|
|
DR. JUOZO GIRNIAUS FILOSOFINĖ ATEIZMO KRITIKA |
|
|
|
Parašė Dr. Juozas L. Navickas
|
Apsvarstydamas savo laisvę ir atsakomybę, kančias, nelaimes ir troškulį amžinai būti, kiekvienas žmogus neišvengiamai susiduria ir su Dievo klausimu. Gyvenimo prasmes problema suneramina žmogų iki pačių buvimo gelmių ir pareikalauja iš jo apsisprendimo Dievo atžvilgiu. Apsisprendimas yra valios veiksmas, bet kaip tik dėl to jis yra grindžiamas supratimu, žinojimu, sąmoningumu. Tačiau žmogus, rūpindamasis savo paskirties klausimu, negali pilnai pasitikėti paprastu kasdieniniu sąmoningumu, kuris pasižymi savo siaurumu ir nesubrendimu. Yra visai natūralu, kad žmogus savo sąmonę brandintų atskiruose moksluose, filosofijoje ir teologijoje. Tačiau Dievo problema yra klausimas, kurio sprendime dalyvauja tiktai dvi skirtingos pažinimo sritys: teologija ir filosofija. Ribodamiesi fizine tikrove ir atsirėmę į empirinį metodą, atskirieji mokslai Dievo buvimo ir Jo esmės klausimo nekelia ir nesprendžia. Šiuo klausimu mokslininkų de facto pasisakymai yra ne mokslinės, bet teologinės ar filosofinės kilmės, žinoma, neretai atsitinka, kad Dievo problemos filosofinis svarstymas yra sujungiamas su teologiniu žvilgiu, nors ir pripažįstant teologiją ir filosofiją esant skirtingomis disciplinomis.Prie šios krypties galėtume priskirti dabarties filosofus Paul Tillich, Nikolai Berdiajev ir mūsų talentingąjį mąstytoją Antaną Maceiną.
Jau nuo Ksenofono laikų (apie 570 m. pr. Kr.) filosofijai rūpėjo racionaliai pagrįsti Dievo buvimą ir nušviesti Jo esmę natūralaus pažinimo šviesoje. Tačiau labai dažnai filosofiniai Dievo buvimo įrodymai atsidurdavo prieš savotišką paradoksą, būtent, kad žmogus, kuriam šie įrodymai būdavo skirti ir reikalingi, ne-visuomet galėdavo juos priimti ir teigiamai apsispręsti Dievo atžvilgiu, kai tuo tarpu tikinčiajam tie patys įrodymai atrodydavo nereikalingi, kadangi jis visuomet pripažindavo daugiau negu jie galėdavo išreikšti. Kitaip sakant, netikinčiajam Dievo buvimo įrodymas dažnai būdavo tik gudrus žaidimas žodžiais, kai tikinčiajam jis pasakydavo labai mažai. Todėl ir nesistebime, kad šis paradoksas galėjo patraukti dabarties mąstytojų dėmesį, pareikalaudamas persvarstymo ir gilesnes analizes. Ypatingai pasidarbavęs šioje srityje yra prancūzų filosofas G. Marcei, iškėlęs įrodymo vertę ir jo peržengimo būtinybę (Plg. "Du refus à l'invocation", 231 p.).
šios kelios mintys kyla, paėmus į rankas naują filosofinį veikalą — dr. Juozo Girniaus knygą "žmogus be Dievo", parašytą prieš dešimtį metų ir 1957 m. atžymėtą "Aidų" moksline premija. Su džiaugsmu sutikdami taip ilgai rankrašty išbuvusį veikalą, kuris neabejotinai praturtina lietuviškąją filosofiją, pažiūrėkime, kuo ši studija charakteringa ir ką ji atneša originalaus.
Pagrindinis dr. J. Girniaus knygos tikslas yra pateikti filosofinę ateizmo kritiką, kuri išbudintų žmogų iš ateistinio apsisprendimo ir išryškintų tikinčiojo atsakomybę dėl ateizmo iškilimo. Filosofinė ateizmo kritika autoriui yra savo rūšies dialogas, skirtas ne teisti ar kaltinti žmogui be Dievo, bet jam pažinti (13 p.). Todėl ir j ateizmo kritiką čia einama ne per tradicinius Dievo buvimo įrodymus, atremtus į priežastingumo principą, bet per vidinę bedieviško apsisprendimo ir gyvenimo analizę, kurios uždavinys yra išnagrinėti netikinčiojo žmogaus problemų ir rūpesčių prasmę. Kitaip sakant, autorius yra užsimojęs išanalizuoti ateizmą, atsiremdamas į metafizinę žmogaus prasmę ir klausdamas, kiek įvairūs ateizmo pavidalai iš tiesų gali įprasminti žmogiškąją egzistenciją, kiek ateistiniu mąstymu randama prasmė tikrovėje iš tiesų patenkina žmogaus protą ir valią. Mums atrodo, kad dr. J. Girnius šį naują metodą pasirinko dėl vienos pagrindinės priežasties. Aiškiai suprasdamas, kad dažnai liekama ateistu ir tada, kuomet pakankamai gerai pažįstami filosofiniai Dievo buvimo įrodymai, autorius norėjo surasti daug konkretesnį kelią į žmogų be Dievo, kuris veiksmingiau apeliuotų j jo apsisprendimą. Mūsų filosofas yra įsitikinęs, jog nepakanka suprasti loginius Dievo buvimo argumentus, kad būtų ateizmo atsisakyta, nes "jie kalba tik tam, kuris pats atsiskleidžia jų nurodomai Nelygstamai Paslapčiai" (28 p.). Žinoma, tokia samprata, išskirta iš bendrojo konteksto, atsiduria fideizmo doktrinos pavojuje, nes ji gali reikšti, kad Dievas yra ne žinomas, o tik tikimas. Tačiau įsigilinę į autoriaus mintį ir truputį knygą pa-sklaidę, įsitikinsime, kad jis nėra fideizmo šalininkas. Nors dr. J. Girniaus samprata ir implikuoja, kad tikėjimas remiasi principais, kuriems net protas privalo nusilenkti, tačiau protinio pažinimo jis nė nemano nuvertinti. Jis rašo: "Savo protu tikrai galime pažinti esant Dievą, šis pažinimas taip pat tikras, kaip tikras priežastingumo principas, kuriuo remiasi visas žmogiškasis pažinimas" (25 p.). Dr. J. Girniui, kaip ir G. Marceliui ("La preuve n'est efficace d'une générale que là ou à la rigueur on pouvait se passer d'elle"). Dievo pažinimas visada implikuoja tikėjimą, kaip nusilenkimą tam, kas yra augščiau žmogiško proto. Apsisprendimas už Dievą angažuoja visą žmogų, įskaitant ir protavimo pastangas. Atpažindamas savo ribotumą ir priimdamas apreikštąsias tiesas, protas dalyvauja ir pačiame tikėjimo akte. Todėl dr. J. Girnius ir teigia, kad Dievo klausimo sprendimas yra sulydytas su paties žmogaus apsisprendimu. "Dievo atsiskleidimas žmogui vyksta drauge su paties žmogaus apsisprendimu išpažinti Dievą" (28 p.). Kitaip sakant, atskleisti Dievą žmogui yra lygu atskleisti savo paties galutinę prasmę. Apsisprendimas už Dievą suponuoja tai, ką G. Marcelis vadina "recuillement" — jautrumą giliausiom žmogaus egzistencijos dimensijoms. Turbūt, nesuklysime pasakę, kad dr. J. Girniaus pagrindinis "iekis kaip tik ir yra pažadinti dėmesį giliausiom žmogaus egzistencijos problemom, atsigręžiant tiesiog į paties žmogaus be Dievo gyvenimą. Iš čia, manytume, išplaukia mūsų filosofo įsitikinimas, kad ateistinis apsisprendimas veiksmingiausiai gali būti sukrėstas tik žmogaus be Dievo gyvenimo tuštumos ir beprasmybės, kuri Dievo nebuvimo tikrybes neteikia.
Leisdamasis į vidinę ateizmo analizę, "Žmogaus be Dievo" autorius neužsidaro bendrosios metafizikos ir teodicėjos rėmuose, bet įžengia į filosofinės antropologijos (žmogaus filosofijos) discipliną. Mat, vidine ateizmo kritika remiasi ne tiek racionalia įžvalga į būties visumą, kiek įžvalga į patį žmogų. Ateistas gali būti "suneramintas" ne tik metafiziniais ir kitais Dievo buvimo argumentais, bet ypatingai tomis tiesomis, kurias atskleidžia žmogaus filosofija. Štai kodėl dr. J. Girnius savo analizei išeities tašką suranda nemirtingumo ir tyrumo ilgesyje, kurį lengvai atpažįstame kiekvieno žmogaus prigimtyje, nes ši prigimtis "lieka ta pati, nepriklausomai nuo to, kaip žmogus save suvokia" (31 p.). žmogaus metafizinei prasmei iškelti autorius skiria visą pirmąją (A.) savo knygos dalį, klausdamas, kas iš tiesų yra žmogus šiame technikos ir humanizmo amžiuje, Dievo ir nebūties akivaizdoje. Cia labai gyvai iškeliamas žmogaus jieškojimas prasmes ir jo problemiškumas nebūties perspektyvoje. Paneigęs nemirtingumo viltį ir praradęs moralinio tyrumo troškulį, žmogaus klausimas tampa visai beviltiška problema. Parafrazuodami autorių, galime sakyti, kad paneigti amžinybę ir moralinio gėrio troškulį reiškia pripažinti ir priimti gyvenimo beprasmybę. Tačiau ir tada, kai nemirtingumo ir tyrumo ilgesys laikomas tik iliuzija, turime jį pripažinti įaustu žmogaus būtyje kaip savęs į-prasminimo skatintoją. Vienu žodžiu, šis ilgesys yra perdaug akivaizdus, kad galėtume suabejoti jo tikroviškumu ir verte.
Šio veikalo antrąją dalį (B) dr. J. Girnius skiria istoriniams ateizmo pavidalams aptarti. Cia randame gerą, nors ir labai kondensuotą, ateizmo istorijos apžvalgą ir tiksliai aptartus materializmo, pozityvizmo, marksizmo ir humanistinio ateizmo pavidalus. Autorius labai rūpestingai užakcentuoja skirtumą tarp natūralistinio ateizmo, absoliutinančio gamtinę tikrovę, ir humanistinio ateizmo, pabrėžiančio žmogaus savitumą ir vieninteliškumą.
Trečiąją knygos dalį (C.) autorius pavadina "Žmogaus be Dievo minties keliais". Manytume, kad ši antraštė nėra labai iškalbi, nes ji nevisai aiškiai nusako visos dalies turinio charakterį- Cia mūsų filosofui rūpi ne istoriniai žmogaus be Dievo minties keliai ar ateistinio mąstymo istorinis vystymasis, kaip kad galima pamanyti, bet mirties, laisvės ir prasmės problemų ateistinis išsprendimas, šios dalies turinį sudaro minėtų problemų sprendinio analizė, kurios charakterį galėtume nusakyti trimis pagrindiniais klausimais: Kaip save suvokia žmogus be Dievo, kuris supranta mirtyje stovįs prieš absoliučią nebūtį? Kaip save suvokia žmogus be Dievo, kuris tiki žmogaus laisve ir dvasiniu savitumu? Kaip save suvokia žmogus be Dievo, kuris jieško prasmės beprasmybėje? Šioje dalyje dr. J. Girniaus nagrinėjami autoriai, išskyrus Schopenhauerį, yra dabarties mąstytojai ir, išskyrus Hartmanną, egzistencializmo atstovai. Mūsų nuomone, tai yra pati svarbiausioji veikalo dalis, nes čia autorius susiduria su filosofiškiausiai pagrįsta ir išmąstyta ateizmo samprata, kuri žmogaus problemai atsakymo jieško ne daiktinėje tikrovėje, bet pačiame žmoguje. Norėtume taip pat pastebėti, kad kelios įžanginės autoriaus pastabos būtų tikrai palengvinusios šios dalies skaitymą.
Ketvirtoje dalyje (D.), kuri apima virš 150 puslapių, dr. J. Girnius nagrinėja "konkrečius žmogaus be Dievo pavidalus, kurių apstu dabarties literatūroje" (374 p.), nors jo parinkta antraštė — žmogaus be Dievo pavidalai gyvenime — implikuoja visai kitą prasmę, žinoma, autorius nė nemano įrodinėti, kad ateistiniai pavidalai grožinėje literatūroje fotografiškai atvaizduoja tas ateistines formas, kurios pasireiškia konkrečiame gyvenime. Kokia būtų prasmė ieškoti ateistinių pavidalų literatūroje, jei juos galėtume surasti tiesioginiu būdu konkrečiame gyvenime? Ar tai reiškia, kad filosofas gali priartėti prie tikrovės tik per literatūrą? Dr. J. Girniaus supratimu, filosofija ir literatūra stengiasi išreikšti žmogų kaip žmogų, laiko dvasią ir rūpesčius, nes filosofas ir rašytojas yra savo meto sūnūs. Tačiau jis mano, kad filosofija labiau atspindi, koks atitinkamas amžius ilgisi būti, literatūra — koks jis faktiškai yra. Paties autoriaus žodžiais kalbant: "kaip filosofija liudija savo amžiaus idealinę išmintį, taip literatūra — faktinę tikrovę (ne istorinės dokumentacijos, o ta meninės tiesos prasme, kuria ji visą gyvenimo tikrovę išreiškia prasmingesnių tikrumu, negu dokumentinė istorija 379 p.)." Mes kažkaip suabejojame, ar tikrai literatūros uždavinys yra liudyti konkrečią tikrovę ir ją išreikšti prasmingesnių tikrumu, žinoma, ateistiniai pavidalai literatūroje yra filosofui svarbūs ir reikšmingi, bet visai ne dėl to, kad jie atspindėtų konkrečią tikrovę ar ją išreikštų prasmingesnių tikrumu, bet todėl, kad juose galime įžvelgti nepaprastai akivaizdžias esmes ir visuotinumo vertę turinčius principus. Turime pripažinti, kad yra dalykų, kurių akivaizdumas ir prasmingumas nepriklauso nei nuo jų konkretumo, nei gyvenimiškumo. Tam tikros rūšies esmės yra suvokiamos net fiktyviuose ar įsivaizduotuose turiniuose. Pavyzdžiui, net ir susapnuotoje žmogžudystėje galime lengvai suvokti šio akto neigiamą, nemoralinį charakterį. Panašiai yra ir su žmogaus be Dievo pavidalais grožinėje literatūroje, kadangi jie priklauso prasmens sričiai.
Savo veikale dr. J. Girnius naudojasi trimis pagrindiniais šaltiniais: žmogaus filosofija, filosofijos istorija ir grožinė literatūra, kuri atvaizduoja ateizmą meninės tiesos plotmėje. Mums atrodo, kad autoriaus visa kritinė analizė srūvi pirmiausia iš jo į-žvalgos į žmogų kaip žmogų, žmogaus savitumas, įskaitant jo laisvę, amžinybės ilgesį, moralines vertybes, gali būti pažintas visai Dievo buvimo neimplikuojant. Mūsų pažinimo tvarkoje (quod nos) visi žmogaus vie-ninteliškumo bruožai yra patiriami pirma. Tačiau nemirtingumo ir moralinio tyrumo ilgesys savyje ir savimi pačiu (quod se) objektyviai liudija Dievą (objectively hints at God's existence). Nors vidinė ateizmo analizė objektyviai liudija Dievą, tačiau ji tiesiogiai Dievo buvimo neįrodo. Dr. J. Girniaus kritika, nušviesdama bedieviško gyvenimo tuštumą ir beprasmybę, įveda žmogų į radikalesnio mąstymo lauką ir pažadina jame gilesnį rūpestį ir susidomėjimą savimi pačiu. Ji gali sujudinti žmogaus protą ir valią, padedama atpažinti žmogaus egzistencijoje religinę dimensiją, t. y., jo "palinkimą Dievop". Negalime taip pat pamiršti, kad vidine ateizmo kritika suneramina ir tikintįjį, nes yra prasminga kalbėti, kaip tai rodo Bossuet ir Luijpen svarstymai, ir apie teisto pavojų prarasti Dievą.
"Žmogus be Dievo" yra išsamus ir gilus veikalas, parengtas su dideliu kruopštumu ir atsidėjimu. Džiaugiamės ir stiliumi. Jei kituose veikaluose dr. J. Girniaus stilius yra sunkokas ir truputį "kampuotas", tai šioje studijoje jis lakus, sklandus, preciziškas. Net sakiniai su naujadarais skamba taip, lyg jie būtų jau seniai mūsų literatūroje vartojami.
Baigdami norėtume pastebėti, kad šis darbas turėtų išplaukti į platesnius vandenis, nes originalumas ir problemos visuotinumas daro jį verstiną j kitas kalbas.
Apgailime, kad išnašose, kurių yra tikrai apstu, prancūziški veikalai yra be reikalingų ženklų. Spaustuvė atsiprašo už neturėjimą atitinkamų ženklų ir raidžių, bet toks nerūpestingumas veikalą truputį žaloja.
Dailininko A. Kurausko aplankas yra modernus, tačiau jo labai skoningu negalėtume pavadinti.
Juozas Girnius, ŽMOGUS BE DIEVO. Išleido Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. Leidinys Nr. 4-1964 m. Viršelis ir aplankas A. Kurausko. 564 psl., kaina $5.50
Dr. Juozas L. Navickas
|
|
|
|