Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANATOLIJUS KAIRYS   

GĖLĖ  IR  UOLA

Trijų veiksmų koegzistencinė drama

PIRMAS VEIKSMAS

Gėlė

Esi šios dramos neatskiriama dalis,
Kaip smelkiantis gyvenimo kartumas ar
Kaip paslaptis mus dengianti dabar.

Uola

Tylėk, Gėle, tylėk arba atleisk,
Kaip nepražydusios atleidžia kietai uolai,
Nes tu man ne sesuo ir aš ne tavo brolis.

Gėlė

Žinau. Tu mano alkis, mano skundas, mano
nerimo naktis,
Tu mano žiedlapių neužgesinama audra,
Lyg motina įpylus smėlio į tuščias vaikų rankas.

ANTRAS VEIKSMAS

Uola

Tiesa. Esu uola. Esu vieta tau būti.
Tu žydi ir degi. Ko maža tau, ko negana?
Kodėl žiedai tokie raudoni, jeigu alkana?

Gėlė

Esu laiminga retkarčiais, nevisada.
Sapnų keliais ateina vėjas išbučiuot man rimtį,
Bet tu pažadini mane ir įsakai nurimti.

Uola

Prisimenu. Žydėjimas ne sapnui skirtas.
Kai tu juokies — man liūdna ir baisu,
Nes be kančios aš tik uola esu.

TREČIAS VEIKSMAS
Gėlė
Aš nekenčiu tavęs visa liepsnojančia širdim.
Tu pririšai mane kaip vergę prie uolos
Ir šis pasaulis šąla be manęs laisvos.

Uola

Tu nepasiekiama. Aš saugau tavo grožį!
Balta, kaip amžiai be krantų. Pažvelk į dangų?
Aš garbinu tave ir tavo žiedą brangų.

Gėlė

Aš nežinau, kas yra ten, už jo. Ir man vistiek.
Aš nežinau pradžios, nė pabaigos, nė centro —
Aš amžinai dainuosiu vėjo meilę kantrią.

PRADŽIA

Pavasario žaliais Laukimo rūmais
Iškėlus taurę žydinčio saldumo
Atėjo Motina.

Ji nešė ją tarp mylinčių delnų,
Kaip laimė ar kaip pasaka švelnių
Ir tarė: aš esu.

Ir begalinė žydruma ties Ja sustojo
Ir žemė viską vienai Jai aukojo — Ir Ją pasotino.



PAMALDOS PO ATVIRU DANGUM

Suklupę po šventų Mišių auka
Laukai, miškai ir žmonės
Giedojo lyg vargonai,

lr į mane, ledan sušalusį,
Žiūrėjo amžių minios,
Lyg būčiau jų giesmynas,

Ir meldės už mane visi kaip vienas
Ant kelių kruvinų parpuolę,
Kietų, kaip švento Petro uola.


DĖKINGOJI ŽAIZDA

Visiškai visiškai visiškai
Vienas aš, visiškai vienas —
Visiškai visiškai vienas.

Šaltas man, liūdnas man, tuščias man
Mano gyvenimas geto —
Šokis mirties silueto.

Visiškai visiškai vienas
Gersiu minutę dar tylią —
Taurę, kurią Jis pripylė.


JONINĖS

Kaip medžiai palaidais plaukais,
Jie ėjo žydinčiais laukais
Dainuodami dainas vargų.

Gale šio amžiais eito tako,
Kurio visiems pilnai užteko,
Žydėjo rožės raudonai

Ir laužas degė didelis —
Ugnis kaip fosforas šviesi!
Ten žaidė jie — laimingi ir basi.

MANO TĖVŲ DUONA

Žolė dainavo eidama arimais.
Ir vėjas viltį vilgė saulės rimais —
Žydės laukai, žydės žaliai,

Ir augs sėja, kaip auga mūsų akys
Bebėgdamas plačiais kviečių valakais —
Ateis pjūtis brangi, pilna.

Staiga pavasaris ledan sušalo
Ir žemė išsigandusi išbalo..—
Po to pražydo geltonai. . .


ŽMOGUS, KURIS GYVENO

Žiema. Ir šaltis eina vis kietyn.
Visi, kas turi, slepiasi
Po kailiniais ir po veltiniais.

Audra ateina. Žemėje skurdu.
Kažkas dejuoja slėpdamas
Rankas, pavirtusias ledu.


Bet aš nė rankų neturiu kur dėti —
Jas iškeliu ir taip laikau
Parėmęs dangų, tartum skėtį.

AČIŪ, TAU, DIEVE

Taip visą amžių motina juos rinko
Ir dėjo lyg perlus šalia viens kito —
Ir tamsų vakarą ir šviesų rytą.

Ir statė ji iš jų auksinę pilį —
Vienam gale šviesa pavargus leidžias,
Kitam — į langus spindulėliai beldžias.

O vidury, lyg saulė, spindi ji pati
Ir eina vis aplink ratu ratu
Su pilimi ir šu žeme kartu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai