Titas Alga