SOVIETINĖ TAUTYBIŲ POLITIKA Spausdinti
Tautybės principas yra vienas iš pagrindinių Sovietų Sąjungos konstitucinės santvarkos teoretinių principų. Įvairios tautos yra Sovietų federacinės santvarkos bazė. Tautybių principas ir tautų apsisprendimo teisė buvo priimta ir pripažinta sovietinės valstybės steigėjų ir buvo inkorporuota į įvairius pagrindinius valstybinius ir tarptautinius Sovietų Sąjungos dokumentus ir aktus. "Daugiatautinė valstybė", "tautų laisvoji sąjunga", "lygiateisių respublikų sąjunga" yra nuolat užtinkami išsireiškimai sovietinėje teisėje, politinėje literatūroje ir bendroje sovietų socialinėje teorijoje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad sovietinė tautos-tautybės sąvoka nieko nesiskiria nuo bendrai pasaulyje priimto tautos sąvokos supratimo. Giliau nepažįstą sovietinės teorijos vakariečiai ir iliuzijų pilni rytiečiai mano, kad Sovietų Sąjunga surado lemiamą sprendimą į-vairių tautų sugyvenimui vienoje valstybinėje formoje ir labai lengvai užtikrino tautų apsisprendimo teisę įvairioms tautinėms respublikoms, sudarančioms socialistinę, sovietinę federaciją.

Tikrenybėje tautybė ar tauta pagal sovietinę teoriją nėra vertybė in se ir net nėra žmonijos egzistencijos tam tikra organinė forma. Tauta yra tik tam tikra dalis, atžvilgis bendros ekonominės — materialinės žmonijos struktūros.

Marksizmo pažiūros į tautą

Markso mintys apie tautybių principą yra gan miglotos. "Tautos" terminą jis dažnai vartojo pavadinti vienam arba kitam kraštui, valstybei, bendruomenei. Marksas negalėjo ignoruoti įvairių tautų buvimo ir reiškimosi fakto, bet jo pažiūra į tautą buvo aiškiai neigiama ta prasme, jog jis manė, kad tauta tai nėra vienalytė — neišskiriama kalbinė ar kultūrinė, ar krauju gimininga geografiškai pastovi socialinė būtybė. Markso supratimu, tauta yra žmonių bendruomenė, kurią visais atžvilgiais apsprendžia ir jos gyvavimo formas nustato technika ir ekonomija. Žmonių bendruomenės gyvenimo tikslai, geografinės, politinės ir kultūrinės formos yra apsprendžiami ir nustatomi pagal tobulos ekonominės santvarkos reikalavimus. Tad ir valstybė kaip augščiausias tautos politinis tikslas Markso paneigiama, o vietoje tautinės valstybės jis siūlo ekonominę santvarką, pagrįstą modernia technika ir pramone. Kadangi tik didelio masto industrija gali užtikrinti materialinės gerovės pažangą, Marksas aiškiai siūlo steigti didelius ekonominius vienetus, kuriuose atskiros mažos tautybės būtų įjungtos kaip integralinės dalys. Tad Marksas taip pat paneigė ir tautų apsisprendimo teisę, nes ji sudaro kliūtį tokiems didžiuliams ekonominiams vienetams suorganizuoti. Mažos tautos turi, pagal jį, būti integruotos ir asimiliuotos į dideles ekonomines sistemas. Marksas paneigė, kad tautų apsisprendimo teisė yra natūralinė, t. y., kad ji yra įgimta ir kad ji esanti proletariato klasėje. Tad, pagal Marksą, tautiškumas turi būti pakeistas tarptau-tiškumu, ekonominės sistemos vienalytiškumu visiems. Tautiškumas - nacionalizmas, pagrįstas istorinių tautos įvykių, tautinių tradicijų, rasinio giminingumo garbinimu, valstybinė tautos forma ir tautos garbė — visos tradicinės tautos savybės ir vertybės marksizme yra paneigtos.

Sovietinis tautybės problemos sprendimas

Reikia pasakyti, kad, nežiūrint Markso nuomonės, tautybės principas ir tautų apsisprendimo teisė Rusijos komunizmo vadų buvo pripažinta gan anksti, galima sakyti, pačioje judėjimo pradžioje. Leninas buvo vienas iš pirmųjų komunizmo ideologų, šiuos principus siūlęs ir juos inkorporavęs į savo teoriją. Rusijos socialdemokratų partijos 1903-čių metų kongrese Leninas pareikalavo, kad tautų apsisprendimo teisė būtų įtraukta į partijos programą, o devintas programos punktas pripažino "apsisprendimo teisę visoms tautoms, kurios buvo kokios nors valstybės dalimi". Tas pat principas buvo pakartotas partijos programoje, priimtoje 1913 metais. Čia Leninas energingai gynė tautų apsisprendimo teisę prieš tuos, kurie teigė, kad ši teisė yra priešinga socializmo ir marksizmo principams. Leninas užsispyrusiai įtikinėjo, kad tautų teisė apsispręsti reiškia tautoms atsiskirti nuo valstybių, kurioms jos (tos tautos) priklausė, ir sukurti savo tautinę valstybę.2 Šis procesas, Leninas teigė, yra neišvengiama šio istorinio periodo būtinybė. Tai tvirtindamas, Leninas, žinoma, turėjo galvoje didžiulę nacionalizmo bangą, kilusią 19-tame amžiuje ir išsiliejančią į į-vairių Europos tautų laisvę, kuri tapo žmonijos moderniąja nesulaikoma religija. Žinodamas, kad sulaikyti ar užtvenkti nacionalizmo bangos neįmanoma, Leninas pripažino tautybės principą kaipo neišvengiamą, bet jam savo protu nepritarė.

Peržvelkime, kokie yra Lenino samprotavimai apie tautiškumą? Kokie motyvai jį vertė garsiai ir atvirai pasisakyti už tautų apsisprendimą? Negi Leninas tada buvo atsižadėjęs Markso idėjų? Reikia pasakyti, kad Leninas niekuomet nei nemanė paneigti marksizmo. Jo teorijoje ir politinėje veikloje reikia skirti Lenino doktriną, liečiančią jo projektuojamą socialistinę-ko-munistinę valstybę, nuo jo politinės teorijos ir išvedžiojimų, naudingų naujai santvarkai įkurti. Ši paskutinioji pereinamajam laikotarpiui iš kapitalizmo į socializmą naudinga teorija pripažino tautybių principą ir skelbė tautų apsisprendimo teisę tik tam, kad subūrus naujoje santvarkoje kuo daugiausia buvusių Rusijos imperijos tautų, kurios entuziastingai siekė valstybinės formos. Teorija ir principai privalėjo būti toms tautoms patrauklūs ir viliojantys, kaip kad ir šiandien tie principai turi būti žavūs ir patrauklūs naujoms Azijos ir Afrikos tautoms.

Bet eikime dabar prie tikrosios Lenino sovietinės tautybės idėjos ir teorijos.
Beveik tuo pačiu metu, kai Leninas nutarė paskelbti tautų apsisprendimo principą, jis savo projektuojamosios santvarkos doktrinoje griežtai paneigė bet kokį nacionalizmą-tautiškumą. "Mes negalime priimti jokio nacionalizmo, net ir teisingiausio, tyriausio, rafinuoto ar civilizuoto... Socialistai yra priešai bet kokio nacionalizmo".'1 Einant Lenino išvedžiojimais, eventualiai ateityje nebus jokių tautybių, jokio nacionalizmo. Proletariatas paims valdžią į savo rankas ir paruoš dirvą, kurioje nebus jokių tautinių priespaudų ir tautinių konfliktų. Pagal Leniną, pasaulio tautos eventualiai sujungs savo skirtingas kalbas ir kultūras į vieną bendrą kultūrą, su viena bendra kalba ir bendra ekonomine gerove. Tuo tarpu, kol šis procesas vyks, Leninas siūlo pasaulio socialistams tiesiogiai ne-siinteresuoti tautinėmis problemomis ir nestatyti jų priekyje socialinių ar ekonominių problemų. Pereinamajame laikotarpyje pagrindinė taktinė socialistų laikysena turi būti aiškiai priešinga "bet kokiai tautinei priespaudai". Bet tuo pačiu metu išlaisvintų tautų evoliucijoje j ieškant naujų formų jų ateičiai, Leninas taip pat nedviprasmiškai pasisako prieš bet kokią atskirų kraštų "tautinę kultūrą". Ką gi Leninas siūlo tautinėms kultūroms pakeisti? Vietoje atskirų tautų Leninas siūlo tarptautiškumą — t. y. tautų apjungimą į tobulą anttautinę būtybę, susidedančią iš tarptautinio proletariato, siekiančio bendro darbininkų klasės tikslo — sukurti vieną, ekonominiais pagrindais sujungtą socialistinę bendruomenę. Tokioje santvarkoje nebūtų vietos tautybėms ar tautiškumui, nes jie abu kliudytų įkurti naują tvarką.

Lenino teorijoje, skirtoje pereinamajam periodui, glūdi visa revoliucinės bolševikų vyriausybės laikysenos paslaptis įvairių Rusijos imperijos tautų atžvilgiu, o taip pat ir Sovietų Sąjungos užsienio politikos paslaptis. Svarbu gal bus kiek arčiau susipažinti su tos teorijos išvedžiojimais. Iš to, kas augščiau pasakyta, galime padaryti išvadą, kad tautinio apsisprendimo principas sovietinėje teorijoje kyla ne iš pripažinimo tautos kaip tokios ir ne iš tikėjimo į mažų tautų, kaip nuolatinių, prigimtų žmonijai socialinių būtybių egzistenciją. Priešingai, bolševikinė tautybės teorija yra priešinga atskirų žmonių grupių (tautų) savitumui ir pasiskirstymui. Ji skelbia centralizuotos žmonijos gyvenimo sistemos, struktūros ir valdžios būtinumą. Sovietinė žmonijos organizacijos sistema siekia didelių žmonijos sambūrių, didelių valstybių ir jų sąjungų, nes tik tokios didelės žmonių grupės (kaip pvz. Sovietų Sąjunga) esą tinkamos tobulai ekonominei tvarkai įkurti.

Tautų apjungimo ir galutino suliejimo į vieną junginį procesas, pagal sovietinę teoriją, bus ilgas, nes kapitalizmo evoliucijoj sovietų ideologai numato tam tikras stadijas, laikotarpius, kurie dėl kapitalizmo įsišaknijimo tęsis gan ilgai ir kuriuos sutrumpinti gali tik agresyvi ir išmintinga sovietų valstybių politika. Visų pirma, kapitalistinėje sistemoje kils tautinis atbudimas ir tautiniai sąjūdžiai, nukreipti prieš bet kokią tautinę priespaudą. To pasėka vėliau būsianti tautinių nepriklausomų valstybių įkūrimas kaip antroji stadija. Paskiau seks tarptautiniai santykiai, dominuojami tarptautinio kapitalo, apjungiančio pasaulio tautas, išnaudojančio jas ir vedančio žmoniją prie revoliucijos ir sistemos pakeitimo.

Sovietinės ideologijos kūrėjai ypatingo dėmesio kreipė į pirmąją stadiją kaip labiausiai tautas patraukiančią. Tautiniai sąjūdžiai ir skirtumai, Leninas pranašavo, tęsis labai ilgai. Tie skirtumai tęsis ilgus metus, net ir "proletariato diktatūrą" įvedus pasaulyje. Ši tautų istorijos raidos teorija turėjo didžiausios įtakos tam, kad sovietai pripažino tautinio apsisprendimo principą, kurs davė naują interpretaciją net Markso ir Engelso tautybių teorijai. Šiuose Lenino išvedžiojimuose ir reikia j ieškoti sovietų atkaklios kovos motyvų už mažų ir didelių tautų apsisprendimą. Bet taip pat nereikia niekuomet pamiršti, kad šio principo pripažinimas yra ne pastovus ir nuolatinis, bet laikinas, kol sąlygos susidarys tas tautas sulieti į vieną ekonominį vienetą.

Žinoma, yra ir kitų svarbių motyvų sovietų tautybių teorijoje. Yra teigiama, kad tautų lygybė ir proletariato tarptautinis solidarumas to reikalauja. Tad nors atskirų tautų išnaikinimas ir yra galutinis tikslas, politiniai-psicholo-giniai veiksniai esą laikinos, bet neperžengiamos kliūtys tai pasiekti. Tos kliūtys turi būti respektuojamos ir į jas atsižvelgiama. Kitaip bolševizmas taptų tautoms įtartinu politiniu siaubu, o tautos, užuot jį priėmusios, nuo jo ša-lintųsi ir net prieš jį sukiltų. Tautos taip pat bijotų ir šalintųsi nuo Sovietų Sąjungos kaip tarptautinio bolševizmo tvirtovės ir šios ideologijos plėtotojos.

Tautinio apsisprendimo principo paneigimas, kaip sovietai galvoja, pasitarnautų nacionalizmui ir kapitalizmui, kurie pataikauja įvairių tautų emocijoms ir nekliudo arba negali sukliudyti naujų tautų išsilaisvinimo. Tautinio principo priėmimas ir jo skelbimas padidina įvairių tautų pasitikėjimą viena kita ir taip pat Sovietų Sąjunga kaip didžiausia bolševikine tauta ir tuo pačiu padaro rusišką sovietiją tautų vadove. Lenino nusistatymas šiuo atžvilgiu aiškėja iš šių žodžių (1916-1917 metų idėjos):
"Mes reikalaujame visoms pavergtoms tautoms be išimties atsiskyrimo teisės ne dėl to, kad mes esame už atsiskyrimo principą kaip tokį, bet dėl to, kad mes esame už laisvą savanorišką tautų junginį ir susiliejimą ir esame prieš prievartą. Rusų tautos respublika turi patraukti prie savęs kitas žmonių grupes ir tautas ne prievarta, bet tik laisvai sudaryta sutartimi į-kurti bendrą valstybę. Mes (rusai) nenorime atsiskirti nuo kitų tautų. Mes norime kiek galima didesnės valstybės ir kiek galima glaudesnės sąjungos kiek galima didesnio skaičiaus tautų, kurios yra Didžiosios Rusijos kaimynės, mes to norime demokratijos ir socializmo įgyvendinimui... Mes norime apsijungimo laisva valia ir štai dėl ko mes turime pripažinti atsiskyrimo principą, nes be atsiskyrimo principo pripažinimo tautų apsijungimas negali būti laisvas".

Šiame Lenino galvojime slypi formulė, kad teisė atsiskirti plaukia iš laisvo susijungimo principo, kurs savaime eliminuoja atsiskyrimo pavojų. Kitaip sakant, suteikiant teisę atsiskirti laisvo susijungimo pagrindu valstybės tęstinumas esąs užtikrinamas.

Stalinas pradžioje (1916-1917) taip pat buvo įsitikinęs, kad įvairios Rusijos tautos, kartą išsivadavusios iš carizmo, nenorės atsiskirti nuo Sovietų valstybės. Jis, kaip tautybių komisaras propagavo šį principą, kurs buvo inkorporuotas į Socialistinių Sovietinių Respublikų Sąjungos 1922 ir 1936 metų konstitucijas. Į šių principų tikėjimą sovietų ideologai buvo tiek paskendę ir jų absorbuoti, kad jie negalėjo įsivaizduoti, kaip kokia nors buvusios Rusijos imperijos tauta nenorėtų šių principų priimti. Šis tikėjimas tapo jų dogma, absoliutinis tautų santykių įstatymas, kurio tautos buvo priverstos klausyti. Kitaip sakant, jeigu Leninas ir Stalinas tautoms pasakė, kad jūs laisvai susijungėte ir nenorėsite atsiskirti, tai tos tautos turi aklai tam paklusti ir net nebandyti atsiskyrimo teise pasinaudoti.

Be šių grynai doktrininių yra dar ir stra-teginių-politinių motyvų, kuriais vadovaudamiesi sovietai gina tautų apsisprendimo teisę. Įvairios tautos svetimoje politinėje ar ekonominėje priklausomybėje (Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos tautos) būtų paveiktos šių principų, sukiltų prieš savo politinius-ekonominius vakarų valstybių valdovus; tuo suduotų rimtą smūgį tarptautinei kapitalistinei sistemai ir žymiai pastūmėtų pirmyn tarptautinio proletariato ir ypač pačios Sovietų Sąjungos reikalą pasaulyje.

Šie strateginiai-politiniai argumentai pirmiausia turėjo būti pritaikyti carų imperijai, susidedančiai iš daugiau kaip šimto įvairių tautų, tautelių ir regionalinių tautybių vienetų. Bet kartą buv. imperijos tautų problemą išsprendus sovietinės valstybės formoje, tautų apsisprendimo principai buvo perkelti į platesnę areną, būtent juos inkorporuojant į taikos sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos 1920 metų laikotarpyje, o taip pat juos pakartojant nepuolimo sutartyse su šiomis valstybėmis 1926-1928 metų laikotarpyje. Pagaliau šis principas buvo pritaikytas 1939-1940 metais politinių suktybių būdu sudarant aplinkybes, kuriose vadinamieji Baltijos tautų "liaudies atstovai" "paprašė" Sovietų Sąjungą jų tautas priimti į "laimingą sovietinių tautų šeimą".

Šios politinės ideologijos ir logikos vadovaudamasi, Sovietų Sąjunga, Rooseveltui ir Churchilliui pasiūlius, nerado nieko priešinga savo principams prisidėti prie Atlanto Chartos, kuri aiškiai skelbia apsisprendimo teisę. Ta pačia logika einant, Sovietų Sąjunga taip pat pasirašė Jaltos ir Potsdamo sutartis, kuriose buvo pabrėžiami laisvi rinkimai ir demokratinė politinė santvarka Rytų Europos tautoms. Tą pačią taktiką Sovietai pritaikė ir Jungtinių Tautų organizaciją steigiant ir jos chartą pasirašant bei Ukrainą ir Gudiją padarant Jungtinių Tautų nariais. Visus šiuos tarptautinius dokumentus pasirašydama, Sovietų Sąjunga turėjo galvoje tik Lenino ir Stalino tautų laisvės ir demokratijos interpretaciją, tuo tarpu kai Vakarų valstybių vyrai naiviai galvojo, kad sovietai įves tą pačią tautų laisvę ir demokratiją, kuri praktikuojama Vakaruose. Nesusipratimas kilo ir vis dar tęsiasi ne dėl pačio principo skambėjimo, nes jis visur tas pats, bet dėl principo interpretavimo, jo taikymo ir galutinio tikslo ir koncepcijos tarptautinei santvarkai ir tautų santykiams.

Tautų apsisprendimo principas turi tarnauti sovietinės valstybės interesams.

Tautų apsisprendimo ir laisvės principas sovietų politinėje ideologijoje nėra absoliutinis ar augščiausias įstatymas. Jis yra tik taktinis metodas galutiniam tikslui pasiekti. Tad nors tautybės principui ir buvo garsiai, pabrėžtinai pritariama ir jis buvo priimtas, bet jis turi būti subordinuotas komunistinės ekonominės-politinės santvarkos idėjai. Komunizmo ideologai to neslepia. Leninas aiškiai nurodė, kad pagrindinė tautinio apsisprendimo prasmė yra kovoje prieš tautinę neapykantą, prieš tautinę prievartą, kurios vyravo kapitalistiniuose kraštuose ir imperijose. Bet įgyvendinimas šio principo yra tik šalutinis proletariato tikslas. Galutinis siekimas turi būti proletariato interesų puoselėjimas ir jo padėties gerinimas. Taigi, sovietai palaikys ir rems tik tokį tautinį apsisprendimą, kurs padės sovietų politinių ir ekonominių idealų plėtimui ir įgyvendinimui. Tik tokio, o ne kitokio, tautinio apsisprendimo principo šviesoje ir atsiskyrimo teisė vienos tautos nuo kitos yra pripažįstama.

"Tautinio apsisprendimo teisė (t. y. konstitucinė garantija atsiskirti) neturi būti mums sumaišyta su atsiskyrimo naudingumo klausimu. Šis klausimas (t. y. naudingumo klausimas) turi būti partijos išspręstas kiekvienam individualiniam atsitikimui, atsižvelgant į bendrą socialinį vystymąsi ir proletariato kovos už socializmą interesus".

Tad pereidami prie Sovietų Sąjungą sudarančių tautų apsisprendimo ir atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos teisės, garantuotos toms tautoms sovietinėje konstitucijoje, turime aiškiai pasakyti, kad ši teisė yra tik fiktyvinė, teoretinė. Tokį klausimą galėtų svarstyti tik komunistų partija ir daryti sprendimą Sovietų Sąjungos interesų šviesoje. Galutiniam tikslui esant sukurti vieną universalinę, vienalytišką socialistinę ekonominę santvarką, komunistų partijos sprendimas negali būti palankus jokios tautinės grupės atsiskyrimui iš Sovietų Sąjungos. Bet kokios pastangos šia kryptimi būtų interpretuotos kaip sovietinės valstybės griovimas ir sovietinio socializmo naikinimas. Marksistas turi tautinius klausimus "visuomet svarstyti sovietinių valstybės principų, o ne tautinių interesų šviesoje. Jis turi visuomet turėti galvoje, kad "socializmo interesai stovi augščiau už tautinius interesus ir apsisprendimo teisę", kad ta teisė yra tik vienas klausimas socializmo visatoje ir kaipo dalis turi nusilenkti visumai.

Stalinas tai aiškiai pakartojo 1923 metais komunistų partijos kongrese: "Bus atsitikimų, kada tautinio apsisprendimo teisė įeis į konfliktą su kita augštesne darbo klasės teise, kuri (darbo klasė) jau pasiekė valdžią ir turi ją dabar sutvirtinti. Tokiais atsitikimais, reikia atvirai pasakyti, tautinė apsisprendimo teisė negali ir neprivalo būti darbo klasei kliūtimi įvesti savo diktatūrą. Apsisprendimo teisė turi nusileisti darbo klasės teisei".

Nors Leninas ir Stalinas kalba apie "darbo klasės teisę", tačiau tai reikia suprasti kaip sovietinės valstybės arba tikriau sakant vyriausybės teisę ir absoliutinę galią neprileisti prie tautinių respublikų atsiskyrimo iš Sovietų Sąjungos.

Sovietinė tautų federacija

Sovietinė tautybės teorija apsprendė sovietinės valstybės, — Rusijos Sovietinės Federalinės Respublikos (RSFSR) ir Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS), — konstitucinę struktūrą. Iki 1918 metų Rusijos bolševikai politikai buvo nusistatę prieš federacinę valstybės ir valdžios formą. Leninas aiškino, kad socialistinės valstybės forma turi būti griežtai centralizuota. Jau 1913 metais Leninas tvirtino: "Mes iš principo esame prieš federacinę sistemą, nes ji silpnina ekonominius ryšius ir kaip tokia yra netinkama".

Po 1917 metų revoliucijos, tik ką įkūrę savo valstybę, bolševikų vadai pakeitė savo nuomonę apie federacinę valstybės sistemą. Tautinio atgimimo sąjūdžių banga Europoje taip pat palietė ir gausias Rusijos imperijos tautas. Joki politiniai planai ar ideologijos, priešingos tautų apsisprendimo principui, nebūtų turėjusios pritarimo tose tautose. Jos reikalavo politinės laisvės ir buvo pasiryžusios sudėti dideles aukas jai pasiekti. Leninas, o vėliau ir Stalinas, pirmasis tautybių komisaras Rusijos bolševikų vyriausybėje po 1917 metų revoliucijos, tai suprato ir buvo priversti keisti, kaip augščiau matėm, tiek Markso tautybės teoriją, tiek būsimos sovietinės valstybės ir valdžios struktūros projektą. Dėl to po ilgų diskusijų komunistų partija nutarė įvesti federacinę valstybės ir valdžios formą. Šioje sistemoje įvairioms Rusijos tautoms būtų sudarytos sąlygos patenkinti savo tautinius siekimus ir jos nematytų reikalo nuo Rusijos atsiskirti. Tokiu būdu federacinė įvairių tautų sąjunga buvo priimta kaip sovietinės valstybės organizacinė forma, bet — tai reikia gerai įsidėmėti — tik kaip laikina forma pereina-majai stadijai į visišką tų tautų susiliejimą po absoliutine centralizuota valdžia. O galutinė forma, pagal šią teoriją, būsianti pasaulinė tautų federacija, vadovaujama sovietinės Rusijos.

Federacinės formos priėmimas toli gražu nepakeitė sovietinės valstybės centralizacijos kaip pagrindinio politinio principo. Federacijos sąvoka Vakarų politiniuose ir teisės moksluose buvo jau tvirtai nustatyta ir numatė federaciniams vienetams tam tikrą federacinės valdžios neliečiamą kompetencijos sritį. Ši vakarietiška federacijos sąvoka sovietų ideologų buvo atmesta kaip priešinga jų pagrindiniam centralizacijos principui. Pačios federacijos aptartis buvo pagrindinai pakeista, padarant ją tik tuščia forma be turinio ir pritaikant ją pereinamajai stadijai, kurioje visos sovietinės federacijos tautos bus asimiliuotos "į vieną centralizuotą valstybę, Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungą, kurs yra prototipas Pasaulio Sovietinės Socialistinės Respublikos".

Kad ne tautinių kultūrų išlaikymas ir jų plėtimas sudarė federacinės formos priėmimo motyvą rodo ir tas faktas, jog tik istoriniu, kalbiniu, ekonominiu ir psichologiniu atžvilgiu augš-tai pakilusios tautos galėjo ir gali būti priimtos sovietinės federacijos vienetais. Mat, tik tokios tautos turi jau pažengusią tautinę sąmonę ir siekia politinės laisvės, ir tik tokioms tautoms reikia sudaryti iliuziją ir gražų politinės laisvės miražą sovietinėje federacijoje. Sovietinė tautybių ir federacijos teorija toms tautoms šią iliuziją pakiša prieš jų susovietinimą. Gražūs miražai ir laisvės šioje federacijoje išnyksta, kada tautų įjungimss tampa fait accompli, nes jokių vilčių bet kokiai autonomijai ar atsiskyrimui iš federacijos nėra. Kitos, mažiau pakilusios tautos ir tautelės sovietinės imperijos rėmuose neturi "sąjunginių respublikų" statuso ir turi pasiten-kint joms centrinės valdžios primestu "autonominių respublikų", "autonominių sričių" ir "tautinių sričių" titulu. Esminio skirtumo tarp šių visų konstitucinių vienetų nėra, jie visi sudaro integralines centralizuotos valstybės dalis.
Tad sovietinė federacinė sistema yra tik formalinė konstitucinė organizacija, ignoruojama faktiniame politiniame valstybės operavime. Tikrovėje ta federacija yra absoliutinės valdžios pavyzdys, kuriame sąjungos vienetai ne tik kad negali iš federacijos išsiskirti, bet praktiškai negali net tokį klausimą iškelti.

Rusiškas sovietinis patriotizmas turi pakeisti tautinį patriotizmą

Sovietinės valstybės kūrimo metu (1917 -1918) bolševikų vadai turėjo nugalėti įvairių imperijos tautų antagonizmą Rusijai, kuri jas buvo pavergusi per ilgus šimtmečius. Norėdama sudaryti įspūdį, kad sovietinėje santvarkoje bolševikinė Rusija nebus kitų tautų valdytoja ir prispaudėją, bet bus lygus partneris, komunistų partija padarė tam tikrų koncesijų. Tarp jų reikia paminėti leidimą steigti tautines mokyklas ir legalizavimą tautinių kalbų viešajame ir privatiniame gyvenime. Tačiau geriau žinantiems rusišką marksizmą buvo aišku, o vėliau ir praktiškai buvo nustatyta, kad šios koncesijos buvo leistos ne išlaikyti ir ugdyti sovietinių respublikų tautinėms kultūroms, bet "įausti tas tautas į vienalytę sąjunginę valstybę ir lengviau jų tautinėmis kalbomis perduoti joms marksizmo mokslą".14

Jau 1925 metais Stalinas propagavo "vietoje daugiatautės valstybės įkurti vieną sovietinę nacionalinę valstybę ir vietoje tautinių kultūrų vieną sovietinę, universalinę kultūrą". Iš tikrųjų Stalinas galvojo atskiras tautas sulieti į vieną sovietinę tautą ir atskirų tautų kultūras į vieną sovietinę kultūrą. Šio asimiliavimo procese atskiros tautos ir tautelės turėtų išnykti, o gimti viena didžiulė sovietinė nacija,1* kuri, atvirai ir konkrečiai kalbant, turėtų būti ne kas kita kaip viena didžiulė Rusija — carų ir ruso-filų šimtmečių svajonė. Kad tą pačią svajonę ir Stalinas turėjo, aiškiai parodo jo priešingumas ir užgniaužimas mažumų tautybių, bei visur favorizavimas Rusijos, 1930 metų šešioliktame partijos kongrese Stalinas pasmerkė įvairius vietinius nacionalizmus, nukreiptus prieš Rusiją ir rusišką įtaką. Įvairių tautų priešinimasis rusiškumui reiškia izoliavimąsi iš bendro "socialistinės statybos darbo".10 Savo kalbose ir raštuose Stalinas ir kiti bolševikuos vadai vis mažiau ir mažiau kritikuodavo rusišką šovinizmą ar apie jį užsimindavo, bet labiau ir labiau atakuodavo kitų sovietinių respublikų tautines apraiškas. Didžiarusiai sovietijoje tapo kitų tautų "vyresniais broliais", vedančiais įvairias tautas į "laimingą rytojų".

Sovietų Sąjungą sudarančių tautų savitos kalbos su laiku taip pat turėsiančios išnykti, "bus įvesta" viena "socialistinė kalba". 1950 metais "Pravdoje" vyko viešos diskusijos universalinės socializmo kalbos klausimu. Čia pats Stalinas tarė paskutinį ir lemiamą žodį, kurs niekad nebuvo pakeistas. Jis pasmerkė bolševikų lingvistus, kurie manė, kad socialiniam ir ekonominiam perversmui įvykus, turės būti taip pat išrasta nauja naujai santvarkai kalba. Stalinas pabrėžė, kad ne nauja kalba, bet gyvoji, jau egzistuojanti kalba bus įvesta, o ta gyvoji kalba būsianti rusų kalba. Sovietų kalbininkai gyrė Stalino kalbos doktriną kaip genialią, o rusų kalba buvo ir yra garbinama kaip tobuliausia universalinė žmonijos kalba. Nuo to laiko rusų kalba buvo plačiai įvesta visoje Sovietų Sąjungoje, o tautinėse respublikose vis daugiau ir daugiau įvairių vadovėlių ir mokslo knygų pasirodo rusiškų.
Tautinės asimiliacijos procesas smarkiu tempu vykdomas ekonominėje sovietų administracijoje ir vyriausybės sluogsniuose. Šie faktai ir statistikos, toli gražu nepilni, gerai pavaizduos tautinių respublikų surusinimą. Jau 1948 metais Kazachstane įvairiuose industrijos ir viešosios sveikatos administracijoj gerai apmokamuose postuose buvo tik 2 procentai kazachstaniečių, tik 4 procentai jų buvo lengvosios pramonės administracijoje, tik 7 procentai tekstilėje, tik 8 procentai vietinės reikšmės ekonominėse įstaigose ir tik 10 proc. žemės ūkio administracijoj. Kirgizų respublikoje jau 1949 metais kirgizai užėmė tik 18-27 procentus respublikinių ekonominės administracijos postų. 1951 metais augš-tose Baltgudijos ministerijų vietose buvo tik 9 gudai ir net 22 rusai. Baltijos valstybėse padėtis yra perdaug gerai žinoma, kad būtų reikalo ją iliustruoti statistika. Apskritai reikia pasakyti, kad, be minėtų augštų ministerijų vietų, visose respublikose ministerių pavaduotojai yra rusai iš Maskvos. Tuo norima užtikrinti federacinės ir respublikinių vyriausybių administracinį monolitiškumą ir centralizaciją vienose rankose, o taip pat laiduoti greitesnę respublikų tautinę asimiliaciją. Ypatingo dėmesio Sovietų Sąjungoje kreipiama į ekonominę integraciją, nes bolševikai gerai žino ir tiki, kad be ekonominės laisvės respublikos negalės aspirųoti ir į bet kokią politinę laisvę.

Baigiamosios mintys

Šiame straipsnyje paliesta sovietinė tautybių teorija atskleidžia mums visiškai naujos pasaulio bendruomenės sąvoką ir perspektyvą. Einant šia teorija, pirmiausia turėtų išnykti tautos, sudarančios SSR Sąjungą, vėliau, einant sovietų ekspansijos tvarkraščiu, turėtų būti asimiliuotos kitos Rytų Europos tautos, vėliau turėtų sekti Kinija, Vakarų Europa ir t.t.
Remiantis rusų tautos istorine psichologija, reikia pripažinti, kad ši, o taip pat ir kitos sovietinės teorijos turi savyje gerą dozę rusams būdingo mesianizmo ir misticizmo. Tai istorikams kiek primena Rusijos carų ir rusofilų tikėjimą, kad Maskva esanti krikščioniškojo pasaulio "trečioji Roma" ir tuo pačiu — pasaulio sostinė, kad Rusija išgelbės pasaulį ir jį valdy.

V.K. Jonynas                            Atspindžiai vandeny (akvarelė

Sovietiniai vadai šį mesianizmą ir jo formas paveldėjo iš carų ir mongolinių despotizmo tradicijų. Tačiau universalinę krikščionybę jie pakeitė universaliniu komunizmu, kurs pasaulį atnaujinsiąs "kardu ir ugnimi". Jie tiki, kad rusų tauta yra likimo pašaukta išvaduoti pasaulio proletariatą iš "kapitalistinio jungo" ir vesti jį į "komunistinį rojų", kuriame nebus klasių, nebus tautų, kur visi kalbės tik rusiškai, kur gražiame soste sėdės "tautų išlaisvintojas", "genialių planų kūrėjas", "didysis vadas" ir "geriausias tėvas" Leninas, Stalinas, Chruščiovas ar kitas kuris tuo laiku vadovaująs rusas, ir kuriame visi bus visko pertekę ir laimingi.

Kokios yra perspektyvos šiam rusų mitui tapti realybe? Ši optimistiška rusų bolševikų misija jau pačioje pradžioje yra susidūrusi su rimtomis kliūtimis. Pirmas precedentinis smūgis šios ideologijos universališkumui ir monolitiškumui buvo suduotas titoizmo, kurs yra ne kas kita kaip nacionalinis-tautinis komunizmas, socializmas. Šis sąjūdis kilo ne kur kitur kaip tų pačių brolių slavų tautoje, kurion buvo sudėtos absoliutinės integracijos ir asimiliacijos viltys. Sąjūdis taip pat gimė ne iš žmogaus svetimo ar priešingo komunizmui, bet iš Stalino mokinio ir sekėjo. Titoizmas aiškiai parodė, kad naujasis rusų mesianizmas visais savo aspektais nebus lengvas įgyvendinti kitose tautose.

Antras ir gal lemiamas smūgis sovietiniam mitui buvo smogtas komunistinės Kinijos, kuri šiandien be jokios abejonės yra rimta Rusijos konkurentė komunizmo misijoj pasaulyje. Iš rusų-kinų ideologinio ginčo galutinai išryškėjo vienas gan svarbus principinis pakitimas tarptautiniame komunizme. Absoliutinis tarptautinio komunizmo monolitizmas vienintelėje Rusijos komunistų partijos vadovybėje jau nėra tarptautinio komunizmo dogma. Komunizmas šiandien jau yra pliuralistinė sistema, kurioje vyksta svarbus ir pavojingas "power politics" ir "balance of power" žaismas.
Sovietų Sąjunga savo vadovybę ir dominavimą komunistiniame pasaulyje galėtų šiandien atstatyti tik karinės jėgos priemonėmis, kas, nežiūrint jos atominės galybės, yra sunkiai įmanoma galimybė. Komunizmo diversifikacija, reikia manyti, plėsis ir toliau, o įvairūs socializmo tipai ir sistemos įsitvirtins įvairiuose kontinentuose ir kraštuose. Socializmo formos bus apspręstos, išeinant iš to krašto sąlygų bei iš koncepcijos.

Šiai evoliucijai ir faktams komunistiniame pasaulyje vykstant, sunku tikėti, kad iš dabartinės Sovietų Sąjungos kada nors išsivystytų pasaulinė sovietinė valstybė vienos Rusijos politinėje ir kultūrinėje vadovybėje. Rusijos bolševikų vadų projektas yra priešingas racionaliniam mintijimui, nerealus ir kaip toks jau yra atmestas ne tik Vakarų pasaulio, bet taip pat ir socialistinio pasaulio, kuriam Rusija tariamai vadovauja.

Sovietai, žinoma, galėtų bandyti plėsti savo misiją karine jėga ir prievarta. Ši galimybė ir pavojus yra tiek realus šiandien kitoms tautoms, kiek jis buvo realus 1940 metais Baltijos tautoms. Nors reali, bet ir ši galimybė yra Sovietams labai rizikinga, ir abejotina, ar Rusija to imsis.
Didžiausias ir realiausias pavojus šiandien yra Rytų Europos, o pirmoje eilėje sovietijos inkorporuotoms tautoms, kurios jau yra sovietinio ideologinio malūno girnose. Jų asimiliavimo procesas jau yra pilnoje eigoje. Tikrai rimtas pavojus toms tautoms kyla iš galimybės, kad dabartinis status quo Rytų Europoje gali patverti labai ilgai.

Apie šią galimybę mąstantiems kyla klausimas, koks tada bus įvairių tautų likimas šioje sistemoje? Reikia prileisti, kad Lietuva, kaip kad ir kitos Sovietų Sąjungos pavergtos tautos, ilgainiui bus sunkiai sužalotos tautiniu atžvilgiu. Be to, jos bus nureligintos ir nužmogintos. Nužmogintos ta prasme, kad iš jų minties ir sielos bus naikinamos vakarietiškos krikščioniškos gyvenimo sąvokos ir supratimas ir įskiepyta materialistinė, jėgos bei prievartos etika. Politiniu atžvilgiu tose tautose bus palikta neteisiškumo, piliečio teisių paneigimo ir politinės brutalios jėgos tradicija.

Kadangi nėra rimtų ženklų ar simptomų, kad šis status quo greitai pasikeis, lietuviai laisvame pasaulyje turėtų rimtai apsvarstyti, kaip šiomis sunkiomis aplinkybėmis galima būtų tautai padėti. Metodų parinkime tautai padėti lietuviai labai įvairuos. Bus labai sunku parinkti vieną metodą ir jį visiems priimti. Bus siūlomi ir taikomi įvairūs būdai prieiti prie tautos ir jai gelbėti. Įvairių tautų laisvinimo istorija tai liudija. Tai vyks ir lietuvių tautoje. Politinis subrendimas turėtų parodyti vieni kitiems tarpusavį supratimą, toleranciją ir įvertinimą pagrindinio idealo, kurio įgyvendinimui tie metodai yra parenkami. Visi keliai turi "vesti į Romą", ir visi keliai yra geri, kurie "veda į Romą".
P. S. Savo straipsnį autorius norėtų papildyti naujomis žiniomis, kurios jo išvedžiojimus aiškiai patvirtina.

Paskutinėmis žiniomis, Sovietų Sąjungos vyriausybė vykdo paruošiamuosius darbus galutiniam savo tautybių teorijos įgyvendinimui. Šis planas numato iš esmės pakeisti Sovietų federacijos tautinį-respublikinį pagrindą regionalinėmis respublikų federacijomis, kurios eliminuotų tautinius skirtingumus tarp įvairių federacijos elementų.

Ši nauja sistema bus paskutinė stadija į vienalytę, centralizuotą ekonominę struktūrą, kuri, kaip sovietinė teorija ir marksizmas numato, turės būti galutinė komunistinės valstybės forma naujoje "komunistinės kultūros" epochoje. Šis sovietinės teorijos aspektas buvo kiek konkrečiau apipavidalintas 1961 metų komunistų partijos kongrese.

To kongreso nutarimams įgyvendinti ir šiai naujai betautės (geriau sakant — rusiškos) valstybės struktūrai apibrėžti 1963 metų spalio mėnesio 7-12 dienomis Kirgizijos respublikos sostinėje Frunzėj Sovietų vyriausybė sukvietė sociologų, ekonomistų, teisininkų ir kalbininkų konferenciją. Ten buvo nutarta, kad Centrinėj Azijoj, Kaukazijoj ir Baltijos srityse turi būti įkurtos regioninės studijų grupės tų sričių naujai sistemai išdirbti ir jai įgyvendinti.

Iš suvažiavimo taip pat paaiškėjo, kad šie nauji federaciniai vienetai bus sankcijonuoti ir legalizuoti naujoje SSR Sąjungos konstitucijoje, kuri, kaip Chruščiovas jau anksčiau buvo paskelbęs, bus priimta artimoje ateityje 1936 metų Stalino konstitucijai pakeisti. Konferencija taip pat pasmerkė tautinę daugiakalbę "pseu-domokslinę teoriją" ir pasisakė už Stalino valstybinės kalbos teoriją, pagal kurią rusų kalba yra vienintelė tinkama kalba būsimajai universalinei sovietinei valstybei ir tuo pačiu turi plačiai būti įvesta santykiuose tarp įvairių sovietinių tautų. Taip pat konferencijoje nutarta, kad stropus tyrimas turi būti vykdomas įvairių respublikų nacionalistinių tendencijų, nes tos tendencijos gali sudaryti kliūtį šiam naujam planui.

Pirmieji žygiai šiam naujam planui įvesti jau buvo atlikti 1961 metais Centrinės Azijos respublikose. Uzbekas, Turkmėnija, Tadžikas ir Kirgizija buvo apjungtos vienoj komunistų partijos vadovybėj. Centralizuota taip pat tų respublikų industrijos, statybos ir medvilnės apdirbimo administracija. Panaši komunistų partijos ir ekonominė vienalytė vadovybė įvesta ir Armėnijai, Gruzijai ir Azerbeidžanui. Panašus preliminarinis planas jau buvo paskelbtas ir Baltijos respublikoms.

Iš viso to galime padaryti išvadą, kad sovietinė valstybė toli gražu nėra atsisakiusi marksizmo tautybių teorijos, pagal kurią atskiros tautos turės išnykti ar būti sunaikintos. Šie nauji planai yra aiškus ir atviras tautų apsisprendimo teisės paneigimas ir nuo jo atsisakymas, kurs turėjo įvykti anksčiau ar vėliau. So-vietijos tautinės respublikos yra svarbių įvykių išvakarėse.

1. Marx and Engels, Selected Correspondence. — Stalin, Marxism and the National and Colonial Question.
2. Lenin, Works, XVII, p. 428.
3. Lenin, Works, XVI, p. 554.
4. Lenin, Sorčnenia, XIX, p. 40, 228.
5. Lenin XXV p. 227, Stalin, Voprosy Leninizmą p. 423.
6. Lenin, XIX, p. 228; XXI, p. 316-317.
7. Lenin, XIX, p. 225-270.
8. Lenin, V, p. 243, 337; Stalin, Marxism and the Nation and Colonial Question, p. 64.
9. Leninas, XVII, p. 440.
10. XII Komunistų Partijos Kongreso Rezoliucijos.
11. Leninas, Valstybe ir Revoliucija; Leninas, V. p. 337.
12. Leninas, XXII, 372.
13. Mintys iš Lenino pareiškimų trečiame Rusijos Sovietų kongrese 1918 metais ir citata iš Stalino pareiškimo pirmame Sąjungos Sovietų kongrese
1922 metais.
14. Stalin, Works, Vol. IV, p. 370-375.
15. Stalin, Works, Vol. VII.
16. Stalin, Marxism and the National Question, p. 203-214.
17. Bagirov, Kommunist Nr. 3, 1953, Zaslavsky, "Literaturnaja Gazieta", sausio 1, 1949.