Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JULIJOS ŠVABAITĖS LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Vaičiulaitis   
Skaityti Julijos švabaitės poezijos rinkinį "Vynuogės ir kaktusai" buvo toks patsai jausmas, kaip vėl nusikelti į gimtąjį kaimą, vieškeliu dar kartą praeiti pro jų ūkį ir upelį, kuris tekėjo per jų lauką. Autorė savo knygoje regi "skaidrų upelį Tarp žalių lygumų" (95 p.). Ji skaitytoją veda į savo namų ūksmę ir žmones. Nuoširdūs ir jautrūs jos posmai apie motiną. Susitinkame su kaimynais, su artojais ir piemenėliais. Originaliausia ji tenai, kur kalba apie tėvą. Lietuvių poezijoje ji bene pirmoji taip plačiai apmetė šią temą. Nėra tai koks abstraktus tėvo paveikslas, o josios tėvas, ir ji trokštų dar kartą išvysti jo "Nesišypsantį niekada veidą". Nežiūrint tėvo uždarumo, visame šiame skyriuje jaučiamas išvidinis artimumas, giminystė ir nuoširdumas, tarpais siekiąs beveik giesmių intensyvumą ir piligriminį tremties rūstumą:

Ką tu matei paskutinę
Savo gyvenimo valandą,
Mano vienišas tėve,
Ką girdėjai?

Ar neklusniųjų vaikų
Pirmąjį šauksmą,
Ar kregždutės skridimą,
Balandžio burkavimą?

Ar galėjai ištiesti
Savo stingstančią ranką
Dievo veidan,

Kai ištroškus tamsa
Tylų vasaros vakarą
Užgulė tavo krūtinę?
(85 p.)

Kaip iš eilėraščio matyti, Julijos švabaitės žodis yra paprastas, tiesioginis, lyriškai jautrus ir tiesus ligi žaizdos atvirumo. Tokiu lyriniu jautrumu ir tiesioginumu ji dainuoja ne tik tuos pasaulius ir žmones, kurių liko gimtinėje žemėje, bet ir savo pačios namų židinį, kuriame neatskiriamai susilieka ir senųjų, tėviškės namų bei žmonių dvasia.

Kita originali Julijos Švaibaitės eilėraščių tema yra Australija — svetima žemė, į kurią likimas ją buvo nubloškęs. Čia randame tas pat jos poezijos savybes, kaip ir anksčiau, o šalia to —ir naują gaidą, aštrią ir skaudžią:
Pikta naktis, kaip reta būna,
Dangus įkaitęs nuo audros.
Ir drėgnas virpa žemės kūnas . . .

Tirštuos tamsėjančiuos garuos
Prasmenga muzika baisi —
Juodųjų paukščių klegesys .. .
(163 p.).

Autorė apie Australiją rašo, pagauta ne peizažo ar egzotikos, o iš tragiško pajautimo ir vienišumo. Todėl ir mirties balsai čia dažni, ir juo liūdnesni, kad ten, tolimoje šalyje, po žeme užkasami mūsų tautos sūnūs ir dukterys:
Mano dukrelė
Baltam rūbely
Miega šiukščioj žolėj . . .
(66 p.).

Juliją Švabaitę su ne vienu paskesnių mūsų poetu suriša religinė jos poezija, kurios rinkinyje gausu, čia ji švelni, nuoširdi ar tragiška, o be to — staigiai atvira bei drąsi, kaip esti kai kurių mistikų poezijoje:

Mano meilė Tau, Dieve,
Apkartusioj burnoj,
Suspaustose lūpose,
Neištartam žody.

Piktžodžiavimų virtinėj,
Puolimo valandoj
Aš spioviau į Tavo veidą,
Kad galėčiau Tave pasiekti,
Būti arčiau .. .
(21 p.)

Lyg pasiteisindama, kitoje vietoje autorė sako:
Todėl ir aš kalbėsiu Tau
Savo gyvenimu
Ir kasdienybės trapumu,
Nes leidai mane vienišą ir skaudžią"
Kaip žemės giluma . ..
(38 p.)

Ne be to, kad tarpais ji nebūtų moteriškai žaisminga, nors daugiau jai sava niūkesnė, skaudi nuotaika. O čia ištrauka, kur poetė nuskamba kitoniškai:
Aš būsiu Tavo žemė,
Tavo dangaus debesėlis,
Lengvas
Ir neištikimas.
(37 p.)

žiūrint bendriau, Julijos Švabaitės poezijoje randame nuoširdų išgyvenimą ir lyrinį jautrumą, vaizdingą žodį ir perspektyvą, galinčią eiti ligi graudaus didingumo, pavyzdžiui, eilėraštyje "Kai atsigulsit". Drauge jos poezijai būdingas paprastumas ir in-tymums, susipynęs su tokiomis bendrinėmis temomis, kaip namai, žeme, tremtis, gyvenimo vienatve ar mirtis. Vienišumas ir gėla dvelkia jos lyrikoj sykiu su kažkaip savu, asmenišku jos posmų žodžiu, atėjusiu iš širdies. Visa tai autore įliejo į dvejopą formą — dalis jos eilėraščių yra tradiciniai, o kiti paseka daugiau modernine eilėdara. Kaip ne vienam mūsų moderniuoju keliu einančių poetų, neišskiriant nė labiausiai išgarsėjusių, taip ir jai vietomis reikėtų daugiau šiai technikai būdingos disicp-linos, aiškiai modernaus tempo, tono ir įtampos, o gal ir temų, nesiderinančių į naują išraišką. Tačiau ne-siskverbimas anapus savo jėgų sudaro vieną iš šiltesniųjų jos lyrikos savybių.
A. Vaičiulaitis

Julija švabaitė: VYNUOGĖS IR KAKTUSAI. Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1963. 96 p.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai