ANTANAS TU LYS Spausdinti
Parašė Domas Jasaitis   

Antanas Tulys
P. Kiaulėno piešinys

Pirmieji kūrybiniai žingsniai
Prieš 60-50 metų Lietuva buvo ne tik didvyrių, bet ir poetų žemė. Kiekvienas moksleivis, gyvaplaukiams viršutinėje lūpoje prasikalus, pasižabodavo pegasą ir žeisdamas pentinais jo įdubusius šonus, šuoliavo į Parnasą.

Taip ir A. Tulys. Mūzos jį pradėjo lankyti jau 1914 m., tik vienerius metus pabuvus Amerikoje. Pradėjo feljetonais ir trumpomis apysakomis. Juos priglobė "L. Vienybė", vėliau "Lietuva", "Sandara", Valparaiso lietuvių studentų laikraštėlis "Moksleivių Sapnai". Apie 1920 m. įsikūrė Lietuvių Pažangos moksleivijos susivienijimas Amerikoje ir pradėjo leisti "Moksleivių Kelius", kaip priedą prie mėnesinio laikraščio "Artojo", kurio redaktorius buvo V. Sirvydas ir leidėjas Lietuvių Apšvietos draugija Clevelande. A. Tulys buvo "Moksleivių Kelių" redaktorius ir gaudavo trisdešimt dolerių metinio atlyginimo. Dešimtyje numerių, kurie pateko į mano rankas, knibžda A. Tūlio kūriniai: apysakos, eilėraščiai, literatūrinė   kritika,   mokslinės   apžvalgos, Shelley, Ibseno, Nietzschės, Schopenhauerio, Maupassanto ir kt. vertimai. Kai kuriuos straipsnius jis tvirtina savo parašu A. A. Tulys, kitus pasirašo Marcas Baukas, Šešėlis, Šeduvietis, Vėjų Sesuo ir kt. Ir patsai daug jų neatsimena. Tad dalis jų žus, nes rašytojų slapyvardžių medžiotojų, kaip velionis V. Biržiška, nedaug ir nedažnai būna.

Manau bus tikslinga staptelti ties keliomis novelėmis ir tuo būdu pažinti iš arčiau A. Tūlio pirmąjį kūrybinį (1916-1925) tarpą. Labiausiai įkrito man į atmintį: "Mes kirtom mišką", "Lolita", "Eulalė" ir ypačiai "Jis buvo ponios šuo". Tai apysakos, kuriose nors ir yra seksualizmo, bet jis neišsiveržia iš ribų, yra apvaldytas ir apgaubtas viešojo padorumo skraiste. Tai tyčia pabrėžiu, nes tai parodo, kad rašytojas galėjo apsieiti be jo ir vistiek parašyti vertingus dalykus. Visose tose novelėse yra stipri idėjinė įtampa. Pirmoji atvaizduoja naujų emigrantų-grinorių sunkias darbo ir gyvenimo sąlygas, nesugebėjimą prisitaikyti naujoms socialinio gyvenimo sąlygoms ir neribotą jų išnaudojimą, šalia to matome, kaip privačios bendrovės rykliškai naikina be jokio gailesčio pirminius miškus. "Ir pradėjo virsti augštos pušys. Ak! Jos ūžė ir šniokš tė ir laužė viena kitos viršūnes, griūdamos. . . Už pušyno, glūdėjo sodžius, iš kurio pradėjo keperlioti seniai ir bobos, išgirdę virstant dideles pušis. Jie susirinko prie sugulusių pušų ir apsikabinę jas raudojo".

"Lolita" yra ibseniškai išdidi ir, įvykus katastrofai, kurioj ji neteko vienos kojos, nutraukia savo gyvybės siūlą, nenorėdama būti nemalonia našta' savo mylimojo gyvenime. Paskutiniai jos žodžiai buvo: "Artūrai, aš palieku tau laisvę, aš palieku tau gyvenimą". Jos sužadėtinis Arturas visiškai nenorėjo tokios savižudiškos aukos. Todėl ji pažeidžia skaitytojo jausmus veržliu dirbtinumu, neturinčiu jokių psichologinių šaknų.

Ypatinga apysaka yra "Eulalė". Paprastai A. Tūlio apysakose yra labai mažai romantikos. Nežiūrint potencialaus ar jau įvykusio novelėse veikiančių asmenų fiziško suartėjimo, yra beveik užmirštas romantiškas fonas, kuris gyvių tarpe ir visuomenėje lydi nuo pradžios iki galo skirtingų lyčių santykių artėjimo augimą. Darvinas, jais remdamasis, sukūrė lytinės atrankos teoriją. Paprastai A. Tūlio apycakose nekalbama nei apie rėžimą sparnu, nei serenadas nei kitus švelnius ženklus, iš ko poetai ir menininkai gauna daug įkvėpimo savo kūrybai. Versmėms išsekus, netrykšta šaltinis. Vienoj vietoj Tulys yra pasakęs: "Meilė yra viskas ir niekas". Eula-lėje ji daugiau nei viskas, nes ji paglemžia ir fizinę, ir dvasinę, ir pasąmoninę žmogaus asmenybės sritis. Eulalei pabėgus iš namų, Kleopas Kelnonis, jos mylimasis, klaidžioja visą naktį Čikagos gatvėmis. Kitą naktį grįžęs iš darbo, užsidegęs lempą, tarytum lunatikas, jieško jos kambarių kampuose ir palovėje. Ima verkti, o "senas rudens vėjas siautė už langų ir kaukė kamine". Vienatvės įtampa didėjo ir halucinacijos kartojosi, dažnėjo. "Sužinojęs iš laikraščių, kad Eulalė, vaidinimo metu, neteko proto ir tapo paimta į psichiatrinę ligoninę, jis nuvažiavo pas ją. "Apsikabinom. Ir verkėm, verkėm, ilgai, skaudžiai verkėm". Kai Eulalė visai nugrimzdo į beprotystės prarają, Kelnonis savo Ofelijos-Eulalės vistiek negali užmiršti. "Veltui aš noriu pabėgti nuo jos šešėlio. Visur jis mane suranda".

Ypatingo tragizmo prikrauta no-velytė "Jis buvo ponios šuo". Tai kruopi Marcės švėgždaitės neįdomaus, neturtingo gyvenimo ir, rodos, nesunkaus, bet savotiško, šlykštinančio darbo apysaka. Motina nuvedė savo penkiolikmetę Marcę pas ponią Rožę Posterienę ir pasakė: "Dirbk prie šios ponios ir klausyk, ką ji tau lieps". Mes praleisime pirmuosius septyneris metus darbo, per kuriuos Marcė ' nematė "saulės spindulių apart tų, ką ineidavo į mūsų, ir žmonių apart tų, ką ateidavo į mūsų namus". Bet kažkas mane verčia staptelti prie jos paskutinių dešimties tarnybos metų, kuriais prie "ankstesnių pareigų prisidėjo dar baltomis, ilgomis vilnomis šunies pūdelio globa, bet tai buvo greičiau vergiškas patarnavimas. Pietaudavo jis kartu su ponia Poster, sėdėdamas ant stalo, arti prie jos šalies. "Ugniniai jos bučiavimai, kurie mirdavo ant to šuns, labai gerai primindavo man mano motiną, kuri dabar jau buvo mirusi. Ji taip pat bučiuodavo mane tais laikais, kada aš buvau dar maža. Tik ji, vargšė, neturėjo laiko mane bučiuoti ir ant savo rankų supti. Ji bučiuodavo mane, nelyginant, kaip arklys, kad rauna žolę, kada jis žagrėn įkinkytas, brizgilais suvaržytas ir arėjo botago pliekiamas. Vargšė mano motina, taip ji mane mylėjo". Skausmas įkopė į viršūnę, "kuomet niekas negelbėjo ir šuo visgi pasiliko be akies. A! akis. Ta palša masė aptraukta, ašarota, traškenota, baisiai biauri akis — šunies akis. Ir dabar ji dar spinkso prieš mane. . . Penkis metus mane kankino ta biauri, palša, ašarota akis to seilėto šunyčio". .. Kada jis pastips? "Nuo to šleikštaus darbo Marcę išvadavo ponios Posterienės mirtis... Ji mirdama savo "invalidui" šuneliui užlaikyti paliko penkiasdešimt tūkstančių dolerių, o Marcei paliepė pasijieškoti kito darbo . . . "Kaip vaikas motinos pastumtas, aš raudojau netekus vietos. Septyniolika metų čia buvau išbuvus, prie tų namų prijunkus taip, kad už jų sienų, rodos, nieko nemačiau, tarytum tam name būtų sutilpęs visas pasaulis. Ir man prisiėjo išeiti į gatvę be grašio ir atpratusiai nuo žmonių". Marcė buvo paskendusi skausmingame nusiminime ir, norėdama išgirsti paguodžiančią užuojautą, pasakodavo kitiems savo gyvenimo liūdną sagą. Bet "visi kam aš tą prietykį išpasakoju, man pasako: — 'Bet, tamsta, jis buvo ponios šuo". . . Tai jokia paguoda, bet visai buvo šiurpu, kad už to pasakymo buvo girdima, nors žodžiais ir neišreikšta mintis: "O tamsta buvai tik šunies tarnaitė". Tokie įvykiai šaukiasi dangaus keršto. Tokie išgyvenimai palaužia ir stiprios valios žmones arba atidaro pasąmonėje duris, iš kurių išsiveržia kerštas žmogaus žmogui ir visuomenei, socialines revoliucijos ir pilietiniai karai. A. Tulys nepasako, ką padarys Marcė švėgž-daitė, išmesta į gatvę ir moraliai įžeista. J. Biliūno Laurynas Dūda (Be darbo), atsidūręs tokioje padėtyje, pasikorė Liepojos miesto sodne. Ir negali būti užmirštos jo priešmirtinės mintys: "Jei tas vargstančių ašaras surinktumei, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena galėtų nunešti šalin vargą, bėdas".

Antanas Tulys realistas, bet ne socialistinis realistas, dabartine specifine prasme. Atrodo, jam aišku, kad socialine problema yra didysis istorines reikšmes judintojas. Jis piktinas esama socialine santvarka. Dalis jo atvaizduotų veikėjų net maištauja. "Мез grajysim, dainuosim ir pastipsim. Kas mums rūpi? Pasaulis stovi ant galvos. Prakeikti kapitalistai! Jame ir šuo nenori gyventi. Mes visi esame lygūs. Mes visi esame broliai" (Kaip mes mišką kirtome).

A. Tulys neanalizuoja darbininkų būvio, netiria jo darbovietes hi-gieniškumo ir kitų aplinkybių, kaip tai daro Upton Sinclair, sukūręs savo žinomą "Raistą", ar Emile Zola, M. Gorkis ir kt. Jo sukurti veikėjai nešaukia į kovą. Gal dėl to, kad tais laikais darbininkų unijos buvo užuomazgoje, mažareikšmes? Juo bejėgiš-kesni buvo pavieniai darbininkai. A. Tūlio, pirmojo kūrybinio laikotarpio apysakose, parašytose tuoj po bolševikų revoliucijos (1917) ir pirmajam pasauliniam karui pasibaigus (1918), darbininkų reikalai ir socialinės problemos suminimos lyg netyčia, prabėgomis. Jos nesprendžiamos nei Leono XIII nei Karlo Markso paskelbtomis doktrinomis. Peršasi savaime išvada, kad jis yra liberalas ir filosofijoje ir ekonomikoje.

Ne be to, kad jo atvaizduoti tipai nereikštų neapykantos darbui. "Darbas. Prakeiktas darbas prirakina žmogų prie valandų ir vienos vietos ir taip laiko amžinai".
Gal A. Tūlio įnirtusieji veikėjai ir turėtų pakankamai jėgų išsikovoti geresnes darbo sąlygas, padaryti darbo sąlygas garbingas ir jį patį išvalyti nuo vergiškumo, padaryti kūrybingą, bet jiems neužtenka rikiuojančios minties ir vykdančios valios. Vietoje organizuotos kovos jie reiškia tokį geidavimą:
Kad dievai mums duoną piautų, Kad dievai mums siūtų ir statytų, Kad dievai mums kelius tiestų — Tada tai mes būtumėme žmones. (Vabalai, Moksleivių Keliai Nr. 4. 1921)

Šį skyrių noriu baigti citata iš A.-Tulio rašinėlio "Nenaudėlio" (M. K. nr. 4, 1922): "Visi žmonės kvailiai... Iki trisdešimties metų ir aš buvau kvailas. Bet vistiek aš gudresnis už kitus — kiti tik mirdami pamato, kad ilgų jų karionių pastangos buvo veltui, o aš tai pamačiau dabar. Aš jau dabar žinau, kad mano smagusis gyvenimas pasibaigęs, ir kad nieko pasaulis negali duoti".

Aš pats nesiryžtu pritarti A. Tūlio galvojimui, kad asmens gebėjimas pažinti ir spręsti pasiekia savo viršūnę trisdešimtą gimtadienį, šitą ištrauką pavartojau todėl, kad tokia mintis sutinkama neretai jo novelėse ir eilėraščiuose.

A. Tulys bandė laimę ir eilėraščiuose. Jų rinkinį "Žingsniai" išleido Sandara 1925 m. Kai kuriuose iš jų buvo daug neapipavidalintos įtampos. Stilius ir forma buvo gana netobula. A. Tulys apie juos taip atsiliepia: "Rašiau eilėraščius, bet jie buvo nieko verti, nors rašiau "ne-maironiškai".

Paskutinis eilėraštis "Varguoliai", rodos, pasirodė "Sandaroje" 1921 m. Lyra buvo sudaužyta ir daugiau ne-suaidėjo.

Antano Tūlio dramos
A. Tūlio dinamiškai prigimčiai eilėraščiai ir trumpos apysakos, matyti, buvo per siauri. Jis nutarė išbandyti dramą. Švietimo draugija "Kultūra" Šiauliuose išspausdino 1930 m. du draminius veikalus: "Jau tik per sapną" ir "Mūsų kelias". Mažutė, tik 64 puslapių knygutė. "Knygelė išleista labai kukliai, beveik mizer-nai... O vis dėlto turiny esama šio to daugiau, šio to, ką mes pavadintume teigiamu literatūros reiškiniu. Teigiamu ta prasme, kad rašytojas turi talento visvien, apie ką jis rašo ir vistiek, ką jis savo kūryba atstovauja" (K. Korsakas, Straipsniai apie literatūrą, psl. 157, Kaunas 1932).

"Jau tik per sapną" pagrindinis veikėjas Balkis, baigęs universitetą, buvęs rašytojas, bet vėliau pasinėręs iki ausų biznyje, išgyvena vidinę dramą. Susvyruoja savo, rodos, galutinai susikristalizavusioje gyve-nimožiūroje. Dar baisiau, pradeda abejoti savo gyvenimo teisingumu ir savo gyvenimo tikslu. "Mes biznio žmonės praradom širdis ir sielas ... Mane traukia atgal į jaunystės kelius ... Dvasios. Dvasios trūksta. Aš dabar dedu savo pastangas visai tuščiam dalykui. Aš — buvęs idealistas, kūrėjas, šiandien stoviu tokiose pat aplinkybėse, kaip ir kokis mulkis, visai kitaip išauklėtas ir apsigimęs". Jo mylimoji Olga, matydama Balkio asmenybės svyruojančius pagrindus, šaltai, realiai pasako: "Tie keliai jau užžėlę. Neberasi jų, nors ir jieškotum". Ir lyg norėdama apginti jį nuo furijų, draskančių jo pasąmonę, panaudoja stipriausįjį moters argumentą: "Vesk, tuomet viskas atrodys kitaip, pilniau". Bet Balkio nusistatymas buvo neatlaidus, nes jis dar sugebėjo išvengti meilės tinklų. Jis ir vėliau turėjo drąsos pasakyti savo draugui laikraštininkui Vaigai: "Ateityje aš pasitrauksiu iš šios įstaigos ir vėl atgimsiu, pradėsiu rašyti. Aš blokšiu po kojų ir dolerį ir merginos meilę ir grįšiu prie pašaukimo. Nesijuokite, jei aš naivus. Ir aš per sapną rašiau, rašiau .. ." Vaiga melancholiškai pakartojo ; "Bet tik per sapną . . . Tik per sapną".. . Taip ir įvyko. Aplinkybių inercija buvo stipresnė už Balkio ryžtą. Jis neįvykdė savo apsisprendimo, atidarančio vartus į išsilaisvinimą. Nors giliai jautė, kad "karstan žengiant jo gyvenimas pasirodys akyse, kaip neaiškus šešėlis, bus be pėdsako, lyg sausu smėliu perėjęs" ... Ir po kiek laiko sutikęs Vaigą nedrąsiai, apsikal-tinančiai pasakė: "Aš ir vėl nugalėtas". ..

Drama "Mūsų kelias" irgi apkrėsta "Jau tik per sapną" problemomis. Jų esmė išryškės iš pagrindinio dramos personažo dailininko Germonto žodžių: "Ketveri metai atgal — į-smigo man į galvą abejonė, ar verta siekti kokios nors idėjos, ar verta bijoti mirties, ar yra prasmė gyventi ... Ir tada įsmigo mintin penki žodžiai, būtent: "Mūsų kelias — aklas kančių kelias . .. Aš turėjau nesulaužomą viltį, pasitikėjimą. A-a, šiandien neliko nieko manyje".

Dailininko Germonto dvasios drama vis plečiasi, aštrėja. Jį gaubia mistika su savo palydovėmis haliucinacijomis. Jam pasirodęs angelas pasako: "Vaikine, tu viltimis save prigaudinėji. . . Kodėl tu nepažiūri gyvenimui tiesiai į akis?". Čia kitoks, nei paprastai būna, angelas. Paprastai angelai žadina žmogų atitrūkti nuo mažai vertingo žemiško gyvenimo ir siekti idėjinių viršūnių. Glamžančios depresijos įtakoje Germantas pasiryžta nutapyti paveikslą, kuris parodytų, kad "laikas sugniaužo žmonių siekimus, troškimus, idėjas, grožybę, padarytus darbus, viską, viską, ką tik galima kilniausio įsivaizduoti. . . žmogus pasijaučia nežinomame kelyje, paklydęs, nesumo-jąs, kur eiti ir ko eiti". "Koks žmonių kelias" — klausia Germontas ir tuoj pat atsako: "Mistika, kančios, nežinomos ateities baimė, baimė mirties . . .   Prietarai.   Tvėrimas   dievų.

Toks žmonių kelias". Paliestos problemos yra bendros visai žmonijai ir savos visiems amžiams. Pozityvus elementas yra, kad Balkis ir Germontas susirgo tomis problemomis. Dramatiškas, palaužiantis elementas yra tai, kad išlaisvintas, gaivinantis, žmogaus asmenybę praple-čiantis sprendimas nesurastas. Bet "Ein guter Mensch in seinem dunk-keln Drange ist sich des rechten Weges wohl bewust".
Tos dramos parašytos prieš 35 metus. Gal jos turi autobiografinės reikšmės? Kaip draminiai veikalai jie turi savyje daug netobulumų. Trūksta veiksmo. Tai apysakos dramos formoje, prikrautos filosofinių monologų ir dialogų. K. Korsakas spėja, kad A. Tulys parašė Ibseno ir Meterlinko įtakoje. Pats A. Tulys paneigia bet kokią Meterlinko ir jo "Mėlynos Paukštės" įtaką (Kas kam tinka, M. Baukus, M. K. nr. 6, 1922).

Aš pritariu A. Tūlio mintims. Man atrodo, kad Balkio ir Germonto neap-valdomo pesimizmo tėvas yra Scho-penhaueris.
K. Korsakas priskiria A. Tulį prie simbolikų. Bet Tulys yra "daug sąmoningesnis ir reališkesnis, negu, sakysim, P. Vaičiūnas su savo "Giedrėjančia sąžine" ar Santvaras su "Minių mylimąja". Po Kl. Jurgelio-nio — Tulys viena rimtesniųjų pajėgų mūsų amerikoniškos išeivijos buržuazinėj literatūroj" (Korsakas, op. cit. psl. 177).

Pjūvis per Antano Tūlio noveles
Man rodos, kad A. Tūlio bandymai dramos žanre parodė daug žadančių elementų. Bet, matyti, jis pats kitaip apie tai galvojo. Po dramų išspausdinimo jis apsisprendė būti gryno vandens novelininku, bet ne romanistu, nors tuo laiku mūsų literatūroje buvo tikras romanų badas. A. Tulys romanų ir novelių rašytojui stato griežtus reikalavimus. To žanro kūriniai privalo turėti žardą. Jo manymu, kai kurie mūsų net ir premijuoti romanai yra be griaučių, tešliniai. Juos galima užbaigti, kada tik nori. Jie gali būti vieno šimto ar kelių šimtų puslapių.
A. Tulys paliko ištikimas savo apsisprendimui. Tarp lietuvių rašytojų jis gan gausiai novelių yra sukūręs. Penkiolika jų buvo rinkinyje "Aš bučiavau tavo žmoną", kurį išleido Spaudos Fondas, Kaune, 1936 m. Jury komisija — prof. V. Mykolaitis-Putinas, Marija Urbšienė, L. Vaitiekūnas, Antanas Miškinis ir B. žygelis — atžymėjo ją Spaudos Fondo premija.  Kritikos  atsiliepimai  buvo palankūs. Padaryta kiek priekaištų už netaisyklingą, netobulą kalbą, bet kaip "amerikiečio lietuvio, tai dar pakankamai gera" (St. Vykintas, L. Aidas 1936. 3. 13). Beveik po dvidešimt penkerių metų tylos pasirodė antras novelių tomas "Tūzų Klubas" (Terra, Čikaga, 1960). Ilgas laikotarpis. Bet tarp tų dviejų datų buvo parašyta daug. Keliolika novelių pasirodė įvairiuose laikraščiuose: "Aiduose", "Naujienų" priede ir kt. Antano Tūlio novelių personažai yra arba pirmoji ar antroji emigrantų karta. Tik labai retai įterptas nereikšmingas amerikietis. Pirmieji emigrantai, po išrovimo iš savo bendruomenės, dėl kalbos nemokėjimo, dėl masiško neraštingumo, dėl stokos profesinio pasiruošimo, pateko į lumpen-proletariato minias. Aplinkos įtaka buvo ardanti. Per keliolika metų lietuvis pasikeitė: užmiršo daug gero ir išmoko daug blogo. Ilgus metus buvo be dvasinio ir kultūrinio patarnavimo. Kažkodėl atsitiko, kad tuometinė Lietuvos bažnytinė hierarchija išleido iš akių išvykstančių iš jos globos dešimtis tūkstančius tikinčiųjų ir nepadarė pastangų parūpinti jiems religinio patarnavimo svetimame krašte. Dėl to ir dėl į-vairių kitokių priežasčių vienos generacijos laikotarpyje apie 30-50% lietuvių emigrantų pasitraukė iš tikinčiųjų bendruomenės.
štai kaip atrodė A. Tūlio atvaizduojamieji personažai: "Daktaro žmoną erzino dideli vyrų, ypač moterų pilvai, pakibę paliaukiuose ir rankose lašiniai. Smuklininkas Gabrėnas— vienmarškinis su nudribusiu ant kelių pilvu, ištrauktais iš kelnių marškiniais ... 40 metų vyras, bet jau kaip karvė pilvotas" (Piknikas, p. 9, 17). "Tie žmonės atvažiavo į šį kraštą išdžiūvę, alkani .. . čia ėda, kaip kiaulės be galo, pavirsta į taukų statines, praranda atsivežtą ka-rakterį, palieka jovalas". Arba štai kaip atrodo Don žuanas — Albertas Cibulis, neva Blondės vyras (Tu man, kaip būtum mano žmona), ir mylimasis septyniolikmetės dukters Rozalės, kuriai "vyro prisiglaudimas nepalieka ženklo merginos kaktoje" ar: "Vyro kojos lovoje jokios rolės nevaidina". Jis — "labai žemas, bet storas, pradėjęs penktą dešimtį, didelis apsileidėlis, susivėlėlis, pasmir-dėlis". Net titulinės novelės "Tūzų Klubo" personažai yra fizinis ir dvasinis laužas. "Mes per tą laiką nuplikome, pražilome, mūsų nosyse ir ausyse plaukų prižėlė. Mes visi esame jau velykiniai kiaušiniai, ketvirtą dieną po Velykų. . . Mes galime visi penki kartu užriesti kojas" (T. K., p. 181). O jų dvasinę būseną atidengia jų garbingo, bet jau mirusio nario, Mockūno žodžiai: "Kišenes prikimšome, galvas tuščias palikome ir dabar esame kiaulės su popieriniais ragais" (T. K., p. 182). Arba štai Skatuko Mykolo paveikslas: "mažytis, menkutis, visada nusmukusiu klynu vaikinas. Jo pečiai buvo siauručiai, bet jo strėnos, kaip vyro, plačios, o rankos didelės. Jo veidas žibėjo, kaip nusiurpęs obuolys, atrodė jaunesnis, negu iš tikrųjų buvo, ir buvo apvalus, mažytis ir plynas. Be bruožų, be išraiškos, visad tuščias, visad šypsantis. Nereagavo ten, kur reikėjo. Tokios ir akys. Rudos, mažytės jos stovėjo išverstos ir nemirksėjo. Jose nieko nesimatė ... Jis mėgo šventadienius praleisti pats vienas, prie statinės vandens kieme. Ten savo smilium pirštu jis rašė ir rašė raštą ant vandens. Vis toje pačioje vietoje — kairiame statinės šone. Merginos jam nerūpėjo".

Daugis novelių personažų yra savotiški ir išore ir dvasiniu tūriu, ypatingos rūšies žmonės. Norint nenorint limpa prie jų taiklus aptarimas, kurį, Gogolio žodžiais remdamasis, nukalė Merežkovskis, "sviny-je ryla" — kiauliasnukiai.

Tad po tokio žmogiško laužo, jei A. Tulys suteikia galimybę pamatyti bent fiziškai sveiką žmogų — tai yra didelis pasitenkinimas: "Stambus sprandas, platūs pečiai, tvirtas veidas, storos lūpos ir platus klynas. . . be lašinių. Visur galingi raumenys, sveikata ir drąsa (Trumpas moters žydėjimas, p. 39). Arba Danis-Pasiutėlis "išgarsėjęs, kaip sunkaus svorio kilnotojas, tobulo kūno vyras ir futbolo žvaigždė... gražaus kūno milžinas".

Tad prabėgom suminėti "Tūzų Klubo" novelių personažai nesudaro galerijos, kurios paveikslai suteiktų skaitytojui estetinio pasitenkinimo. Dar blogiau, kad daugelio personažų ir vidinis gyvenimas, jų dorinis kodeksas susikerta su sveiko proto ir dekalogo nuostatais. Ypatingai ta divergencija išryškėja lytinių santykių problemų sprendimu, apie "meilės laisvę, kuri stovi prieš mus kaip alkanam duonos kvapas" (Trumpas moters žydėjimas p. 40). Kai kurios novelės (Trumpas moters žydėjimas, Mazgai, Pasiutėlis) yra perkrautos seksu, bet ir daugelyje kitų jo nemažai užtinkama. Net ir "Paskutinis pasimatymas", atvaizduojąs sūnaus atsilankymą tėviškėje po 20 metų nebuvimo, to neišvengia, čia kliūna motinai. Panašių aprašymų galima užtikti A. Škėmos kūriniuose, šiaipgi mūsų rašytojai vengdavo įvelti į tos rūšies įvykius atvaizduojamų asmenų motinas, nes toksai motinos viešas suprofanavimas nė kiek nepakelia nei stilistinio nei idėjinio veikalo vertingumo, bet griauja jos aureolę, o kiekviename skaitytojuje palieka dumblinų nuosėdų. Gal jų elgesį vairuoja Huxley teigimas, kad dora nereikalinga, beprasme, net žalinga. E. Zolai palietus panašias temas, veikale "Pot-Bouille" (1883), prancūzų literatūrine kritika pareiškė: "Pot Bouille est un livre qui a le tort de l'aparaitre" (Zola par lui-même, p. 83, M. Bernard, Ecrivains de toujours, Ed. Seuil 1959). Ryškus motinos suprofanavimas, savotiška pažiūra į mergaites nekaltybę, naujoviškas interpretavimas dabartinės civilizacijos dorinių normų, iki šiol saisčiusių lyčių santykiavimą, randama novelėje "Mazgai" —Blondės, Rozalės, Cibulio ramiuose, bet dvelkiančiuose cinizmu dialoguose. Tokiomis aplinkybėmis žmogus išnyksta ir tampa vis mažiau gerbiamas. Užslenka, kaip nepermatomas rūkas, pilka, buka, ciniška atmosfera. Skaudu, kad patyrimai, sukaupti per daug tūkstančių metų tik paviršium palietė žmogų. Struktūriniu požiūriu jis nepakito. Dar, turbūt, neatsirado chromozomose genų, saistančių doros paveldėjimą. Gal ir neatsiras, nes laisvas žmogus patsai ją turi susikurti. Jų atsiradimas būtų laisvos valios suvaržymas, žmogus, limituodamas savo egzistenciją nuo gimimo iki mirties, pametęs Ariadnos siūlą į asmenišką nemirtingumą, bando jį pakeisti padermes tęstinumu. A. Schopenhaueris pripažino tik Adomą, ribotą animališką žmogaus prigimtį; antgamtinės metafizinės žmogaus savybės jo protavimo nebuvo įsisavintos Henry Miller, "Tropic of Cancer" autorius, teigia: "Seksas buvo geriausiai suprantamas ir reiškiamas stabmeldžių, pirminių žmonių visuomenėje ir religinėje plotmėje. Pirmu atveju jis buvo iškeltas į estetinę plokštumą, antru į magišką, o trečiu buvo stengiamasi jį sukilninti, sudvasinti. Dabartiniame pasaulyje, kuomet jis paliekamas tik gyvuliškoje plotmėje, seksas funkcionuoja tuštumoje. Gal dėl to, kad žmonių masės neteko sąlyčio su realybe, išskyrus tokio, kuris neišvengiamas jo kūno poreikiams patenkinti, kūnas nustoja būti sielos šventykla. Tuo būdu žmogus mirė pasauliui ir savo Kūrėjui" (cituota pagal Sydney J. Harris, Which Moralists Wrote these Words?). Sąžinės problemų juose nekyla. Visa lemia ka-žinkaip susiklosčiusios sąlygos, žmogus nuslysta nuožulnia plokštuma, jo paties nulygintu lieptu. Nutrūksta žmogaus kasdieninio gyvenimo vyksmų grandine. Sužybčioja absurdo prarajos.

"Tūzų Klubo" novelių personažai yra riboti laike. Savotiškos išpjovos iš jų gyvenimo filmo. Jei mes žinotumėme pirmesnes ir paskesnes jų nuotraukas, t. y. koks žmogus buvo prieš tai, arba koks pasidarė vėliau, tuomet būtų galima padaryti A. Tūlio kūrybos tinkamesnį ir teisingesnį įvertinimą. Visumoj paėmus, novelių personažai nesidomi pasaulė-žvalginėmis ir politinėmis socialinėmis problemomis. Gal jie nepajėgia, o gal vengia tai daryti ? Mano ankstyvesni svarstymai palengvina suprasti personažų kai kuriuos polinkius ir jų elgseną. Bet to dar nepakanka. Todėl noriu pasitaikinti medicinos mokslą. Remdamasis novelių veikėjų kalbomis, elgsena reiškiamais interesais, santykiavimu su priešinga lytimi, jų socialiniu gyvenimu, aš diagnozuoju daugelyje iš jų vieno ar kito laipsnio protinį ydingumą. Mano įsitikinimu, įvairių personažų I.Q. (intelligence quotient — metodas vertinti žmogaus protiniams sugebėjimams) svyruoja tik tarp 75-80. Be to, kai kurie iš jų yra apsunkinti įvairiais kompleksais ir so-ciopatiniais sutrikimais.

Aš neturiu pagrindo laikyti juos Nietzschės antžmogiais, kurių dorovė yra anapus blogo ir gėrio. Priešingai. Man atrodo, kad jų asmens ego yra sustojęs sklaidoje, o super-ego paliko tik užuomazgoje. Veikia tik instinktų valdomas id. Tai parodo, kokie kelminiai asmenybės pakitimai gali įvykti individe, kuris nebuvo baigęs arba bent nebuvo toli pažengęs savo asmenybės suformavime. O tai čia atsitiko, nes individas buvo išrautas iš gimtosios padermės, savosios biologinės ir socialinės dirvos. Kodėl Blondė pasirinko tokią nešlovingą "profesiją"? "Buvau priversta. Tavo tėvas mirė, tave mažytę paliko. Man vienai reikėjo ir tavimi ir savimi rūpintis" (Mazgai, p. 93). Bet tai nėra nei išaiškinantis nei išteisinantis motyvas. Rózales apsisprendimas eiti nešlovingais motinos keliais (ji pati galvoja kitaip: "O Blondė yra garsi visam Westvilyje. Ir ne lietuviai žino Blon-dę") buvo sunkiai išvengiamas, nes ji auginama nevisai normalios, protiniai ydingos, alkoholizmu apsunkintos motinos. Cibulis "neužauga, pasturlakas, pasmirdėlis" yra asocialus tipas ir alkoholikas: kasdien jis maukia po puskvortę munšainės. Nuostabu, kad jis iki šiol neapakęs, neturįs kepenų cirozės ar Korsakovo sindromo!
Gražuolis Danis vykusiai nupieštas antrinio  narcizinio  sindromo pavyzdys. Skatukas atstovauja mutizmui ir taip pat, turbūt, jame glūdi kažkokia depresija, kuri dar nėra visiškai išryškėjusi. Vladas turi sadizmo pažymių ir savotišką impotenciją. Veronika išgyvena menopauzės frustracijas (Trumpas moters žydėjimas). Nepritariu tokiam novelės pavadinimui. Jis trafaretiškas ir neatitinka tikrenybę. Moters žydėjimas, jei ji nėra tik "laikina patelė", bet žmo-na-motina, esti netrumpesnis už vyro. Moteris pražysta du kartu — kaip žmona ir kaip motina. Antras žydėjimas yra nevystantis. Motinai patikėta ne tik pagimdyti, bet ir užauginti, išauklėti savaimingą žmogų. Tam didžiajam uždaviniui įvykdyti reikia bent 15-20 metų. Todėl jos prokreacijos laikotarpis yra ribotesnis. Vyras savo prigimtimi tiems uždaviniams netinka. O apie santykį tarp meilės ir amžiaus reikia prisiminti žavingą Puškino posakį: "liub-vi vsie vozrasty pokorny, jejo pory-vy blagotvorny". Išimtinis yra A. Tūlio pastabumas ir gebėjimas iš pavienių simptomų sudaryti sindromus. Kai kurie jo atvaizduoti personažai galėtų būti įtraukti j psichiatrijos vadovėlius. Kartais pagalvoji, kad jiems tinkamesnė vieta ligoninėse, nei literatūros laukuose.
Tenka tarti keletą sakinių dėl teigimo, kad "Tūzų Klubo" ir kitų novelių bent branduolys yra realus. Tai neesminė pastaba. Realybė gali sukurti tokias situacijas, kurias autoriui sugalvoti yra sunku. Bet jei realios dalys, surinktos iš įvykių, pagamintų įvairių priežasčių, dažnai visiškai nesiderinančių tarp savęs, tik mozaiškai sulipdomos, tai jos neduoda psichologiškai pagrįsto pasakojimo ir todėl fabula atrodo susiūta iš įvairiaspalvių lopų. Iš kitos pusės versti rašytoją tempti kūrybą tik ant vienos rūšies kurpalio — vistiek ar gėrio ar blogio, taikyti dėsnį "error has no right" literatūroje — reiškia varžyti kūrybos laisvę, uždėti gyvenimui vienodą kaukę. Bet žmogaus gyvenimas yra daugiaveidis. Rašytojo uždavinys suprasti žmogų, kaip būtybę, atiduotą visoms aplinkos įtakoms.

Rašytojai stebi ir analizuoja visuomenę. To proceso metu gimusias refleksijas ir stebėjimus pateikia skaitytojams. Jis gali tai padaryti faktiškai ar subjektyviškai, psichologiškai. Pirmu atveju jis praplečia skaitytojo žinojimą. Eidamas antru keliu jis įsiveržia į asmens instinktų ir emocijų erdvę. Naujai įmetama medžiaga, jis gali suardyti pusiausvyrą, esančią tarp asmenybės id, ego ir superego. Jis gali sustiprinti id ir išlaisvinti jį iš kitų asmenybės klodų kontrolės. Kaip negalima numatyti laiko ir pasekmių vulkanų įsiveržimo, taip pat nėra būdų įspėti padarinių, kuriuos gali sukelti įaudrinti instinktai. Nors A. Tulys kai kuriose novelėse apsčiai paliečia jų personažų seksualinį gyvenimą ir jo apraiškas, bet jis daro tai, aprašydamas pastebėtus faktus protokoline forma. A. Tūlio novelės nesukelia gašlios karštligės, neveda į pagundą, netraukia į blogio elementą, kaip vandens verpetai į-čiulpia į gelmes netoli nukritusį daiktą. A Tulys nepateikia seksualinio gyvenimo apraiškų ant sidabrinio padėklo su gundinančių kvepalų svaiguliu. Jis keliose vietose pabrėžia, kad jo personažai nėra blogi, piktavaliai, bet jie nemokšos, sunaikinti apsupančio žiaurumo ir skurdo, kurie juos žudo nuo patekimo į naujas gyvenimo sąlygas. Jis vaizduoja personažų elgesį, o spręsti, ar tai yra gerai ar blogai, tenka skaitytojui. Jo metodas panašus į biologo pastangas surasti patogenines bakterijas ar j chemikų užsidegimą pagaminti naujus junginius. Bet ir vieni ir kiti savo atradimų įvertinimą palieka gydytojams, klinikoms. Ir A. Tulys iškelia aikštėn žmogaus neigiamybes, bet palieka moralistams ir visuomenininkams padaryti visa, kas reikia, kad jos būtų sudilintos ir sunaikintos.

A. Tūliui nėra prie širdies jo "seksininkai". Bet jis jų nei nepajuokia, nei nepasmerkia. Gal kartais, šypsodamasis, patapnoja per petį. Bet ir blogas vaikas tėvui — vistiek vaikas! Į klausimus, ar A. Tūlio novelių personažai, tvardykami savo gyvenimą "naujoviška", instinktų vairuojama dorove, yra laimingi, atsakysiu citata: "Malonė iš jų gyvenimo ištremta. Žmogus yra vienas, be pagalbos, be vilties, nežino, kas yra nuodėmė, klaidžioja patamsėse, net neūkaudamas, suvestas iki gyvuliškumo, žengdamas per gyvenimą su nepakelta kakta, kaip gyvulys eina į skerdyklą" (Zola par lui-meme, p. 53). Kartais užklysta mintis, kad A. Tulys nusivylęs nepasisekimu įžiebti teigiamomis priemonėmis žmoguje grožio ir gėrio žiburius, griebėsi atbulinio metodo. Atvaizduodamas žmogaus fizinį ir dorinį bjaurumą, nori sukelti jame pasišlykštėjimo reakciją, kurią turi sekti Katarsis. Gal dabartinis žmogus nepajėgia eiti a-priorinės doros linijomis, gal jam būtinas empyrinis pažinimo metodas ne tik tiksliuose moksluose, bet ir doriniame pažinime? Gal jis, paveiktas pirmgimės nuodėmės, įsikabinęs į reliatyvinės doros skvernus, tik taip gali egzistuoti?

Ir artėjant prie svarstymo galo, man nepaaiškėjo, kodėl rašytojas turi piešti tokius vaizdus, kuriuos skaitytojų sąmonės veidrodis pagavęs, matytų šlykštumą ir išniekintą žmogų? Ar rašytojai, menininkai neturėtų būti dalyviai nemirtingos istorinės estafetės, kurios tikslas yra perduoti praeityje uždegtų žiburinių tiesos, grožio ir gėrio idealų ateinančiai žmonijos kartai? Kodėl jų dalis meta kelią dėl takelio?

A. Tulys apie savo kūrybą
Jis griežtas, gal net žiaurus tėvas savo 'kūrybinio talento vaikams. "Dabar tie dvidešimt pirmų kūrybos metų veikalai man atrodo niekniekiai, ypač tuo, kad juose kalba yra prasta. Dabar mano rašto kalba yra padariusi didelę pažangą. Turiu daug knygomis neišleistų novelių, kai kurios gal būtų ir geros, jei perrašytos. Turiu vieną novelę, laimėjusią premiją — "Tau prie durų pasibel-dus". Ji ir kitos dar kelios norėta įvesti į "Tūzų Klubą", bet leidėjas išsirinko tik tas noveles, kurios jam kažkokiais sumetimais daugiau patiko.".
"Duona ir meilė atėjo žemėn prieš bet kurį gyvį. Jos pagimdė pirmą gyvūną. Ir jos bus nereikalingos tik tada, kai nebebus ant žemės jokio gyvo daikto. Kultūros, tradicijos, į-vairios doros ir nedoros kalbos yra žmonių sukurtos, ir todėl jos nepastovios. Svetimoterystė įgimta, daug tvirtesnė vyro pusėje, ir ji pasiliks, pirma atėjus, paskutinė išeis. Antra svarbi priežastis, kad aš taip rašau, yra toji, kad tai mane daugiau veikia, įstringa į mane giliau, palieka neužmirštami, pina pasaką, ir todėl yra lengviau ir geriau parašomi. Aš nesitaikiau prie rašytojų srovių, sąmoningai nejieškojau "naujo žodžio", jei kas to kur įlindo, tai tik atsitiktinai, man nežinant. Aš jieško-jau paprastumo ir aiškumo, žiūriu, kad neeikvočiau žodžių, kad dialogai nebūtų tik taip sau, bet vestų ir stumtų prie novelės išvystymo. Jei kur darau palyginimą, tai žiūriu, kad jis būtų suprantamas ir padėtų aiškiau pasakyti, ko noriu. Pastebėjau, kad kai kurie mūsų rašytojai žaidžia žodžiais, sakiniais, retorika. Aš saugausi ir vengiu rašto akrobatikos. Gal todėl, kad ji yra labai laikina — numiršta pirmiau, nei autorius. Mano novelės neišgalvotos, arba jų branduolys nėra išgalvotas. Juozas Karutis buvo mielas žmogus ir pažįstamas ilgus metus. Paskutinėse Karučio dienose kaž kas įžiūrėjo religijos pažeidimą, o AŠ kaip tik ir rūpinausi, kad neužkabinti religijos. Karučiui neleidau būti "gudresniu" už Joną Rušinską, kurį aš rodau, kaip dievobaimingą, tikrą, gerą kataliką, ne tik žodžiais, bet ir krikščioniškos meilės veiksmais artimui".

"Skatukas yra gyvenęs skersai gatvės nuo mano vaistinės. Blondė ir jos duktė yra irgi mano pažįstamos ir daug sykių matytos. Taip pat ir Cibulis. Aš turėjau norą parodyti, kaip kas gyvena. Tegu moralistai žiūri, kad taip nebūtų — tai ne mano reikalas. Kiek atsimenu, aš niekad nesu raštu puolęs religiją ar Bažnyčią. Negeri vieno ir kito dvasiškio darbai yra mano paliesti. Bet kunigas, kaip pilietis, už bažnyčios sienų, nėra nei religija, nei tikėjimas, nei bažnyčia. Jis neturėtų manyti, kad turi imunitetą, jei ką nors blogo viešai daro. Aš neturiu jokios religijos, nei savos. Tačiau dabar esu tvirtai už mūsų Bažnyčią, nes mūsų kalba ir Bažnyčia yra patys tvirčiausi pagrindai (ramsčiai) laikytis prieš ruso užmačias mus išnaikinti. Ir aš manau, kad mūsų spaudą gyvą mūsų kunigai išlaikys ilgiausiai ir mūsų rašytojai turės vietą pasireikšti".

"Ir tokia novelė, kaip "Varlės šermenys", yra paimta iš gyvenimo. Abejojantiems realumu pranešu, kad Čikagoje visiems lietuviams žinomos šeimos sūnus turėjo "petą" — didelę varlę. Ji yra sudurstyta iš kelių atsitikimų, kurie pasitaikė ne vienoje, ne toje pačioje vietovėje, bei tuo pačiu laiku, bet neišgalvota".

"Ir "Raudonas takas" paimtas iš gyvenimo. Novelėje "Tūzų Klube" aš panaudojau žmones, su kuriais lošiau pokerį per penkiolika metų. Asmuo, kuris paėmė nuo tarnaitės stalo tris dolerius, buvo tada milijonierius. Tasai pasitaikymas per daug metų neišdilo iš mano galvos, kol neišaugo novelė. Man atrodo, kad mano novelės yra be niekieno įtakos, žmogus yra augščiausias kūrinys, tai apie jį ir reikia daugiausia rašyti. Gamtos piešimą jau su kaupu išnaudojo kiti lietuviai rašytojai" (A. Tūlio laiškas 1963).
Prie mano samprotavimų baigdamas noriu prijungti porą kritiškų pastabų, kurios paliečia A. Tūlio noveles kitais aspektais.
"A. Tūliui svarbu ne kas, bet kaip. Jis neima plačios gyvenimo medžiagos. Jis paima paprastą gyvenimo įvykį, jį savaip literatūriškai sutvarko ir padaro trumpą meistrišką novelę. A. T. — buitiškos psichologinės novelės meisteris" (St. Vykin-TAS, 1936.3.13, L. Aidas).
 
Gana kandžiai, bet blaiviai Kęstutis Keblys įvertino "Tūzų Klubo" rinkinį ir, apžiūrėjęs patyrusio žaidiko žvilgsniu novelių kaladę, surašė saliamonišką sprendimą — "Abipus vidutiniškumo linijos" (Draugas, 1961. 12.9.).

A. Tulys atsiliepia apie kritikus: "Jei autorius nepatinka — išdergia viską, o tai nėra kritika. Jei patinka — tai išgiria į padanges, kas vėl nėra kritika".

Gal dėl to, kad nesu kritikas, aš nėjau nei vienu, nei kitu keliu.
Poseidono knygose yra įrašyta, kad mūsų sukaktuvininkas turi susitaupęs 18 gyvenimo metų. Be visų uždavinių, kuriuos jis turi savo darbotvarkėje, linkiu papildyti dar tokiais:
1) Išspręsti jau seniai jo paties iškeltą klausimą: "Bet mano daina iš sielos išrauta dulke nebuvo! Tad ar jinai taip pat dulke liks?"
2.    Skleisti ir ugdyti lietuviuose savo žodžius: "Geriau neprarasti vilties, per anksti nepalūžti. Neprarasti tikėjimo, kad Lietuva dar kartą bus laisva".
3.    Įvykdyti savo masinančią svajonę: "Pekliškai aš geidžiu turėti gyvą tokį laukinį arklį ir jį užsėdęs vytis savo gyvenimą, savo brangų, gerą gyvenimą, kurį mačiau, toli kaž kokiuose ūkuose dingstantį".

Lietuvių visuomenė nekantriai laukia,  kad  trečiame  novelių   rinkinyje būtų bent po vieną novelę tomis temomis.
Domas Jasaitis