ANT VAROŠKALNIO Spausdinti
Parašė PR. DOM. GIRDŽIUS   
Iš rinkinio
"Perdžiūvę vėpūtiniai"

—    Ant Varoškalnio, ant Varoškalnio! Ant Varoškalnio Kalėdų senis dalins dovanas. Lenktyn!
—Ant Varoškalnio, ant Varoškalnio! Ant Varoškalnio šiąnakt gims Kristus. Schnell!
—    Važiuoti ir pėsti!
— Vorwaerts! — šūkavo, lyg yisas Heidelbergas būtų susimetęs Kepurgaly.
Per Velnio Daržą nuo paprūsės lėkė lenktinės rogės pasikūsčiodamos, gaktiniu ir sunkiais ilgvogiais daužydamos keturis pratėginius. Išrie-tę sprandus ir prunkšdami, jie nėrė kruvinomis kojomis per patiestą baltą kilimą Kalėdų naujagimiui. Kanopomis jie eidino puikų kilimą, uodegomis kapodami pakraščiais stovinčias nudegusias pušaites, ant tankių žvilgančių karčių nešdami suodinas plikšakes, it mirusio kampo liūdnus palaikus. Nusvilusiais antakiais šeimininkas, visas kirminų išlandytas, tik nusišvilpė, kai pamatė kraujo ir mėšlinų kanopų žymes savo darže.

Kažkoks nematytas paukštis suko didelį ratą apie Varoškalnį. Kai jis išmetė iš uodegos juodą plunksną, pratėginiai žviegdami piestu atsistojo, o įsibėgėjusios rogės trenkė į visam Kepurgaly seniausią ir didžiausią ąžuolą. Padegėlis greitai seilėmis sunitavo sulaužytą rogių gak-tinį, bet arkliai su skambalais ir ilgvogiais jau rūko per Senmartiškes ant Varoškalnio. Persiskė-lusi galvą motina tvirtai įsikabino į sūnų ir jam patylomis šnibždėjo:
—    Nebūsim pirmieji. Pavėluosim.
—    Ar ir Agutė ten vyksta?
—    Kalėdų senis jai palankiausias. Ant Varoškalnio jis turi maišą aukso.
—    Quatsch auksas. Turiu laiku nuvykti į Kristaus užgimimą. Ar girdi, kaip ten šaukia? Reikia jai padaryti . . .
—    Ū, ū! Aš bijau .. . — spiegė nuo Varoškalnio, it perdurtas sargybinis nugirdytame kordone.
—    Mano ausys pavargusios, sūnau, — atsakė motina. — Jei įpjautum per giliai, ar gimtų kūdikis gyvas?
—    Negyvas.
—    Jei gyvas, nebūsi vienturtis Vanaginės paveldėtojas. Kokia gėda .. . Kokia gėda . . .
—    Išvaryti samdinę per Kūčias?
—    Ū, ū! — šaukė Agutė, tik šauksmas, it kirpentės dūžiai į nupjauto rąsto kvepiančią šerdį, buvo beprasmis.
Paskui ją tebesivilko Kalėdų senis, pūkšdamas su gyvačių maišu ant pečių. Žvalgydamasis sausos pinties, jis brido, kelnes pasiraitojęs, per pieno jūrą, vieną gyvatę laikydamas rankoje įleisti jai užantin, kam paliejo pieno milžtur vę, besispardydama po ąžuolu, kai senis Vanagas prisikabino. Agutė buvo besliuogianti į pirmą pasitaikiusį beržą, bet sunkus didelis akmuo jos viduriuose, vos prisilietęs prie tošies, sudejavo ir nutraukė ją žemyn. Buvo bebėganti ant Varoškalnio, kad neprigertų pieno jūroje, tvinstančioj ten nuo ąžuolo iš Kepurgalio, tik ji negalėjo atmerkti akių. Nuo Varoškalnio iš dangaus leidosi baltos papurusios žąsys, kristalėda-mos stingstančiame piene, ir ji bijojo, kad kokia nutūpusi ant galvos pasiperti, neiškirstų jai akių. Ausys jau buvo iškapotos, nosis — nužnyb-ta. Teužuodė aplink tik suskretusių syvų kvapą, sklindantį iš užgesusios pypkės; tegirdėjo tik, kaip paskui ją maulioja Kalėdų senis, skildamas skiltuvais, kaip kliunksi maiše jo gyvatės.

— Kaip aš rasiu Kūčioms spanguolę, jei negaliu rasti kalno, o Kalėdų senis — pinties? — dejavo ji raudodama ir užsimerkusi draskė kupstus, kyšančius iš balto skysčio. Nutvėrusi tar-pupirštin kažkokią uogelę, jau buvo belaikanti Kūčias, kai Kalėdų senis sviedė maišą nuo pečių ant Kūčių stalo, ir staiga atsivėrė jai akys.

Kai ji praregėjo ir norėjo bėgti, negalėjo atsikelti. Visa buvo suledėjusi, o sušalusios kojos — nutrūkusios. Nebuvo daugiau Kalėdų senio, o ištisas kapinynas kresnų berankių su baltomis kepurėmis aplink Kalėdų eglę. Kažkur toli din-dėjo skambalai, o kepurėti berankiai stovėjo Įsitempę ant balto pūkų kilimo ir laukė Kristaus atėjimo. Tik prie opšraus olos šmėkšojo nusisukusios dvi karpuotos Judo Iskarijoto dukters ir plikos drebėjo. Ant vyresniosios galvos tupėjo didelis juodas paukštis. Baltame kapinyne ant iššokusios kerplėšos stovėjo vienišas medžiotojas su šautuvu ir medžiokline tarba. Pamatęs prie olos opšrų, sulysusį nuo Kūčių pasninko, jis nusikabino nuo pečių tarbą, ten kažko kuisėsi, o paskui, staiga nutvėręs šautuvą, ėmė taikyti į vieną berankį, stovintį arčiausiai prie Kalėdų eglės.
Agutė vos atsiminė, kad Vanagas, įsodinęs į roges žmoną, pasakė:
—Negrįšiu, kol nenušausiu Kalėdoms šerno, sene.

—Vanage, nešauk. Ten tavo sūnus Mečislovas su buršo kepure šoka Heidelbergo karnavale. Nešauk.
—    Jam parsivežti pakinkiau keturis geriausius arklius, uždavęs po kaušą gyvatinės, ir pa-rišau keturis skambalus. Antai, jis jau parvyks-ta iš paprūsės. Tik tavęs, vištele, neras Vanaginėje, che, che, che. Aš taikau į šerną svečiui pusryčiams.

—    Kas paruoš pusryčiams šerną, kad išvarei samdinę per Kūčias? Kaip tau negėda, Vanage ...
—    Gėda tik jai.
—    Vanage, per sieną tu pervedi vagis ir žmogžudžius. Pervesk mane, su tavim buvusią.
—    Tu visa suledėjusi, o kojos — nutrūkusios. Jei sulauksi ant sienos, ką aš darysiu su vaiku be pasporto?
—    Duosi savo pavardę ir užrašysi pusę Vanaginės.
—    Nė žodžio daugiau! — subruzdo medžiotojas ir griebė šautuvą.
—    Vanage! — ji suspiegė ir atsistojo pamiršusi, jog jos kojos nutrūkusios.
Medžiotojas dabar šovė, tik jo šautuvas buvo užšalęs. Suledėjęs šautuvo gaidukas čakštelė-jo, kaip skiltuvas be pinties, ir nusirito po vieno baltkepurio kojų. Juodasis paukštis išsigandęs suplasnojo odiniais sparnais, pakilo ir suko augštai apie Varoškalnį, o medžiotojas, palikęs savo tarbą ir šautuvą, greitai puolė prie vyresniosios Judo Iskarijoto dukters su karpa ant peties, kažko meilydamas.

—    Gelbėkit, aš bijau! — vėl suspiegė Agu-tė, pamačiusi prie eglės du žvėris, ir ją visą išpylė karštis kartu su pirmaisiais mėšlungiais.
—    Nepatariu ilgai laukti, bajorai, — tarė Velnio Daržo padegėlis, sunitavęs rogių gaktinį, — Girdite?
—    Selbstverstaendlich. Greičiau ant Varoš-kalnio! Kur rogės?
—    Herr Doktor, padaryk .. .
—    Aš atvykau greituoju traukiniu nuo Reino, kad suteikčiau moderniškiausią medicinos pagalbą.
Apsiputoję arkliai vėl atsistojo piestu, kaip įdiegti su kilpomis ant kaklų Senmartiškėse.
—    Rogės paruoštos. Trauks gerai. Jei sugaiši, nebūsi vienintelis Vanaginės paveldėtojas.
—    Sehr gut, — apsisprendė sūnus.

Juodasis paukštis, apsukęs paskutinį ratą apie Varoškalnį, nulėkė per Senmartiškių alkūnę į Laukesų pelkes. Iš arklių kanopų pažiro kibirkštys, ir ilgiau jie nenustigo; nutraukę kilpas, žviegdami nusivijo paukštį. Į paliktas roges įvirto du vilkai kruvinais snukiais, o kai Velnio Daržo padegėlis spyrė į rogių gaubrę, jie nurūko pirmyn, uostydami arklių pėdsakus.
—    Matei? Vilkai buvo kruvinais snukiais. Jie kažką sudraskė ... Po operacijos aš noriu nusiplauti rankas.
—    Būk ramus, sūnau. Dabar tu būsi kaip buvęs vienturtis Vanaginės paveldėtojas. Tik skubėkime, tik klampokime ant Varoškalnio, kad rastume dar Kalėdų senį su aukso maišu.
—    Tik Švarcvalde vaikšto turtingi seniai, ne čia, gyvatynuose. Čia — tai tik ubagų kraštas. Ten viskas fein.
—    Turime budėti, kad Kalėdų senis nepa-nūstų ten kortomis palošti apsidirbęs . . .
—    Nesunkiai dirba Kalėdų senis.
—    Eee. . . Velka auksą ant Varoškalnio. Vakar jis pervedė per sieną vyruką, pavogusį pusę milijono rublių.
—    Tai kas iš to?
—    Ant drąsos jam davė stiklelį gyvatinės, ir vargšas paliko šią žemę, nieko nenusinešda-mas. O jaunas buvo. Sako, žmones prieš valdžią kurstęs.
—    Kur arkliai? Aš noriu grįžti Heidelber-bergan, motin. Ten žmonės ištikimi kaizeriui. Kalėdos jau seniai praėjo.
—    Ką tu čia šneki? Pakeliui ant Varoškalnio rasime didžiulę Kalėdų eglę. Kūčių dieną ant jos pasiperti nusileidžia iš dangaus baltos žąsys ir deda kristalinėmis žvakutėmis, žėrinčiomis dieną ir naktį. Tik eikime, tik klausykime, kad nepaspruktų Kalėdų senis.

—    Motin, ar negirdi, kaip žviegia arkliai? Lyg raudote raudotų,


Vladas Meškėnas W. Hawkins portretas alieius

—    Pradedu atsikursti. Rodos, Agutė šaukiasi pagalbos.
—    Tai buvo prieš Kalėdas. Kol garsas pasiekia žmogaus ausį, praeina kartais metai. Tas pats ir su matymu. Sakyk, kas ten dyrinėja antai, spindžiuje?
—    Mano galva perskelta. Vos pasukti tegaliu. Turbūt, Agutė j ieško ten spanguolių Kūčių vakarienei.
—    Stirna. Kūčios jau seniai praėjo, motin. Ką pasakytų tėvas prie Kūčių stalo, kad jo arklius atidavėme vilkams? Aš noriu nusiplauti rankas.

—    Tėvas išėjo tau nušauti šerno Kalėdų pusryčiams. Išgirdusi gyvulio raudą, plis jo širdis, ir aš bijau, kad jis niekados namo negrįš. Bet skubėkime, klampokime per Senmartiškes. Prie Varoškalnio tupi opšrus, prie olos trykšta šaltinis. Ten tu nusiplausi rankas, kad nesuterštum aukso, iš maišo semdamas.

Varoškalnio įkainy Kalėdų senis tebebuvo dar neparūkęs. Apsikabinęs Judo Iskarijoto dukterį, jis glostė jos didžiulę karpą ant kairiojo peties ir pastatęs akis žiūrėjo į Varoškalnį. O Kalėdų elgė jau buvo nudraskyta. Velnio Daržo padegėlis daužė ją nuodėguliais iš peties, triuškindamas į miltus jos šakose mirgančias permatomas žvakutes, kad iš jų pasidarytų kirminai bei kirvarpos. Nedrįsdamas prie jos prisiartinti, jis pūtė iš tolo perskeltomis lūpomis ir spjaudė, per dantis čirškindamas seiles, kad balti pūkai nudulkėtų ir virstų suodinu amaru. Parmušė ant pilvo net kelis berankius, nuodėguliu nepataikydamas gerai į Kalėdų eglę. Paskui, nusibraukęs suodiną prakaitą ir pasilindęs po kerplėša, žiūrėjo užrukusiomis akimis, laukdamas išlendant iš po eglės Agutės sielos.

Sielelė nerado savo daiktų, padrikai visur išsibarsčiusių, ir negalėjo greitai išsikraustyti iš kruvinos masės, ištaškytos aplink visą Varoškal-nį. Ji lakstė po Kepurgalį, po Plačiąsias, po Sen-martiškes ir Preikšiškes. Bėgo ir po ąžuolu pasiimti paverstos pieno milžtuvės. Norėjo dar užbėgti Vanaginėn pasiimti užmirštą veidroduką pasižiūrėti, ar" ji dar tokia pat graži, ar dar patiktų Vanagui, tik bijojo eiti per Velnio Daržą, kad nesusisuodintų į nusvilusias pušaites. Norėjo bėgti per Laukesas atsisveikinti su savo motina, tik palaukesy raudote raudojo Vanago pra-tėginiai, prispeisti vilkų rujos.

—    Vanage, pernešk mane per Laukesas, — maldavo sielelė juodąjį paukštį, tupintį ant nuknebusio palvių kupsto ir gailiai girgsintį tarp tyvuliuojančių neužžėlusio ežero akių.

Paukštis nesiklausė jos balso, lyg būtų kalbėjęs rožančių. Jis girdėjo tik, kaip žviegia arkliai, piestu stovėdami ir priekinėmis kanopomis gindamiesi nuo vilkų. Jis mielai būtų padegęs savo plunksnas, susideginęs sau sparnus, kad ugnimi vilkus nubaidytų, bet neturėjo po sparnais sausos pinties, o skiltuvus buvo pametęs, lėkdamas pro Varoškalnį.
—    Vanage, tu turi tokius didelius sparnus. Paimk mane, tokią lengvutę. Aš vėl būsiu tavo samdinė ir niekados daugiau nebepaliesiu pieno, — sakė ji paukščiui.

—    Sielelė buvo lengvesnė už kvapą, bet juodasis paukštis, it helikopteris, savo didelius ir plačius sparnus ištiesė bestijoms.
Gyvuliai šoko nuo kranto ant sparnų, sparnai sutratėjo, ir sunkūs skambalai suskambėjo paskutinį kartą, nusitraukdami pratėginius į ežero dugną. Nuo palvių kupsto paukštis dar ilgai žiūrėjo pasitursinęs į žiopsančią ežero akį, kad galėtų nužnybti snapu skambalus, kai vėl į paviršių išnirs arkliai. Kai į paviršių išniro keturios žalios gyvatės, jis neturėjo maišo.
—    Vanage, atnešiu tau maišą, tik pernešk mane per Laukesas, kad galėčiau paskutinį kartą paglostyti savo motinai galvą. Aš parsisam-džiau Velnio Daržo padegėliui. Pešiosiu kirvarpas ir rinksiu kirminus tau pavaišinti, kai atlėksi į svečius.
—    Motin, skambalai jau seniai nutilo. Ką aš darysiu, tapęs Vanaginės paveldėtoju, jei neturėsiu arklių? Kam risiu skambalus?
—    Ant Varoškalnio Kalėdų senis turi maišą aukso. Tu važinėsi ne ketvertą, o visa dvylika.
—    Mes nenueisime ant Varoškalnio.
—    Ką tu čia šneki, vaike? Aš čia gimusi, čia augusi. Kodėl?
—    Čia gimę, čia augę, trypia visados vienoj vietoj. Mes einame aplink Varoškalnį. Aš turiu kompasą.
—    Jei mes einame aplink, tai visi ėjo aplink. Štai matau Agutės pėdsakus.
—    Nė ji nenuėjo.
—    O Kalėdų senis?
—    Kalėdų senis, pamatęs vilką, įsliuogė į augščiausią medį ir staiga visas sustingo, — po-steringavo kažkas kirtime, nusvilusiu pagaikščiu rodydamas į Judo Iskarijoto dukteris. — Laukiu naujos tarnaitės, kad ji išmasažuotų senį.
—    Žiūrėk, sūnau, ten tupi opšrus. Mes jau Varoškalnio įkainy. Prie opšraus olos trykšta šaltinis. Tu ten nusiplausi rankas.
—    Kur?
—    Ten prie to nuodėgulio, kyšančio iš po kerplėšos.
—    Ten tik medžioklinė tarba ir šautuvas, atremtas į epušę.
—    Medžioklinė tarba ir šautuvas ...
—    Motin, kas tau? Tavo galva pradėjo drebėti . . .
—    Mirsiu be paskutinio patepimo.
—    Nesijaudinkite, bajorai, — pastojo kelią Velnio Daržo padegėlis. — Kalėdų senis, visas sustingęs medyje, tyko šerno Kalėdų pusryčiams.
—    Visas sustingęs?.. Pažiūrėk greitai augš-tyn, sūnau. Aš negaliu pasukti savo galvos, kad visai nesubyrėtų.
—    Mein Vater . . . Oh Gott! Ir jis nenuėjo ant Varoškalnio.
—    Vargšas užsigeidė parūkyti, o neturėjo pinties . ..
—    Ir ant epušies, meilydamas pinties, pasikorė.
—    Ist nicht's recht? — pasakė padegėlis ir palietė motinai galvą.
—    Į tavo rankas atiduodu savo sielą, —ji pasakė.
—    Doktor, ko lauki? Gelbėk nuo mirties savo motiną.
—    Ji seniai jau mirusi. Aš noriu nusiplauti rankas.
—    Negaišk, sūnau. Pavėluosi ant Varoškalnio.