KRISTIJONO DONELAIČIO METŲ UŽDARYMAS ČIKAGOJ Spausdinti
Parašė alg.a   
Specialaus koordinacinio komiteto nebuvimas nesukliudė Čikagos lietuviams savojo literatūros pradininko Kristijono Donelaičio sukaktuvinius (250 metų gimimo) metus tinkamai ir prasmingai paminėti. Jųjų atidarymu reikėtų laikyti Pedagoginio Lituanistikos Instituto pavasarį suruoštą minėjimą, gi uždarymu — spalio mėn. 17-18 dienomis Scenos Darbuotojų Sąjungos pastatytą "Metų" įsce-nizavimą. Primygtinai jieškant, būtų galima surasti ir tuos abu neeilinius įvykius jungiantį siūlą, stipresnį negu tai suponuotų naudojimasis tuo pačiu tekstu. (Iš tikrųjų Pedagoginis Institutas ribojosi pilnu "Žiemos rūpesčių" tekstu, gi darbuotojai davė visų keturių metų laikų atrinktas ištraukas). Juk Algimantas
Dikinis, režisavęs "Metų" spektaklį, talkininkavo ir studentų pastatytų "Žiemos rūpesčių" režisūroje, gi dailininkas Adolfas Valeška abiems spektakliams sukūrė individualias dekoracijas, kurios gal ir buvo stipriausiai jungiantis ryšys.

Scenos darbuotojų "Metai", Kazio Veselkos scenai paruoštame tekste (institutui šį darbą atliko Domas Velička) buvo perduoti prisimenamojo pašnekesio formoje, kartais aktoriams tarpusavyje, o dar dažniau tiesiog į publiką kalbant. Norint Donelaičio žodį palikti kaip galima autentiškesni, šitoksai būdas ir yra tinkamiausias. Gi kad to scenos darbuotojai nuoširdžiai siekė, rodė iki pabrėžimo      išlaikytas    hegzametras,
 
Anatolijus Kairys, laimėjęs Scenos Darbuotojų S-gos paskelbto dramos konkurso pirmą premiją — 500 dol. už komediją "Viščiukų farma"

klausytojo ausyse nuskambėjęs veik muzikos kūrinio ritmu.
Su "Metais" vien pradžios mokyklos ar gimnazijos pirmųjų klasių suole susipažinusiam, negirdėjusiam, sakykim, Henriko Kačinsko ar kito kurio iškilesnio aktoriaus interpretacijų, šis kūrinys veik visada palieka sunk" Į įspūdį. Manau, tik retas iš tokių, mokytojų verstas mintinai mokytis Donelaičio posmus ir jau vien dėl to jiems ypatingo pamėgimo nejautęs, vėliau grįžta šioje didelės apimties poemoje sąmoningai jieškoti grožio ir tikrosios poezijos Taip jam "Metai" ir lieka: tamsiai didingas, veik misteriškas, gruboka kalba parašytas kūrinys. Tokiam skaitytojui Algimanto Dikinio ir jo vertų talkininkų, dailininkų Adolfo Va-leškos ir Bronės Jameikienės (kostiumai) interpretacija buvo maloni staigmena. Prileidžiu tik, kad lėtes-lio galvojimo žiūrovas persiorientavimo procese bent vaidinimo pradžioje prarado didesnę ar mažesnę dalį "Metų" grožio, įtarinėdamas režisorių ir aktorius drastiškai krypstant diametraliai priešingon pusėn. Mat, tiek aktorių - deklamatorių nuotaikomis, tiek dekoracijomis ar kostiumais Dikinio pastatytieji "Metai" buvo gana skaidrūs, spalvingi ir veik elegantiškai lengvi, šitokioje žaidimo atmosferoje užsitušavo, paskendo Kristijono Donelaičio realizmo briaunos, išsilygino socialiniai klasių ar luomų skirtumai. Darnos ir suglostymo paveiktas, žiūrovas vargu betikėjo būrų nusiskundimais ar nudejavimais a la "mes nabagėliai" ir pan. Realizmą bepriminė nebent scenai užtemus deklamuojant "Metų" autorių (Algimantas Dikinis) apšviečiančio prožektoriaus šviesos išryškinta juodame tamsos aksome styrinti nuoga medžio šaka. Ir ji atliko gana didelį vaidmenį, savo simbolika tartum pabrėždama Donelaičio pastangas sultinga kūryba šioje šakelėje įdiegti gyvybes pumpurus.

Vien jau programoje surašytų aktorių pavardes, kaip Leonas Barauskas (Seimas), Vytautas Juodka (Pričkus), Juozas Raudonis (Krizas) ar Kazys Veselka (Lauras) turėjo užtikrinti "Metų" pasisekimą, ypač kada ir "jaunesnieji", Alė Keželienė, Birutė Briedienė (Pirmoji ir Antroji burės), Stasys Bernatavičius (Slunkius) ar Saulius Grėbliūnas daugiausia nebuvo scenos naujokai, o ir savo roles vežė nė kiek pirmiesiems nenusileisdami. Tačiau vien aktorių vardų paminėjimas šį kartą tikrojo spektaklio paveikslo neduotų, nes jo meisteris ir valdytojas vis dėlto buvo režisorius. Visapusiška scenos drausmė, stropus užsibrėžtos linijos išlaikymas, mizanscenų išradingumas ir logiškumas rodė tvirtą A. Dikinio ranką, skonį ir neabejotinai nuoširdų pasiruošimą. Taip kad spektaklio tikroji žvaigždė ir buvo visas kolektyvas: visi aktoriai vienas kitam lygūs, vienas kito verti.

Pagyrimo nusipelnė ir Kazys Veselka, kruopščiu ir apgalvotu gabalų parinkimu tiksliai sudėjęs sceninius brūkšnius ir taškus, sulydęs "Metus" į gana vientisą junginį, iš-sirutuliojantį į prasmingą, logišką atomazgą, nuaidinčią dėstymui tipinga viltinga gaida. Visi aktoriai buvo apdalinti neištęstais, o pakankamais charakteriui atskleisti monologais, kuriuose jie ir žybtelėjo ryškiausiomis spalvomis. Dialoguose gal daugiau išskirtinas Leonas Barauskas, buvęs logiškiausias pauzavime ir reakcijose į aplinkos veiksmus.

Su pastatymo lygiu nesiderino gana gausiai įvestos choristinės deklamacijos. Šiaipjau profesionališkai išbaigtam spektakliui tie chorai davė savotiškai mėgėjišką atspalvį. Nevisai rimtai ar originaliai atrodė ir aktorių pasisėdėjimas ant scenos briaunos, įsisavintas bene iš "Aukso žąsies" pastatymo.

Muzikiniai Balio Pakšto ir Antano Skridulio rėmai daug padėjo ne tik priešveiksminės atmosferos sukūrime, bet ir vaidinimo išlaikyme tinkamoje rimtyje.

Apšvietimu rūpinosi Kazys Oželis ir Kazys Cijūnėlis. Scenos technika — Česlovas Rukuiža. Režisoriaus technikinis padėjėjas — Pranas Bei-noras.
Scenos Darbuotojų bandymą įkelti Kristijoną Donelaitį scenon reikia laikyti pavykusiu. Pagarba ir padėka priklauso visam kolektyvui, davusiam judrų, gyvą ir nuotaikingą spektaklį.
alg.a