ANTIKA |
Parašė JUOZAS ALMIS JŪRAGIS |
Per šimtmečių miglas į mūsų amžių spindi Žmogaus pabudusios sielos galinga grožio saulė. Jėga, mintis, kūryba — Dvasios liepsningieji žaibai. Fidijas, Praksitelis Ir skulptorių šimtai, kurių vardus ištrynė laikas, Sustojo ten — užgesusių jau amžių tarpdury. O stebuklinga genijų galia! Tai kaltais jų, lyg magiškuoju tiltu, Dievai Olimpo žemėn nusileido, Ir marmuro kietos uolos klusnumas Gražius padarė juos — kaip žmones nuogus, Paliečiamus ir matomus, Paleido juos keliauti amžinus prabėgančiam laike, Žavėt akis mirtin pranykstančių žmonių kartų. Veneros žavingasis torso — Liemuo lieknos Tesalijos merginos — Moters žydėjimo kilnusis grožis, Nenykstantis, Nelieč.amos piktųjų laiko rankų. Herojai ir kariai Elados, Atletų miklūs, stiprūs, išmankštinti raumenys — Tobulas vyro kūno formos didingumas — Pražydo marmure po skulptorių galingu kaltu, Ir tapo žmonės amžini, nenykstantys prabėgančiam laike, Panašūs į dievus. Taip, genijų paklusę valiai, per ilgus šimtmečius gyvens Dievai ir žmonės Iš to paties akmens. II. Alyvų gojuose sutemus liepsnoja piemenų laužai, Neša vėjas rasa sudrėkusios žemės ir bręstančių sodų Homeras — aklas dainius — [kvepėjimą. Iš savo amžinos tamsos spalvų išaudžia Dievų, didvyrių ir žmonių painaus likimo vingių sakmę. Lesbos atkalnėse kaitros bučiuojami sustoja vynuogynai, Sodriųjų kekių derlumu apsunkę, lyg moterys Pilnėjančio sunkumo metą. Žydrioji Adriatikos banga audringomis glamonėmis nu- Žvilgantį pakrantės smėlį, [glosto Kur skamba Safo dainos apie aistringą meilę, — Nenumalšinamą kaitrą, Nepametamą naštą, Netilsiantį audringumo šėlimą . . . Sokrato išmint's — gilusis filosofijos šaltinis. Asketas filosofas Diogenas Atėnų rinkos minioje, vidurdienio saulei plieskiant, Jieško su žiburiu ŽMOGAUS, Kaip niekada dar nerastos planetos. Buklusis išradėjas Archimedas Ir Sirakūzų apgulties kovų triukšme Paskendęs matematikos problemų labirinte. Gyvenimas jam — tobulasis apskritimas: Gimimas pasitinka mirtį tam pačiame nepertrauktame — Nelieski mano apskritimų! [buities žiede. — Neliesk gyvenimo! Neliesk minties, už'gyvastį svarbes- Kuria liepsnoja mano protas! [nes, Ant mergiškų, silpnų pečių Laikydamos šventyklos prieangių skliautus, (Kaip reikalingos moterys tikyboms!) Nustebusiomis akimis Kariatidės žiūri, Kad žmonės, garbindami giminę dievų, Prakilnų aukurą Nežinomajam Dievui stato ... — Be Dievo to — NEŽINOMO — nerimo neramus Elados genijus, filosofas ir jieškantis žmogus. PABAIGA IR PRADŽIA Kai bus nebetoli gyvenimo saulėleidis miglotas, Ir nuovargis jau bus palaužęs žingsnių sparčių eiklumą, Amžiaus kelionės vėjų išdžiovintomis, žaizdotom lūpom Kuždės pavargusių dienų verkimas, Ir amžinybės žygiui vieškelio Pailsusi širdis drebėdama jieškos ... — Jieškos kelių kaip prasilaužt iš to užburto rato, Kame daiktai ir aukso blizgesys, Užgulę sielą, Kasdien skandina ją daiktų okeane ... Reikės numirt! Reikės numirti sau pačiam, Reikės numirt gyvenimui, Reikės numirt daiktams ir jų šešėliams, Ir prisikelti ten, kur nebebus to animališko gyvenimo, Daiktų ir jų šešėlių, — Kur būsime liepsna, gaivinama Kūrėjo plasdančios Minties ... TUŠTI VEŽIMAI Išdidžiai ošia tuščios varpos, Piktas vėjas laužo sausus akuotus. Tuščios varpos nepasiilgsta bręstančio grūdo svorio, Jos nepažįsta pasiaukojančio nuolankumo Ir giminystės su žeme ir laiku. Pjovėjų dalgiai tyli, Grėbėjos nedainuoja laukuose. Tušti vežimai Bevaisių metų derlių veža. Grasinanti tyla prislegia liūdinčius laukus ražienų. Tik garsiai pliaukši vežėjų išdidžių Vėju pamušti botogai. . . Plinka medžių viršūnės, Dūlėja siela susirietus . . . LAUŽAMS LIEPSNOJANT Šiltoj atogrąžų nakty Laužai liepsnoja uždegti. Atogrąžų nakty Mes esame kiti — Tamsos — liepsnų šviesos žaidimas Nustelbia mūsų žaidimus, Ir darosi širdies plakimas Audringas ir ūmus ... Ne laužas dega — mes liepsnojam jaunystės polėkių gaisru. — Mes tamsią žemę liečiam kojom, Mintis liepsna augštyn vilioja Auksiniais tiltais kibirkščių Pakilti lig žvaigždžių Širdis ištiesia širdžiai ranką Dainos džiaugsmingos gaudime, Šią naktį laimės mums užtenka, Paženklintiems liepsnų žyme. Šiltoj atogrąžų nakty Laužai liepsnoja uždegti Šviesiąsias laužo žarijas Naktis tamsiais delnais užvožia. Vaizduotėj mes dar matom jas, Liepsnos užburti grožio ... Mūs akys neregi tamsos — Plazdena džiaugsmo gijos, Mums sieloje tiek daug šviesos Lyg žvaigždėm žemėn lijo Naktis svaiginančiai graži, Ramybės — marios gilios ... — — |