MŪSŲ LIETUVA Spausdinti
Parašė Vladas Viliamas   

Mūsų Lietuva, krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. I tomas. Paruošė Bronius Kviklys, išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla. Bostonas, 1964 m., 752 pusl.
Šia knyga lietuvių išeivija yra apdovanojama stambiu, pilnu informacijos veikalu, kurio bus trys tomai. Tai bus tarytum atskira Lietuvos stambesnių ir net smulkesnių vietovių enciklopedija, tik kitokiu būdu suorganizuota — paskiromis sritimis ir apskritimis.

Pirmajame skyriuje randame ir bendrąją dalį: Lietuvos žemė ir žmonės. Cia apibūdinta geografinė padėtis, vardo kilmė, tauta ir kalba, valstybės ir tautos žemės plotai, sienos, paviršius, upės, ežerai, klimatas, žemės turtai, miškai, gyvūnija, archeologijos paminklai, gyventojai, gyvenvietės, Lietuva amžių būvyje. Tai vis plačios apimties klausimai, ir jais suglaustai pasisakyta. Panaudota net ir vėliausia statistika iš Lietuvos, kaip tai apie gyventojų pasiskirstymą tautybėmis, kolektyvizaciją ir kt. Bendrai orientacijai tai naudingos žinios, neblogai apdorotos.


Toliau eina pagrindinė pirmojo tomo medžiaga. Tai Vilnija arba, kaip autoriaus pavadinta, Pietryčių Augš-taitija, su Vilniaus, Vileikos, Mala-dečinos, Ašmenos, Valažino, Lydos, Ščiutino, Gardino, Alytaus ir Trakų apskritimis ir Rytų Augštaitija su Zarasų, Breslaujos ir Švenčionių apskritimis. Rytuose Lietuvą autorius aprašo, laikydamasis Lietuvos - Sovietų Rusijos 1920 m. sutarties sienų. Kas yra į rytus nuo šios sienos, jau Gudija. Duodama nemažai žinių ir apie Gudiją, nurodant ten baltų tautų pėdsakus, aprašant senąsias lietuvių sodybas bei kolonijas.

Vilnijos ir Rytų Augštaitijos sąvokos nėra visai mums išryškėjusios. Tai žino ir autorius. Iš viso Lietuvos regionalizmas dar mažai iškedenta problema. Nusistovėjusio ir visai apibrėžto regioninio Lietuvos pasiskirstymo dar neturime. Taigi būtų galima ginčytis su autoriumi, ar Švenčionių apskritis neturi daugiau teisių būti įjungiama į Vilniją, kaip tokia Gardino apskritis? Ar nepastovių apskričių pagrindas yra tinkamas rinktis tokios knygos sąrangai? Ar Rokiškio, Utenos ir Ukmergės apskritys irgi nepriskirtinos Rytų Augštaitijai ? Ar pietinė Ukmergės apskrities dalis su tokiais Giedraičiais ir Širvintom nepriklauso Vilnijai? Tie klausimai gali būti keltini ir diskutuojami, tačiau nesant griežto regioninio Lietuvos paskirstymo, autorius turėjo teisės ir laisvės pasielgti, kaip jam atrodė tinkamiausia.
Kaip tą darbą jis atliko?

Sukaupta nepaprastai daug medžiagos, nors ir nevienodos savo svoriu. Ji liejasi kaip iš gausybės rago. Autorius gimimu yra pats vilnietis ir todėl apie Vilniją parašė su užsidegimu, kunkuliuojančiu patriotizmu. Burta viskas, kas rasta apie Vilniaus ir jo plačių apylinkių lietuvių gyvenimą; aprašyta miestelių, dvarų ir kitų sodybų istorijos; iškelta daug skriaudų ir neteisybių, padarytų lietuviams lenkų, rusų ar gudų;   išryškinta   visokeriopa   lietuvių veikla ir žygiai; atgaivinta net legendos, padavimai, pasakojimai, liudiją lietuvių didžioje byloje. Prirankiota gausiai medžiagos, turėta nemaža ir gerų bendradarbių. Knyga tikrai pilna žinių, kai kur net iki smulkių detalių, (žydas Aronas turėjęs net 22 vaikus, pusi. 639, nuotaikingas Trebučių kaimo aprašymas, pusi. 685 ir kt.).

Knyga gausiai iliustruota fotografijomis ir įvairiais žemėlapiais bei schemomis. Tai, be abejonės, didina knygos vertę. Tačiau be šaunių fotografių yra ir prastesnių. Tai ypač tinka pasakyti apie fotografijas lietuvių pradžios mokyklų, buvusių Vilniaus krašte (pusi. 348, 355, 362 ir kt.). Tiesa, tai brangūs dokumentai, bet tie pipirėliai-mokinukai sunku atpažinti. Grubokai atrodo ir kai kurios žemėlapinės schemos (pusi. 240, 326, 618, 638 ir kt.). Knygos puošnumas ir orumas būtų dar didesnis, jei ir šioje srityje nebūtų nusipigin-ta. Jau priekaištu tenka laikyti šios knygos turinio nepaprastas suglaudinimas. Poskyrių apie Lietuvos žemę ir žmones visai nėra įtraukta į knygos turinį. Vilnijai ir Rytų Augštaitijai duota rodyklė tik apskritimis, išleidžiant visas vietoves. Atspaustas atskirai ir kito formato raidinis turinys tik dalinai išperka šį priekaištą.

Tačiau tai detalės. Iš viso knyga daro labai rimtą įspūdį. Joje sukrauta daug lobio. Savo krašto pažinimui nepaprastai turtingas ir dar neturėtas vadovas. Skaitytojui reikia būti atlaidžiam, nes veikalas buvo parašytas toli nuo gimtosios žemės ir tai tik vakarais, grįžus iš darbo. Veikalo autorius nusipelno didelę pagarbą ir įvertinimą už stambų ir reikšmingą darbą. "Pakeliauti", kaip autorius prašo, su šiuo vadovu po savo gimtąją žemę, būtų kiekvieno pareiga.
Vladas Viliamas