Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MĖLYNASIS BUDĖJIMAS Leonardo Andriekaus "Naktigonė" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gliauda   

Šiurpu sustoti prie gelmės ribos, palenkti veidą ties praraja, jausti trapią kranto atramą po kojomis ...
Ir ar ne keista, kad tos prielaidos bailiai kyla samprotavimuose, panagrinėjus naują Leonardo Andriekaus eilių rinkinį "Naktigonę" ? Juk paviršutiniškai poetas nuostabiai ramus, jo paliestų poetinių vaizdų dažai santūrūs, nedesperatiški; jo išgyvenimų išsakymuose viešpatauja melancholiškai asyžietiška darna, noras rasti išpažįstamos gyvenimo filosofijos prasmingumo patikrinimą. And-riekus niekad nenusideda plakatiš-kumu, fanfarų triukšmu, estradišku-mu. Iš pirmo ir neatidaus požvelgio skaitytojas, visų pirma, pastebi religiškosios pasaulio sampratos išpažinimą, gal ir tos sampratos tam tikru melancholijos šydu padengtą apoteozę, visų užkeiktųjų, skeptiškųjų klausimų lyg ir vienašališką išsprendimą, tezių suvedimą į trapiai apibrėžiamą klausimą ir raminantį atsakymą. Toks ateina į mus "Naktigonės" fasadas.

Tačiau fasadas nesudaro pastato esmės ir neišsemia pastato turinio. Ir Leonardo Andriekaus eilių esmė nėra ta pati, kurią pagauname iš pirmojo įspūdžio, be sustojimo ties tomis eilėmis ilgiau. Apmetę žvilgsniu fasadą, įeikime į pastato vidų.

Kažkas pasakė: jeigu literatūriniai, amžinieji tipai rašytų eiles, Dostojevskio Stąvroginas rašytų kaip Ma-jakovskis. Ir man atrodo, kad to pat Dostojevskio Alioša Karamazovas rašytų kaip Leonardas Andriekus. Instinktyvus geismas pabėgti nuo abejonės (abejonė yra kančia), noras atrasti nirvaną (tame yra pasyviųjų laimė), instinktyviai skelbti atrandamą pasitikėjimą prasme (kovos su savimi išvada), absoliuti priešprieša madingai ciniškam absurdizmui (nes prasmę rasti yra būtina), artėjimas prie krikščioniškos egzistencializmo sampratos ir kartu toks sultingas, sang-viniškas aspektas kiekvienos temos traktavime — tai ir yra mėlynosios "Naktigonės" esmė. Naktigonė reiškia budėjimą. Naktigonės metu (grįžtant prie realiosios pavadinimo pilnybės) sukeliama fantazijoje baiminančių vaizdų, šnera naktigonės dalyvių pasakojimai ir — nakčiai provokuojant — tai domina, baido ir žavi. Naktigonė reiškia budėjimą, o kartu naktigonė subtiliai paliečia dienos bėgyje neliečiamas temas. Toms temoms gvildenti reikia neįprastų aplinkos sąlygų.

Leonardas Andriekus naktigonės metu, mėlynojo budėjimo metu, klau-siasi savyje trapaus nerimo, kurį sukelia naktis. Jis aukoja savo mąstymo galias, geisdamas suvokti ateisimos dienos prigimtį dar supančioje jį naktyje. Jis turi budėti, jis turi pastebėti savo mąstyme aidinčius jieškojimo pro ir contra niuansus.

Man atrodo, kad tai yra puiki dr. Pr. Gaidamavičiaus "Didžiojo Nerimo" tezių demonstracija mūsų modernioje poezijoje. Dievo jieškojimas, kaip prasmės jieškojimas, išeina iš teologijos ribų. Bet kaip filosofija niekad neištars kategoriško vardo reiškiniui, taip poezija niekad neišreikš su matematikos preciziškumu savo siekių erdvės ir surastų išvadų.

"žmogiškosios būties gelmėje slypi nerimas", taria "Didžiojo Nerimo" autorius. Sustojime ties gelmės krantu kaupiasi nerimas, ir budėjime slypi pastanga tikėti, kad kranto atrama yra patikima.
Kiekvienas Leonardo Andriekaus eilėraštis yra priešprieša savo esme klasiškam Archibald McLeish nuostatui jo "Ars Poetica" poemoje:
A poem should not mean
But be.

L. Andriekaus eilėraštis yra meditacija ir stebėjimo monologas, dažnai baigiamas staigios, bet nekate-goriškos išvados. "Naktigonės" autoriui nerūpi tas Archibald McLeish'o be, Andriekus gyvena tik reikšmingiausiu jo eilėraščio elementu mean.

Dėstymo vyksme Andriekus kai kur ryškiau paliečia religinį aspektą, kai kur jis susitinka su patriotikos motyvu, tačiau jo veidas neišryškėja nei iš prielaidos, kad tai yra subtiliai išmąstyta religinė poezija ar kad tai yra mūsų patriotikos dalis. Tolimas nuo plakatiškumo, nuo socialinių motyvų, nuo patriotikos, nuo ryškiau deklaruojamų religinio išgyvenimo emocijų — Leonardas Andriekus turi savo asyžietiškai melancholišką pasaulį, kuriame yra daug savos šviesos, ir kuris kas žingsnis globiamas, stelbiamas ir padengiamas nakties. "Naktigonė" yra kova su ta naktimi, ir visas pasaulis "Naktigonėje" yra naktigonės laužą supantis pasaulis, pasirodąs virpančiose laužo liepsnų pašvaistėse.
"Naktigonė" yra budėjimas ties gelme (gelmei nusakyti skirtas šiurpus eilėraštis — psl. 12 tame pat rinkinyje), o poeto laimėjimas tame rinkinyje yra jo gebėjimas žydėti be nuovylos dėl vis atsiveriančios pesimizmo gelmės ("Gelmė"), dėl santūraus sustojimo be atsidavimo viliojančiai atradimo ekstazei ("Angelas"). Tas vitališkas savo būties išpažinimas "Naktigonėje", tame šviesos plote, kurį suformuoja naktigonės laužas, besigrumiąs su jį supančia tamsa, yra neabejotinas Leonardo Andriekaus laimėjimas šioje dailiai T. Valiaus apipavidalintoje knygoje.

Leonardas Andriekus: NAKTIGONĖ, Telesforo Valiaus viršelis ir iliustracijos, Brooklynas, 1963.
Jurgis Gliauda

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai