Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"ANTROJO KAIMO" ANTRIEJI ŽINGSNIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ata   

"Antrojo kaimo" vaidintojai. Pirmoje eilėje: R. Vėžys, R. Stravinskaitė, V. Demereckis; antroje eilėje: K. Almė nas, R. Stakauskas, B. Virkonas, R. Jurkūnaitė, R. Aulukevičius.

Kabaretinis-satyrinis teatras, tiek nepriklausomoje Lietuvoje ("Vilkolakis"), tiek ir tremtyje ("Klumpė" Vokietijoje), nors ir publikos didžiai mėgiamas, niekada ilgesnį laiką neišsilaikė. Ir tai, gal daugiausia dėl to, kad ne tik jų programos, bet ir atlikėjai paprastai yra suburiami "kabaretiniu" būdu: vienkartiniai, atsitiktiniai, didesnių projekcijų į ateiti nedarant. (Tiesa, "Vilkolakio" galą, sakoma, lėmusios ir politinės priežastys) . Vaidintojų dažniausiai neriša viena mokykla, nejungia viena srovė, gilesnis tikslas ar idėja.

Ilgesnio amžiaus daugelis nenumatė nė čigakiškei "Antrojo kaimo" grupei (taip pasivadinuisiai pamėgdžiojant amerikietiškąjį, Čikagos jaunų vaidintojų sukurtą ir su pasisekimu Brodvėjuje ėjusį šiupinį "Se-cond City"), savo pirmaisiais pastatymais Čikagoje ir gastrolėse itin džiaugsmingai ir viltingai nuteikusiai publiką, bei vertintojus. Todėl antrasis, žymiai tvirtesnis ir ryškesnis antrakaimiečių žingsnis — šių metų rudenį įvykęs pasirodymas su nauja programa — publikos buvo priimtas dar šilčiau, kad ir su nuostaba, tačiau atmiešta dar didesnio pritarimo doze.

Statomų dalykų pobūdžio idėjų ar jiems interpretuoti reikiamo vieneto užuomazga, konkrečiai kalbant ir toli nesiekiant, manyčiau, gimė studentiškų vasaros stovyklų bei suvažiavimų programose. Ne kartą teko matyti "senuosius", sakytum, pagrindinius antrakaimininkus — Kazį Almeną ar Rimą Vėžį — improvizuojant savo pačių parašytus aktualius satyrinius škicus studentų santariečių savybiniuose parengimuose. Pagal reikalą pridedant vieną ar kitą gabalą, įtraukiant vieną ar kitą naują interpretatorių, susidarė pakankamas repertuaras ir kolektyvas. Bereikėjo tik noro ir pasiryžimo išeiti platesnėn viešumon. Gi jaunam ir energingam būreliui tokių dalykų negalėjo trūkti, ypač nuolat susilaukiant nuoširdžių žiūrovų priėmimų duodamo impulso ir kibirkšties.

Nereikia stebėtis, kad, pirmojo pastatymo paskatinti, antrakaimiečiai su antrąja programa atėjo žymiai didesniu pasitikėjimu savimi, lyg ir žinodami, kad tie žingsniai į savotišką įsipilietinimą buvo reikalingi didesnio darbo ir pasiruošimo.

Antrakaimiečiai savo improvicazi-jų neapsunkina dekoracijomis, ar butaforija, pasitenkindami vienur ar kitur būtiniausiais baldais, kaip kėdė, stalas, sofa. Veikėjai nedėvi ištaigingesnių kostiumų, grimo ar perukų, vaizduojamąjį charakterį teparyškin-dami pačiomis tipiškiausiomos jo aprangos dalimis: skrybėle, kepure, apsiaustu, lazda, gitara. Nėra abejonės, kad šitokis neapsikrovimas daiktais "iš nieko" pradedančiam kolektyvui yra patogus biudžetine (ypač gastroline!) prasme, tačiau toksai lengvumas, paprastumas, nepretenzin-gumas turi ir kitų gerųjų pusių: pirmiausia, daugiau įpareigoja patį interpretatorių, o paskui — verčia žiūrovą glaudžiau įsijungti, leidžiant stipriau pasireikšti jo vaizduotei, verčiant jį patį susikurti reikalingą vienokį ar kitokį foną. Toji jo paties kūryba žiūrovą nejučiomis įtaigoja vaidinime dalyvauti artimiau, intymiau.

Ši "naujovė" nėra nauja. Kartais to net primygtinai reikalauja modernios dramos (sakykim: Brechto, Wil-derio ar Becketo) veikalai. Gi antra-kaimiečiams tai gal tėra daugiau ekonominė būtinybė, negu sceninis triukas, tačiau vis dėlto ji yra charakteringas ir teigiamas jų ligšiolinių pastatymų bruožas . . .

Antrojoje programoje scenoje matomą kolektyvą sudaro septyni vaidintojai: Ramunė Jurkūnaitė, Regina Stravrnskaitė, Kazys Almenas, Romas Aninkevičius, Vytautas Deme-reckis, Benius Urbonas ir Rimas Vėžys. (Lyginant jį su pirmuoju, atsirado bent du nauji veidai — R. Jurkūnaitė ir B. Urbonas, tuo tarpu kai keletas "senųjų" iškrito). Vertinti juos individualiai būtų lyg ir savotiškas nusikaltimas kolektyvui. Pasakytina tačiau, kad rolių pasiskirstymas, seniems prityrusiems "vilkams" suteikiant daugiau progos pasireikšti, atrodė teisingai ir logiškai išspręstas. Išskirti vis dėlto norėtųsi moteriškąją mažumą, itin jautriai ir įtikinančiai savo uždavinį vykdžiusią. Neišskiriant nė debiutantės R. Jurkūnaitės, kurios jaukus balsas, nuoširdus įsijautimas, savimi pasitikinčios interpretatorės poza nekartą išpirko teksto seklumas ir banalybes.
Scenos rutina yra daugiau įgyjama, negu išmokstama, todėl jos trūkumą išperkančią amatorišką šilumą, bepretenzišką atsidavimą dar nekartą reikės vertinti itin teigiamai. Dalykai, kaip pasimetimo tekste tinkamas užtušavimas, precizinis pau-zavimas, reakcija į scenos aplinką, kaip vienintelę buitį, yra ilgos scenos darbo rutinos vaisius, ir jų reikalauti iš antrakaimiečių dar nebūtų nei teisinga, nei tikslu.

Gal didžiausiais antrojo pastatymo pliusais reiktų laikyti: sceninę drausmę, tiksliai ir nedelsiant nukertamas paskirų gabalų atomazgas ir griežtesnį bei logiškesnį ritminį pulsą. Čia, manyčiau, yra režisoriaus, patyrusio aktoriaus Leono Barausko, nuopelnas. Norėtųsi, kad jo ranka būtų dar drąsesnė ir tvirtesnė.

Labiausiai pavykusiais tekstine ir interpretacine prasme dalykais laikyčiau kiekvienos dalies pabaigoje duotus vaizdelius: "Susirinkimą" (kuriame didesnė veikėju dalis kalba iš pub" likos, sudarančios nekasdienišką, o tikrą foną), "Elektroninį konservatyvumą" (trys specialistai, veidu į publiką, operuoja didžiulį įsivaizduotą kompiuterį) ir "Margučio radijo programą" (kurioje pašnekesiai taip pat atliekami publikoje išsidėsčiusiais vaidintojais). Interpretaciniu atžvilgiu neblogiau buvo atlikta "Juodosios piliulės" ar "Meilė škotiškoj migloj", tačiau pirmojo jų teksto pagrinde panaudotas gana vulgarus anekdotas, gi antrojo pati vedamoji linija dalykėlius pastatė ant aštriai slidžios pigaus burleskinio teatro vartojamo humoro ribos. Nemanau, kad panašių priemonių turėtų imtis net ir desperatiškai į save dėmesį atkreipti trokštąs vienetas, norįs palaikyti ir "plačiosios masės" ir "viešosios rpi. nijos" simpatijas. Juo labiau, kad "Antrasis kaimas" anaiptol nėra desperatiškoje būklėje ir turi tvirtą žiūrovo užnugarį.

Nesinorėtų, kad "Antras kaimas" išaugtų į didelį, pretenzingą, svetimą ir klampų miestą. O taipgi nesinorėtų, kad jis išsiskirstytų į viensėdžius. Norėtųsi, kad jis sustiprėtų, suspindėtų naujomis sodybomis, susikurtų sveikas tradicijas, įsipareigojimus, prabiltų į mus dar daugelį kartų ryškiais, gyvais ir pastoviais bruožais.
ata
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai