Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIERRE TEILHARD DE CHARDIN IR MŪSŲ LAIKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS RUGIS   
Amerikos žurnalas Life atsiliepė į Vatikano visuotinio susirinkimo antros sesijos atidarymą plačiu straipsniu, cituodamas susirinkimo tėvų ir šiaip žymių teologų nuomones. Jame paminėtas ir mokslininkas paleontologas, kunigas jėzuitas Teilhard de Chardin, apie kurį išsireiškiamą — "saintly genius, whose attempt to find a key to the universe and a divine plan in evolution made him the most controversial scholar in modern Catholicism" . .. Kitoje vietoje vėl sakoma, kad apie jį iškilo kažkas artima kultui. Ir tikrai susidomėjimas Teilhard de Chardin ir jo idėjomis vis didėja, pasiekdamas vis platesnius sluogsnius, surasdamas vis daugiau entuziastų gerbėjų ir susilaukdamas vis gausesnių rimtų komentatorių ir tyrinėtojų iš mokslo, filosofijos ir teologijos sričių.

Susidomėjimas Teilhard de Chardin idėjomis pastebimas ir lietuvių visuomenėje. Ši tema buvo kelis kartus nagrinėta Čikagoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos židinyje, viešuose susirinkimuose plačiai ir gyvai išdiskutuota. Todėl gal įdomu panagrinėti Teilhard de Chardin idėjų reikšmę ir susidomėjimą jomis.

Su pasaulio evoliucijos sąvoka susiję klausimai ir įvairios evoliucijos teorijos kėlė ir kelia siauresnį ar platesnį žmonijos susidomėjimą, kai kuriais atvejais rasdami net platesnių masių atgarsį. Pavyzdžiu gali būti ir tiek triukšmo sukėlusi dar XIX šimtm. pagarsėjusi Darvino teoriją. O mūsų amžiuje, prieš 15-20 metų, daug dėmesio sukėlė prancūzų mokslininko Le-comte du Nouy knygos, kurių paskutinioji apie žmogaus likimą plačiai pagarsėjo ir šiame krašte, buvo vieno didelio Amerikos mokslininko pavadinta epochine knyga, kokių pasirodo šimtmečio bėgyje viena ar dvi. Net ir už geležinės uždangos pseudomoksliniai Lysenko išvedžiojimai, sukėlę visą sąmyšį Sovietuose, rado platų atgarsį ir laisvame pasaulyje ir privedė prie didelio mokslininko, akademiko Vavilovo pražūties.

Rūpinimasis iškylančiomis pasaulio evoliucijos teorijomis ir aiškinimais atsiranda ne tik dėl intereso įdomiomis idėjomis ar teorijomis bei moksliniais klausimais, kaip pvz. entropijos ir pan.

Pasaulio evoliucijos teorijos liečia klausimus, kurie domina kiekvieną galvojantį žmogų. Čia randame ryšį su klausimais, kurie liečia mūsų gyvenimo žemėje eigą, prasmę ir tikslą. Čia susiduriame su žmogaus kilnumo sąvoka ir su žmogaus likimo klausimu, kaip tai liudija paskutinės Lecomte du Nouy knygos vardas — Žmogaus likimas. Čia susiduriame su žmogaus dvasinio gyvenimo išryškinimu ir įprasminimu ir iškėlimu į augščiausius paskirties tikslus arba jo susmukdymo ir sulyginimo su paprastais organinio gyvenimo ar medžiagos keitimosi reiškiniais. O šios rūšies klausimai dažnam žmogui šiais laikais atrodo daug tragiškesni, kaip kad seniau.

Kaip žinome, XIX šimtmečio mokslai ir technika atnešė didžiausias atmainas žmonijos gyvenime. Tas pasikeitimas savo ruožtu ryškiai paveikė idėjų pasaulį ir pasireiškė žmonijos ideologiniame gyvenime. XX amž. naujenybės pralenkė XIX amž., ir mokslų pažanga pasuko visai nleauktais keliais, pasiekdama begalybes — mikrokosmo ir makrokosmo. Ir gamtos tyrinėjimo mokslai ir pritaikomieji, technologijos mokslai eina milžiniškais žingsniais vis tolyn. Ne tik eilinių, bet išimtinių žmonių mintys vis sunkiau susivokia ne tik bendrame mokslų vaizde, bet ir net atskirose mokslų srityse. Ne be reikalo atsiranda tokios mokslo šakos kaip epistemolo-gija, semantika, kibernetika ir pan. Ne be reikalo žmogaus protui į pagalbą ateina įvairios mašinos, vis sudėtingesnės, turinčios atlikinėti žmogaus smegenų darbą.
Mūsų laikais minčių ir idėjų srityje pastebime ne tik daug paradoksų, bet ir sąmyšio. Žmonės vis labiau nesusigaudo, kokia yra jų vieta pasaulyje, ką jie turi daryti, koks yra jų gyvenimo žemėje tikslas, negali aiškiai suprasti dvasinių vertybių sąvokų ir tų vertybių gradacijos.

Kad tokia padėtis grės idėjų pasauliui, jau seniau yra numatę garsūs mokslininkai ir gilūs mąstytojai. Šios rūšies klausimus pradėjo nagrinėti ir įžymieji Amerikos vyrai. Galima nurodyti garsųjį mokslininką, pasvėrusį elektroną, A. Millikaną ir jo rinkinį Science and Life, išleistą dar 1924 m. Prieš 10 metų man teko dalyvauti Amerikos Chemikų Draugijos susirinkime, kuriame prabilo trys rinktiniai kalbėtojai: mokslininkas, teologas (katalikas prelatas) ir teisininkas, t. y. tiksliųjų ir dvasinių mokslų atstovai. Vienas jų su visu prideramu tokiam susirinkimui rimtumu užsiminė apie klausimą, iškeltą žinomo Amerikos autoriaus Lewis Mum-fordo, būtent — paskelbti moratoriumą, kuris leistų idėjinėms disciplinoms pasivyti tiksliųjų mokslų pažangą.

MIKAS ŠILEIKIS   Kristaus Veidas

Teilhard de Chardin idėjos apie pasaulio evoliuciją ir jos tikslus turi savo istoriją. Turbūt, neapsiriksiu rašydamas, kad pirmieji padėtimi susirūpino ir į klausimus giliai ir drąsiai pažvelgė prancūzai. Prancūzų genijus dar kartą pasirodė gyvas ir pajėgus apimti plačiausius horizontus, siekti toli einančių sintezių, mesti žvilgsnį į klausimų esmę ir šviesiai atverti tolimas perspektyvas. Dar XIX šimtm. galime paminėti Renaną, savo amžiaus gale parašiusį įdomų įvadą naujai jo knygos L'Avenir de la Science laidai, ir gal giliausią XIX amž. pabaigos išminčių matematiką Henri Poincarė, numačiusi scientizmo klaidingumą bei pražūtingumą ir reliatyvumo gimimą.

Sukėlusios tiek susidomėjimo ir ginčų Teilhard de Chardin idėjos apie evoliuciją ir jos tikslą turėjo savo pirmatakus. Tarp tokių galima, mano manymu, laikyti du autorius, apie kuriuos ir tenka bent trumpai pakalbėti, prieš paliečiant Teilhard de Chardin išvedžiojimus ir jo viziją.

Louis Elbė, pirmas iš jų, buvo žinomas Prancūzijos inžinierius, pritaikomųjų mokslų atstovas. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Prancūzijos specialioje spaudoje ir buvo žymaus žurnalo "Genie Civil" redakcijos narys. Greta to jis parašė kelias knygas, kurių pirmoji — Le Postulat Spiritualist devant la Science moderne — susilaukė susidomėjimo mokslinėse sferose. Tai jį paskatino toliau rašyti, eiti į platesnes skaitytojų mases. Jo paskutinioji knyga — La Crise morale devant la science moderne — populiaresne forma išreiškė jo galutinai susiformavusias pažiūras.

Louis Elbė jau supranta, kad pozityvūs, eksperimentiniai mokslai patys vieni negali duoti pilno atsakymo į stojančius prieš žmogų klausimus ir priartinti žmoniją prie tikrovės pažinimo ir pirmykščio prado išaiškinimo. Jo paskutinės knygos vedamoji mintis yra, kad moralinės ir filosofinės studijos turi savo žymų vaidmenį bendrose studijose, siekiančiose tiesos pažinimo. L. Elbė, cituodamas Marceliną Berthe-lot, kalba apie savotišką idealų mokslą, kuriame bendradarbiautų visos žmogaus mintijimo sritys, dvasinės ir protinės mokslo disciplinos. Bet jis čia pat pažymi, kad ir šitoks idealus mokslas gali mums duoti tik apytikres formules, tik priartinti mus prie pažinimo absoliučios tiesos, kuri visados paliks nepasiekiama mūsų netobulam protui.

Savo knygoje L. Elbė peržvelgia ir mokslo laimėjimus ir dvasinio bei idėjinio žmonijos gyvenimo apraiškas. Jis, kaip pritaikomųjų mokslų atstovas, specialistas, patsai savo išvedžiojimuose, liečiančiuose evoliucijos klausimus, nebando duoti mokslinių, filosofinių ir religinių pažiūrų sintezės. L. Elbė nėra užtektinai nei filosofas nei teologas, bet jis mato ir jaučia visuotinį idėjų sąmyšį, vertybių nuovokos nykimą. Jis j ieško būdų užbėgti už akių toms baisioms pasekmėms, kuriomis gresia tokios padėties pažanga. Ir todėl jis kalba apie mokslo, filosofijos ir religijos bendradarbiavimą ir sintezę. Jis pats nesiekia ontologinių ir galutinių pasaulio ir žmonijos aiškinimų. Jo siekiamasis tikslas, nors idealistinis ir kilnus, yra artimesnis, praktiškesnis.

L. Elbė knyga išvydo pasaulį 1937 m. Taigi jis matė baisų civilinį karą Ispanijoje, jis žinojo, kas yra bolševizmas, jis sekė ir matė, kas darėsi Prancūzijoje trečiosios respublikos laikais. Jo knygos tikslas liečia artimesnę ateitį, yra praktiškas, kaip pridera inžinieriui. Jis liečia artimą žmonijos ateitį, o pirmoje eilėje jam rūpi jo Prancūzijos ateitis. Anot jo, kelias, kuriuo einama, veda į barbarizmą, — juo baisesnį, kuo jis yra moksliškesnis. Jis cituoja žymų psichologą, Londono Mokslų Akademijos narį, prof. W. MacDougal: "Jeigu fizikos mokslų tolimesni tyrinėjimai, vykdomi prisilaikant griežčiausių dėsnių, tiksliųjų mokslų nustatytų, nesuras faktų, nesiderinančių su materializmu, tai pastarasis toliau skleisis, ir nei apreikštoji religija, nei filosofija pačios vienos negalės sulaikyti jo progresavimo. Viskas rodo, kad griaunančioji banga sunaikins visus žmonijos laimėjimus, taip sunkiai pasiektus, sunaikins ir visas moralines tradicijas, sukurtas nesuskaitomų generacijų iškelti dvasiniam gėriui, tiesai, teisingumui, artimo meilei, gailestingumui".

Toliau už L. Elbė eina Pierre Lecomte du Noūy, kurio knygos pasiekė didesnes skaitytojų mases.  Lecomte du Noūy — žymus mokslininkas, biologas ir medikas, mokslų daktaras. Jis A. Carrelio bendradarbis, 7 metus dirbęs Ro-ckefellerio Institute, padaręs žymių atradimų moksle (tarp kito, nustatęs ir suformulavęs fiziologinio laiko sąvoką) ir parašęs apie 200 mokslinių studijų. Jis ir filosofijos daktaras, autorius Critique de la connaissance ir Nouvelle theorie de revolution. Be to, jis ir teisių licen-cijatas. Kaip ir L. Elbė, jis — tikintis žmogus. Kaip biologas, jis artimas Teilhard de Chardi-n'ui, nes paleontologija yra juk kaip ir geologinių laikotarpių biologija ir tuo būdu — abiejų mokslinio darbo sritys, abi susijusios su evoliucijos sąvoka, artimos viena kitai.

Dar 1935 m. Lecomte du Noūy parašė knygą L'homme devant la science, kurioje išdėstė XIX amžiaus materialistinio monizmo klaidingumą. O 1941 m., jau vokiečių okupuotoje Prancūzijoje, jis paskelbė savo knygą L'Avenir de l'esprit, kurioje nušvietė savąją pasaulio evoliucijos teoriją.

Lecomte du Noūy rašo ne tik kaipo mokslininkas, bet ir kaip filosofas. Savo svarstymuose jis siekia mokslo ir filosofijos sintezės, bet kartu neatitoldamas nuo religijos, pasilikdamas tikinčiuoju žmogumi. Savo knygą jis rašė labai sunkiomis sąlygomis, siaučiant Prancūzijoje karui ir prasidėjus okupacijai. Keletą savo minčių jis riša su kai kuriomis Renano idėjomis, išreikštomis įvade knygai L'Avenir de la science. Ten Renanas smerkia jo laikams modernią filosofiją ir mokslą, kad užmiršo amžiną dėsnį, tvarkantį žmonijos gyvenimą: "Žmonija yra iš prigimties religinga! Žmonijai reikalingas kasdieninio gyvenimo katekizmas. Tą katekizmą jai gali duoti tik Bažnyčia".

Mokslas XIX amž. griovė katekizmą, sako Laccmte du Noūy, ir tuo prisidėjo prie žmonijos pastūmėjimo į didžiausią suirutę idėjų ir vertybių sąvokų bei gradacijų srityse. Dabar mokslas turi atitaisyti savo klaidą. Jis turi prisidėti prie atstatymo to katekizmo, apie kurį kalba Renanas, katekizmo, kuris ne tik negali būti priešingas tikėjimui, bet turi sudaryti jo nesugriaunamą ramstį. Lecomte du Nouy įvade į savo knygą džiaugiasi, kad jis ne vienas su tokiomis pažiūromis ir kad vien 1941 m. Prancūzijoje pasirodė kelios mokslinės ryškiai spiri-tualistinių ir finalistinių tendencijų knygos.

Veikale L'Avenir de l'Esprit randame išdėstytą Lecomte du Noūy pasaulio evoliucijos teoriją, kurioje jis nušviečia savo pažiūras į medžiagos evoliuciją, siedamas ją su pasekusia organine evoliucija, o toliau — su augščiausia dvasine žmonijos evoliucija. Bet tai ne viskas. Jis nori parodyti žmogui jo vietą pasaulio evoliucijoje ir tos evoliucijos tikslą. O šis tikslas išryškėja iš to, kas išskiria žmogų gamtoje ir kas charakteringa tik jam vienam visoje gamtoje, t. y. abstraktinės idėjos bei dvasinės ir moralinės sąvokos. Jos tiek pat realios žmogui, kaip ir medžiaginiai kūnai, ir Lecomte du Noūy tai moksliškai įrodinėja. Jis taip pat įrodinėja, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, turi vienok pasaulio evoliucijoje jam paskirtą vaidmenį, su kuriuo surišta ir žmogaus kilnumo sąvoka. Žmogus turi suprasti, kad jis nėra tik akla dulkė pasaulyje, atsitiktinumo mėtoma, bet atskira, savita dalis ilgoj grandyj. Žmogus yra laisvas veikėjas pasaulio evoliucijos vyksme ir savo veikimu kiekvienas žmogus turi išryškinti tai, kas jam yra žmogiška, ir užgniaužti tai, kas jame yra užsilikę brutalaus, gyvuliško.
Lecomte du Noūy buvo mokslininkas ir filosofas, susipažinęs su teisių mokslais, bet ne teologas. Jo sintezė, kuriant savo evoliucijos teorijas, buvo pirmoje eilėje tiksliųjų mokslų ir filosofijos sintezė. Bet jis giliai tikėjo į Dievą ir tikėjime matė šaltinį visų kilnių idėjų ir kilnaus evoliucijos tikslo, tolimo tikslo — telefi-nalizme. Tikėjimą į Dievą jis rėmė Miguel de Unamuno definicija, vienodai, atrodo, priimtina ir teistui ir ateistui: "Tikėti į Dievą reiškia trokšti, kad Jis būtų, ir gyventi taip, lyg Jis tikrai būtų!".

Lecomte du Noūy neorganinės medžiagos evoliuciją remia antruoju termodinamikos dėsniu ir entropijos sąvoka, Clausiaus nustatyta ir Boltzmano toliau išvystyta ir suformuluota. Pasiremdamas termodinamika ir entropija, jis nustatė, kad medžiaginė-energetinė evoliucija pasaulyje vyksta tik viena kryptimi ir nuveda į organinio gyvenimo atsiradimą. Organinė evoliucija pasaulyje pereina į tolimesnę stadiją — antropomorfinę evoliuciją, ir pagaliau pasiekiama paskutinė pasaulio evoliucijos stadija — dvasinė žmogaus ir žmonijos gyvenimo evoliucija. Galutinis pasaulio evoliucijos tikslas, telefina-lizmas, bus pasiektas tada, kai žmogaus dvasinis gyvenimas pasieks augščiausią laipsnį, o žmonija priartės prie idealinio stovio, priartės prie Dievo. Lecomte du Noūy, kaip tai rašo ir Teilhard de Chardin, pabrėžia svarbų žmogaus vaidmenį toje paskutinėje evoliucijos stadijoje, dvasinėje evoliucijoje, sakydamas: "Negalima suprasti dvasinio ir moralinio progreso be aktyvaus dalyvavimo to, kuris turi progresuoti".

Įdomu, kad Lecomte du Noūy suranda mokslinį gėrio ir blogio apibūdinimą, susietą su jo telefinaline pasaulio evoliucijos sąvoka.
Bet nebūdamas teologas, nors ir išvesdamas savo teorijoje pasaulio evoliuciją į kilnius kelius, jis nepasiekia gilesnių telefinalizmo aspektų ir aiškinimo. Jis tik galutinio proceso pabaigoje įžvelgia pasaulio evoliucijos tikslą — dvasinę evoliuciją: galutinį atitrūkimą nuo gyvuliškumo ir priartėjimą prie Dievo. Bet čia jis pasisako, kad žmogaus vaidmuo dvasinėje evoliucijoje negali pilnai pasireikšti be Bažnyčios dalyvavimo.
Manau, kad Lecomte du Noūy būtų buvęs laimingas, jei būtų galėjęs susipažinti su Teilhard de Chardin pasaulio evoliucijos teorija ir jo didžiąja pasaulio eschatologine vizija. Toje vizijoje jis būtų suradęs tai, ko trūko jo teorijose, t. y. pilną mokslo, filosofijos ir teologijos, visų žmogaus mintijimo disciplinų, sintezę. Jis būtų suradęs savo telefinalizmo idėjinį įsisąmoninimą ir dvasinį įprasminimą.

Teilhard de Chardin, kaip ir Lecomte du Noūy, pirmiausia yra mokslininkas. Tai vienas žymiausių mūsų amžiaus paleontologų, pasižymėjęs studijomis apie gyvybės reiškimąsi geologiniuose perioduose ir apie žmogaus atsiradimą žemėje, o ypač apie Pithecanthropo atradimą Kinijoje. Jis buvo ir filosofas, traktavęs savo studijose ir filosofiniams kongresams pranešimuose įvairius filosofinius klausimus. Anot jo komentatorių, pirmieji jo raštai yra daugiau metafizinio nei mokslinio pobūdžio ir jį, kaip filosofą, daugiau domina gamtos filosofija. Jaunystėje jis davė ir mistinio pobūdžio raštų, sugebėdamas gražiai, net poetiškai, išsireikšti. Pagaliau Teilhard de Chardin yra ir teologas, kunigas jėzuitas, išėjęs teologinius mokslus. Jieškodamas atsakymo į klausimus, liečiančius pasaulio evoliuciją, žmogaus vietą pasaulyje ir jo vaidmenį pasaulio evoliucijoje ir pasaulio evoliucijos tikslą, Teilhard de Chardin savo atsakymus formuluoja, sintetizuodamas visas tas mintijimo sritis.

Jo vizija apie pasaulį ir žmogų jame, apie jų evoliuciją laike ir erdvėje ir pagaliau apie tos evoliucijos tikslą yra išvada iš visų jo gyvenimo darbų. Jo pirmykštė pasaulio vizija — mistinė vizija, iš tikrųjų paliko ta pati, tik vis labiau ryškėjanti ir išsikristalizuojanti, kai ilgainiui jo mokslinės žinios augo ir patyrimas didėjo, o jo dvasinis ir mistinis gyvenimas turtėjo. Jis parašė apie 200 ilgesnių ir trumpesnių studijų, kuriose jis iš tikrųjų kelia vis tas pačias mintis, jas patikslindamas ir išryškindamas savo naujų mokslo žinių šviesoje, surasdamas jose patvirtinimą savo išvadoms. Jo komentatoriai jį lygina šiuo atveju su Leibnicu. Jo pirmoji beveik mistinė pasaulio vizija tuo būdu keitėsi mažiau negu jo mokslinė mintis.

Savo pasaulio evoliucijos ir galutinės vizijos formulavime ir išdėstyme Teilhard de Chardin, kaip ir Lecomte de Noūy, yra vienok pirmoje eilėje mokslininkas. Jo metodai, jo galvojimo būdas, jo mintijimo kategorijos yra griežtai mokslinės. Jis pasireiškia kaip fenomeno-logas ir pirmoje eilėje jis tyrinėja gamtos fenomenų eilinį sekimą ir tarpusavį priklausomumą. Ir tik gautos išvados jau duoda jam pagrindą gilesniems filosofiniams ir teologiniams svarstymams.

Teilhard de Chardin idėjas.gal geriausiai apibūdina jo pastanga pasiekti totalinę sintezę. Jis kaip paleontologas savo moksliniame darbe iš karto susidūrė su evoliucijos sąvoka ir suprato visą tos sąvokos reikšmę visoms apraiškoms, vykstančioms erdvės-laiko komplekse. Todėl Teilhard de Chardin savo mokslinės karjeros pradžioje ima gilintis į pasaulio evoliucijos klausimą ir iš karto, dar 1923 m., pabrėžia, kad į evoliuciją reikia žiūrėti kaip į pagrindinį fenomeną pasaulio būvyje. O savo darbo tikslą, studijuojant pasaulio evoliucijos klausimą, Teilhard de Chardin taip patsai apibūdina: "Paėmus žmogų kaipo centrą, surasti tvarkingus ryšius tarp vienas kitą sekančių įvykių. Surasti pasaulio fenomenuose ne ontologinių ryšių sistemą, bet eksperimentinį dėsnį, kuris išaiškintų jų iš eilės pasireiškimą laiko bėgyje, paskui vienas kitą". Augščiau šio uždavinio ir už jo lieka pagrindinis klausimas — tolimesnio ir gilesnio, filosofinio ir teologinio svarstymo, į kurį Teilhard de Chardin kaip ir nepretenduoja.

Mokslinės teorijos teigia, kad mes egzistuojame neužbaigtame pasaulyje, kuriame genezės procesas dar tęsiasi. Pvz., garsus šių laikų astronomas F. Hoyle yra paskelbęs savo plačiai pasklidusią teoriją, kad kosmose nuolatos kuriasi medžiaga vandenilio pavidalu. Jis sako, kad ateityje tai bus galima net įrodyti, kai bus geriau ištirtos kosminės mikrodalelės medžiagos kaip mezonai, neutrinas ir pan., o iš kitos pusės bus geriau susipažinta su begalinio dydžio visatos galeksijomis.

Teilhard de Chardin sutinka, kad pasaulis yra evoliucijos stadijoje. Toji evoliucija, anot jo, nėra tik paprastas keitimasis, transformacijų eilė. Bet evoliucija nėra ir kūrimosi jėga, kaip kadaise buvo mokslininkų galvota. Pasaulio evoliucija yra kūrimosi proceso pasireiškimas, tai mūsų patyrimų laiko ir erdvės komplekse išreiškimas. Ir Teilhard de Chardin iškelia klausimą, dėl kurio atsiranda kontroversinių nuomonių, būtent: Ar pasaulio evoliucija turi tikslią, vieną kryptį ir ar ji turi prasmę? Kiekvienam yra aiški milžiniška šitokių klausimų reikšmė. Teilhard de Chardin visomis savo mokslinėmis išgalėmis bando atsakyti į tuos klausimus ir atsako teigiamai. Savo moksliniais, eksperimentiniais svarstymais jis sako priėjęs prie vienos svarbios išvados: "Gamtoje, visumoje yra bendras vieno tikslo siekimas". Ir kos-

JUOZAS MIELIULIS    J¡s prisikėlė . . .


Pierre Teilhard de Chardin, S.J.
(Nuotrauka iš jo kelionių po Kiniją,)

mogenezėje, ir biogenezėje, ir antropogenezėje jis j ieško ir randa pasaulio evoliucijos tikslo ir prasmės nurodymus. Ir jis stengiasi parodyti pasaulio evoliucijos imanentinį tikslingumą, pasiremdamas evoliucijos fenomenų tvarkingumu ir dėsningumu.

Pasaulio evoliucijos prasmę Teilhard de Chardin suranda, išaiškindamas eilę ją tvarkančių dėsnių. Jis randa, kad pradžioje pasaulio evoliuciją veikė didėjančio sudėtingumo (complexité croissante) dėsnis, kuris pradeda veikti medžiaginio pasaulio evoliucijos stadijoje. Tas sudėtingumas, kaip jį supranta Teilhard de Chardin, nėra tai augimas, didėjimas, nėra į-vairumas ir vis didesnis sudėtinių dalių skaičius; yra tai susijungimų įvairumas ir vis gausesnių, komplikuotesnių pagrindinių elementų kombinacijos. Jis tai vadina organizuotu įvairumu (hétérogénéité organisée). Tokiai evoliucijai galima būtų pateikti šią schemą: pradinės, elementarinės dalelės — atomai — molekulės — milžiniškos molekulės — virusai — narveliai — organizmai — žmogus.

Bet tas didėjančio sudėtingumo dėsnis ar parametras darosi neryškus, jo jau neužtenka, kai pasaulio evoliucija pasiekia organinės evoliucijos stadiją su jos nuostabiu sudėtingumu, atsiradus organizmams ir žmogui. To dėsnio neužtenka ne tik tolimesnės evoliucijos dėsningumui išaiškinti, bet ir atsakyti į klausimą: kokią vietą užima žmogus pasaulyje ir koks jo vaidmuo pasaulio evoliucijoje?
Pasiekus pasaulio evoliucijai organinio gyvenimo stadiją ir atsiradus gyviams ir pagaliai žmogui, pradėjo veikti antras, kefalizacijos dėsnis. Organinio gyvenimo stadijoje sudėtingumas pasiekia tokį laipsnį, kad jo laipsniavimas darosi neįmanomas ir didėjančio sudėtingumo parametras pasirodo jau netinkamas tolimesnei evoliucijai sekti ir pažinti. Biologinės evoliucijos pažanga pasireiškia nervinės sistemos ir josios centrinio organo, smegenų, sudėtingumo didėjimu. Nervinės sistemos kefalizacija yra antras parametras, antras dėsnis, kuriuo eina pasaulio evoliucija. Teilhard de Chardin, kaip paleontologas studijuodamas žmogaus atsiradimo žemėje istoriją, yra priėjęs prie išvados, kurią jis taip formuluoja: "Didesniame nervinių sistemų tobulėjime ir kefalizacijoje, manau, mes turime konkretų ir tikslų parametrą, leidžiantį įvairiausių gyvųjų formų džiunglėse sekti absoliutų ir naudingą kosminio smulkumo pasikeitimą".

Atsiradus žmogui, sustojo naujų rūšių gyvių kūrimasis. Teilhard de Chardin teigia, kad žmogus nėra pasaulio centre, kur jį patalpino viduramžiai ir jų antropocentrizmas, bet priekyje, pasaulio evoliucijos avangarde. Pasaulio evoliucija pasiekė naują plotmę, eina nauju keliu, antropogonijos keliu. Evoliucijos procesai vystosi žmoguje ir žmogui juose dalyvaujant.

Bet žmogus nėra tik vienas: jis priklauso žmonijai ir gyvena visuomenėje. Todėl Teilhard de Chardin žmogaus evoliucijai įveda, be biologinio ir dvasinio elemento, ir psichosocialinį elementą, pabrėždamas žmogaus socialinio gyvenimo svarbą.
Atsiradus pasaulyje kartu su žmogumi ir sąmonei, prasidėjo nauja gyvavimo rūšis. Kaip sako Julian Huxley, didelis Teilhard de Chardin gerbėjas, žmogus yra pasaulio evoliucijos savisąmonė (Evolution devenue consciente d'elle même). Žmogus ne tik žino, bet ir žino, kad jis žino — ir tuo skiriasi nuo visų kitų gyvių.

Atsiradus žmogui ir pažengus evoliucijai kefalizacijos kryptimi, praeina automatiškai progresuojančios evoliucijos sąvoka ir prasideda sąmoningos evoliucijos periodas. Iki žmogaus atsiradimo evoliucijos progresas buvo tvarkomas dėsnių; atsiradus žmogui, su juo pradėjo reikštis ir naujas evoliucijos eigą tvarkantis elementas — žmogaus minties vaidmuo.

Bet kad žmogus galėtų įvykdyti savo uždavinį pasaulio evoliucijos pažangoje, evoliucija turi jam atidengti savo paslaptį — turi atskleisti jam savo tikslą, savo prasmę.
Ir čia, atrodo, glūdi Teilhard de Chardin didingumas ir jo idėjų svarbumas, o kartu ir didelio susidomėjimo jo idėjomis ir raštais paslaptis. Jis savo raštais siekia atidengti ir parodyti, — tiksliai moksliškais metodais parodyti, — pasaulio evoliucijos prasmę. Tuo jis siekia padėti žmonijai susigaudyti ir rasti save tame sąmyšyje, kuriame ji nugrimzdo mūsų laikais. Todėl A. Toynbee yra išsireiškęs apie Teilhard de Chardin šiais žodžiais: "Didis mokslo žmogus ir didinga siela. Jo darbai duoda mūsų kartai tas plačias pažiūras, kurių ji taip skaudžiai reikalinga".

Teilhard de Chardin įrodinėja, kad pasaulis, visata, negali baigtis nebūtim, nirvana, nes visatoje stebime fenomenus, kurie tvarkingai vyksta milijardus metų -— ir vyksta nustatyta, tikslia kryptimi. Visatos racionalumas negali vesti prie absurdo. Prie šio klausimo Teilhard de Chardin prieina kaip mokslininkas ir jį sprendžia moksliniais metodais vadovaudamasis. Savo samprotavimus šiuo klausimu jis pareiškė viename iš savo vėlesnių raštų — L'Esprit de la Terre, parašytame 1951 m.

Bet Teilhard de Chardinui yra aišku, kad žmogaus vaidmens pasireiškimas pasaulio evoliucijos eigoje įneša jon netikrumo ir pavojaus. Daugelis žmonių tame evoliucijos vyksme nedalyvauja, o daugelis jį trukdo ir jam kliudo. Su tuo nauju veiksniu pasaulio evoliucijos pažanga gali susitrukdyti arba net sustoti. Panašias pesimistines mintis savo laiku reiškė ir Lecomte du Noūy.

Vienok, kiek tai liečia visatą, Teilhard de Chardin tvirtina, jog visos aplinkybės visatoje yra taip susiklosčiusios, kad sąmoninga evoliucija su žmogaus dalyvavimu jos eigoje galėtų vykti sėkmingai toliau. Jei pasaulio evoliucijos pažanga bus sutrukdyta ar sulėtinta, tai bus kaltė žmogaus, kaltė žmonijos.
Trumpame straipsnyje sunku aptarti Teilhard de Chardin evoliucinės vizijos galutinę stadiją, jo vadinamąjį omegos tašką, į kurį viskas sueina ir kurio koncepcijoje pasireiškia jo gilios krikščioniškos idėjos. Tam reiktų plačiau sustoti ties ta galutine eschatologine vizija, kurią Teilhard de Chardin sukuria ekstrapoliacijos būdu, panaudodamas ateičiai savo išvadas, liečiančias praeitį. Jo mintis šiuo klausimu galima rasti žymiausiame jo darbe — Le Phénomène humain.

Žiūrint iš teologinio taško, Teilhard de Chardin idėjos, atrodo, gali būti apibūdintos kaip pastangos išryškinti tas natūralias, gamtines sąlygas ir fenomenus, kurie veda prie antgamtinių tikslų pasiekimo. Reikia vienok pabrėžti, kad būdamas ir mokslininkas ir teologas, jie nejieško pagrįsti religines tiesas mokslinėmis ir neduoda jokio pagrindo jį pakaltinti kon-kordizmu. Jis mano, kad tarp visatos, kurią sutvėrė Dievo Žodis, ir tarp Dievo Žodžio, išreikšto žmonių kalba, negali būti ir nėra prieštaravimo. Kūrimo procesas, evoliucijos vyksmas — ar medžiaginis-energetinis, ar biologinis, ar antropomorfinis — veda prie antgamtinio tikslo, apie kurį mums kalba Apreiškimas.
Teilhard de Chardin mano, kad Dievo leista visata gali mums atskleisti Sutvėrėjo tikslus tiek, kiek tai reikalinga žmogaus uždaviniams suprasti. Ir jis kaip krikščionis mokslininkas siekia išskaityti visatos dabartyje ir praeityje tuos ženklus ir juos atskleisti ateičiai. Ir jis įsakmiai įrodinėja, kad visata yra pritaikyta tiems antgamtiniams tikslams. Jo pasaulio vizija yra eschatologinė savo esme ir forma; toji mokslinė vizija yra kartu ir krikščioniška ir mistinė. Dar 1916 m. jis rašė, kad krikščionybė yra kosminė religija.

Teilhard de Chardin idėjos yra tiek gilios ir naujos, jog reikia laiko, kad jos, taip sakant, aklimatizuotųsi žmonijos sąmonėje. Atsiminkime, kad net tokios siauresnės mokslinės idėjos apie atomų sudėtį, kvantų teoriją arba reliatyvumą, pareikalavo iš rinktinių žmonių, mokslininkų ir filosofų gan ilgo laiko, kol jos buvo apvaldytos, įsisąmonintos ir priimtos. Teilhard de Chardin liečia plačias idėjų sritis ir apima jas visas. Todėl jos kelia tiek kontroversinių diskusijų, kai einama prie jų nagrinėjimo ir jo pasaulio vizijos detalizavimo.

Mokslininkai, epistemologikai, studijuodami Teilhard de Chardin idėjas, abejoja pvz., ar mokslininkas gali eiti prie tokių pasaulio evoliucijos problemų apibendrinimo, o kai kurie pasisako, kad realybė kaipo realybė negali būti prasminga ar neprasminga, ir todėl j ieškoti pasaulio evoliucijos prasmės yra ne mosliška. Ir filosofai ir teologai suranda įvairių priekaištų, pvz., pirmieji liečia klausimus, susijusius su laisva valia, o antrieji neigia kai kurias išvadas, paliečiančias pirmapradės nuodėmės klausimą, ir t.t.

Teilhard de Chardin raštai dar reikalauja plačių, visapusiškų studijų ir aiškinimų. Viena tėra aišku, kad jie stato žmogų didžiausio ir kilniausio uždavinio akivaizdoje ir uždeda jam baisiausią atsakomybę. Tie raštai sudaro augštą žmonijos minties laimėjimų sintezę, gal augš-čiausią nuo šv. Tomo Akviniečio. Tos sintezės tikslas padėti žmogui išsilaisvinti ir rasti išeitį iš to sąmyšio ir beviltiškumo, į kuriuos jis pateko šiais laikais dėl savo vaidmens nesupratimo ir dėl baisių klaidų, padarytų organizuojant ir tvarkant žmonijos gyvenimą.
Kaip išsireiškė vienas Teilhard de Chardin komentatorius, gal ateis laikas, kai diskusijos dėl jo išsireiškimų netikrumo ir ginčai dėl jo išvadų nueis į antrą planą, o Teilhard de Chardin pasirodys buvęs ne tik didelis mokslininkas ir kilni asmenybė, bet ir gilus mistikas — tikras krikščionio pavyzdys.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai