DĖDĖ ANZELMAS Spausdinti
— Negali būti! — šūktelėjo mama. Jonukas nesuprato kaip, bet iš mamos matėsi, kad tikrai taip galėjo būti. Jonukas nujautė, kad įvyko kažkas svarbaus. Jis nutrenkė meškiuką į kampą ir nudundėjo į salioną.
Tėvas rimtai vilkosi ir kabino paltą.
— Taip, serga. Daktaras Malonius paskambino man į darbą. Kažkas su širdim. Dekompensacija.
— Bet Anzelmas visuomet atrodė toks sveikas, — negalėjo įtikėti mama. — Keliautojas, sportininkas, medžiotojas, kas tik nori. Na, tai dabar!
— Anksti rytą greitoji pagalba nuvežė į ligoninę.Viskas skambėjo taip baisiai ir grėsmingai, ir Jonukas pasislėpė už tėvo palto rankovės.

Pietūs buvo gatavi, ir visi susėdo prie stalo. Jonukas maišė šaukštu sriubą.
— Čia didelis ežeras, — murmėjo jis sau. — O čia plaukia laivas su žmonėmis — ir jis stūmė žirnių prisėdusį šaukštą sriubos paviršiumi. — Bžžž! Bumpt į krantą!
— Nežaisk, valgydamas, — barėsi tėvas. Žiūrėk, išlaistei sriubą! . . .
Jonukas patempė lūpą ir nuleido galvą. Jis žinojo, kad jei taip padarys, daugiau barti nebegaus.
Jis prisiminė vasarą.

Dėdė Anzelmas pamažu irklavo. Spindintys vandens lašai varvėjo nuo irklų ant lygaus ežero paviršiaus. Jonukas vilko rykštę per tamsų vandenį. Tarp ajarų skraidė mėlyni perkūno oželiai. Šiluma virpėjo tarp pušų spyglių.

— Reikėtų užvažiuoti į ligoninę aplankyti,
— tarė tėvas.
— Aš irgi, — pridūrė Jonukas.
— Būtinai reikia. Vienas gyveno, kažin, ar jis iš viso kokių draugų turi be mūsų.
— Brisius jo draugas! — džiaugsmingu balsu šūktelėjo Jonukas.
— Brisius! — šyptelėjo tėvas ir ėmė rimtai aiškinti. — Brisius — šuo, sūneli. Tik žmonės gali būti geri draugai.
Mama nusijuokė:
— Bet ir Jonuko teisybė. Nemačiau geresnių už Anzelmą ir Brisiu. Žiūrėk, nuolat kartu, rudenį medžioja, eina pasivaikščioti. Gal ir gerai viengungiui toks šuo — vis ne vienas.
Brisius didelis ir rudas. Dėdė puft! su šautuvu į ančių būrį, aidas nuskamba per mišką, ir antis pliumpt į vandenį. Brisius nedelsdamas pūkšt į ežerą, ištyška vanduo, ir žiūrėk — jau parplaukia su antimi dantyse.
— Reiktų nuvežti ką nors, — tęsė mama.
— Gal saldainių dėžę.
— Nemanau, —- tarė tėvas, — man rodos, jis ant dietos.
— Ant dietos? Nuvešiu gėlių, reikia nunešti, kaip įprasta, — tarė mama.
Jonukas krūptelėjo. Tur būt dėdė labai serga, jei net saldainių negali valgyti? Jis pakabino šaukštu sriubos:
— Čia ateina didelis milžinas ir niam! niam! visą laivą su žmonėmis ėmė ir prarijo! O čia kitas laivas plaukia per ežerą, — vėl stūmė jis šaukštą per lėkštę.

Dėdės Anzelmo namelis buvo suręstas iš netašytų rąstų ir kvepėjo sakais ir dunksojo Mičigano šiaurėj ant Mėlynojo ežero kranto. Vasarą ir rudenį dėdė ten praleisdavo kiekvieną savaitgalį. Ir Jonukas su tėveliais ten dažnai nuvažiuodavo. Aplink šnerėjo pušys, vingiuoti ir šaknimis išraizgyti takeliai buvo apibirę surūdijusiais spygliais. Jonukas vejasi voveraitę bandydamas apvožti ją nublukusia dėdės skrybėle. Ten Jonukas galėjo bėginėti basas, ir niekas ant jo nesibardavo. Sykį jis išpylė sriubą ant grindų, dėdė paėmė skudurą ir nušluostė, ir niekas nė žodžio. Ten pro langą tryško saulės spinduliai ir matėsi gražios saulėtos dulkės.

O mama visą laiką valo dulkes su siurbliu, ir siurblys raitosi ir riaumoja kaip smakas.
— Žinai, aš manau, mes pavalgę tuoj ir važiuojam į ligoninę, —tarė tėvas. — Na, reikia aplankyti. Gal šiaip reikia kuo padėti. Kažin kaip Brisius? Tur būt namie pasiliko. O gal kaimynai kartais ...

— Manai, Brisiu pas mus paimti? — abejojo mama.
Aha! Žinoma! Kaip gerai! Jonukui net kvapą užėmė tokia staigmena. Gulės Brisius jo lovoj ir kramtys blusas baltais dantimis. Brisius?
— Tik kur jį laikysim? Gal geriau patalpinti kur nors, yra juk tokių namų, kur šunis prižiūri.
Ve, kokia bloga mintis, — galvojo Jonukas. Brisius mėgsta šokinėti, vaikytis kiškius ir vizginti didelę gauruotą uodegą.
— Et, ką ten pas svetimus, — nusprendė tėvas. — Gali ir pas mus. Anzelmas niekad nesutiktų kitaip. Kaulų užteks.
— Valio! Valio! — džiūgavo Jonukas, nenoromis kąsdamas kotlietą. Brisius gulės prie stalo per pietus, spoksos į juos ir duos uodega į grindis. Šitas kotlietas šiandien tai visai neskanus. Brisius tuoj prarytų, nei mama nei tėtė nepastebėtų. Geras Brisius. Kaip aną naktį prie laužo. Raudonos ugnies liepsnos kilo į viršų, sausos šakos traškėjo, tamsus miškas gaudė, o kai dėdė pamaišydavo laužą, spindinčios kibirkštys šoko dangun. Tą vakarą Jonukas nebijojo nei vilkų, nei vaiduoklių, nei plėšikų. Dangus mirgėjo pilnas žvaigždžių. Brisius tupėjo, pastatęs ausis. Ir tėtė, ir mama, ir dėdė Anzelmas, ir Jonukas kepė dešreles susmaigstytas ant nudrožtų šakų. Jonukas davė ir Brisiui atsikąsti.

— Baik kotlietą, Jonuk, — ragino mama, — tuoj važiuosim. Ir nekrapštyk nosies! Taip nemandagu!
Sustoję prie ligoninės jie nupirko didelę raudoną gėlę. Vazonas buvo suvyniotas į sidabrinį popierių, kaip šokoladas, ir gražiai blizgėjo.
— Nupirk ir žurnalų, — pratarė tėtė, — žinai, tegu nenuobuodžiauja. Tu, Jonuk, paimk tuos žurnalus.
Jonukas pasikišo glėbį žurnalų po pažastim.
— Kodėl ne Mickey Mouse? — negalėjo suprasti jis, sekdamas mamą iš paskos. — Juk pats įdomiausias žurnalas.
Jie stabtelėjo prie informacijos langelio.
— Mr. Duoba? — šaltai tarė baltai apsirengusi mergina ir pažvelgė į sąrašą. Atrodė, jai buvo visai nesvarbu, kad dėdė Anzelmas serga. Gal ji jo ir nepažinojo? — Taip, Duoba. Antrame aukšte. Kambarys 218.
Jie liftu pakilo aukštyn. Visi žmonės atrodė rimti ir tylūs. Koridorius kvepėjo keistais vaistais.
Dėdė gulėjo kambary vienas. Kita lova buvo tuščia. Viskas atrodė balta. Baltos paklodės, balti staliukai ir pats dėdė toks išbalęs. Dėdė gulėjo tokioj permatomoj būdoj, kurios atlapai buvo atversti į viršų. Jis sunkiai kvėpavo.

— Na, na, ir jūs, — sumurmėjo jis. — Ačiū, — tarė jis mamai už gėlę. — Bet kam viso to ir reikėjo?
— Na, kaip jautiesi? — pasiteiravo tėtė susirūpinusiu balsu, lyg nematydamas, kad dėdė tikrai serga.
— Žymiai geriau, — ramino jį Anzelmas. — Matai ir iš deguonies palapinės išleido.
Čia visai ne tokia palapinė. Dėdė turėjo žalią palapinę. Kai joje drybsai vasarą, girdi, kaip čirškia žiogai ir varlės kvarkia. Palapinės viduj karšta, ir pro praskleistas dureles akinančiai mėlynuoja dangus.
— Kol tu būsi ligoninėj, Brisius gyvens pas mus, — džiūgavo Jonukas, ir dėdė nusišypsojo.
— Labai ačiū, Jonuk, — tarė jis.
— Teisybė, — skubiai patvirtino tėvas. — Gal dar ką galiu padaryti?
— Ne, nieko daugiau, viskas tvarkoj. I darbą jau paskambino. Žino, kad sergu.

Tėtė ir mama kalbėjo su dėde kitaip negu visada, lyg kalbėdami su mokytoju ar kunigu. Jonukui nepatiko toks dėdė Anzelmas, uždusęs, išbalęs ir be jėgų. Ar tai tikrai tas pats saulėj įdegęs dėdė, kuris juokėsi valydamas šautuvą ant suoliuko prie rąstų namelio paežerėj? Tur būt sirgti labai svarbu. Jis apžiūrinėjo gipsinius gėlių ornamentus besidriekiančius palubėj. Kai gerai įsižiūri, jie atrodo kaip susiraukę veidai.

Pagaliau tėvai atsisveikino. Jie palinkėjo dėdei greit pasveikti, negulėti ligoninėj ilgai ir žadėjo aplankyti ryt. Jie viską sutvarkysią dar šiandien. Ir Brisium nėra ko rūpintis, viskas būsią tvarkoj. Dėdė pasilsėsiąs kiek ir būsiąs stipresnis negu pirmiau.
Išeidami iš kambario, tarpdury jie susitiko juodai apsirengusį kunigą.
— Tur būt . . . Tikiuosi ne paskutinis patepimas?... — nusigando mama.
—Nemanau, — ramino ją tėvas. — Kur tau. Bet žinai, kunigo pareiga pakalbėti su kiekvienu. Sielos reikalai visuomet pirmoj vietoj. Tuo labiau ligoninėj. Ką gali žinoti, kuris pasveiks, o kuris mirs?

Taip, Jonukas tą gerai suprato. Gerus žmones angelas ves į dangų, o blogi virs per amžių pragare katile. Tik jis visuomet galvodavo apie nepažįstamus žmones, o ne apie dėdę Anzelmą.
Brisiu jie rado kieme pas dėdės kaimynus. Šuo atrodė liūdnas ir nesavas. Lyg atsiprašydamas, jis lyžtelėjo Jonukui ranką.

Praėjo dvi dienos.
Brisius buvo rudas arklys, o Jonukas narsus stiprus kaubojus su kauke ir dviem revolveriais. Bam! Bam! jie atjoja šaudydami į nesiimtas ir uždarytas už grotų. Ir Jonukas ranka parvertė švininius kareivėlius, kaladėles ir suraizgė meškiuką virvele. Minia žmonių žiūri į juos stebėdamiesi ir pilni pavydo.

— He is the Lone Ranger! — su pagarba tarė meškiukas.
Brisius pastatė ausis ir nubindzeno prie durų. Jonukas nubėgo paskui jį, bandydamas sučiupti už uodegos. Pro atskleistą užuolaidą jis matė, kaip tėtė sustabdė automobilį ir išlipo.
— Na, kaip Anzelmas? — pilna rūpesčio užklausė mama.
— Nekaip, — murmtelėjo tėvas, kabindamas skrybėlę.
— Nekaip? Kodėl? Juk buvo pagerėjęs? — nesuprato mama.
— Taip, fiziškai jis pagerėjo, — aiškino tėtė. — Kurgi, atsigavo, deguonies nebereikia, kvėpuoja lengvai. Bet, žinai ką, jis apimtas baisios depresijos ir keisto liūdesio. Jaučiasi kažkaip nesvietiškai kaltas. Aplankiau jį šiandien. Beveik nekalba su manim. Guli užmerkęs akis, dūsauja ir tyli.
— Na, bet kodėl? — vis nesuprato mama.
— Nežinau, kodėl. Tik sako, kad viskas baigta. Girdi, jam nesą jokios vilties, jis mirsiąs, jis nevertas gyventi. Kai atnešė vakarienę, jis nė nekrustelėjo. Visą dieną šiandien nevalgė. Vaistus turėjo įleisti, nes kitaip neima. Ir naktį nemiegojo.
Jonukas žiūrėjo į tėtę ir mamą ir nieko nesuprato. Jis dirstelėjo į Brisiu. Jis stovėjo, pastatęs ausis, lyg irgi klausydamas.
— Ot tai tau, — aiktelėjo mama, — kas, kas, bet Anzelmas . . . Nevertas gyventi! O rask geresnį žmogų už jį. Pikto žodžio niekam nepasakys. Kad būtų koks laidokas.
Tėtės akyse slypėjo nesuprantamas liūdesys.
— Sunku suprasti, — tarė jis ir atsisėdo ant sofos. — Bet Anzelmas visuomet buvo toks savotiškas. Visuomet vienas, jokių draugų neturėjo. Jis visuomet kažkodėl jausdavosi kaltas. Artimieji pakviečia jį pas save, jis visuomet klausia, ar aš, girdi, netrukdysiu. Arba, prisimeni, aną vakarą, kai kalbėjom apie šunis. Atsimeni, jis sakė, kad šuo yra ištikimiausias draugas. Jis tavęs niekados nesmerks, tu būsi jam visuomet geras. Žmogus žmogui stato visokių reikalavimų, vertina tave, o šuo tave visuomet mylės ir net žus tave gelbėdamas, nesvarbu, kas ir kodėl tave pultų . . .
— Atsimenu, — linktelėjo galva mama. — Ir man tas savotiškai atrodė. Lyg jo sąžinė būtų graužusi jį. Ir už ką? Tur būt, yra tokių keistuolių. Geriausi žmonės, o kaltina save už nežinia ką. Na, bet gerai, einam prie stalo. Jonuk, skutusių plėšikų būrį, visus sušaudė, o vadas su-nusiplauk rankas, visą laiką Brisiu už uodegos tampei.
Jie susėdo valgyti vakarienės. Brisius pliumptelėjo šalia Jonuko kėdės. Jonukas glostė jį su koja ir karts nuo karto vogčiom numesdavo kąsnelį mėsos iš lėkštės.



J.MIKĖNAS ŠOKIS (1945 - 46)


— Jonuk, tu nevalgydink Brisiaus dabar,
— nepiktai barėsi tėvas. — Gaus ir jis.
— Bet jis gyvena su mumis, — teisinosi Jonukas, — ir turi valgyti su mumis. Brisius Duoba. Dabar mes keturi.
— Ach, tu šelmi, — nusišypsojo tėvas.
— Gerai, gerai, vaikeli, — surado išeitį mama. — Nuo šiandien ir Brisiui duosiu valgyt kartu.
—Tėte, kodėl Brisius negali aplankyti dėdės, — paklausė Jonukas.
— Negalima. Gyvulių į ligoninę neįleidžia,
— aiškino tėtė. — Bet galim mes dovanų nunešti už Brisiu. — Minutę tėtė suabejojo. — Tik iš tiesų, dabar neaišku, ką jam ir benešti, kai niekas jam nebemiela.
—Kodėl nevalgai bulvių, Jonuk, — pabarė mama, — valgyk viską, kas padėta.
Po vakarienės Jonukas paėmė Brisiaus bliūdelį ir pridėjo pilną kaulų ir liekanų.
— Čia, tau, Brisiau!
Tėtė tuo tarpu paskambino daktarui.
— Ach šitaip! — kalbėjo jis į ragelį. — Taip? Žiūrėkit, o man to visai nepaminėjo. Na, ir ką dabar? Psichiatro reikia? Žinoma, darykit viską, ką galit. Aha. Taip, taip. Aišku, reikėtų kunigo, tegul pasisako. Taip, sutinku. Tai ir yra svarbiausias
dalykas.
Žinoma, jis religingas žmogus. Gal kiek savotiškai, gal ir nevisuomet į bažnyčią nueidavo, bet, sakyčiau, giliai religingas žmogus. Ir jeigu neviską pasakė . . . Kur tau! Jis visuomet turėjo savotišką palinkimą save kaltinti. Tokį menkavertybės kompleksą.
Jis pakabino triūbelę, atsiduso ir pakratė galvą.
— Na, kas? — rūpinosi mama.
— Taip, dabar suprantu, — pratarė tėvas dusliu balsu ir, nušlepsėjęs į salioną, uždegė kampinę lempą.
Mama išsekė jį.
Jonukui dingtelėjo, jog jie kalbės ką nors paslaptingo. Minutę viešpatavo tyla. Paskui brikštelėjo degtukas — matyt, tėtė užsidegė cigaretę.
— Matai, Danute, kaip buvo, — aiškino tėvas, — pas jį buvo kunigas, ir jis priėjo išpažinties. Tą patį vakarą, kai jį pirmą kartą aplankėm. Atsimeni, sutikome kunigą tarpdury. Buvo vargšas nepasiruošęs. Jis pats vėliau daktarui prisipažino. Pasakė kunigui visas nuodėmes, bet kažkokios ėmė ir nedrįso pasakyti. Gavo išrišimą, priėmė komuniją, ir tik vėliau suprato, kad oadarė labai blogai. "Mirtinai nusidėjau", tarė jis daktarui, "ir išganymo man nėra. Mirsiu, ir niekas man nebegali pagelbėti. Aš žuvęs".
Minutę visi tylėjo.
Tik Brisius krimto kaulus nekreipdamas dėmesio į žmonių kalbas. Jonukas sėdėjo ant grindų klausydamas, ką tėvai kalba ir stebėjo Brisiu.
—- Bet kodėl jis negali prieiti vėl prie išpažinties? — nuogąstavo mama. — Juk mirtina nuodėmė, kurios Dievas neatleis.
— Aišku, kad gali, — pritarė tėvas. — Daktarai irgi tos pačios nuomonės. Buvo pakvietę konsultantą psichiatrą. Aišku, reikia, kai žmogus nebegali nė žodžio pratarti, nevalgo ir nemiega. Prirašė vaistų, bet sako, čia ne tiek medicinos, kiek dvasios reikalai. Ryt iš pat ryto pakvies kunigą.
— Bet iš kur jis ir ištraukė tokių nuodėmių, kad bijo ir kunigui pasakyti? Anzelmas? — negalėjo tikėti mama. — Netikiu.
— Aš manau, kad tikriausiai kokia smulkmena. Nors, pagaliau, ką gali žinoti? Ar visi mes nepadarom ko nors blogo?
Tėtė užsidegė naują cigaretę ir tęsė.
— Žinai, kunigas turi rūpintis kiekvienu sergančiuoju. Ateina, pasikalba, paguodžia, sutvirtina jį tikėjime. Paklausia, ar nenorėtų prieiti išpažinties? O ar manai, kad Anzelmas galėtų pasakyti "Ne". O gal būt jam ir buvo gėda pasakyti ką nors, kas jį labai slėgė.
Radijas tyliai griežė šokių muziką, lyg nieko nebūtų atsitikę.
— Ram tam tam. Ram tam tam! — niūniavo vaikas, paišydamas juodus ūsus ant kažkokio žmogaus veido laikrašty. Tą meliodiją išgirdusi mama visuomet sakydavo cit! Šį kartą tačiau ji nepratarė nė žodžio. Jonukas žmogui padarė žvairas akis ir pripaišė du ragiukus ant kaktos.
— Na, ir kas paskui? — tęsė tėvelis, — šventvagiška išpažintis. Nauja nuodėmė. Jautė, kad gal jau amžinas prakeikimas . . .
— Baisu pagalvoti! — sielvartavo mama ir užsidegė cigaretę. Ji rūkydavo labai retai, tik kai būdavo daug svečių ir triukšmo.
Jonukas sugriebė laikraštį, nuplampsėjo į salioną ir atsisėdo tėvui ant kelių.
— Tėte, išlankstyk man kepurę iš laikraščio. Tėtė lėtai paėmė laikraštį ir, netardamas nė
žodžio, ėmė lankstyti.
— Ar dėdę Anzelmą velniai paims į pragarą? — paklausė jis.
— Et, vaikeli, ką tu niekus šneki, — ramino mama.
— Jis nemirs, jis gyvas ir vasarą vėl važiuosim pas jį prie ežero. Mes tik taip sau su tėtuku kalbam.
Nepatenkintas vaikas atsisuko į tėvą.
— Dievulis geras, sūneli, — patvirtino tėvas. — Jis viską mato ir žino, kas geras, o kas ne. O dėdė Anzelmas — geras žmogus.
Tėveliai šypsojosi, ir mama, staiga sukrutu-si, tvarkė pagalvėles ant sofos.
Rytoj pakalbėsim, Jonuk, nesirūpink. Dabar tai reikia eiti į vonią, — paragino mama.
Ji nužingsniavo į vonią ir paleido vandenį.
— O tu, Brisiau, štiš! iš vonios! — subarė šunį mama, mostelėjusi rankšluosčiu. — Jonukas vienas maudysis. Tu, Jonuk, nusirėdyk, o tėtė ateis tau padėti nusiprausti.
— Ji užsuko kraną, padėjo balto muilo gabalą ant kriauklės ir išėjo iš vonios.
Jonukas nusirengė ir įlipo į vonią. Buvo malonu ir šilta.
— Gaila, nepaėmiau ančiuko, — nusiminė jis ir paėmęs muilą uždėjo ant plūduruojančios raudonos kempinės. Didelis baltas dramblys plaukė ant raudono garlaivio į Afriką. Jis koja pajudino garlaivį, ir dramblys pliumptelėjo į vandenį. Dėdės Anzelmo laivelis irgi raudonas, bet visas dugnas smaluotas. Jis grybštelėjo kempinę ir gaudė muilą. Raudonas velnias, plasnodamas sparnais kaip šikšnosparnis bandė pagauti Anzelmo sielą, bet jis vis pasprukdavo panerdamas Į ežerą. Jeigu dėdė Anzelmas nueitų į pragarą, velnias badytų jį su šakėmis, piltų smalą į gerklę ir virtų katile.
— Tur būt, neskanu, — dingtelėjo jam.
Jonukui patiko smalos kvapas. Suprakaitavęs dėdė smalavo apverstos valties dugną. "Kad vanduo neįsisunktų", — aiškino jis Jonukui. Tarp pakrantės akmenėlių ir sudžiūvusių žolių gulėjo išvertusios balkšvus pilvus, negyvos žuvys. Dėdė įkišo teptuką atgal į smalą ir atkimšęs bcnką gėrė alų.
Jis atsuko karšto vandens kraną, ir garuojantis vanduo šniokšdamas pasruvo į vonią. Jonukas kentė, kol pasidarė taip karšta, kad jis vos galėjo išlaikyti. Jis pasižiūrėjo į savo odą.
Ji buvo raudona. O kas bus, jei vanduo tikrai bus dar karštesnis ir karštesnis, ir taip bus visą laiką, nes velniai neleis išlipti iš katilo. Vakare prie ežero jie gaudė vėžius. Paskui sudėjo juos į vandenį ir virė tol, kol jie pasidarė visai raudoni.
Tėvelis įžengė į vonios kambarį ir ėmė raitytis rankoves.
— Bet kam tu karšto vandens tiek prilei-dai? Žiūrėk, kambarys kaip koks pragaras! Nusiplikysi, vaikiuk.
Tą naktį atšalo.
Pakilęs vėjas kaukė ir aimanavo už langų, tarsi skverbdamasis vidun. Atšokusi palangės atplaiša šiurpiai braškėjo. Brisius urzgė vis pašokdamas nuo kilimėlio. Jonukas atsibudo išsigandęs. Vėjas kaukdamas nunešė besiblaškantį laikraštį pro spindinčią lempos šviesą.
Jonukas sugriebė meškiuką, pasiguldė šalia ir užsitraukė antklodę ant ausų. — Geras Brisius, — kalbėjo jis, ramindamas šunį ir save, ir pagaliau užmigo.
Jį pabudino anksti rytą suskambėjęs telefonas.
Tėtė šlepsėdamas priėjo prie telefono ir kažką kalbėjo.
—Dėdė Anzelmas mirė šiąnakt, — pranešė tėtis mamai ir ėmė skubiai rengtis.

Laidotuvės buvo trečiadienį.
Buvo ramus balandžio rytas. Pro debesis sunkėsi keista geltona šviesa. Juodos sudrėkusių medžių šakos tirtėjo prieš dangų.
Jonukas stropiai prausėsi, trindamas panages šepetuku ir ilgai valėsi dantis.
Brisiu tėtukas uždarė kieme, ir jie patys susėdo i automobilį ir išvažiavo.
Gatvėse buvo prisigrūdusių automobilių, ir jie užtruko, kol pasiekė koplyčią. Žmonių čia buvo nedaug. Visi pagarbiai lankstėsi ir kratė viens kitam rankas.
Karstą įnešė į juodą automobilį. Prie visų mašinų prisegė baltas vėliavėles, ir netrukus visa virtinė patraukė į kapines. Pro šalį plaukė vėliavėlėm papuoštos benzino stotys, krautuvių langai su gėlėm ir aprengtais manekenais.
— Tas karstas tikriausiai tuščias, — spėliojo Jonukas.
Dėdė sėdi rastinėj trobelėj ir dėsto šovinius. Ant juodos krosnelės verda arbata. Jis apžiūrinėja meškerės blizges. Jos margos ir įdomios, vienos panašios į žuvis, kitos į ūsuotus vabalus. Pro langą matosi pušys ir kadugiai, o toliau mėlynuoja ežeras. Voverė kanda riešutą atsitūpusi ant tako ant šaknies, o stirna žiūri mėlynom akim į namelio duris iškišusi galvą pro krūmus.
Pagaliau procesija sustojo, ir visi išlipo. Keturi vyrai nunešė karstą iki duobės.
Jonukas pasiėmė meškiuką ir pasikišo po pažastim.
Sykį Jonukas rado negyvą katiną. Dėdė su Jonuku iškasė duobę, palaidojo katiną, supylė kapą, užklojo samanomis ir apdėliojo baltais akmenukais.
—Requiem aeternam dona ei Domine, — pusiau giedodamas, pusiau kalbėdamas tarė kunigas.
Mama verkė.
— Brisius, — tyliai šūktelėjo tėvas.
— Iš kur jis? Ir kaip galėjo jis iš kiemo išsprukti?
Jonukas pažvelgė į šunį.
Brisius stovėjo už baltuojančio paminklo ir žiūrėjo į juos. Ant paminklo straksėjo žvirblis.
Per visą ceremoniją Jonukas stebėjo šunį ir nežymiai mosikavo ranka, šaukdamas jį artyn. Pagaliau visi ėmė skirstytis.
— Brisiau! Eikš, Brisiau! — šaukė tėvas plodamas sau ranka per šlaunį. — Kogi bijai? Nesislėpk!
Brisius vizgino uodegą, bet nėjo artyn. Tėtė ir Jonukas bandė jį visaip prisivilioti, bet Brisius nesileido ir bėgo šalin.
— Nieko nepadarysi, — pagaliau nusprendė tėvas. — Turėsim grįžti be jo. Parbėgs ir pats su laiku.
Jie susėdo į automobilį ir pamažu išvažiavo iš kapinių.
— Tėte, kodėl Brisius nenori važiuoti su mumis? — paklausė Jonukas.
— Ištikimas šuo, vaikeli, — atsakė tėvas, nežinia apie ką mąstydamas. Tėtė įsidėjo kramtomos gumos kąsnelį į burną.
— Bet kaip jis paspruko iš kiemo? — stebėjosi mama. — Gi tvora aukšta. Negi peršoko?
Minutę jie važiavo tylėdami.
— Ar naktį ateis velnias paimti dėdės? — vėl paklausė Jonukas. — Tėveli, kas stipresnis — Brisius ar velnias? Ar manai, kad Brisius galės nugalėti velnią?
— Velnias dvasia, sūneli, — lyg nenorom tarė tėvelis, — o ne koks žvėris. Mes tik paišom jį tokį su ragais ir uodega. Be to, velnias neateis prie Anzelmo kapo. Angelas ateis.
— Aš visuomet būsiu geras, tėtuk. Ir eisiu į lovą, kai mama lieps, ir nežiūrėsiu televizijos vakare.
Mama šluostėsi ašaras nosine.
Kažkas sulojo užpakaly.
—Brisius! — šūktelėjo Jonukas ir atsisuko.
Keli negriukai bėgiojo gatve, žaisdami sviediniu, o mažas šuniukas vaikėsi juos ir linksmai kiauksėjo.