BAŽNYČIOS PRIGIMTIES KONSTITUCIJA Spausdinti

Bažnyčios visuotinio Vatikano II susirinkimo trečiojoj sesijoj 1964 lapkričio 21 d. iškilmingai paskelbta konstitucija apie Bažnyčios prigimtį yra pati svarbiausia šio suvažiavimo nutarimų dalis, nes ji atbaigia Vatikano I susirinkimo pradėtą spręsti Bažnyčios sampratos doktriną, šios konstitucijos aštuoni skyriai pateikia visus elementus, kurie sudaro Visuotinę Bažnyčią. Tik žinant pilną Bažnyčios vidinę struktūrą, galima suvokti ir jos misiją pasaulyje.


Bažnyčia savo pirminiame tarpsnyje slypėjo Senajame Testamente figūriniu būdu. išreikšta vaizdais ir simboliais. Tikrovėn ją išvedė atėjęs pasaulio Išganytojas Jėzus Kristus. Dabar Bažnyčios didžioji paslaptis glūdi Kristuje — jo nupelnytoj žmonijai išganymo malonėj, gaunamoj per sakramentus ir sakramentalijas. Kristus yra išganymo malonių šaltinis. Jis yra Bažnyčios galva, o visi tikintieji — Bažnyčios nariai. Visi tikintieji kartu sudaro Dievo tautą, arba bendruomenę. Ją jungia Šventoji Dvasia. Tai pirmojo konstitucijos skyriaus turinys.

Mistiniam Bažnyčios kūnui išreikšti yra kartu ir jos regimasis pavidalas — Kristaus pasirinktoji vadovybė: Petras ir apaštalai. Istoriniame Bažnyčios vyksme Petrą išreiškia vyriausias Bažnyčios ganytojas — popiežius, o apaštalus — vyskupai. Jie visi drauge sudaro Bažnyčios apaštališkąją kolegiją, sprendžiančią Bažnyčios dvasinius reikalus. Naujai šis visuotinis Bažnyčios susirinkimas pabrėžė, kad "dieviškuoju nustatymu vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, yra apaštalų vietininkai" ir visi kartu sudaro apaštališkąją kolegiją; jų klausant klausoma paties Kristaus (II skyr.).

Bažnyčios apaštališkoji kolegija istorijoje realizuojasi per popiežių ir vyskupus (III skyr.). Kunigai ir diakonai, neturėdami pilnutines kunigystes šventimų, dalyvauja tik vyskupo, kaip atbaigto kunigo, šventimų žemesniajame laipsnyje ir tuo būdu sudaro žemesnio (dalyvinio) laipsnio hierarchijos elementą.

Mistiniam Kristaus kūnui priklauso ir pasauliečiai, kurie krikšto sakramento galia yra tapę Bažnyčios nariais. Jie taip pat yra dalyviniai kunigystės nariai ir priklauso prie Dievo tautos, nes gali teikti kai kuriuos sakramentus ir "realizuoti visos Kristaus tautos misijos dalį Bažnyčioje ir pasaulyje" (IV skyr.).

Visus Dievas šaukia tapti šventais, ir visiems turi lygiai rūpėti žmonijos išganymas. Tiek šeimose, tiek pavieniuose tikinčiuosiuose Dievo meilė reiškiasi per tarpusavio meilę, ištikimybę ir pagalbą dieviškai malonei gauti (V skyr.).

šeštasis skyrius aptaria aukšto ir kilnaus pašaukimo vienuolišką gyvenimą — evangeliškų patarimų realizavimą Bažnyčioje. Primenama, kad vykdant evangeliškuosius patarimus žmogaus prigimtis neturi būti iškreipiama, bet puoselėjama.

Septintasis skyrius atskleidžia viBažnyčios apimtį: žemėj, skaistykloj ir danguj. Dvasinių malonių galia mes jungiamės su šventaisiais danguje ir nusivalančiais skaistykloje. Primenama, kad, dvasiniu būdu santykiaujant su šventaisiais, negalima jų gerbimo nei perdėti, nei iškreipti. Gerbdami šventuosius, neturime trauktis nuo Dievo garbinimo, bet priešingai.

Paskutinis konstitucijos skyrius atskleidžia Dievo motinos Marijos kultą. Marija taip pat priklauso mistiniam Bažnyčios kūnui. Ji yra tarpininkė tarp mūsų ir Kristaus, visų mūsų dvasinė motina, gerbtina šventųjų būdu, tik aukštesnio laipsnio pagarba. Dievotumas prie Marijos ne atšaukiamas, o tik normuojamas. Marijos garbinimas neturi užtemdyti Kristaus garbės, bet priešingai — padidinti.
Ji yra Dievo tautos vaikų tikėjimo, vilties ir Dievo meilės globėja, bet ne dengėja. Marijos globojami ir šventųjų pavyzdžiu užsidegę stiprėjame tikėjime ir per Kristų, Bažnyčios galvą, teikiame garbę Dievui Trejybėje vienam.