Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. P. KALVAITYTĖS-KARVELIENĖS "GYVENIMO VINGIAIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. M. Vaitkus   

Gyvenimo vingiais ... Kodėl atskiro žmogaus gyvenimas, ypač paties pasipasakotas, visuomet mus domina, nors tas asmuo net būtų neįžy-mus, nors jo pasakojamieji įvykiai bei minimieji žmonės net nebūtų itin svarbūs platesniem sluogsniam? Kodėl daugumas taip mėgstame skaityt romanuose ar apysakose, arba stebėt scenoje net ir labai paprastus žmones, bet tik tikrovinius bei gyvų gyvus ? ... O gi kad žmogus, sąmoningai ar nesąmoningai, jauste jaučias toks vienišas našlaitis, visai pasimetęs begalinėj visatoj, tarp aibių aibių padarų negyvų bei gyvų, ilgte išsiilgęs prisišliet prie į save panašios būtybės, kad juodu viena antram pasitikimai atvertų savo vidų, nuoširdžiai pasipasakotų viens antram, kas jį slogina, ko jis ilgis bei trokšta, kuo gėris, kuo bodis, — ir taip bent tam kartui susilietų į dvigubą vienetą, ir valandai bent kiek pamirštų savo būtybinį našlaitišku-mą ... O antra vertus — ta panašioji artimoji būtybė tokia nežinoma, paslaptinga, tamsiai gelminga, žodžiu sakant — įdomi mįslė, kurią žmogus norėtum įspėti, o ir geistum, kad ir antrasis norėtų bei bandytų tai padaryt ...

Tad ir aš mėgstu atsiminimus. Ir štai gaunu "Gyvenimo vingius", parašytus pažįstamo asmens, tikrai neeilinio taip savo dvasios bei būdo savybėm, taip išsimokslinimu ir gabumais, dr. Paulinos Kalvaitytės -Karvelienės. Ir gyvai prisiminiau iš tolimos praeities pirmuosius mudviejų pažinčių akimirksnius.


Įvyko tai 1908 metų biržely, Endriejave, netoli mano Gargždų, jos brolio kun. Jono Kalvaičio primicijose. Anuomet ji jau buvo suaugus panelė, einanti 22 metus. Vidutinio ūgio blondinė, tiesi, atkragi, apskrita didoka galva su kūgiu vešlių plaukų, šviesiai žydrom akim, drąsiai, atakuojamai žvelgiančiom, tartum sakan-čiom: o aš vis tik padarysiu, ką noriu! Iš viso — grakštus stotas, dailus, malonus veidas, šauni mergaitė.

Buvau jau iš brolio girdėjęs, jog energinga, gabi pasiryžėlė trokštanti mokslo ir jau labai greitai bei lengvai žengusi didesnį žingsnį priekin: pramokusi rusiškai bei lenkiškai, praėjusi, kaip per vandenį, pradžios mokyklos kursą ir dabar besitaisanti stoti į gimnaziją. Susidomėjęs, ją pakalbinau: ką dabar mananti daryti? O ji, kažkaip iššaukiamai, kirste atkirto: eisiu į universitetą! Pažiūrėjau į ją nustebęs ir atlaidžiai nusišypsojau: tokia . . . nebejauna mergytė vaizduojąs įstengsianti pereit visą gimnazijos kursą ir dar baigt universitetą! . . . Kokia naivi! Betgi nebandžiau pilt šalto vandens ant tos karštos galvelės ir atsisveikinau.

Ir ką gi? Ta pasiryžėlė nugalėjo visas kliūtis: išėjo gimnazijos kursą, baigė Peterburge augštuosius medicinos kursus, baigė irgi medicinos mokslus Berlyno universitete, pasidarė rentgenologijos specialistė ir, kaip tokia, sėkmingai darbavos Kaune, rimtai dalyvaudama ir visuomeniniame darbe, o ir plunksna nemaža pasidarbuodama laikraščiuose bei knygelių parašydama ir išleisdama rūpimais visuomenei klausimais.

O štai, atsidūrus Amerikoj ir susilaukus gražaus amželio, dar užsimojo išleist savo įvairaus gyvenimo atsiminimus ir jau vieną tomą išleido (per Čikagos L. Knygų Klubą). O gi aš kaip nesusidomėsiu ta knyga, parašyta mano kartos asmens, mano Vakarų žemaičių sesės, ir pateikiančios gerą pluoštą žinių apie tą man brangų, o tautiečių gerokai pamirštą kampą? Tad ėmiau godžiai skaityt. Ir skaniai suvalgiau ... O juk esu kiek išpaikintas knygų skanėstais, nes esu jų valgęs daug ir tai iš gerų krosnių. Tad kuo ta knyga man taip patiko?

Jau pat pradžioj pareiškiau, jog žmogaus gyvenimas, ypač neeilinio, gyvai atpasakotas, yra įdomus, juoba jei pateikia kiek įžymesnių įvykių ar išgyvenimų. "Gyvenimo vingiuose" visus tuos elementus randame:
Paulina Kalvaitytė - Karvelienė gimė pasiturinčio žemaičio ūkininko šeimoj, joj augo ir brendo iki 22 metų, dirbo įvairių įvairiausių ūkio darbų, gerai pasižino su kaimiečių gyvenimu, jų būdu, papročiais, kalba. Būtų galėjus lengvai ir gerai ištekėt ir pasilikt visam amžiui kaime. Bet ji svajote svajojo apie mokslą. Ir ne be pagrindo: turėjo tam visus vidujus reikmenis — gyvą protą, gerą atmintį, knygų bei žinijos meilę, reikiamą didelį darbštumą ir tikrai žemaitišką užsispyrusį ryžtą — nugalėt visas kliūtis (o jų būta nemažų) ir išeit ne vien vidurinius mokslus, o ir augštuosius. Tą jos nelengvą bei įvairų kelią į mokslą randam atpasakotą šiame pirmajam jos atsiminimų tome: namai - Rietavas - Telšiai - Vilnius - Daugavpilis - Tartu -Petrapilis - Moterų medicinos institutas - Pirmasis pasaulinis karas -Grįžimas į Lietuvą - Kaunas - Vilnius - Raseiniai - Berlynas - Medicinos mokslas ... O visuos tuos vingiuos kiek gyvenimo bei vietų smulkmenų, kiek įžymesnių lietuvių bei svetimtaučių!

šalia tų autores asmeninio gyvenimo bei kitų bėgamųjų smulkmenų, šiame tome randame dar vertingų duomenų — žemaičių folkloro gabalėlių: pramogėlių, dainų, pasakų, liaudies pasakojimų (padavimų, legendų, prietarų, velniavos etc). Duodama žinių iš praeities — apie kunigaikščius Oginskius, apie baudžiavos laikus, apie rusų smurtą baudžiavai pasibaigus ir k. Vadinas, žinių žinelių iki valiai, visas margas maišas.

O kaip tas įdomus margumynas apdorotas kalbos, stiliaus, literatūros meno atžvilgiais?
Kadangi autore visą jaunystę praleido žemaičių kaime, jos kalba išliko sveikai lietuviška su žemaitiškais aideliais kaip razinkais, išvengus užtenkamai laimingai svetimų kalbų įtakos. Tą savo kalbą autore vartoja laisvai bei skaniai. Jos stilius yra natūraliai lietuviškas. Literatūros meno priemonių ji vartoja taupiai bei atsargiai. Iš viso, jos ta atsiminimų knyga daro įspūdį esant nepretensin-ga, kukli, paprasta. Ar yra tai menas šitaip parašyt knygą? Tam tikrame laipsny — taip. Norit įsitikint? — Parašykit taip kokį ilgesnį rašinį. Pamatysit uždavinį esant visai nelengvą. Dr. Kalvaitytė-Kar-velienė turi tokios pasakotojos sugebėjimą, iš dalies įgimtą, .iš dalies iš šeimos bei kaimo aplinkos įsiimtą, o ir inteligentinėm pastangom nudailintą.

Tad gryna sąžine galim paragint autorę, kad ir toliau kurtų tą savo atsiminimų pynę.
Dr. P kalvaitytė-Karvelienė, GYVENIMO VINGIAIS. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Spausdino Draugo spaustuvė 1963 m. 360 psl. 3.50 dol.
Kun. M. Vaitkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai