STAIGMENA Spausdinti
Parašė STEPAS ZOBARSKAS   
Eidama šaligatviu, Veronika truputį nervinos. Gal nereikėjo kviesti Povilo tą dieną, kada vyras namie nebūna? Kaimynai — žydai ir italai — nieko nesakys, neatrodo, kad jie domėtųsi svetimais reikalais. Bet jai pačiai darėsi nejauku. Prieš savaitę Povilas parašė laišką — labai santūriai ir korektiškai, bet ligi šiai dienai ji nedrįso parodyti Pranui. "Mano skrybėlė tebekvepia Europos laukais ir Atlanto vėju. O jūs jau USA piliečiai, renkat Amerikai prezidentą ir kasmet perkat naujus automobilius... Parašykit, ar bus gerai, jeigu užsuksiu ateinantį penktadienį?..." Tokie niekai, bet ar jie nesukeltų pavydo Prano širdyje?

Praėjo daug metų nuo to laiko, kai ji šoko su Povilu karininkų ramovėje. Jis vesdavosi ją į teatrą, kiną, į gegužines. Palydėjęs iki vartų, mėgindavo pabučiuoti. Bet jis nė karto nepasipiršo jai, nors Veronika laukė to momento labiau, negu paukštis laukia giedros. Tiktai po to, kai jau buvo paskelbti užsakai su Pranu, — tai buvo jos kerštas, — jis atūžė kaip audra į namus ir pradėjo išmetinėti, kodėl ji buvusi jam tokia neištikima. Povilui išėjus, Veronika užsidarė pati viena kambarėlyje ir apsiverkė kaip vaikas.
Nuo tos valandos ji pradėjo neapkęsti Povilo, ir nuolat mintyse bandė save įtikinėti, kad ji niekada jo nemylėjo, ir kad Pranas, jos vyras, buvo, yra ir bus jos vienintelė meilė.

Jeigu kartais primindavo kas Povilą, ji nusukdavo kalbą į kitą pusę. Amerikoje jį buvo galutinai užmiršus. Užtat, kai gavo laišką, pirmas jos impulsas buvo numesti jį į šiukšlių dėžę ir tuo viską baigti. Bet paskui pradėjo galvoti, kad toks pasielgimas būtų labai negražus. Tie metai, praleisti su juo Kauno kavinėse, Palangos kopose ir Vilniaus teatruose, negali būti visiškai užmiršti. Bus daug gražiau, jeigu ji pasielgs kaip kilminga ponia, ir atsakys į laišką. Sekantį vakarą, likusi viena, Veronika paėmė popieriaus lapą ir parašė: "Sveikinu pasiekusį Naujojo Pasaulio krantus. Lauksiu atvažiuojant ateinantį penktadienį, 6 valandą vakare. Veronika Varašienė".

Prano jau nebebus namie, kai ji sugrįš. Ir vaikai šiandien linksminsis parke, nes ten įtaisė naują žaidimų aikštę — su neūžaugom arkliukais ir su orkestru. Prieš išeidamas į darbą, jis jau bus sutvarkęs kambarius, paklojęs patalus, palaistęs gėles. Geras vyras, nuodėmė būtų skųstis, nors tarpais ir nuobodokas. Dar pirmaisiais metais atvažiavus į Ameriką toks nebuvo. Pakalbėdavo ir apie kariuomenę, ir apie politiką; dabar jam niekas nebeįdomu. Neįprastas darbas sugadino nervus, padarė irzlų, susiraukusį. . . Lyg jos kaltė, kad jam teko karininko kardą pakeist į metalo šlifavimo stakles ir dvokiančius tepalus. Ir jai mažas rojus išsėdėt visą dieną prie siuvamos mašinas ir varyti siūlę po siūlės, kol galva ima kvaišti.

Povilas, turbūt, imsis kokio biznio, — galvojo Veronika. — Jis visur ir visada buvo toks apsukrus. Vokietijoje, kažkas pasakojo, vertęsis anglių prekyba ar kažkuo panašaus. Ir, turbūt, jau vedęs. Gal kokią vokietaitę? Bet ar jai svarbu!
Ties auksakalio krautuve Veronika staiga prisiminė, kad šiandien Povilo gimtadienis. Ar nejuokinga: po tokios daugybės metų prisiminti jo gimimo dieną?

Vitrinoje žvilgėjo išstatyti laikrodžiai, žiedai, žiebtuvėliai. Pačiame lango viduryje, ant tamsiai mėlyno aksomo, žėrėjo sidabrinės rankogalių sagtys su dailiai išgraviruota monograma "P".
"Povilas".
O jeigu taip imtų ir padarytų jam staigmeną? Veronika buvo gavus iš jo nemaža dovanų. Vieną kartą jis padovanojo jai gintarinius karolius, kuriuos Veronika ligi šiai dienai tebesaugo, nors retai kada nešioja. Gintaras ne prie visų drabužių tinka, o tautinis kostiumas liko mamos seklyčioje, netoli Klovainių. Gražūs tie karoliai! Brangūs! Kai ji kartais užsideda juos ant kaklo, Pranui ir į galvą neateina, kieno tai dovana. Jis įsitikinęs, kad tai — motinos, kuri padovanojo jai gimnazijos baigimo proga. Bet motinos dovanoti karoliai mažesni, ir jie pasiliko drauge su tautišku kostiumu.

Veronika valandėlę pastovėjo prie vitrinos, pasižvalgė, paskui patikrino, kiek turi pinigų rankinuke ir įėjo į krautuvę.
Tegu Povilas žinos, kad ir po penkiolikos metų ji savo draugų neužmiršo.
Ilgai žiūrėjo viens į antrą, netardami žodžio.
—    Ar nesutrukdysiu? — pagaliau prašneko vyriškis.
—    Kas čia kalba apie trukdymą? •— atsakė moteris. — Aš gi laukiau jūsų.
—    Galėtumėt sakyti "tavęs", kaip anais ge rais laikais.
—    Gerai: laukiau tavęs.
Veronika pažvelgė į svečią didelėmis, tamsiai žalsvomis akimis, o Povilas senu europietiškų papročiu pabučiavo jos ranką.
Jis neatrodė pasenęs, tik plaukai vietomis žilsterėję, o kaktoje kelios raukšliukės atsiradusios. Šypsena ir judrios rudos akys tebebuvo tokios pat, kaip prieš penkiolika metų. Toks pat tiesus, pailgo veido, siauručių lūpų, toks pat elegantiškas. Stebėtinai mažai jį pakeitė tremtis.
—    Tikiu, kad ponios Verutės vyras nesupyks, jeigu aš dar kartą pabučiuosiu rankutę po tokio ilgo nesimatymo.
—    Žinoma, kad ne, — atsakė Veronika, truputį iškaitus. — O jeigu ir norėtų pykti, negalėtų: dirba vakarinėj pamainoj. Žinote, truputį daugiau moka, o kai bosas pasiūlo, nelengva ir atsisakyt.

Išgirdęs, kad vyro nėra namie, Povilas pasijuto laisvesnis ir gyvesnis. Laikydamiesi už rankų, jie dabar kopė laiptais augštyn.
—    Verutės vyras — praktiškas žmogus, ne toks, kaip aš. Aš visai nėjau į darbą, kad turėčiau laiko gerai nusiskust ir atvažiuoti čia, kaip tikras dabita.
—    Nebuvau tikra, kad atvažiuosi, — pasakė ji, kai abu suėjo į prieškambarį. — Kitaip, būčiau prikalbinus Praną pasilikti. Žinau, kad ir jam būtų malonu susitikt seną pažįstamą.
Veronika paėmė jo apsiaustą ir pakabino ant gembės. Šalimais padėjo dėžutę su rankogaliais, kad atėjus tinkamam momentui, nereikėtų dovanos j ieškoti. Tuo tarpu svečias patogiai atsisėdo salone į fotelį ir išsiėmė sidabrinį portsigarą.
—    Rūkai?
—    Dar neišmokau. Ačiū.
—    Verutė tebėra tokia pat gera mergaitė, kaip ir anksčiau. Nėkiek nepasikeitus.
—    Kur jau čia būsiu nepasikeitus. Pasenau. Dar metai kiti — ir atrodysiu kaip tikra ragana.

—    Tai jau ne! Esi tokia pat įdomi ir graži, kaip Kauno laikais. Nemanyk, kad aš užmiršau, kaip tada atrodei.
—    Nepataisomas! — nusijuokė Veronika. — Turbūt, ir mirdamas bersi komplimentus.
—    Sakyk, ką nori, o Kaune buvai tikra gražuolė. Kai pirmą kartą tave pamačiau, nežinojau, nei ką daryt, nei ką sakyt, nors imk ir uždainuok bijūnėlį.
Abudu nusijuokė. Paskui Veronika atsistojo.
—    Atsiprašysiu minutėlei ir eisiu kavos užkaisti.

Pro atviras virtuvės duris Veronika matė, kaip Povilas sutrynė cigaretę į peleninę, paskui užsidegė kitą ir ėmė žvalgytis po paveikslus ant sienų: vazą su gėlėmis — Kiaulėno jaunų dienų tapybą; degantį mišką, pievas ir dangų — Galdiko "Rudenį"; Jonyno medžio raižinį iš Donelaičio "Metų" ir Petravičiaus "Triptiką". Virš staliuko kabojo Čiurlionio reprodukcija "Jūrų sonata". Greitomis perbėgusios lietuvių dailininkų paveikslus, jo akys ilgiau sustojo ties vedybine Veronikos fotografija. Ten ji stovėjo liekna ir balta šalia išsitempusio karininko, kurio kalavijas buvo nukaręs iki pačių grindų.

 — Žinai, kad tu dabar atrodai dar gražesnė, negu tada, kai buvai nuotaka. Kažkaip moteriškesnė, patrauklesnė.
Kažin, ar aš jam vis dar tebepatinku, ar jis tik taip šneka? — galvojo Veronika, ruošdama užkandį ir šluostydama lėkštes. Jos pirštai painiojosi, o kaktą pylė prakaitas.
Tylėdami išgėrė pirmąjį stikliuką. Išgėręs antrąjį, Povilas pasakė:
—    Esu šitame bute pirmą kartą. Kaip žinai, mūsų tautiniai papročiai reikalauja tokiais atvejais pabučiuot arba pečių, arba šeimininkę.
—    Kadangi pasirinkimas toks mažas, bučiuok pečių, — nusijuokė Veronika, vėl pripildama stikliuką.
—    Kaip šeimininkė sako, taip aš ir padarysiu.
Svečias atsistojo ir žengė porą žingsnių į virtuvės pusę, paskui staiga metėsi atgal, nutvėrė Veroniką abiem rankom už pečių ir pabučiavo tiesiai į lūpas.
—Povilai! Ponas Povilai!
Ji išsiveržė iš jo glėbio ir pasitraukė prie durų. Svečias pasijuto suglumęs. Kurį laiką jie netarė žodžio. Užsidengusi veidą abiem rankom, Veronika stovėjo kaip sustingusi, apimta keisto noro ir juoktis ir verkti. Kambary pasidarė nejauku.
—    Ar tai jau šalintis pradėsi? Negeras buvau?
Povilo balsas nebebuvo toks ramus, kaip anksčiau. Atrodė, lyg jį patį buvo apėmus verkimo ir juoko istorija, bet jis valdėsi taip pat, kaip ir ji.

Vis tebelaikydama rankose paslėptą veidą, Veronika girdėjo prisiartinančius žingsnius, paskui pajuto ranką, padėtą ant jos peties, ir šiltą delną, spaudžiamą prie jos skruosto. Ji leidosi vedama ir pasodinama ant sofos. Povilas atitraukė rankas nuo jos veido ir ėmė glostyti plaukus. Jo akyse buvo tiek daug ugnies ir geismo, kad Veronikai net baisu pasidarė. Paskui jis pripylė abiejų stikliukus.
—    Išgerkim, Verut, už laimingesnes dienas! Už jaunystę!

Veronika siurbtelėjo gurkšnelį ir vėl padėjo stikliuką. Povilas išgėrė iki dugno.
—    Neturėtum pykt, jei pasakysiu, kad tik dėl tavęs likau nevedęs. Penkiolika metų laukiau šitos valandos, kad vėl galėčiau pasakyt, kokia man esi brangi, kokia nepakeičiamai žavi ir miela!
Povilas ištiesė rankas ir vėl ją apkabino. Veronika tylėjo. Šį kartą ji nebestūmė Povilo nuo savęs, bet sėdėjo atsišliejusi sofos, užsimerkusi, sunkiai alsuodama.
—    Žinotum, Verute, kaip aš stingu tavo grožio, tavo švelnumo, tavo moteriško žavesio!
Nebuvo jokios abejonės, kad Veroniką stipriai veikė Povilo žodžiai, kuriuose buvo kažkas nauja ir kartu sena, atnešta iš laimingųjų jaunystės dienų. Muzikalu ir nostalgiška, kaip Schu-berto "Neužbaigtoji simfonija".
Ir kai Povilas vėl pradėjo bučiuoti ją, šį kartą su didesne aistra ir įsijautimu, sakytum, būtų norėjęs atsiimti tai, kas buvo prarasta per tokią daugybę metų, Veronika tik sukuždėjo, daugiau instinkto veikiama, negu sąmoningo pasipriešinimo:
—    Poviliuk, nereikia, ne .. .
Ji pati nežinojo dabar, ką daranti. Ji duso iš laimės, kuri buvo bepripildanti šią akimirką.
Staiga, kažkas sukrėtė ją. Veronika atsimerkė. Povilo akys degė kaip ugnis. Ji pajuto karštį, kuris svilino jos skruostus. Tą momentą Povilas pasirodė jai svetimas, nematytas, net ne žmogus, o kažkas, kas griauna ir šluoja, kaip vidurvasario audra.
Kieme pasigirdo stiprus klegesys. Veronika suriko:
—    Vaikai pareina!
Ji pašoko nuo sofos ir skubiai ėmė tvarkyti plaukus. Povilas dar tiesė rankas, sakytum, geismo apakintas, jis nebebūtų matęs, kas aplinkui dedasi, bet Veronika šiurkščiai atstūmė jį.

Netrukus prasivėrė durys. Vidun įsmuko du berniukai ir mergaitė: Pirmiausia jų akys nukrypo į svečią, kuris dabar sėdėjo ramut ramutėlis fotelyje ir šypsojosi.
Vaikų sugrįžimas nupurtė Veroniką kaip staigus šaltis. Tartum pažadinta iš gilaus miego ir vis dar negalėdama pažvelgti jiems į akis, sumurmėjo:
—    Šitas ponas yra mūsų geras pažįstamas iš Lietuvos. Pasisveikinkit.
Pirmiausia prie svečio prisiartino pats jauniausias ("tuoj pažinsi karininko sūnų", pagalvojo Povilas) ir ištiesė skudurinį tigrą.
—    Radau parke prie fontano, — pasigyrė vaikas. — Gražus?
Povilas turėjo nuduoti gerą dėdę, kitos išeities nebebuvo.
—    Labai gražus, .— pritarė jis, šypsodamasis.
—    Sakiau, kad neneštum visokio šlamšto į namus! — Veronika nutvėrė vaikiūkštį ir ištempė iš salono.
—    O šitą man tėvelis nupirko! — Vidurinysis berniokas mosikavo paliai nosį metaliniu laiveliu.
—    Nuostabus laivas! — gyrė Povilas. — Tikrai nuostabus. Ar tokiu laivu atplaukėt į Ameriką?
—    O, mūsų laivas buvo daug daug didesnis! Labai didelis! — Berniokas apsuko ore ratą, norėdamas parodyti, kokiu milžinišku laivu jie atplaukė į Ameriką.

Vaikiūkštis dar kažką norėjo pasakyt, bet vyresnioji sesuo įrėmė kumštelius į nugarą ir nustūmė jį į prausyklą.
Pasilikęs vienas, Povilas klausėsi, kaip ūžė bėgdamas vanduo, kaip klykė mažasis skųsdamasis, kad muilas akis graužia. Paskui visi nutilo. Bet tiktai trumpai valandėlei. Išprausti ir sušukuoti, jie vėl išvirto iš praustuvės, ir vėl visi kambariai prisipildė klegesio. Povilas nervingai sukiojosi fotely, niršdamas, kad šitie pabaisos nepalieka jo vieno su Veronika.

Kai pagaliau jaunikliai susėdo už stalo ir pradėjo valgyt, Veronika sugrįžo pas svečią.
Povilas atsistojo ir pažvelgė į ją priekaišto pilnu žvilgsniu. Veronika nuleido rankas, truputį suglumusias akis.
—    Netrukus reikės guldyt mažuosius, — pasakė ji patyliukais. — O mergaitė vėl prašys, kad padėčiau uždavinius spręst. Ji tokia pat silpna matematikė, kaip ir aš, kai buvau jos metų.
Povilas pasiėmė apsiaustą, skrybėlę ir pabučiavo jos ranką. Jis vėl tebesilaikė kavalieriškai, tiktai raukšliukė ties kaire akim pradėjo dažniau trūkčioti.
Leisdamiesi laiptais žemyn, netarė viens antram nė žodžio. Prieš išeidamas į gatvę, Povilas paklausė:
—    Kada dabar pasimatysim?
—    Nežinau. Užeik kokį sekmadienį, kai Petras bus namie.
Jis dar buvo mėginęs apkabint ją, bet Veronika pasitraukė į šalį ir parodė pirštu į viršų. Prie stiklo prisiplojusios burnos ir nosys sekė kiekvieną jų žingsnį. Jų akys atrodė gražios ir ramios, tokios, kokias tik renesanso dailininkai mokėdavo nutapyti, vaizduodami angelus sargus.
—    Labanakt, Veronika!
—    Labanakt, Povilai!
Svečias pasistatė apikaklę ir nėrė į kiemo tamsą. Stiprus vėjas ir lietaus šniokštimas nunešė jo žingsnius drauge su nukritusiais medžių lapais.

Tik dabar Veronika prisiminė dovaną ir, iškišusi galvą pro duris ėmė šaukti:
—    Povilai, Povilai, Mister Paul!
Bet Povilas jau veržės į autobusą, ir nors kažkaip garsiai ji būtų šaukus, jos balsas nebebūtų jo pasiekęs.
Kurį laiką Veronika stovėjo nejudėdama. Mintis, kad ji gal niekada nebesutiks Povilo, nusmelkė per širdį kaip aštriausias dieglys. Bet tai truko tiktai trumpą akimirką. Po to kažkokia jauki, ligšiol nepatirta, šilima pripildė jos krūtinę. Jai pasidarė nuostabiai lengva ir gera. Kažin, — galvojo Veronika, kopdama laiptais augštyn, — jeigu Povilas šiandien nebūtų atėjęs, ar būčiau sužinojus, kad priklausau visai kitam pasauliui, nieko bendro neturinčiam su jo pasauliu?

Veronika paėmė dovanų dėžutę, išvyniojo sidabrines rankogalių sagas, nusišypsojo ir tarė vaikams:
—    Paslėpkim spintelėje, kad tėvelis neužtiktų. Už mėnesio bus jo gimtadienis. Padarysim staigmeną.

V.K.Jonynas