Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ NAMO REIKŠMĖ UŽ LIETUVOS RIBŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   

(Gustav Raenk: Die Bauernhausformen im baltischen Raum. 120 psl. 58 pav. Holzner Verlag, Wuerzburg 1962. Marburger Ostforschungen Band 17, herausgegeben von Hellmuth Weiss Im Autrage des Johann Gottfried Herder - Forschungsrates e. V.).

Nauja žinomojo estų etnologo dr. G. Raenko knyga apie senuosius Pabaltijo žemdirbių gyvenamuosiue trobesius skiria ypatingos reikšmės žemaičių namui ("nums, noms"). Jau nuo XVI a. pakankamai dokumentuotas istoriniuose šaltiniuose bei aprašymuose ir pavieniui išlikęs iki i X a. pradžios, namas padeda spręsti tokias namotyros problemas, kaip trobos ir pirkios kilmė, ugniavietės kaita, Lietuvos kaimynų ir Skandinavijos senosios kaimo statybos raida. Dr. Raenk, dabar profesoriaująs Stockholme, yra jau ne pirmas mokslininkas už Lietuvos ribų, atkreipęs dėmesį į namo raktinę poziciją namotyroje. Bet Raenko knyga yra pirmoji, suėmusi visumon senuosius ir naujuosius tyrinėjimų duomenis apie visus Pabaltijo gyvenamųjų trobesių tipus ir išryškinusi iki šiol gerokai supainiotas pažiūras į jų kilmę ir papplitimą. Taip pat svarbu, kad Raenko veikalą išleido Herderio Institutas vokiečių kalba. Tatai užtikrina tos knygos paplitimą pasaulyje.

Knygos turinys: Įvadas. Iliustracijų sąrašas. Bibliografija. I. Lietuviškasis namas ir giminingos apraiškos Estijoje bei Latvijoje. II. Pirkia ir pirtis. III. Troba. IV. Gyvenamoji jauja. V. Santrauka ir išvados. Autoriaus tyrinėjamasis plotas, pavadintas "baltischer Raum", apima Estiją, Latviją, Lietuvą jų nepriklausomybės ribose ir dar Mažąją Lietuvą ir Vilniaus kraštą, kaip etnografinę lietuvių teritoriją. Daugiausia remiamasi trobesių tipais, kurie buvo būdingi tų kraštų kaimuose antrojoje XIX a. pradžioje. Autoriuj nagrinėja etnologiniu požiūriu tuos trobesių tipus, kurie buvo būdingi Pabaltijo žemdirbių sodybose XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Jiems pažinti yra surinkta gausi inventorizacinė medžiaga (brėžiniai, fotografijos, aprašymai) dalinai paskelbta atitinkamoje literatūroje. Architektūros ir statybos faktus dr. Raenk naudoja tik tiek, kiek jų reikia trobesiams charakterizuoti, giliau neliesdamas techniškojo aspekto. Trobesių kilmei ir raidai aiškinti autorius gausiai naudoja istorinius šaltinius ir filologijos duomenis.

Knygoje cituojami šie lietuviai autoriai: J. Baršauskas 1956, K. čer-bulėnas 1959, S. Daukantas 1843, P. Galaunė 1930, J. Gimbutas 1948, K. Jablonskis 1934 ir 1941, D. Poška (Paszkiewicz) 1829 ir "Gimtasai Kraštas" 1934-1943. Už pagalbą lietuviškai literatūrai panaudoti autorius dėkoja universiteto lektoriui Juozui Lingiui Stockholme. Kita svarbesnė literatūra iš lietuviškosios namotyros, cituota prof. Raenko knygoje, yra: A. Bezzenbergeris 1886 ir 1895, A. Charuzinas 1907, W. Essenas 1931, G. I. Gozina 1956, C. Hennen-bergeris 1595, T. Lepneris 1744, W. Mannhardtas 1936, H. Soederis 1918, F. Tetzneris 1902. Jei autorius ir būtų galėjęs savo veikalą rašyti savo tėvynėje Estijoje ir lankytis Lietuvoje, vargu ar begalėtų rasti daugiau literatūros savo bibliografijai papildyti. Jis tik būtų galėjęs panaudoti naują inventorizacinę medžiagą, surinktą sovietų okupuotuose kraštuose nuo 1957 metų. Bet toji medžiaga, kiek žinoma iš vėlesnių leidinių, nebepa-keistų G. Raenko išvadų.

Knygos viršelis papuoštas lietuviškos trobos pjūviais iš R. Dethlefse-no 1911 m. veikalo ir latvių trobos planu. Tekste duota 14 iliustracijų iš Lietuvos: vieno žemaičių namo planas ir pjūvis, penkių Maž. Lietuvos trobų planai ir du pjūviai, du augštaičių pirkių planai ir vienas pjūvis, pirkios krosnies ir priemenės ugniavietės piešiniai. Visos iliustracijos imtos iš kitų leidinių, nurodant šaltinius.

Dr. Raenko paruošta kartograma parodo gyvenamojo trobesio tipų paplitimą Pabaltijy: troba užima Mažąją Lietuvą, Žemaičius ir vidurio Lietuvą, vakarinę ir vidurinę Latviją; pirkiai priklauso rytinė Lietuvos pusė, rytinis Latvijos galas, vos te-paliečiąs Estijos kamputį; gyvenamoji jauja dengia dalį latvių trobos teritorijos ir beveik visą Estiją. Vidurio Lietuvoje sunku išvesti aiškią ribą tarp trobos ir pirkios dominuojamų vietų, nes iki mūsų laikų išlikę tipai maišosi tarp Nevėžio, Dubysos ir Mūšos. Pagal turimą inventorizuotą medžiagą atrodo, kad G. Raenk išvedė trobos ribą per toli į šiaurės rytus. I. Butkevičius paskelbė lietuvių "tradicinių namų tipų" žemėlapį (Iš lietuvių kultūros istorijos, I, Vilnius 1958, p. 165). Tame žemėlapyje troba siekia Linkuvą - Panevėžį, o pirkia dengia dalį to paties ploto iki tiesiai nuo Kauno iki Rokiškio, o vakarine pirkios riba siekia Linkuvą ir Panevėžį. Dr. Raenk nebepasinaudojo lietuvių tyrinėjimais ir literatūra, paskelbta po 1956 m., tad negalėjo patikslinti ir savo kartogramos. Užnemunėje Raenk neišskiria stubos, kaip skirtingo tipo, priskirdamas po pusę jos teritorijos trobai ir pirkiai. Iš tikrųjų, stuba yra vėliau susidaręs trobos variantas, gal be pagrindo laikomas skirtingu tipu I.Butkevičiaus ir kitų autorių studijose.

Maždaug vienodos ūkinės ir socialinės lietuvių ir latvių žemdirbių sąlygos išugdė panašią jų kaimo architektūrą.   Specifinė   abiejų   tautų geopolitinė  padėtis,  šimtmečius  kariaujant ir bendraujant £u  didžiaisiais  kaimynais,   germanais   ir  slavais, atsispindi gyvenamųjų trobesių kultūroje. Vidurio Europos įtaka pasireiškė vakarinio Pabaltijo troboje, kuri turi daug ką bendra su vidurio vokiečių "Flurkuechenhaus". Rytiniame Pabaltijy paplitusi pirkia yra artimai gimininga su senąja slavų dūmine pirkia, šiedu pagrindiniai Vidurio ir Rytų Europos gyvenamųjų trobesių tipai kaip tik susieina Lietuvoje ir Latvijoje. Perėmus kai kurias senojo lietuvių namo  (latvių nams) ir   pirties   tradicijas,   susidarė   savita turtinga Pabaltijo trobos ir pirkios kultūra. Prof. Raenk savo įvade pabrėžia, kad Lietuvai priklauso svarbi raktinė pozicija Pabaltijo na-motyroje, nes čia yra daugiausia medžiagos  pirminiams  trobesiams  pažinti ir vėlesniems pakitimams susekti. Pirmasis knygos teksto sakinys yra: "Auf dem Gebiet der kulturgeschichtlichen   Erforschung   des Bauernhauses   im   baltischen   Raum kommt dem litauischen Material in mancher Hinsicht eine sehr wichtige Stellung zu". Toliau autorius iškelia faktą, kad istorinės žinios apie Lietuvos gyvenamuosius trobesius siekia giliau praeitin, nei kaimyniniuose Pabaltijo kraštuose. Estų gyvenamoji jauja   yra   lokalinio   pobūdžio ūkinio ir gyvenamojo trobesio jungtis, iš dalies žinoma   ir   šiaurinėje Latvijoje,   bet  kitur visiškai  nepa-plitusi. Senesnis gyv. trobesio tipas Estijoje siejamas su beveik išnykusią palapinės formos vasarine virtuve, vad. koda, kuriai Latvijoje atitinka naminš, o Lietuvoje nežinoma.

Žemaičių namas, seniau buvęs naudojamas ir toliau rytuose, yra pirmykščio Pabaltijo gyvenamojo trobesio palikuonis. Jį atitinkąs tipas Skandinavijoje yra vad. eldhus, taip pat stačiakampio plano rastinis trobesys (iš gulsčių sienojų), be lubų, su atvira ugniaviete vidury patalpos.

Pagal švedų prof. Erixoną, stačiakampio plano rastinis trobesys, dar vadinamas megaroniškuoju tipu, atėjęs į Skandinaviją iš Rytų Europos apie IX a., vikingų laikais. Tai liečia ne tik gyv. trobesį eldhus, bet ir pirtį su krosnimi, šiame sąryšyje iškyla ypatinga lietuviškojo namo reikšmė, nej praeityje jis buvo ištisus metus gyvenamas (XIX a. išvirto tvartu su virtuve). Savo konstrukcija, megaroniškuoju planu ir ug niavietės rūšimi namas yra visiškai artimas anam skandinavų elhusui. Dr. Raenk pabrėžia, kad liet. narna.-., būdamas seniausias Pabaltijo gyven. trobesio palikuonis, vikingų laika:s buvęs tobulesnės rastinės statybos pavyzdžiu skandinavams, kurie prieš tai turėję tik apskritas palapines ir žeminius rūsio pobūdžio būstus.

Būdinga, kad baltiškas namo vardas vėliau perkeltas sudėtingesnių trobesių, jau su krosnimi, priemenei, kurioje būna atvira ugniavietė, kaip senajame name. Panašiai atsitiko ir su lybių bei estų koda, kurios vardas teko naujesnių trobų priemenei. Taip pat senas, gal nejaunes-nis už namą, yra pirties tipo trobesys su krosnimi. Liet. pirtis', latv. pirts, est. saun, suomių sauna yra seni vardai, siekią pirmuosius amžius po Kr. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pirties tipo pirkia ir namas esą vienodai seni, pirmoji naudota gyventi vasarą, o antrasai — žiemą. Pirkiai gimininga ir minėtoji gyvenamoji jauja. Tą prielaidą, kad namas ir pirkia ilgesnį laiką buvo naudojami lygiagrečiai, patvirtina daug  kur išlikę   trobesiai,   kurių

G. Ranko kartograma, rodanti trobos (1,2), pirkios (3) ir gyvenamosios jaujos (4) paplitimą Pabaltijy.

priemenėje yra atvira ugniavietė, kaip name, o gyvenamajame kambary krosnis, kaip pirkioje.

Išvadose dr. Raenk sako, kad trobos tipas išaugęs ant dviejų skirtingu kultūrinių tradicijų. Senesniajai tradicijai priklauso dviejų ugniakurų trobesys: atviroji ugniavietė priemenėje (name) ir krosnis kambaryje (pirkioje). Vėliau Lietuvoje ir Latvijoje susiformavo pirmiau dvaruose, vėliau ir kaime dabartinė troba su frankiškojo (vid. Vokietijos) tipo šildymo sistema, kurioje krosnies dūmai išvesti į didžiulį kaminą, pastatytą priemenėje ant žemės.

Glustav Raenko knygos reikšmė yra ta, kad jis aiškina pabaltiečių gyvenamojo trobesio kilmę ir raidą, siedamas ją su kaimyninių kraštų namotyros faktais. Kaip ūkiškai, taip ir kultūriškai Pabaltijys nebuvo izoliuota sala, o priklausė savo geopolitinės padėties abipusių įtakų srovėms. Ankstesnieji namotyros autoriai mėgino sudaryti lietuvių gyvenamųjų trobesių tipologiją ir raidos teorijas, apsiribodami gana pripuolamais pavyzdžiais izoliuotuose plotuose. Dr. G. Raenk pasisako, kad jau buvo pribrendęs laikas duoti sintetišką ligšiolinių tyrinėjimų ir išvadų santrauką, nes toji medžiaga išblaškyta daugybėje leidinių įvairiomis kalbomis. Yra pagrindo priimti Raenko išvadas ir visą eilę jo įžvalgių pastabų apie Pabaltijo gyvenamuosius trobesius, jų detales ir variantus, kaip daugiausiai pagrįstą paskutinį žodį namotyros literatūroje.
Jurgis Gimbutas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai