Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. MACEINOS "NIEKŠYBĖS PASLAPTIS ISTORIJOS TEOLOGIJOS ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Baltinis   
1. Istorija — mūsų rūpestis

Vienas jaunas vokiečių filosofas yra pasakęs, kad istorija šiandien yra pagrindinis mūsų rūpestis. Jei tai tiesa, iškyla klausimas, kodėl taip yra. Kad istorijos problemomis užsiima daugelis, galima įsitikinti įsigilinant į filosofinio pobūdžio leidinius. Nuo jų neatsilieka ir mūsų filosofas prof. dr. A. Maceina. Jo knyga "Didysis Inkvizitorius" liečia blogį istorijos filosofijos šviesoje, o naujoji knyga — "Niekšybės Paslaptis", išleista vokiečių ir lietuvių kalba, jau liečia blogį istorijos teologijos šviesoje.

Istorijos filosofija susitelkia apie šį pasaulį, apie kultūras ir civilizacijas ir šiuo atžvilgiu stengiasi atskleisti dieviškojo išganymo plano vystymąsi. Istorijos teologija, priešingai, išeina iš antgamtinio plano, iš Dievo minties santykio su žmonijos istorija, ji telkiasi apie Dievo karalystę ir išganymo planą ir šiuo atžvilgiu žiūri į pasaulio ir kultūros vyksmą.

A. Maceina šiuo istorijos teologijos žvilgiu žiūri į pasaulio istoriją: "Religija, ne kultūra, duoda raktą į istorijos paslaptis", sako jis (23 p.). "Istorija turi savo pradžią danguje" (19 p.), "ji yra Dievo darbai per žmones" (ten pat). Istorija tat yra Dievažmogiškumo išsiskleidimas istorijoje, vidujinis susijungimas dieviškumo su žmogiškumu.

2. Kristaus ir antikristo santykis

Dievažmogiškumo išsiskleidimas istorijoje prasidėjo Kristaus įsikūnijimu: "Dieviškojo žodžio tapimas kūnu buvo tikrasis žmonijos prieškrikščioniškosios istorijos tikslas (34 p.). Savo konkrečiais reiškiniais istorija, vadinas, yra žmonijos laisvas atsakymas į Kristaus atpirkimo žygį" (37 p.). Tuo būdu Kristus yra pasaulio istorijos centras: į Jį bėga visi amžiai prieš įsikūnijimą, o po įsikūnijimo istorijos tikslas — realizuoti dievažmogiškumą, tobulai įvykdytą Kristaus asmenyje.

Prieš šį dievažmogiškumo realizavimą istorijoje sukyla antikristas: "Antikristas stovi prieš Kristų, kaip istorinė jėga, kuri jį atmeta, prieš Jį be pertraukos kovoja ir jo istorinius darbus nuolatos žaloja" (45 p.). Pasinaudodamas VI. Solovjovo "Antikristo pasakojimu", autorius duoda mums labai reikšmingą antikristo ir jo veiklos pasaulyje charakteristiką.

Pagal VI. Solovjovo legendą, tarp Kristaus ir antikristo yra panašumo kaip tarp dviejų asmenų: "Kristus yra asmeninis savo rūšies gėrybės įsikūnijimas. Antikristas yra panašiai asmeninis savo pilnybe ir atbaigtinu-mu piktybės įsikūnijimas" (49 p.). Iš šios kovos tarp Kristaus ir antikristo ir kyla blogis istorijoje: "Istorija yra ne tik Kristaus darbai per žmones, bet ir velnio darbai per žmones" (47 p.). Maceina su nepaprastu įžvalgumu atskleidžia šiuos antikristo darbus per žmones, duodamas giliai reikšmingą antikristo dvasios, jo veikimo ir jo karalystes apibūdinimą.

Tarp antikristo veikimo būdų A. Maceina ypač iškelia jo klastą, anti-kristinės dvasios pridengimą kilniais vienybės, taikos, mokslo bei gerovės idealais. Antikristas sušaukia visas tautas ir visų trijų didžiųjų krikščioniškųjų konfesijų — katalikybės, pravoslavuos ir protestantizmo — atstovus, pop. Petrą II, staracą Joną ir prof. Paulių, užtikrindamas jiem laisvę ir apsaugą trijų brangiausiųjų krikščionybės dalykų: popiežiaus autoriteto atstatymą su jo teisėmis bei galiomis katalikams, krikščioniškosios archeologijos muziejaus įkūrimą ortodoksams ir pasaulinio Šventraščio instituto įsteigimą protestantams.

Šių dovanų suteikime glūdi antikristo klasta ir Kristaus paneigimas: "Bažnyčios autoritetas yra dieviškos kilmės ir jokio esminio ryšio su žemiškomis galiomis jis neturi" (133 p.). Priimdamas autoritetą iš antikristo, žemiško valdovo, popiežius paneigtų Kristų, nes ne Kristaus vardu tada valdytų Bažnyčią, bet imperatoriaus, todėl pop. Petras II nepriima jo.

Bažnyčia yra Kristus išsiskleidęs istorijoje. Siūlymas įsteigti archeologinį muziejų reiškia Kristų padėti į muziejų, padaryti jį negyva istorine seniena: "Šis jo muziejus turįs būti antkapis mirusiam ir neprisikė-lusiam Kristui" (139 p.). Atremti Kristų ir tikėjimą į Jį ir į Jo stebuklus pasauline istorija, tikėti į jį ir jo stebuklus tik dėl to, kad istorija tai įrodo, atmesti šį tikėjimą tik dėl to, kad istorija apie tai nieko nesako, reiškia paneigti Kristaus dieviškumą ir dieviško reiškimosi būdą pasaulyje ir suvesti visa tai į paprastą "istorinį įvykį", nužudyti Kristų istorijoje.

šventraštis yra Dievo žodis. Kol jis pergyvenamas kaip Dievo žodis, tol į jį tikima, tol jokia biblinė kritika negalima. Įsteigti Šventraščio tyrinėjimo institutą, reiškia nužeminti Jį iki paprasto "istorinio šaltinio", paneigti Jo dievišką kilmę ir patį Kristų. Todėl A. Maceina labai taikliai sako: "Antikristinė dvasia niekad Šventraščio neneigia kalbotyros, tautotyros, istorijos, sociologijos ar literatūros atžvilgiu. Ji laiko šią knygą būdingu kadaise buvusios istorijos paminklu" (43).

Antikristo dovanos tad yra priemonė sutelkti visą žmogaus dėmesį prie šios tikrovės ir nukreipti jo žvilgį nuo antgamtinės: "Antgamtinė tikrovė yra tai, ko antikristas nepakenčia žemės gyvenime" (125 p.). Visa A. Maceinos knyga parodo, kaip antikristas neigia šią antgamtinę tikrovę istorijoje ir žmogaus gyvenime.
3. Antikristas ir dabartiniai laikai

Tai labai gili istorijos samprata. Įjungimas istorijos į metafizinę plotmę duoda raktą ne tik į istorijos vyksmo, bet ir į visus mūsų dienų deginančius klausimus, kurių sprendime yra paklydusi žmonija, atmesdama religinį visos būties pagrindą.
Be šio religinio pagrindo dabarties žmogus daugiau negu bet kada jaučia, kad jo laisvė, brangiausias žmogaus turtas, yra grasoma, kad tikrenybėj ji yra gal tik iliuzija. Jis jaučia ir mato aplink save jėgų, kurių jis negali tvarkyti, ir yra tik žaislas šių jėgų veikime, "medžiaga", iš kurios gaminama tai, ką vėliau moksliškai vadina "istoriniu įvykiu" ir panašiai. Tokios mintys nėra be pagrindo.

Visuomet buvo taip, kad gyvenimo situacija, kurioje esame, yra didele dalimi praeities išdava, praeities, kurią yra kūrę kiti žmonės visiškai be mūsų. "Pastarųjų amžių pažangos mintis perdaug pasuko žmogų į ateitį ir perdaug suniekino praeitį" (136 p), šią praeities reikšmę žmogaus gyvenime A. Maceina ir iškelia, atremdamas ją į Kristaus ir antikristo kovą istorijoje. Savo gyvenimą galime kurti tik išeidami iš šių istorinių sąlygų, todėl yra veltui tikėtis viską pradėti iš pradžios. Pasakymas "praeities našta" turi labai realų pagrindą. Tai yra šimtmečių istorijos našta, milijonų žmonių pasiryžimų, veikimų ir nepasisekimų našta. Negalima šios naštos numesti ir gyventi taip, tarsi prieš mus nieko nebūtų buvę. Esame ne tik savo, bet ir kitų darbo vaisius. Mumyse yra dalis viso to, ką kiti žmonės prieš mus yra mąstę, veikę, garbinę ar keikę. Esame veidrodžiai, kuriuose atsispindi praeities šmėklos, ir šios šmėklos yra realios.

Tik nuo to laiko, kada žmonės yra supratę neišvengiamos ir nepakeičiamos praeities naštos buvimą savo gyvenime, jie gali įžvelgti ir išnaudoti dar likusią savo laisvę. Tik tada gali pradėti kurti savo gyvenimą. Bet galime dar kelti klausimą, kiek dar iš tikro mums yra likę laisvės. Jei istorija yra Kristaus ir antikristo veikimas per žmones, tai praeitis yra našta, kurią norint ar nenorint turime prisiimti. Ar tokiu atveju dabartį galima laikyti neribotų galimybių lauku? Aišku, kad ne. Vadinamoji "aplinkybių galia" dabartyje pasirodo stipresnė už norą aplinkybes nugalėti.

Mintis, kad aplinkybės yra visagalės, ypač yra iškilusi mūsų laikais. Pasaulio politikos įvykiai dabar atrodo tokie, kad atskiras asmuo gali tik rankas nuleisti. Kad yra žmonės, kurie už šių įvykių stovi, padėties nepakeičia. Jų nedaugelis ir galima klausti, kiek jie yra savo padėties viešpačiai. Bet dauguma lieka tik "medžiaga", nuleistų rankų ir rezignuotų žvilgsnių milijonai.

Šioje padėtyje istorijos prasmės klausimai pasidaro labai asmeniškas mūsų reikalas. Yra be galo svarbu žinoti, kokia yra mūsų rolė šiuose įvykiuose, ir ar turime čia iš viso kokią nors rolę. A. Maceina savo "Niekšybės Paslaptimi" atsako mums į šį didįjį mūsų egzistencijos klausimą. Todėl jo veikalas labai aktualus mūsų laikams ir kiekvienam iš mūsų.

Iš jo matyti, kad krikščionišku žvilgsniu istorija yra kova tarp gėrio ir blogio, tarp teisybės ir melo, Bet ši padėtis jokiu būdu mums neleidžia esamoje istorijos situacijoje matyti tik tamsą ir blogį. Tai yra negalima jau vien dėl to, kad blogis krikščionybės sampratoje nėra esminis pasaulio struktūroje. Blogį kuria žmogus, laisvai apsispręsdamas dirbti antikristo pusėje ir prieš Dievo valią. Bet šis žmogaus laisvės vaisius, sugedęs vaisius, nepajėgia sutrukdyti Dievo valios galutinės pergalės. Velnias ir antikristas, kuris stovi bendroje plotmėje su velniu (57 p.), yra ne kas kita, kaip jo paties netikrai panaudotos laisvės vaisius, kuris vykdo savo intrygas žmonių tarpe, nėra jokia substancialinė jėga, kaip tai prileidžia manicheizmas arba senoji persų religija, kuri visą istorinį vyksmą įsivaizduoja kaip dviejų nepriklausomų ir lygiai galingu jėgų — Ormuzdo ir Arimano — kovą.

Nors "Niekšybės Paslaptyje" Kristaus ir antikristo kova gali atrodyti beveik lygi, o žmogus tik įrankis toje kovoje, tačiau Maceina teigia, kad blogis laimi šioje tikrovėje, o gėris antgamtinėje (41 p.), ir kad istorijos drama yra žmogiškosios laisvės drama (42 p.). Tuo yra išlaikyta krikščioniškojo Dievo ir žmogaus samprata ir žmogaus laisvės rolė kovoje su piktu.

Dievas yra vienintelis visos būties pagrindas, nelygstamoji Būtis. Jis leidžia velniui vykdyti savo planus, ir taip pat leidžia žmonėms dalyvauti velnio — antikristo planų realizavime, bet tai nereiškia, kad yra Dievui priešinga jėga, blogio principas, kuris gali griauti būtį, šalia Gėrio principo, kuris yra Dievas, būties Šaltinis ir Pagrindas. Velnias ir antikristas yra tik Dievo beždžione, kuri gali tik pamėgdžioti Dievą, bet negali perkeisti būties ar pasaulio pagal savo paveikslą ir panašumą, nors mums tai ir atrodytų. Visi, kurie domisi blogio problema ir jos skleidimosi pasaulio istorijoje, A. Maceinos veikale atras tokius gilius, aktualius ir visapusiškai išnagrinėtus sprendimus, kurie svarbūs visiems mąstantiems žmonėms, bet ypač mūsų laikams ir mūsų tremties situacijai suprasti ir ją pagal krikščionišką mintį vertinti ir blogį nugalėti gėrio realizavimu dabartinėje istorinėje padėtyje.
A. Baltinis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai