LIETUVIŠKIEJI PĖDSAKAI ŠEKSPYRO "AUDROJE" IR "ŽIEMOS PASAKOJE" Spausdinti
Parašė DR. ALFONSAS ŠEŠPLAUKIS   

1
Po didžiųjų tragedijų — Hamleto, Otelio, Karaliaus Lyro, Macbetho, Antonijaus ir Kleopatros, Korio-lano — parašytų 1602-08 metų laikotarpy, Šekspyras į savo gyvenimo pabaigą ėmėsi lengvesnio, romantinio žanro, čia ir priklauso jo vadinamosios "nekruvinosios" dramos Audra (The Tempest) ir žiemos pasaka (The Winter's Tale), kurių pirmoji parašyta greičiausia 1610, antroji — 1611 (pagal Malone'ą, abi parašytos 1611) .i Abi dramos, kartu su Cymbeline ir pačia paskutiniąja (gal tik iš dalies rašytąja) Henriku VIII, įeina į paskutinįjį Šekspyro kūrybos tarpsnį.


Audra ir žiemos pasaka mums juo svarbesnės, kad susijusios su Lietuvos vardu.2 Nors žiemos pasakos šaltinis jau kaip ir nustatytas — tai Šekspyro bend-ralaikio Roberto Greene'o Pandosto arba The Triumph of Time (1588), vėliau pavadinta The Historie of Do-rastus and Fawnia — tačiau ir šiame šaltinyje minimas Lietuvos vardas. Šekspyro tyrinėtojų sluogs-niuose dar tebeina debatai, kad ir aprimę, dėl bendro šaltinio Audrai, bet daugumas tų tyrinėtojų, pradedant jau Liudviku Tiecku 1811, tuo šaltiniu laiko Jokūbo Ayrerio Comedia von der schoenen Sidea (circa 1595), kur Lietuvos vardas dar plačiau minimas, nei Audros šaltiny, Greene'o Pandosto.
Kita Šekspyro tyrinėtojų dalis bando eiti net savitu keliu ir sieti XIV šimtm. Lietuvos istorijos įvykius su minėtom Šekspyro dramom, kartu betgi nepaleisdama žvilgsnio nuo tų šaltinių, kurie jau priimti ar dar tebesvarstomi.3


Lietuvos ir jos kaimyninių kraštų istorijos bei padavimų siejimą su Šekspyro Audra ir žiemos pasaka galim pasekti jau per visą šimtą metų. Pradžia siekia 1863, kai Jokūbas Caro (1836-1909), žydų kilmės vokiečių istorikas Breslavo universitete, gerai apsipažinęs su Lietuvos ir Lenkijos istorijos disciplinom, paskelbė rašinį Apie tikrąjį Šekspyro žiemos pasakos šaltinį.* Rašinys atkreipė į save dėmesį ir tų Šekspyro tyrinėtojų, kurie lig tol šaltinio abiem dramom buvo linkę j ieškoti pirmiausia romaninėse literatūrose. J. Caro j ieško lietuviško šaltinio Šekspyrui.


Caro susilaukė paramos savo tezei iš Alberto Cohno, kurs 1865 išleistoj knygoj Shakespeare in Germany duoda ir penkias Jokūbo Ayrerio dramas vokiškam originale ir angliškam vertime.s Pirmąja tų dramų kaip tik ir eina Comedia von der schoenen Sidea, laikoma geriausiu Ayrerio kūriniu. Keli lietuviški šios dramos vardai atkreipė tyrinėtojų dėmesį ir paskatino patyrinėti tų vardų atsiradimo priežastį bei jų ryšį su Šekspyro veikalu. Tuo būdu Caro ir Cohn, vienas Breslave, kitas Londone, beveik tuo pačiu laiku išjudino lietuviškų pėdsakų atsekimą abiejose Šekspyro dramose.


Po to lenkų publicistas ir poetas Stanislovas Kožmianas, po 1831 sukilimo gyvenęs Anglijoj, 1875 paskelbė straipsnį apie Žiemos pasaką, kur palaiko Car ro tezę.6 šį straipsnį Kožmianas 1881 praplėtė į didesnį rašinį apie abi Šekspyro dramas? po to, kai J. Caro 1878 paskelbė ypač mums svarbų ir vertingą darbą Die historischen Elemente in Shakespeare's "Sturm und "Wintermaerchen".8 čia jis su istoriko kruopštumu ir kritiko atsargumu j ieško lietuviško šaltinio labiem Šekspyro dramom.


J. Caro tezę dar patvirtino R. Boyle savo 1885 Petrapily (dabartiniam Leningrade) išleistame veikale Shakespeares Wintermaerchen und Sturm.» Tik Boyle savo tezę dar praplečia, maritiminiam dramos charakteriui išaiškinti įvesdamas Fordo Parismą.10 Ver tingą Boyle'o veikalo įvertinimą atliko sekančiais metais Max Kochas tame pačiame Englische Studien žur-nale.n Kochas nėra priešingas nei Caro nei Boyle'o Šekspyro dramų siejimui su Lietuvos praeitim ar padavimais.


Po to Horace Howard Furness savo redaguojamoj Šekspyro raštų laidoj A New Variorum Shakespeare, kur surinkti visi iki to meto Šekspyro šaltinių tyrinėjimai, pakartojo ir J. Caro išvedžiojimus dėl Aud+ ros ir žiemos pasakos, pridėdamas ir mažiau patikimą Narbuto rastą (?) istoriją." Furness vadina J. Caro straipsnį "nepaprastai įdomiu", vertina jį kritišf kai, tačiau jo tezės neatmeta, bet, priešingai, palieka atviras duris tolimesniems tyrinėjimams.


Kalbėdamas apie Jokūbo Ayrerio dramas, Wilibald Wodickas plačiau užsimena ir apie lietuviškuosius pėdsakus Šekspyro paskutinėse dramose, kaip ir susumuodamas visa tai, kas lig tol tuo reikalu pasakyta.13 Ypač jis iškelia lietuviškų vardų reikšmę Šekspyro dramų šaltiniuose. Kai kiti tyrinėtojai randa panašių siužetų ar kitų atitikmenų, baltiškasai tyrinėtojas gali atsistengti prieš juos bent lietuviškais vardais, kurie yra tikri, ne fiktyvūs (tik Šekspyro veikaluose jie beveik išimtinai visi buvo pakeisti).
Savo Kolumbijos universiteto disertacijoj apie Robertą Greene'ą (1915) John Clark Jordan, kalbėdamas apie Audrą, primena Lenkijos ir Bohemijos (Čekijos) istoriją, kuri buvo susijusi su Lietuvos istorija ir kuri eina Šekspyro dramos šaltiniu.14


Tad nė pirmojo pasaulinio karo metu Šekspyro ryšių su Lietuva tyrinėjimas nebuvo sustojęs. Čia ypač reikia pažymėti vertingą M. A. Biggso rašinį Londono Notes and Queries, kur ne tik pakartojamos Caro ir Kožmiano tezės, bet ir aiškinami lietuviški vardai bei slaviškų vardų kilmė, tuo būdu papildant Kožmiano išvedžiojimus.15
Jau pokario metais Karl Fouquet, Marburgo universiteto profesorius, nemaža vietos skyrė lietuviška pėdsakų sekimui savo veikale apie Ayrerio Sideją ir Šekspyro Audrą. Nors ir nesutikdamas su visomis J. Caro mintimis, Fouquet, kaip ir Furness, palieka pilną baltiškojo šaltinio susidarymo galimybę. Jis taip pat, kaip ir Wodick, duoda ligtolinių tyrinėjimų apžvalgą, kiek tat liečia bendrąją šaltinių problemą.


Renė Pruvost, Alžyro universiteto dėstytojas, savo 1938 išleistoj disertacijoj (Paryžiaus universitetui) apie Robertą Greene'ą ir jo veikalus atitinkamai duoda vietos tiek apie Ziemovitą, tiek apie Vytautą, kaip susijusius su Šekspyro dramų šaltiniais.18 Jis taipgi primena ir Biggso rašinį, kur išaiškintas Lietuvos vardas.
Paskutiniuoju metu Vakarų Virginijos universiteto anglų literatūros profesorius J. W. Draperis savo rašiny Shakespeare and Muscovy vėl pakartoja visų ankstesniųjų tyrinėtojų susidarytą nuomonę, kad Greene savo veikalą (Pandosto) grindė "sena lietuviška pasaka apie vieną Ziemovitą, Mozūrų kunigaikštį"."


Taip per visą šimtą metų kad ir lėtai, bet nuosekliai buvo vystoma tezė apie baltiškojo, ypač lietuviškojo, elemento įtaką šaltiniams, iš kurių sėmė Šekspyras. Dabar žvilgterėkim iš kiek artėliau, kaip tos tezės vystymas buvo atliktas. Be abejo, čia tenka remtis jau turimais duomenimis, ir nauji tyrimai tebūtų galimi, radus tuos šaltinius, apie kuriuos buvo užsiminęs nevienas iš ligšiolinių tyrinėtojų.

2
Kalbant apie Šekspyro Audrą ir jos šaltinius, tenka sutikti su Max Kochu,1* kad keturios Šekspyro dramos lig šiol neturi aiškiai ir visuotinai nustatyto šaltinio — Audra, Meilės prarastas darbas, Linksmosios Windsoro moterėlės ir Titus Andronicus (jei jau iš viso Šekspyrui šis veikalas priskiriamas). Tačiau bent Audrai daugumos tyrinėtojų tas šaltinis priimtas ir, kaip matėm, juo eina Ayrerio Comedia von der schoenen Sidea.19

Į stadioną žygiuoja lituanistinių mokyklų jaunesniosios grupės


Kalba prof. Jokūbas Stukas, lietuvių dienai rengti komiteto pirmininkas, šalia Rūta Lee-Kilmonytė, vadovavusi programai, ir prof. J. Žilevičius, kuris buvo pagerbtas kaip pirmosios lietuvių dainų dienos rengėjas. Nuotr. V. Maželio

Kaip žinia, Šekspyras nė vieno savo veikalo nėra kūręs vien iš fantazijos, bet rėmęsis vienokiu ar kitokiu šaltiniu. Ilgai negalint nustatyti visiems priimtino šaltinio Audrai, būta nuomonių, kad gal Šekspyras šį veikalą, kaip pasaką, bus kūręs iš savęs, pasikliaudamas vien savo vaizduote. Ypač į tai buvo linkę kai kurie anglų Šekspyro tyrinėtojai, iš viso pasinešę kuo mažiausia kalbėti apie kokias įtakas savo didžiajam dramaturgui (kaip ir mes perdaug nelinkę kalbėti apie svetimas įtakas savo Donelaičiui).

Pvz. Capell manė: "Nėra jokios novelės, nei ko kito, kas būtų galėjęs duoti medžiagos parašyti šiai dramai; dėl to jos fabula turi būti vien jo paties produkcija, kol bus įrodyta kitaip ateity, radus šaltinį".20 Čia Capell savo nuomonę įleidžia į tą alėją, į kurią buvo įleidęs savo ne tik Furness, bet ir Caro. Taigi yra visiškai galimas daiktas, kad Šekspyras rėmės tokiu pavyzdžiu, kurio ligšiol nepavyko surasti arba kuris yra nebesurandamai dingęs.
Iš kitos pusės, Furness teigia, kad šaltinio įrodymas nesiaurina Šekspyro genijaus, nes griaučiams, kuriuos jis šen ar ten rado, davė kraujo ir gyvybės.21 Tos gyvybės jis galėjo duoti pasakai ar istoriniam įvykiui, kaip pastebi Fouąuet, susumuodamas ligšiolinius šiuo klausimu tyrinėjimus: "Viena yra aišku, kad Šekspyras kurė ne iš fantazijos, ir beveik visoms savo dramoms saitus ėmė iš pasakos ar istorinių įvykių".22    1

Patys anglai, jieškodami Audrai šaltinio, yra daugiau užkibę už Bermudų salų, kurios trumpai minimos ir Šekspyro dramoj23 ir anglų buvo aptiktos prieš pat dramos parašymą, o užimtos 20-čia metų vėliau. Tačiau, kaip pastebi Furness, Bermudų salos su šiurpiaisiais kapitono Somerso pergyvenimais, nebūdavo užsimenamos kaip Audros šaltinis iki Malone'o.

Dėl maritiminio dramos pobūdžio rasta panašumų su ispanų Eslavos Niciphoro (iš Noches de Invier-no), Greene'o Alphonsu, Fordo Parismu, Inchanted Island.25 Tačiau dėl šito dramos pobūdžio pastebi Wo-dick: "Šekspyrui kaip anglui buvo mieliau pasirinkti jurą ar salą kaip žemyną".26

Iš tikrųjų gi pačios dramos užuomazga vyksta žemyne. Jos pagrindą sudaro dviejų valdovų kivirčas, vieno jų ištrėmimas ir vėlesnis susitaikymas per jaunųjų vedybas. Prospero, Milano kunigaikščio, žemes užima jo brolis Antonio, padedamas Napolio (Neapolio) karaliaus. Prospero su dukrele Miranda patenka laiveliu į vienišą salą, užburtą raganos Sykoraksos. čia dar gyvena jos sūnus Kalibanas ir Arielis, dvylikai metų Sykoraksos uždarytas pušyje, Prospero išlaisvintas. Prospero turi galios sukelti audrą jūroje, kuri išmeta Napolio karalių, Prospero brolį Antonio, šio sūnų Ferdinandą. Jauniesiems įsimylėjus, susitaiko ir senieji. Prospero atgauna savo valdytas žemes, ir Arielis visus grąžina į jų tėvynę.
Vokiečių rašytojas ir germanistas Liudvikas Tie-ckas (Ludwig Tieck, 1773-1853), kuriame iš motinos pusės atsišaukė senųjų prūsų kraujas, Šekspyro Audros tyrinėjimuose atvertė naują lapą, surasdamas naujos medžiagos šiam veikalui susieti su Lietuvos praeitim. Tieckas 1817 gyveno Anglijoj ir gilinosi į Šekspyrą, vėliau išleido Šekspyro draminius veikalus vokiškai 9 tomais (1825-33). čia dar reikia pastebėti, kad esama ryšio tarp Tiecko Genovaitės ir Šekspyro Audros ir žiemos pasakos.27

Dar 1811 savo rašiny apie Ayrerį Tieckas buvo pastebėjęs, kad tai vienas iš anksčiausių vokiečių rašytojų su dramatine kompozicija.28 Vėliau, 1817, Tieckas paskelbė savo tyrimų davinius, pagal kuriuos Ayreris (Jakob Ayrer, 154O-1605), Nuernberge rašęs pagal Hans Sachsą ir buvęs jo konkurentas bei paskelbęs 36 vaidinimus savo Opus Theatricum (1618), turi akivaizdų ryšį su anglų komedininkais, kurie apie 1600 vaidino Vokietijoj ir kituose š. Europos kraštuose (jų repertuaras iš dalies likęs 1620 rinkiny) ,29

Po Tiecko Audros šaltinių problemą uoliau ėmė tyrinėti ir anglu mokslininkai, pvz. J. Thoms.3° chronologines Tiecko klaidas atitaisė K. G. Helbigas.31 Tittmannas32 paskelbė, kad geriausiai išbaigtomis Ay-rerio komedijomis reikia laikyti Comedia von der schoenen Phaenicia ir Comedia von der schoenen Si-dea, kurias Albert Cohn pirmoj vietoj ir paskelbė savo veikale Shakespeare in Germany in the sixteenth and seventeenth centuries, kur plačiau rašoma apie anglų aktorius (vad. komedininkus) ir kituose kraštuose.33

Tarp Ayrerio ir Šekspyro veikalų yra tiek panašumų, kad tyrinėtojai turėjo pripažinti ryšį tarp abiejų. Wodickas netgi teigia, kad Ayrerio veikalas esąs raktas į Šekspyro šaltinį ir tą raktą, kaip netrukus matysim, jis randa Lietuvos istorijoj.34

Iš tiesų abu dramaturgai parašė visiškai vienas į kitą panašų veikalą, ir W. Bell net klausia, kuris iš kurio, būsiąs nusirašęs.35 Atsimenant betgi, kad Ayreris mirė 1605, o Šekspyro drama parašyta apie 1610, atrodytų, kad Šekspyras turėjo nusižiūrėti į Ayrerį, žinoma, su sąlyga, jeigu iš viso tas veikalas, o ne kitas visiškai panašus šaltinis, bus buvęs jo panaudotas.38

Į abiejų veikalų panašumus dėmesio buvo atkreipęs Tieckas.37 Tittmannas čia įžiūrėjo dvejopą panašumą: pagrindinės minties ir išorinių aplinkybių.38 Prie tų išorinių aplinkybių tektų priskaityti vardus. Pagrindinę abiejų veikalų fabulą sudaro, kaip minėta, dviejų giminingų valdovų kivirčas dėl valdžios ir jų vėlesnis susitaikymas. Tas valdovų susikivirčij imo" ir susitaikymo motyvas randamas taipgi Žiemos pasakoj ir Kaip jums patinka (ištremtojo valdovo likimas). Burtų scenos užtinkamos Vidurvasario nakties sapne. Be bendro panašumo esama panašumų ir tarp atskirų vietų abiejuose veikaluose, pvz. kai priešas taip užburiamas, jog negali pakelti kardo ar kai valdovo sūnus kaip vergas turi nešioti malkas. Šekspyro veikėjai atitinka Ayrerio veikėjus: Prospero — Ludolfą, Alonso _ Leudegastą, Ferdinandas — Engelbrechtą, Miranda — Sideją, Kalibanas — Molitorą (iš dalies).

Esama tarp abiejų dramų ir skirtingumų, kurių bene pagrindinis — Šekspyro jūrinis (maritiminis), Ayrerio žemyninis (kontinentinis) veikalo pobūdis. Prospero su dukrele prastoj valtyj paleidžiamas klaidžioti jūroj, kol pasiekia vienišą salą. Kai kuriuos veikėjus Šekspyras yra labiau išryškinęs, pvz. Prospero, Kalibaną. Kai kurias scenas teturi tik vienas Ayreris, pvz. Sideja obelyj ir šaltinio veidrodis. Ayrerio vaidinimas kur kas šiurkštesnis ir grubesnis, Šekspyro skonis nepalyginti geresnis (pvz. Ayrerio Sideja Engle-brechtą, besitampantį su malkom, čia pat pavadina gyvuliu ir vėl po akimirkos jam sako: gal mane pamilsi ...). Tačiau panašumų daugiau kaip skirtumų.

Lietuviški vardai Ayrerio dramoj leidžia spręsti, kad jo veikalas bus buvęs atremtas į Lietuvos istoriją ar istorinį padavimą. Jo Sidejos vyriausias veikėjas Ludolff (kitoj vietoj — Leutpolt) yra "der Fuerst in Littau" (angliškam Cohno vertime — "prince of Lithuania"). Leudegast yra "der Fuerst in der Wil-tau", t. y. Vilniaus valdovas, nes, kaip ir J. Caro pažymi, vokiečių Ordinas vietoj Wilna vartodavo Wil-tau.39 Nors Cohn ir teigia, kad tų Ayrerio istorinių personažų tikrenybėj nėra buvę, bet reikia suprasti, kad Ayreris vardus pakeitė, suvokietino, bepalikdamas vos menamą panašumą, kaip matyti ir iš Ludolffo bei Leutpolto vardų, kurie skiriami vienam ir tam pačiam asmeniui pavadinti.

Tačiau negalima sutikti su Cohnu, kai jis teigia, jog Wiltau tėra "pasakiškas vardas", nors čia pat priduria, kad artimiausias atitikmuo būtų Wilna, tik tuo vardu jis niekad nebuvęs vadinamas.40 šią klaidą Cohnui primena ir Furness, remdamasis J. Caro teigimu, kuriam, kaip istorikui, Ordino dokumentai buvo geriau žinomi, kaip kitiem.4' Cohno klaida bus perėjus ir į naujesnius laikus, pvz. Newell verčia Wiltau i "wild vale, a mythical land".42 Tačiau nei Cohn, nei Newell negalėtų paaiškinti, kaip Ayrerio dramoj atsirado Julija, "dess Fuersten in der Wilte fremde Jungkfrau", kurią vertėjas į anglų kalbą (ne Cohn) paaiškina kaip "a princess of Poland". Taigi Ayrerio ryšys su Lietuvos ir Lenkijos istorija neginčijamas.

Kad Lietuva anais laikais buvo vadinama Littau ar Lettou (angliškoj formoj), matyti iš pirmojo lietuvio spaustuvininko Londone John Lettou (John of Lithuania) pasivadinimo pagal tų laikų papročius vadintis kilmės vietos vardais.43
Kaip ten bebūtų, lietuviški vardai Ayrerio dramoj yra rimtas žingsnis įlietuviškų pėdsakų atsekimą Šekspyro Audroj. Jau J. Caro buvo pabrėžęs tų lietuviškų vardų svarbą, nors ir nesutikdamas su nuomone, kad Ayrerio veikalas galėtų būti Šekspyro Audros šaltinis — jis jieškėjo "bendro pirmykščio šaltinio Ayre-riui ir Šekspyrui" ir, kaip matyti iš ankstesnių jo išvedžiojimų, jis tarėsi jį galėsiąs rasti Lietuvos istorijoj Henriko Derby žygio į Prūsus apgiedojime, kur turėjo įeiti ir Vytauto (Prospero) istorija. Baigdamas savo svarstymus apie Šekspyro Audrą, J. Caro priduria: "Sit, ut sit. Kiti tesprendie, aš gi tik galiu pridėti, kad Šekspyras artimesnis istorinei substancijai, Ayreris — formalinei" (t. y. pagal lietuviškus vardus).44

Nors Wodickas ir abejoja, kad būtų buvęs sukurtas bendras epas, pvz. baladė, abiem kūriniam, tačiau lietuviukus vardus Ayrerio dramoj jis laiko reikšmingu faktu, nes tatai rodo ryšį su Lietuvos istorija.45 "Kaip tą ryšį atsekti, galima tik spėti.'Mano spėjimas būtų šis: bendro pirmykščio šaltinio Ayreriui ir Šekspyrui pagrinde turėjo būti pasakojimas apie žygį į Prūsus ir legendinis padavimas apie Vytautą. Tas šaltinis galėjo turėti lietuviškus vardus, kuriuos Ayreris perėmė, o Šekspyras pakeitė. Kelias per Angliją bus paprasčiausias Ayreriui pažinti lietuvių padavimą".48

E. Herzas irgi laikosi nuomonės, kad Ayreris bus "naudojęsis dingusiu originalu",47 kaip kad anksčiau sakė Tieckas, jog Ayrerio Sideja bus rėmusis kokia senesne angliška drama, kuri, rašyta tik scenai, neišspausdinta ir dingusias
Kiek tai liečia anglų aktorius (komedininkus), Fouquet čia linkęs įžiūrėti dvi to paties kamieno atplaišas: "Vokiškoji atplaiša turi ryšio su prūsų-lietu-vių istorija; anglų komedininkų vaidinimas su anglų-skotų istorija, apdorota Vokietijoj. Visos kitos variacijos veiksmą nukelia į Viduržemio jūros pakrantes ir, kiek galima atsekti, imasi ispaniškų, itališkų ir bizantiškų vardų".49

Nors ir esama nemažų panašumų tarp istorinių asmenybių, pvz. tarp Genujos dožo Prospero Adomo ir Lietuvos Vytauto,59 tačiau, J. Caro nuodugniai ištyrus baltų ir vakarinių slavų istoriją, lieka aišku, kad ten šalia Vytauto nėra buvę kito valdovo, kurio likimą poetas galėjo apdainuoti.

Smulkiai nupasakojęs Vytauto ir Jogailos — dviejų giminingų valdovų — kivirčo istoriją, J. Caro teigia, kad toji istorija negalėjo būti nežinoma dėl dviejų priežasčių: 1) dėl Vytauto skundo Ordinui ir 2) dėl Bohemijos princesės Onos ištekėjimo už anglų Ričardo II.

"Apie tuos kivirčua yra išlikęs skriaudžiamojo valdovo memorandumas Ordine svetimųjų orientacijai.5! jį įteikęs Vytautas, Lietuvos kunigaikštis, Lenkų karaliaus Jogailos ir jo brolio Skirgailos pusbrolis, Henrikui Derby esant Prūsuose, čia su šeima pabėgęs, melsdamas globos ir pagalbos, kuri ir buvo duota 1390 rugpjūčio mėnesį, dalyvaujant anglų riteriams ir šauliams".52

Apie anglų karalienę Oną, Bohemijos princesę, J. Caro pastebi: "Būtų stebuklas, jei jos rūmuose Anglijoj nebūtų buvę kalbėta apie jos tolimąjį pusbrolį. Bet ir be to žinių srovė iš Prūsijos lengvai galėjo pasiekti Angliją, nes santykiai tarp abiejų kraštų buvo kuo širdingiausi".53 Dėl to ir Henrikas negalėjo nežinoti, dėl ko ir su kuo jo šauliai kovos 1390 vasarą. Ir gal tai žinojo ir jo minstreliai, heroldai ir baladininkai". Iš tiesų, Šekspyro žiemos pasakoj, ypač IV ir V veiksme, nekartą minima pasaka ir baladė.

Žinoma, naivu būtų manyti, kad Šekspyras rašydamas prieš akis turėjo tą lietuvišką pušį, kurioj buvo uždarytas Arielis, bet su rimtesniu nusiteikimu turim žiūrėti į tas minimas drobes, kurių ilgai kelionei pasiėmė ištremiamasis Prospero (Vytautas) ir kuriomis garsėjo to meto Lietuva.54 Prisiminęs Vytauto dukters Sofijos nutekėjimą į Maskvą už Dimitro Do-niškio sūnaus Vosyliaus, J. Caro, pakeitęs romantinius vardus lietuviškais (Milaną — Vilnium, Napolį — Maskva), tariasi iš Gonzalo lūpų galįs nugirsti Lietuvos istorijos žodžius:

Argi dėl to Vilnius ištremtas iš Vilniaus,

Kad jo giminė pasiektų Maskvos sostą?55

Vėl grąžinęs "barbariškus" vardus, kuriuos Šekspyras pakeitęs skambesniais itališkais romantiniais sumetimais, jis Audroj sakosi galįs išgirsti Vytauto skundą savo dukrai dėl savo nedalios tremty (cituodamas net Vytauto memorandumą) :58
Mano brolis ir tavo dėdė — Antonio
—    — —  kurį aš kaip tave
Už viską labiau pasauly mylėjau ir jam
Krašto valdymą patikėjau, krašto,
Kurs buvo visų kunigaikštijų karūna.

Palikau valdžią savo broliui
Ir pasidariau svetimas savo kraštui.
Tavo klastingas dėdė,
Vos tik įpratęs, kaip prašymus
Patenkint, kaip atmesti, kaip ką paaugštinti
Ir ką kaip bereikalingą atžalą nukirsti:
Perdirbo tvarinius, kurie man priklausė,
Pakeitė, suprask mane, padarė naujais.
Taip liko jam tarnai, tarnybos raktai,
Kiekvieną širdį jis valstybėj taip nustatė,
Kaip jam patiko; tapdamas vijokliu,
Kurs užgožia mano valdovišką kamieną,
Iščiulpęs manąjį žalumą. — _ _
Ir mano pasitikėjimas, kaip geras tėvas,
Iš jo pagimdė išdavimą. — — —
—    — —Jis, dabar valdovas,
Ne vien tik to, ką mano rentos davė,
Bet irgi viso to, kas buvo mano galioj
— jis tarėsi
Esąs valdovas pats, ir atstovavimu
Ir didenybės išorės laisva valia,
Kartu su teisėmis visoms; taip augo jo garbėtroška.
Kad nematytų skirtumo tarp šitos rolės
Ir to, kam ją jisai vaidino,
Vaizdavosi esąs Milanas neribotas.
Mane gi vargšą vyrą pasaulio valdžiai
Netinkamu jis laiko, ir taikosi
(Taip trokšdamas valdžios) su Napolio karaliumi,
Kad gautų tik tributo ir garbės,
Kad tik karūnai pasilenktų kunigaikštį,
Kunigaikštiją laisvą — Milaną nelaimingą
žemajai tarnybai.

Štai sąlyga.

Tas Napolio karalius, amžiais priešas
Man, išklauso tai, ko mano brolis prašo
Jis turi, net nepaisant lėno nuostatų
Ir nežinau net, kiek tributo, išbraukt mane

Draug su manaisiais iš kunigaikštijos
Ir gražųjį Milaną draug su jo visa garbe
už lėną mano broliui atiduoti.
Ir, susikvietęs išdavikišką kariuomenę,
štai vieną naktį, skirtą šitam žygiui,
Antonio tuoj atveria vartus Milano,
Ir taip vidurnakčio tyloj jo sąmokslo
Tarnai mus išplėšia, mane Ir raudančią tave.

Miranda

Kodėl tą valandą Jie mūsų nenužudė?

Prospero

Gerai paklausei, dukter.
Ir ką kalbėjau, verčia klausti. Nedrįso jie, —
Mylėjo žmonės taip labai mane, —
Krauju tą darbą atžymėti,
Dėl to gražiau apdažė tik suktus tikslus.57
Kad Vytautas nebuvo, kaip Prospero, burtininkas, kurs valdo dvasias ir naudojasi jų pagalba, bet kad toks buvo pavaizduotas Šekspyro dramoj, priežasties, pagal J. Caro, reiktų j ieškoti Enejaus Silvijaus Picco-lomini (vėliau pop. Pijaus II) Lietuvos, jos žmonių, papročių ir paties Vytauto aprašyme, kur remtasi čekų vienuolio Jeronimo Pragiškio žiniomis.58 Vytautą Jeronimas bus gerai pažinęs, nes paties Jogailos buvęs su Vytautu pasiųstas į Žemaičius krikščionybės skleisti. Rašydamas apie žemaičių pagoniškus papročius bei prietarus, Pragiškis ir patį Vytautą vadina egzorcistu (greičiausia kaip Ordino priešą). Tad nenuostabu, jei Prūsų žygio aprašyme taip būtų buvęs piešiamas ir Vytautas.59

Klaidinga, be abejo, būtų pasakos dramoj reikalauti visiško veikėjų, įvykių, smulkmenų atitikimo. Jei jau ir kone visose Šekspyro dramose, kurių šaltinis žinomas, nerastum visiško sutapimo su šaltiniu, tai juo mažiau to gali laukti iš pasakos dramos. J. Caro abejoja, kad Šekspyrui būtų buvę betarpiškai žinomi istoriniai faktai ir kad jis jais būtų galėjęs pasinaudoti, "ypač kai turime pabrėžti nuomonę, kad istorinė medžiaga bus perėjusi per kelių kūrėjų rankas, kol pateko į paties tobuliausiojo rankas. Kas žino, ką pirmasis Henriko Derby minstrelis iš to padarė, ką antrasis? Juk ir Šekspyro Napolio karaliaus dukters Klaribelos nutekėjimas į Tunisiją taip labai primena nesuskaitomus prancūziškus viduramžių romanus".60

Šu Caro nuomone, kad ta istorija bus perėjusi per daugel rankų, sutinka ir Boyle, sakydamas, kad Šekspyras apie fabulą bus patyręs iš minstrelių (dainių), kurie ją pažinę tokioj formoj, kuri jau buvusi patyrusi tolimesnį pakitimo procesą.61 Tad Šekspyras ir Ayreris galėjo istorinius įvykius perimti iš dviejų skirtingų, jau ištobulintų legendų bei padavimų ir tatai panaudoti kaip šaltinį. Viena aišku, kad pati fabula atsirado ne Anglijoj.62

čia reikia pažymėti, kad Caro rašinys Šekspyro tyrinėtojams yra padaręs didesnį įspūdį, nei lietuviškasis elementas Ayrerio dramoj. Mažą to elemento paisymą apgailestauja Wodick: "Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Ayreris vardus dažniausiai perima iš savo šaltinio, aš esu nuomonės, kad kaip tik tie (lietuviški) vardai yra viena iš svarbiausių gairių nustatyti ryšiui tarp Ayrerio dramos ir anglų artistų vaidinimų, kurie veda į Šekspyro Audrą."63

Furness, kritiškai vertindamas J. Caro samprotavimus dėl lietuviškojo elemento Šekspyro Audroj, sutinka su jo nuomone, kad Šekspyras, rašydamas paskutiniąsias pasakų dramas, žvilgsnį kreipė ne tiek į Vakarų, kiek į Rytų Europą, kuri, ypač Lietuvos, tokia turtinga savo istorija.64

Nors Caro labiau įsitikinęs eventualiu epu ar balade apie Henriko Derby žygius į Prūsus ir Lietuvą, ypač 1390 (antrojo žygio 1392 smulkmenos mažiau žinomos), tačiau neneigia jis ir Ayrerio dramos kaip galimo šaltinio, kad ir netiesioginio, Šekspyro dramai. "Lietuviškas paviršius" dengia perdirbtą lietuvišką medžiagą.65
J. Caro taip pat tenka nuopelnas, kad jis romantinėse Šekspyro dramose šalia idėjinio ryšio įžiūrėjo ir bendrą istorinį ryšį.

3
Šekspyro žiemos pasakos šaltiniu, kaip minėta, eina Greene'o Pandosto (1588), pastoralinis pasakojimas, parašytas, Benėt žodžiais tariant, pagal tikrą įvykį Bohemijos ir Lenkijos valdovų rūmuose 14-jo šimtm. pabaigoj.66 Tas įvykis artimai siejasi ir su Lietuvos istorija. Išskyrus Bohemijos vardą, visus kitus vardus Šekspyras pakeitė ir dalį veiksmo nukėlė į pietus — į Siciliją. Fabulos atžvilgiu Šekspyras artimai laikosi Greene'o.

Sicilijos karalius Leontes pasikviečia Bohemijos karalių Polixenes į svečius, bet greit užsidega pavydu, ypač kai jo žmona, karalienė Hermionė, prašo svečią ilgiau pasilikti. Camillo svečią turi nužudyti, bet iš tikrųjų su juo pabėga į Bohemiją. Karalius Her-mionę padeda į kalėjimą ir liepia ten gimusią dukrelę pamesti dykumoj, kuri pasirodo besanti "Bohemijos pajūris". Kai Perdita užauga, kartą ją pamato Po-lixenes sūnus Florizelis, įsimyli ir pabėga į Siciliją. Jauniesiems ten vedus, susitaiko ir karaliai. Mirusios karalienės Hermionės statula atgyja.

Tad idėjinis motyvas, karalių susitaikymas (vad. Montecchi - Capuletti motyvas) bendras abiem Šekspyro dramom. Tai tartum tos pačios temos variacija (tokių vienos temos variacijų ypač gausu Šekspyro sonetuose). Sakoma, kad Šekspyras abi šias dramas sukūręs hercogo Ferdinando ir princesės Elzbietos vestuvių proga.

Iš Greene'o Šekspyras pasiėmė aklą karaliaus Pandosto (Šekspyro Leontes) pavyduliavimą dėl savo nekaltos žmonos Belarijos (Hermionės) ir savo draugo bei svečio Egistaus (Polixenes). Bet esama ir nukrypimų. Svarbiausias jų — Greene'o Edipo motyvas, kai surastosios dukters tėvas, prisiminęs nedorą žygį jos atžvilgiu, nusižudo. Taipgi Šekspyro Hermionė išlieka gyva ir, veiksmui pasibaigus, "pabunda". Aplamai Šekspyras pašalino Greene'o veikalo šiurkštumus, leidžia pasireikšti ne tiek aklam likimui, kiek tiriančiai ir gerai Apvaizdai. Jis daugiau dėmesio kreipia į vidinius pergyvenimus, duoda atskirą sceną apie Leontes sūnelį Mamilijų (gal prisiminęs savo anksti netektąjį sūnelį,67 duoda visai naują Autolykaus tipą (kaip Audroj — Kalibano tipą).

Nors J. Caro nėra priešingas Greene'o veikalo teorijai,68 bet jis taip pat taria, jog Greene ir Šekspyras galėję pasinaudoti dviem panašiom tos pačios legendos versijom.6* Tos nuomonės yra taip pat Kari Fouąuet70 ir Max Koch.71
Iš Simrocko pastabų Caro daro išvadą, kad Angluose ilgai vyrauta nuomonės, jog ne vaidinimas atsiradęs iš pasakos, bet pasaka iš vaidinimo72 Tatai duoda jam pagrindo atsiremti į Vytauto istoriją 1391-92 metų laikotarpyje, kai tuo metu Vytautas su žmona ir seserim Rimgaile viešėjęs Ritterswerderio pily, kur lankęsis ir jaunas mozūrų kunigaikštis Henrikas, Jogailos siųstas sutaikyti Lenkiją su Ordinu. Jis buvęs sūnus mozūrų kunigaikščio Ziemovito III,


Jungtinis choras gieda Lietuvos himną: diriguoja Alice Stephene - Steponavičienė  Nuotr. V. Maželio

kurs su lietuviais gerai sugyvenęs, bet šiaip jau buvęs gana šiurkštokas, ir miręs 1381, prieš pat Onai Bohemietei ištekant į Angliją už Ričardo II. Henriko motina buvusi antroji Ziemovito žmona, kurią jis dėl pavyduliavimo buvo įtaręs ir kalėjime nukankinęs.

Toji istorija gerai primena Greene'o pasakojimą. Jos turinį sudaro aprašymas, kurį Caro ėmė iš karaliaus Kazimiero kronikininko Jono iš čarnkovos ir kurią čia trumpai pakartojame:73

Kai Zemovitui mirė pirmoji žmona Eufanija (1359 vas. 12), ir jis liko našlys, kartą Bohemijos karaliaus Karolio rūmuose jis pamatęs jauną "puikaus veido ir didelio grožio" damą, kurią tuoj pamilęs. Ji buvo kilusi iš Silezijos valdovo Bolko (Boleslovo) šeimos ir buvo ciesoriaus Karolio giminaitė. Ziemovitas negaišdamas ją vedęs ir karštai mylėjęs. Bet netrukus dvariškių tarpe pasklidęs gandas, kad jaunoji kunigaikštienė tos meilės nepaisanti ir draugaujanti su kitais. Niekas nedrįsęs Ziemovitui to pasakyti, tik kažkas apie tai pranešęs jo seseriai ir jos sūnui Pšemis-lavui. Apie tai sužinojo ir Ziemovitas, kartą apsilankęs Silezijoj. Grįžęs namo, tuoj liepė žmoną uždaryti bokšte ir saugoti. Nė viena iš artimųjų damų nieko blogo negalėjo pasakyti apie kunigaikštienę, nors ir kaip buvo grasinamos. O kunigaikštienė buvusi nėščia, ir vyras tik laukęs, kol ji pagimdys. Kai pagimdžiusi sūnų, po kelių savaičių, Ziemovitui įsakius, tarnų buvusi nukankinta. Bet dėl to žiauraus darbo kunigaikštis pajutęs neišsakomą skausmą ir, kol gyvas buvęs, nepaliovęs rodyti savo gailesčio. O tą, kurs buvęs kaltas dėl tos tragedijos, liepta arkliais vilkti ir pakarti. Iš nekaltos motinos kalėjime gimęs vaikelis buvęs užaugintas neturtingos moteriškės netoli Račos. Trečiaisiais jo gyvenimo metais nakčia atjoję du raiteliai ir, nors kaip auklė priešinusis, vaiką pasiėmę ir išjoję. Iš tikrųjų gi jie buvę siųsti kunigaikštienės Margaritos, vienos Ziemovito dukters. Jai rūpėję, kad jos pusbrolis gautų atitinkamą išauklėjimą. Kadangi buvęs labai panašus į tėvą, šis jį ypatingai mylėjęs, davęs gerą išmokslinimą, paskyręs dvasiniam luomui ir užrašęs savo kunigaikštijoj vyskupiją. Kai Gniez-no arkivyskupas tam pasipriešinęs, Ziemovitas sūnui išrūpinęs Plocko vyskupo vietą.

šią istoriją atpasakojęs, Caro įspėja: "Nėra ko abejoti dėl istorinio šio pasakojimo tikrumo, nes jį perduoda vienas iš patikimiausių ano meto kronikininkų."74
Jau pačiame pirmajame savo rašiny apie žiemos pasakos šaltinį žinių apie Ziemovitą Caro buvo užtikęs Lenkų kronikoj,75 kur Ziemovitas jam priminė Leontes, Dobekas Antigoną, Pšemislavas Polixenes, o apie "Bohemijos jūrą" kalbama kaip apie siekiančią Viduržemio jūrą (nauja versija maritiminėms ir romaninėms teorijoms).

Tačiau kronikininkai niekur nepaminį vardu liūdnai žuvusios kunigaikštienės, kuri yra Greene'o Be-larijos ir Šekspyro Hermionės prototipas. Lenkų ge-nealogai ją vadiną Elzbieta ar Eudoksija, nors žmonės tebevadiną slavišku Liudmilos vardu, kurs Silezijoj nesąs vartojamas.

Ziemovito istorija tikriausiai galėjo būti žinoma Anglijoj, kur kaip tik 1381 buvo nutekėjusi Bohemijos princesė Ona už karaliaus Ričardo II ir kur toms vedyboms tarpininkavo Ziemovito sesers sūnus Pšemislavas. Pagaliau ir Prūsų žygio dainiai negalėję neapdainuoti tokio nuotykio.
Parodyti, kaip "liaudies lūpose" istorinis faktas pakinta ir įgauna naujų detalių, Caro duoda ir Narbuto surastą (?) rankraštį iš 16 šimtm, kur pridėta mozūrų kunigaikščių genealogija ir kiek biografinių pastabų. Pačiame tame rašte jau esama tiek klaidų, kad tenka abejoti jo autentiškumu, kaip kelia abejonių ir kiti Narbuto raštai bei teigimai. Pvz. Tešeno kunigaikštienės sūnus Pšemislavas čia pavadintas jos broliu, nežinia iš kur imti Ziemovito ir Liudmilos vedybų metai, kai liaudies pasakojimuose iš viso datos neturi reikšmės. Atrodo, kad tai tik praplėstas karaliaus. Kazimiero kronikininko pasakojimas. Tačiau tas pasakojimo oraplėtimas, jeigu jis tikrai atsirado pačioj liaudy nebe pagrindo, yra būdingas kad ir antraeilėm smulkmenom. Pvz. tam tikrą paralelę galima išvesti tarp kelionės į Šv. Žemę ir orakulo (III v., I sc). Ir Šekspyro Camillo yra buvęs taurininkas (kaip ir Dobek), kurį Leontes pakėlė iš žemo luomo. (I v., I sc). Antigoną suplėšo meška (III v., III sc), kaip Dobeką — arkliai.

Margaretos (Salomėjos), Henriko pusseserės, žygis primena Šekspyro Pauliną, kuri Greene'o pasakojime betgi visai neminima. Tatai J. Caro duoda pretekstą manyti, kad Greene'o veikalas nebuvo vienintelis šaltinis Šekspyrui ir kad galėjęs būti dar kitas kūrinys, kurio pagrinde galėjo būti ta pati istorija, tik su skirtinga variacija. Tą įtarimą jam dar labiau kelia Greene'o ir Šekspyro vyriausių veikėjų rolių sukeitimas. Ar negalėję būti taip, kad "Silezijos karalius" pasidaręs "Sicilijos karaliumi", kaip kad viduramžiais toks vardų sukeitimas buvęs žinomas.76

Furness pastebi,77 kad J. Caro yra nuosaikesnis, dėdamas savo istoriją žiemos pasakos pagrindan, ir, kaip ir Audroj, jo paralelės esančios daugiau bendresnio pobūdžio, nors istoriniai faktai ir jų smulkmenos kelią didelio susidomėjimo. Jis sutinka ir su J. Caro mintimi, kuriuo būdu Ziemovito istorija galėjo patekti į Angliją. Jis pagaliau nepriešingas laikyti Ričardo II laikų istorinius įvykius Pabaltijy Greene'o novelės šaltiniu, ypač kai dėl to meto istorinių pakitimų Rytų Europoj ir Šekspyro žvilgsnis buvo nukrypęs į tų kraštų istoriją, kaip vėliau kad vokiečių Šileris žvilgsnį buvo nukreipęs į Lietuvos ir Lenkijos istoriją (savo kūrybos pabaigoj, kaip ir Šekspyras).

Nors Šekspyras Žiemos pasakos veiksmą daugiausia nukelia į pietus, bet kaikuriomis scenomis jis vėl grįžta į šiaurę ir jomis vėl padvelkia tikras šiaurės pasakos vėjas. Tatai primena ir J. Caro, sakydamas, kad Šekspyras ant savo kūrinio užmeta "borealinę skraistę", kuri dramą padaro tikra pasaka iš šiaurės.78 Jau ir Greene'o novelės karalius liepia kalėjime gimusį vaiką "įsodinti į laivelį, pridengti šakomis, kad apsaugotų nuo šiurkštaus oro ir paleisti į jūrą, kilus audrai".79 Panašiai ir Prospero nupasakoja Mirandai savo ištrėmimą. Bet Šekspyras dar tikriau grįžta į šiaurę, kai žieminėj šiaurės scenoj Anti-gonui leidžia žūti nuo lokio.80

Tokios scenos lyg rodytų, kad veiksmas vyko Rusijoj, juoba, kad ir Sicilijoj karaliaus Leontes žmona Hermionė save vadina "Rusijos ciesoriaus dukterim81 (pagal Greene'o Sicilijos karaliaus Egistaus žmoną, kuri irgi panašiai save kildina), nors pagal Šekspyro ankstesnius sukeitimus taip turėjo save vadinti Poli-xenes žmonai

Kai Šekspyras Žiemos pasakos veiksmą kaitalioja iš šiaurės į pietus, iš pietų į šiaurę, kai Greene'o novelė turi pietietišką pastoralinį pobūdį ir kai pagaliau J. Caro visus tuos veiksmus tepritempia iki mozūrų krašto (su įterpta Vytauto istorija), naujesnieji tyrinėjimai rodo, kad Greene'o ir Šekspyro veikalų siūlų galai veda į pačią Lietuvą.
Tą faktą bene pirmasis iškėlė M. A. Biggs 1917 savo trumpam rašiny apie Žiemos pasakos kilmę.82 čia jis remiasi Greene'o novelės Dorastaus žodžiais, kai šis sako: "Vadinuos Meleagru ir esu iš riteriškos giminės, gimęs ir užaugęs Trapalonijoj".83

J. Caro Trapalonija laikė mozūrų kraštą: "Anglui Trapalonija iš tikrųjų buvo Mozūrija".84 Biggs čia randa kitą paaiškinimą: "Dorastus, norėdamas pereiti per Pandosto žemes su savo mylimąja Fawnia, vadina save "riteriu iš Trapolonijos", t. y. iš Transpolo-nijos arba šalies už Lenkijos, kaip tuo vardu būdavo vadinama Lietuva 16-me šimtmetyje".85
Biggs primena, jog Kožmianas savo rašte pamiršo priminti, kad ir Pandosto nėra koks graikiškas vardas, bet paprastas sudėtinis slaviškas, sudarytas iš "pan" ir "dostoinyj" (turtingas ir galingas ponas). Ne sunku esą suprasti, kaip anglų riterių dainius (mins-trelis) svetimame krašte nugirstą bendrinį pavadinimą pakeitė į tikrinį vardą.86

Tuos kelis naujus argumentus sumini ir Pruvost savo 1938 išleistoj disertacijoj apie Greene'ą ir jo romanus.87 čia jis dar primena, kad Ziemovitas buvo vedęs Liudmilą 1370 ir kad jo sūnus Henrikas, metęs dvasiškio luomą, vedė Lietuvos princesę (t. y. Vytauto seserį Rimgailę). Kitoj vietoj ji vadinama Jogailos ir Vytauto seserimi.88 Pruvost dar primena, kad "vokietis Caro dar 1863 teigė, jog ta byla (Ziemovito - Vytauto) sudaro Pandosto pagrindą. Ją palaikė lenkas Kožmian, o 1917 keliais naujais argumentais papildė Mr. A. Biggs."89

Pagaliau ir vadinamąja "Bohemijos jūra", dėl kurios tiek "špilkų" buvo paleista į Šekspyrą, artėjame į Baltijos jūrą. Nors pagal kroniką Bohemija ir galėjo siekti Viduržemio jūrą, bet kitu galu ji taip pat galėjo atsiremti ir į Baltiją. Jau J. Caro teigė: "Argi nebūtų neįsivaizduojamas pedantiškumas, jeigu Šekspyras būtų siekęs originalumo vietos pakeitimu? Argi nebūtų jis mieliau, į tokį darbą įsileidęs, ėmęs ir sumažinęs galvos laužymą būsimiems pedantams dėl "Bo hemijos jūros".90 Net Simrockas šį geografini suklydimą laikęs nereikšmingu, bet klydęs. Dėl to John Tay-lorą ("Vandeninį poetą") Gothamo aldermanas paklau sęs, kaip didelis tas Bohemijos miestas, ar esą ten mėsos ir kada ten atvykusi paskutinioji laivų vilkstinė (Taylor 1620 aplankė Pragą ir {spūdžius aprašė) .91

Apie tą "Bohemijos jūrą" prirašyta gal daugiau, kaip apie betkurią kitą Šekspyro dramų vietovę. Prieš tai nublanksta Sicilija, kuri galėjo atsirasti iš Silezijos, ir Milanas, atsiradęs gal iš Vilniaus, nes čia tėra žodžio ar vardo perstatinėjimas.

Kai pvz. Lippmannas tepatrauko pečiais dėl to "Bohemijos pajūrio" ("keistas netikslumas") ir tos jūros linkęs jieškoti Sicilijos - Apulijos apylinkėse,92 Fraenkelis pasilieka arčiau Baltijos pajūrio.93 Jis prisimena čekų Otokarą, kuris padėjo Ordinui paimti senųjų Prūsų Tvankstę, ir taip pergalingo karaliaus garbei atsirado "karaliaus kalnas" (Karaliaučius). Dia-niui, kuriam nerūpėjęs istorinis ar geografinis tikslumas, užtekę to, kad Bohemija pasiekė Baltijos jūrą, kuri, bent jo kūriny, virto "Bohemijos jūra".

Baigiant tenka daryti išvadą, kad lietuviškų pėdsakų j ieškojimas Šekspyro Audroj ir žiemos pasakoj per ištisą šimtą metų nebuvo be pagrindo ir pasėkų. Kitaip stipresnioji kritika tuos pėdsakus būtų greit užgožusi, kaip užgožė nevieną kitą teoriją ar hipotezę, kuri tos kritikos neatlaikė.94

PASTABOS
1. Pig. Madan, F. Shakespeare's plays in their historical order. (Craig, W. J. ed. The Complete Works of Shakespeare. London, 1935, p. 1351).
2.    Vienintelis veikalas, kuriame Šekspyras susiduria su Lietuva, yra Hamletas (IV v., IV sc.), kai For-tinbras, garbės viliojamas, žygiuoja į Lietuvos Lenkijos pasienį užimti ten "nedidelį gabalą žemės".
3.    Čia pirmiausia minėtinas Jakob Caro, kuriuo susidomėjo visa eilė Šekspyro tyrinėtojų.

4.    Žr. Bibl. nr. 5.
5.    Žr. Bibl. nr. 7.
6.    žr. Bibl. nr. 19 ir 20.
7.    Žr. Bibl. nr. 6.
8.    Be istorinių studijų J. Caro dėmesį j lietuviškuo-
sius pėdsakus Šekspyro dramose bus greičiausia atkrei-
pęs L. Tieckas Šekspyro tyrinėjimais.
9.    žr. Bibl. nr. 4. Deja, Boyle veikalas dabar jau
tikra retenybė.
10.    Ford, Emanuel. The Most Famous, Delectable and
Pleasant History of Parismus, the Most Renowned Prince
of Bohemia. London, 1677.
11.    Žr. Bibl. nr. 18.
12.    Furness, op. cit., p. 322
13.    Žr. Bibl. nr. 29.
14.    Žr. Bibl. nr. 16.
15.    Žr. Bibl. nr. 3.
16.    Pruvost, op. cit., p. 292-3.
17.    Draper, op. cit., p. 219. Prof. Draperis pirmasis
paskatinio šio rašinio autorių patyrinėti Šekspyro ir Lie-
tuvos ryšius.
18.    Koch., op. cit., p. 305.
19.    Furness, op. cit. nr. 12, p. 316-41, pakartoja visą Ayrerio Sideją, kaip palyginimui reikšmingą kūrinį.
20.    Furness, op. cit. nr. 12, p. 30; taipgi Fouquet, op. cit., p. 102 (išnašoj).

21.    Furness, ibid., p. 30.
22.    Fouquet, op. cit., p. 102.
23.    I v., II sc.

24.    Furness, op. cit., p. 306. Plg. Malone, Edm. Attempt to Ascertain the Order in which the Plays of Shakespeare Were Written (1778); Sylv. Jourdan, A Discovery of the Bermudas, the Isle of Devils (1610) (iš tikrųjų, Bermudų salos buvo rastos anksčiau).
25.    Pastebėta, kad Inchanted Island (R. Greene'o?) parašyta vėliau už šeksp. Audrą.

26.    Wodick, op. cit., p. 69.
27.    Plg. G. Pfeiffer, Shakespeares und Tiecks Maer-chendramen, 1933 (plg. Tieck, Liet. Enc. t. 31).
28.    Alt-Englisches Theater, p. XII.
29.    Tieck, op. cit., p. XXII.
30.    Thoms pirmas sukūrė teoriją, kad Ayrerio Side-ja buvo Šeksp. Audros šaltinis (The New Monthly Magazine, 1841, p. 26), nepaisant, kad Ayrerio drama tebuvo atspausta 1618 (iš to vaduojasi "keliaujančiais autoriais").
31.    K. G. Helbig, Zur Chronologie der Schauspiele des Jak. Ayrer. Hannover, 1847 (V, 441).
32.    Žr. Bibl. nr. 27. Plg. Robertson, op. cit., p. 63-64.
33.    Cohn, op. cit., p. LXVHI. Už Sidejos įtaką šeksp. taipgi J. Heissner, Untersuchungen ueber Shakespeares Sturm, 1872. Friesen, op. cit., p. 522, kaip ir Cohn, jieš-ko "bendro šaltinio".
34.    Wodick, op. cit., p. 75.
35.    Furness, op. cit. nr. 12, p. 341.
36.    K. Elze, Die Aubfassungszeit des Sturmes (Shak.
-    Jahrb. 7, p. 31) spėja, kad Audra galėjo būti parašyta jau 1604.
37.    Tieck, op. cit. I, p. XII.
38.    Tittmann, op. cit., II, p. 151.
39.    Caro, op. cit. nr. 6, p. 159.
40.    Cohn, op. cit., p. LXVm.
41.    Furness, op. cit. nr. 12, p. 341.
42.    Newell, op. cit., p. 236.
43.    McMurtrie, D. C. The Book. London, 1962, p. 224.
44.    Caro, op. cit. nr. 6, p. 159
45.    Wodick, op. cit., p. 76.
46.    ibid., p. 77.
47.    Herz, op. cit., p. 120.
48.    Plg. Wodick, op. cit., p. 77 ir Wagnner, op. cit.
p. XIII.
49.    Fouquet, op. cit., p. 99.
50.    Ibid., p. 84.
51.    Scriptores rerum Prussicarum, II, 712.
52.    Caro, op. cit., nr. 6, p. 151.
53.    ibid., p. 147.
54.    I v., II sc.
55.    V v., I sc.
56.    Pakeisti vardai: Prospero — Vytautas, Antonio
—    Skirgaila, Alonso — Jogaila, Miranda — Sofija (Vytauto duktė, ištekėjusi už Maskvos caro Vosyliaus, Di-mitro Doniškio sūnaus).
57.    Audra, I v., I sc.
58.    Pius II (Aeneas Silvius Piccolomini). Historia: De statu Europae sub Friderico III. De Lituania (cap. XX p. 113-15). Roma, 1509.
59.    Bell, op. cit., kalbėdamas apie įvairių tautų mitologijos ryšį su Šekspyro kūryba, mini ir senųjų liet.kri-vę bei jo tariamą ryšį su Bėdos "Coifi" (I, p. 317). Ten pat kalbama ir apie senovės vaidilą (vaidelotą), ožio ceremonijas (ant ožio nugaros sudedant rankas ir jam išpažįstant nuodėmes) ir apie sudeginimą Karaliaučiuj paskutiniosios prūsų burtininkės Stacijos (Eustacijos) 1570 gegužės 5. (I, p. 112). Aplamai Bell linkęs manyti, kad Šekspyrui daugiau reikšmės turėjo germanų ir baltų (prūsų, lietuvių) šiaurietiška kaip romaninių kraštų pietietiška mitologija. Pvz. jis duoda (iš Scheible, Koster, DC 419) Paracelsaus pasikalbėjimą Innsbrucke su viena dvasia, uždaryta pušyje, kuri panaši į Šekspyro Audros Arie-lį. Kalibanas randamas Jokūbo Grimmo Deutsche Mytho-logie (1835, p. 279).

60.    Caro, op. cit., nr. 6, p. 158.
61.    Boyle, op. cit., p. 8.
62.    Fouquet, op. cit., p. 82.
63.    Wodick, op. cit, p. 75.

64.    Furness, op. cit., p. 348.
65.    Caro, op. cit., nr. 12, p. 159.
66.    Benêt, W. R., Reader's Encyclopedia, New York,
1951, p. 1218.
67.    Plg.K.Fries, Quellenstudien zu Shakespeares Win-
termaerchen (Neue Jahrbuecher fuer das klassische Al-
tertum, etc. 1900, p. 556, kur taipgi pripažįstami J. Ca-
ro "žymūs rezultatai", tyrinėjant Šekspyro šaltinius.
68.    Caro, op. cit., p. 173.
69.    ibid., p. 180.
70.    Fouquet, op. cit., p. 99.
71.    Koch, op. cit., p. 305.
72.    Caro, op. cit., p. 174.
73.    Monumentą Poloniae, II, 92.
74.    Caro, op. cit., p. 164.
75.    Jusserand, op. cit., p. 232, mini J. Caro stu-
dijų šaltinius: Anonymi archi-diaconi Gnezniensis brevior
chronica Cracoviae ir Scriptores rerum Silesiacarum
(1729), ypač skyrius De morte Semorit, Ducis Masoviae,
Dėl Bohemijos ir Viduržemio jūros "nesusipratimo" Jus-
serand kaltina nevietoj padėtą kablelį lotyniškame teks-
te! (p. 232).
76.    Caro, op. cit., p. 176.
77.    Furness, op. cit., nr. 13, p. 323.
78.    Caro, op. cit., p. 177.
79.    Greene, op. cit., p. 254.
80.    žiemos pasaka, in v., HI sc.
81.    ibid., Ill v., H sc. Plg. Draper, op. cit., p. 219;
Furness, op. cit. nr. 13, p. 322.
82.    Zr. Bibl. nr. 3.
83.    Greene, op. cit., p. 304.
84.    Caro, op. cit., p. 176.
85.    Biggs, op. cit., p. 165; Kožmian, op. cit., nr. 19, p. 609. Nors Caro Šekspyro Florizelyje įžiūri Henriką (Ziemovito III sūnų), Hermionėj Jadvygą, Kožmian randa panašumo tarp Florizelio ir Zigmanto Augusto ir tarp Hermionės ir Barboros Radvilaites (t. p.). Čia ir Kožmian teigia, kad Trapolonija reiškia Lietuvą.
86.    K. Meier, Ueber Shakespeares Sturm (Neuere Sprachen, 15, p. 335) ir Prospero vardą kildina iš lotynų kalbos: Pro ir spero (t. y. ką dramaturgas tikisi įkūnyti savo veikėjuje).
87.    Pruvost, op. cit., p. 292-93.
88.    Plg. J. B. Končius, Vytautas the Great, Grand
Duke of Lithuania, Florida, 1964, p. 43, kur sakoma, kad
Henrikas dar nebuvo kunigas, tik diakonas.
89.    Pruvost, op. cit., p. 292.
90.    Caro, op. cit., p. 175.
91.    Furness, op. cit. n. v. 13, p. 140.
92.    Lippmann, op. cit., p. 120. Būta ir tiesiog fan-
tastiškų "Bohemijos jūros" jieškojimų, pvz. R. Kralik
(Shakespeares Boehmenim Wintermaerchen, Shak. Jahrb.
37, p. 233) tos jūros nusikelia jieškoti net keltų bei ga-
lų žemių pakraščiuose, ten gyvenančius boigus gebėda-
mas susieti su bohemiečiais.
93.    Fraenkel, op. cit., p. 354.
94.    J. Caro hipoteze nei anglų nei vokiečių Šekspy-
ro tyrinėtojų iš esmės nėra atmesta.

BIBLIOGRAFIJA
1.    Ayrer, Jakob. Comedia von der schoenen Sidea. (Cohn, Albert. Shakespeare in Germany, London, 1865, p. 1-75).
2.    Bell, William. Shakespeare's Puck and his Folks-lore. 3 vols. London, 1852-64.
3.    Biggs, M. A. "The origin of the Winter's Tale". (Notes and Queries, 1917, XII ser., 3:164-65).
4.    Boyle, R. Shakespeares Wintermaerchen und Sturm. St. Petersburg, 1875.

5.    (Caro), J. "Ueber die eigentliche Quelle des Win-termaerchens von Shakespeare". (Magazin fuer die Litte-ratur des Auslandes, 1863, 64: 392-94).
6.    Caro, Jakob. Die historischen Elemente in Shakespeare's "Sturm" und "Wintermaerchen". (Englische Studien, 1878, 2: 141-85).
7.    Cohn, Albert. Shakespeare in Germany in the 16th and 17th Centuries. London, 1865.
8.    Draper, J. W. "Shakespeare and Muscovy". (Slavonic and East European Review, Dec. 1954 - June 1955,
33: 217-21).
9.    Fouquet, Karl Jakob. Ayrers "Sidea", Shakespeares
"Tempest" und das Maerchen. Marburg, 1929.
10.    Fraenkel, Ludwig. "Der Streit um die Kueste von
Boehmen im "Wintermaerchen". (Shakespeare-Jahrbuch,
1898, 34: 346-57).
11.    Friesen, Hermann von. Shakespeare-Studien, v. 3: Will Shakespeare's Dramen von 1601 bis zum Schluss seiner Laufbahn. Wien, 1876.
12.    Furness, Horace Howard. A New Variorum Edition of Shakespeare, v. 9: The Tempest. Philadelphia, 1892.
13.    Furness, Horace Howard, v. 11: The Winter's Tale. Philadelphia, 1800.
14.    Greene, Robert. Pandosto, or The Triumph of Time, or The Historie of Dorastus and Fawnia. (Grosart, A. B. ed. Life and Works of Robert Greene, v. 4. London, 1881-86).
15.    Herz, E. Englische Schauspieler und englisches Schauspiel zur Zeit Shakespeare's in Deutschland. Hamburg, 1903.
16.    Jordan, John Clark. Robert Greene. New York, 1916 (Kolumbijos univ. disertacija).
17.    Jusserand, Jean Jules. "Winter's Tale". (Jo The School for Ambassadors and other Essays. London 1924. New York, 1927. p. 227-52).
18.    Koch, Max "Boyles Shakespeares Wintermaerchen und Sturm". (Englische Studien, 1879, 9: 305-8).
19.    Kožmian, S. "A Winter's Tale". (Athenaeum, 6 nov. 1875, p. 609).
20.    Kožmian, Stanislaw, šlady historycznych wypad-k6w polskich w "Zimowej powiesci" i "Burzy" Szekspi-ra. Poznan, 1881. (Atspaudas iš Roczniki Towarzystwa Przyjaciöl Nauk Poznanskiego, t. 11).
21.    Lippmann, E. O. von. "Die Kueste von Boehmen". (Shakespeare-Jahrbuch, 1892, 27: 115-23).
22.    Newell, W. W. "Sources of Shakespeare's Tempest". (Journal of American Folk-lore, 1903, 16: 234).
23.    Robertson, John George. Zur Kritik Jakob Ayrers Leipzig, 1892. (Leipcigo univ. dis.).
24.    Shakespeares Dramatische Werke, uebersetzt von August Wilhelm von Schlegel und Ludwig Tieck, herausgegeben von Alois Brandl. Bd. 10: Das Wintermaerchen, Der Sturm. Leipzig, 2. Aufl. (o. J.).
25.    Simrock, Karl. Quellen des Shakespeare in Novellen, Maerchen und Sagen. Bonn, 1872.
26.    Tieck, Ludwig. Deutsches Theater. Berlin, 1817.
27.    Tittmann, Julius. Die Schauspiele der englischen Komoedianten in Deutschland. Leipzig, 1880.
28.    Wagner, Albrecht. Shakespeares Tempest nach der Folio von 1623 mit den Varianten der andern Folios. Heidelberg, 1900.
29.    Wodick, Wilibald. Jakob Ayrers Dramen in ihrem Verhaeltnis zur einheimischen Literatur und zum Schauspiel der englischen Komoedianten. Halle, 1912.
30.    Wolff, Th. Zur Kenntnis der Quellenvon J. Ayrers Schauspielen. Berlin, 1875.