|
|
Dar pastabėlė dėl prokomunistinės propagandos |
|
|
|
Parašė A. Rimvydas
|
Reaguodama į mano straipsnelį (Aidai, 1964 Nr. 2), "Vienybė" atsigriebė, vienoje vietoje rasdama mano neapsižiūrėjimą. Nepastebėjau poros eilučių, kurių jieškojau straipsnių sąrašo gale, o pasirodo jų būta viduryje. Dėl to ir mano priekaištas "Vienybei", kad ji nepastebėjo rusiškų straipsnių "Kalbotyroj", atpuola. Atitinkama proporcija ir mano nuomonė apie "Vienybę" pagerėjo. Šį mano apsirikimą "Vienybė" vadina nesąžiningumu, noru apgauti ir melu "savo tezei paremti", žinoma, melas, jeigu kiekvieną apsirikimą vadinsime melu. Bet aname "Vienybės" numery, kuriame kalbama apie "Kalbotyrą", yra ir pačios "Vienybės" apsirikimo. Ji "Kalbotyroj" rado 85 lietuviškus puslapius su rusišku reziumė, o aš radau 93 tokius puslapius. Tai kaip dabar vadinsime Vienybės apsirikimą: tik apsirikimu, ar nesąžiningumu ir melu? šiuo atveju aš esu apie "Vienybę" geresnės nuomonės ir vadinu tai tik apsirikimu.
Kitais atvejais "Vienybė" ir šiais metais liko tokia kaip buvusi — linkčioja į abi puses. Kai visi lietuviai laisvajame pasauly (išskyrus komunistus) neturi jokių abejonių dėl Lietuvos rusinimo pastangų, tai "Vienybė" stengiasi tą rusinimo pavojų pridengti, primindama, "kad kaip niekada Lietuvoje išplėstas lietuviškas švietimas, dar Lietuvoje nebuvo taip plačiai paplitusi lietuviška periodinė spauda, dar niekad Lietuvoje neišeidavo tiek daug lietuviškų knygų" (V. 3.19). Tačiau ir šis medalis turi antrą pusę, apie kurią kartą B. K. Naujokas pastebėjo: "Bet pavojus juk kitas: tą pačią šiandien dar toleruojamą ar net palaikomą lietuvių kalbą jie naudoja lietuvių tautinei sąmonei nuodyti ir nukreipti ją į idealizavimo visko, kas rusiška. Jie tikisi, kad kai (ir jei) tas tautinės sąmonės nuodijimo planas bus įvykdytas, kalbos klausimas išsispręs jų naudai savaime" (Dirva, 3,20). Panašiai 19 a. lietuvių kalbą "rėmė" Prūsijos valdžia, pati net pasiūlusi Kuršaičiui leisti lietuvišką laikraštį (Keleivį). Bet tas laikraštis, kaip žinoma, skiepijo paklusnumą kaizeriui ir Vokietijai ir, be abejo, prisidėjo prie lietuvių tautos sąmonės slopinimo bei Prūsų lietuvių vokietinimo. Neatlaikė nė Kuršaičio žodynai, gramatikos bei kitokia lituanistika.
O kad "Kalbotyra" leidžiama beveik tik rusų kalba, "Vienybė" irgi abejoja, ar tai reiškia rusinimo pastangas. Ji "Kalbotyrą" lygina su Otrembskio gramatika (lenkų kalba) ir norvego veikalu apie lietuvių kalbą, parašytu vokiškai. Jos logika tokia: jeigu lenkas gali apie lietuvių kalbą rašyti lenkiškai, norvegas vokiškai, tai kodėl lietuviai Lietuvoje apie lietuvių kalbą negalėtų rašyti rusiškai. Iš tikrųjų tokia logika gali būti suprantama "Vienybės" Girnakaliams, bet ji nesuprantama laisviems lietuviams ar, anot "Vienybės", "nacionalistinei spaudai" ("Vienybė"save, matyt, nebelaiko nacionalistine spauda).
Pagaliau, pradėjus apie "Kalbotyrą", tinka ir užbaigti kalbotyra. "Vienybė" klausia, ar Rimvydas skaito Gimt. Kalbą. Be abejo, ir dar Kalbos Kultūrą, ir kt. Bet Girn. tai greičiausia tuos leidinius tik pavarto, nes jei skaitytų, tai nedarytų elementarinių kalbos klaidų savo rašiniuose, pvz. kad ir tokių: "... knygoje telpa 13 straipsnių, kurių tarpe tik du lietuvių kalboje ... 13 straipsnių, visi rusų kalboje ...tyrinėjimus vokiečių kalboje . .. kaip tai atrodo iš tarybinio taško (4.4), iš Lietuvos jau gautas bukletas (3.4)" ir kt. A. Rimvydas
|
|
|
|