V. K. JONYNAS Jo parodos New Yorke, Fordhamo universitete, proga 1963 m. gruodžio I - 20 d.

Parašė St. Goštautas

Lietuvių menas gyvena mitais. Pasistatę porą dievaičių, linkčiojam ir kartojam senas panegirikas. Aplink juos, kaip spiečius, buriasi visi mūsų dailininkai. Kiekviena tauta turi savo mitus ir legendas, bet bando juos suprasti. Mes bandom juos kartoti. Nieko negali būti sunkesnio, kaip sudaužyti mitus. Sunkiausia kai ant jų laikosi visas mūsų vidutiniškumas. Gal už tai mes iki šiol neturim jokios padorios meno istorijos. Būtų laikas mūsų fondams ką nors apie tai pagalvoti. Nebūtų tai malonus darbas, nes iš 120 ar 150 surašytų j mūsų sąjungas dailininkų įeitų kokia dešimta dalis. Tokia "ikonoklas-to" rolė negali būti niekad maloni. Tos rūšies studija būtų laiko ir pinigų nuostolis. Bet jeigu kalbėsim apie nuostolius, tai mes dabar turim gyventi iš nuostolių. Šiandien paliesiu komplikuočiausią mūsų meno asmenybę, V. K. Jonyną. Jis yra vienas iš tų mitų, kurį palietus gali kilti audra. Bet audrai praėjus, liks Jonynas, ne mitas, štai tau malonus at nemalonus darbas — tegul kiekvienas galvoja kaip išmano. Pirma negu Jonyno menas — mane traukia Jonyno asmenybė. Jonynas nejaučia praėjusių degančių metų. Jo ranka gali susiparalyžuoti, jo akis neprimatyti, bet taip, kaip prieš trisdešimt metų, ar po 30 metų, jis kalba, galvoja ir dirba be paliovos, be sustojimo, žiūrėdamas į savo atliktų darbų seriją su labai savarankiška kritika. Baltais nešukuotais plaukais, tankia barzda, jis man primena Hemingway ekspedicijas po Afriką. Cia matau ne vien tik išorinį pripuola-mumą, bet ir savotišką dviejų talentų kryptį. Gal atrodys per drąsu lyginti su kuo nors Jonyną, bet iš tikrųjų nieko nelyginu. Nei Jonynas kada nors medžiojo tigrus, nei Hemingway įsteigė Freiburgo meno mokyklą, čia tiktai smulkmenos. Vienok abu jie jaučiasi tikri savimi ir savo darbais. Viskas jiems aišku, neabejotina, ir jie žino, kad tik savo energija pasieks to, ko jieš-ko Jie rizikuoja viskuo, net savo talentu, kad išgavus daugiau iš gyvenimo. Ir čia yra jų rizika — galinga jėga, kuri pražudė dievus ir iškėlė genijus. Bet jie abu dirba nepalūždami, nesijaudindami savo darbo verte. Tai yra gal labai graži romantiška iliu-cija, kurią Hemingway nusinešė į kapus. Bet tuo pačiu tas nesijaudini-mas turi savo motyvą - jie neabejoja to darbo verte. Tai tiek pastabų Jonyno neparašytai biografijai. * Jonyno iškili asmenybė užsimoja didelius darbus, net iki architektūrinių projektų. Jis švaistosi savo fantazija nuo mažiausio škico ligi milžiniškų vitražų, skulptūrų ir pastatų. Bet tai anaiptol neišreiškia Jonyno talento. Tai yra žmogaus ryžtingumas ir nepaprastas sugebėjimas verstis. Visų anų Jonyno atsiekimų pagrinde yra stiprus, nervuotas, greitas piešinys. Jonynas geriau valdo paišelį, nei spalvas ir jo fantazija greičiau dirba su linija negu su tekstūra. Linija, kuri nesivaldo, kuri kartais per daug pasiduoda momento įkvėpimui, linija, kuri kartais virsta smulkia dėme ant spalvos, vitražo ar skulptūros, linija, kuri apvaldo visą paveikslą. . . Kol Jonynas laikėsi akademinės tradicijos, ta linija buvo santūri ir neišeidavo iš paveikslo ribų. Bet kada Jonynas nutarė pasiduoti intui-tyviniams impulsams ir piešti be formų, tada linija pradėjo pamesti savo vertę ir įgauti kitą — grynai emocinę prasmę. Tada dar daugiau išryškėjo vertikalinis, siauras, gotiškas "pakilimas" į žemę, kuris įgauna pilną savo prasmę New Yorko pasaulinės parodos Vatikano Paviljono skulptūroj. ši dekoratyvinė skulptūra patvirtina Jonyno kaip grafiko, skulptoriaus ir architekto gabumus. Jo ver-tikalizmas eina ne iš žemės į dangų, kaip gotikos, bet atvirkščiai. Tačiau Jonyno vertikalizme nėra to lengvumo, kurį mes randame gotikos skulptūroj. Jo kūrinys yra apsunkintas linijom ir simboliais, aiškiai atpažįstamais neaiškumais, ant kurių turi remtis visi religino meno pareikalavimai. Užtai visas Jonyno religinis menas yra pažymėtas sofistikuotu pri-sišliejimu prie pritaikomojo meno. Deja, prisišliejime dažniausiai nukenčia menas. Tik kai tame religiname mene dailininkas jaučiasi laisvesnis, kaip kai kuriuose grynai dekoratyviniuose elementuose, tada jo formos tampa skulptūrinės ar tapybinės, kuriose liturgija nevaržo kūrybos. Jonynas neturi filosofinių problemų. Jis yra per daug konkretus, kad pasiduotų abstraktinėm elukubraci-jom. Puikus iliustratorius ir dekoratorius — jis viską turi paremti konkrečia realybe ir konkrečiu resulta-tu. Net teologinės problemos altoriuose ar krikštykloj yra sprendžiamos ne teologiniai bet formaliai. * Kada vieni laužosi galvą, kad sukurtų mažiausią ar didžiausią dalyką, Jonynas kuria be kančios. Jo spontaniškumas ir lengvumas nėra artificialus, bet išeinąs stačiai iš jo prigimties. Šitas lengvumas gal buvo didžiausias pavojus pasilikti vien tik knygų iliustratorium ir bažnyčių dekoratorium, kur slypi tikras Jonynas, gal mažiau imponuojantis ir reprezentatyvus, bet mene turįs nė kiek nemažesnės svarbos — Jonynas akvarelistas. Iš visų jo milžiniškų darbų pasiimčiau žvakidę ir akvare-linį peizažą, žvakidėj aš jį matau kaip skulptorių, kaip architektą, kaip formų konstruktorių, kaip braižytoją. Akverelėj matau Jonyną kaip menininką. Jos yra lengrvos savo turiniu — užtai, kad jos be turinio, bet jos yra sunkios ir išdidžios savo spalvomis. Akvarelę jis išgauna aliejine tekstūra, ir jo spalvos įrėmintos į grafiką, nesilieja ant popieriaus, bet jungiasi į dėmes, kol galop ir dėmės pradeda jungtis ir gaunasi vienas kompaktinis paveikslas, išraizgytas šimtais linijų. Jo akvarelėse nėra poezijos nei muzikos, o tik puikia technika įvykdytas kūrinys, "be klaidų", bet už tai kartais šaltokas. Jo jausmas yra tiek sukonkretintas, kad protas neretai tramdo impulsus. Akvarelėse jis ne visur išvengia ir savo lengvo dekoratyviškumo. St. Goštautas