Iš tolimosios Australijos, per Nidos leidyklą Anglijoje, vėl atskamba laisvajam lietuvių pasaulin sodrus Pulgio Andriušio kūrybos žodis. Tai jo naujoji knyga "Purienos po vandeniu". Trisdešimt penki pasakojimai, sutelpa į 160 puslapių. Daugumas tų pasakojimų atskleidžia studento nuotykius keliaujant po Lietuvą laisvės laikais. Ir kiek tų nuotykių, nuotykėlių! Kai kurie jų svarbesni, gilesni, duoda medžiagos dramatinei novelei, kiti tik būdingi įspūdžiai, humoru nuspalvinti, sodria kalba nuporinti, kiti dar dvelkia anekdotiniu žalumu ir teturį tik fel-jetoninę formą. Bet visi lengvai skaitomi, patrauklūs, intryguoją. Taip ir nesinori knygos iš rankų padėti — vienu prisėdimu seki pasakojimą po pasakojimo.
Keliaujantis studentas lanko Suvalkiją, žemaičius. Dainavos kraštą, Neringą. Stebi gyvenimą ir gamtą. Daugumas nuotykių atsitinka nakvojant pas nepažįstamus žmones, klebonijose, savo draugų ar pažįstamų tėviškėse. Humoro ir pastabumo dovaną P. Andriušis naudoja visu pajėgumu. Bet daugiausia šilumos tenka Aukštaitijai, autoriaus tėviškės apylinkėms. Iš šitos neišsenkamos sietuvos pasemti ir toki lyriniai vaizdai, kaip Purienos po vandeniu, kurio vardu pavadinta ir visa knyga. Čia ryškiu aidu atsiliepia anas poetiškasis "Anoj pusėj ežero" Pulgis Andriušis.
"Vėliau pieva dirbs daug išmoningiau, — kraujažolių straipsnelin pamaišys dobiliukų, pasės varpelių kuokštą, padraikys žirnikų, — o čia gi dabar, žmogau, varsnų varsnomis vien tiktai purienos, gaubtais žiedlapiais samsto pavakario saulę ir, susišildę, vėl ją paleidžia taip, jog virš Darymo viskas tik kibirkščiavo, liepsnojo auksu. Nebent man nesant, kas būtų nuleidęs rojų ir jį čionai tykiai padėjęs!" (154 psl.).
O dar nuostabesnį grožį patiria Velykų atostogų grįžęs studentas, kai ežerų vandenys užlieja pievoje žydinčias purienas:
... "iš paežerėse sustumtų, tirpstančių ledų ir ... skardžių paduotas vanduo čionai dabar siekė iki juostos ir buvo toks vaiskus, jog mano laivas atrodė skrenda oru viršum pievos, dugnu nepaliesdamas purienų, kietai įsikibusių į velėnas ir kimsus, smurtu plačiai pražiodytų, nelaimės valandoje išsiskleidusių nepaprasta skaistybe. Iš paskendusios pievos dugno su oro zirbuliukais kilo svajingas švitėjimas" (155 psl.).
Purienų švitėjimas po vandeniu galėtų turėti ir simbolinės prasmės visai knygai. Po laiko vandenimis spindi nuostabiu grožiu studentiškų dienų nuotykiai, nuotykėliai, prisiminimai, įspūdžiai, sutiktų žmonių paveikslai. Daugumas tų atsitikimų linksmi, nedideli, kartais net paviršutiniški. Tik keliuose tesusitinkama su mirtimi. Bet esama ir gilesnių. Pavyzdžiu paimkime pasakojimą "Paskutiniai motinos žodžiai". Tas lietuvio kaimiečio prisirišimas prie žemės, noras prasigyventi net aukojant sveikatą, tas ramus mirties pasitikimas, įprastiniais ūkinių darbų rūpesčiais:
"Palaistykit batvinius ir grieščius, gerai apravėkit tarpežius, apsidairy-kit ir daržely, duokit vandens jur-gilams ir pivonijoms, o jeigu užsi-paliūtys. tai nuleiskit baleles pakalnėn, kad nesupūdytų šaknų" (86).
Bene pirmą vietą tarp gilesnio turinio novelių turėtume skirti pasakojimui "Iki mirties Lietuvai". Ten Neringos lietuvių vaizdas ir lietuvybės tragedija pagauta su menišku į-žvalgumu ir nuosaikiu artizmu:
"Neringos žvejininkų kaimelyje prie karčiamos sustoja mašinų gurguolė. Iš kopų žolynų supinti garbės vartai, kaspinas su vaišingu užrašu: Sveiki atkeliavę! Tarpuvartėje sustojus geriausiuose išeiginiuose kaimelio augštuomenė su cilinderiais, trumpai pakirptais žilais plaukais, vokiškai rimtais veidais. Atokiau juos supa kopininkai, marių vėjo nugurinti, apvalios moterėlės lietuviškai išsiuvinėtom priejuostėm, dryžuotais sijonais, — tokios margos ir skoningos tautodailės man dar neteko matyti nė viename D. Lietuvos užkampyje!" (30 psl.).
Paskui seka vaizdus veikėjų pasitikimo aprašymas, jaudinančios prakalbos, ašaros akyse: "... Šluostėsi pirmąsias ašaras, senieji žvejininkai grai-žiojo kėdes, nebesulaikydami po krūtine gniaužulio, besiklausant savo tarme tokių grožybių" (31 psl.). Užsienio korespondentas užtikrina lietuvių laimėjimą rinkimuose — matydamas klausytojų jausmus ir nuotaikas. Paskui seka simboliškas kapinaičių vaizdas: "Nuėjom į kapinaites. Šiaip taip nuo griūties su-tvirtintan, kerpėm apželdintan, smulkiom gėlėm apkaišytan smėlin su-besti apsamanoję mediniai paminklėliai su išdrožinėtom saulėm, spinduliuotais ratilais, neatidengtos prasmės ženklais" (31 psl.). O toliau seka kietas ir šaltas finalas: "Rinkimų komisijai suskaičiavus rezultatus, N. kaimelyje už lietuviškus sąrašus buvo atiduota keturi balsai. Manoma, kad juos bus metę vietos vaikų darželio vedėja, pasienio policininkas ir kopų inspekcijos tarnautojas, visi didlietuviai. Kas metė ketvirtąjį, taip ir liko neaišku" (32 psl.).
Pulgis Andriušis moka vaizduoti — su lengvu humoru, su lyriniu įsijautimu ir su grauduliu žodžiuose ir širdyje. Pastebėtina, kad jo tarmės žodynas ir toliau tebėra jo neišsemiamas turtingumo šaltinis, bet turime džiaugtis, kad autorius jau beveik sugeba atsisakyti nuo barbarizmų ir fonetinių tarmybių, o tas daro knygas prieinamas ir mažiau įgudusiam skaitytojui. Ši pastaroji knyga ypač maloni savo lengvumu. Antra vertus, kai kurie pasakojimai nuskamba feljetonu, anekdotu ar epizodu, kokie parašomi tik tam kartui. Kai kurie dykaduonio nuotykiai lyg senstelėję .. .
Pulgis Andriušis, PURIENOS PO VANDENIU, dykaduonio pasakojimai. Išleido Nida, 1963 m., 160 psl., kaina 5 šilingai, arba 1 dol.
Pr. Naujokaitis
|