JUOZAS MIKĖNAS Spausdinti

J. MIKĖNAS
Vaikas su balandžiu (1935)

Kai rudeniniai saulės spinduliai dar kaitino Vilniaus kalveles, tavo šaltą kūną draugai jau nunešė į kapus. Jau daug, daug laiko praėjo, o aš ir nepagalvojau, kada mums buvo lemta paskutinį kartą atsiskirti. Ir aš gal būt jau niekad nematysiu tavo kapo, bet tavo vaizdas yra gyvas mano širdyje.

Skulptorius Juozas Mikėnas mirė 1964 m. spalio 23 d. Vilniuje. Tai jau žengia į kapus "Jaunoji dailininkų karta". Tas vardas buvo duotas dailininkams, kada jie iš tikrųjų dar buvo jauni.


Lietuvių dailės taip trumpoje raidoje susipina keletos kartų gyvenimas ir pasaulėžiūros istorinių įvykių maišatyje. Prabėgęs laikas daug ką jau įrašė istorijon. Atsiminimai atbunda su Mikėno mirtimi, ir yra reikalinga pažvelgti į praeitį, kada tenka Mikėną įrikiuoti į lietuvių dailininkų gretas.

Tai buvo gražūs laikai, kai, su atgimstančios tautos entuziazmu, jaunieji dailininkai ėmėsi arti naujas vagas, Čiurlionio ir kitų jo bendralaikių pradėtas. Šiandien jau galima vertinti tos kartos įnašą lietuvių dailės istorijoje, nors daug dalyvių dar tebėra gyvi. Jų darbai yra liudininkai jų gyvenimo džiaugsmo ir svajonių, kūrybinės aistros ir pasišventimo.
Pradžia nebuvo verta to triukšmo, kurį sukėlė "Ars" grupės pirmosios parodos proga paskelbtas manifestas, surašytas keturvėjininko P. Tarulio. Tada senoji karta pakėlė kardą prieš jaunuosius daugiau tik dėl garbės ir žemės pėdos, kuri yra šiapus kūrybinių polėkių.

"Ars" grupės pradininkai "Nepriklausomieji" nuo senosios dailininkų kartos akademinio realizmo iš tikro tesiskyrė tik platesniais polėkiais impresionistinėje ir ekspresionistinėje spalvų sampratoje (A. Valeška ir A. Samuolis). Naujas posūkis lietuvių dailėje teprasidėjo, kai antroje "Ars" grupės parodoje 1934 m. A. Samuolis pasirodė su savo stipriai ekspresionistine tapyba, A. Galdikas su naujo pobūdžio pusiau abstraktiniais peizažais (taip pat ir šio straipsnio autorius V. Vizgirda — redakcijos intarpas) ir A. Gudaitis su savo jau nuo bet kokio gamtos aklo pamėgdžiojimo atpalaiduotomis figūrinėmis kompozicijomis. Tame A. Gudaičio kūrybos laikotarpyje galima surasti ir tikro socialinio realizmo, išreikšto formų ir spalvų kompozicija, o ne parašu prie rėmo (pav. A. Žmuidzinavičius — "Šienas valstybei", tarytum nupieštų kupetų meninė vertė priklauso nuo to, į kieno daržinę jos bus suvežtos). Jau sekančiose parodose Gudaitis, neprarasdamas savo pirminio originalumo, pakeitė tapybos būdą — perėjo į grynai spalvinių problemų sprendimus lietuviško gamtovaizdžio nuotaikose.
Valeška taip pat susirado jo temperamentui atitinkantį braižą. Ankstyva Samuolio mirtis pakirto jo augančią kūrybą. Bet atsirado ir naujų diegų atžalyne (M. Račkauskaitė). Atskiras ir individualus įnašas lietuvių dailei yra grafikų kūryba (Augius, Jonynas, Jurkūnas, Katiliūtė, Kuzminskis, Petravičius, Valius). Taip pat Galdiko vaidmuo lietuvių dailėje netelpa tik vieno sąjūdžio rėmuose, ir jo kūryba, kaip ir Čiurlionio, gali būti aptarta tik platesnės apimties apžvalgoje.

J. Mikėno vaidmuo lietuvių skulptūros vys-timesi tolygus A. Gudaičiui, kurio tapybos įtaka jaunesniajai dailininkų kartai dar ir šiandien jaučiama dabartinėje Lietuvoje. Mikėnas vienas atstovauja skulptūroje tai, ką jaunieji grafikai ir tapytojai kūrė kolektyvinėmis pastangomis. Šalia jo išaugusi tokia meninė pajėga kaip P. Aleksandravičius bendradarbiavo perteikti meninei pasaulėžiūrai dar jaunesniajai skulptorių kartai, kurios tarpe esama jau ir subrendusių dailininkų (Jokūbonis, Kėdainis, Vaivada).
Ir daugeliui metų praėjus, socialistinis realizmas savo meno Lietuvoje dar nesukūrė. Tai, kas šiandien daroma Lietuvoje, yra tąsa to stiliaus, kurį pradėjo jaunoji dailininkų karta, nepaisant tematikos, herojinės ir kitokios, kuri, žinoma, negali meno kūrinio vertės nei padidinti, nei sumažinti. Sovietų Sąjungos "tour de force" stiliaus realizmas taip pat beveik neturi įtakos lietuvių dailei, neatsižvelgiant į užplūdimą popierinių instrukcijų ir vieno kito prasimušusio diletanto (Dilka).

Būdamas meno mokykloje, Mikėnas tur būt ir nesapnavo būti skulptoriumi. Studijavo tapybą Vienožinskio studijoje. Jo pasaulis buvo gamta, jos erdvės, medžiai, šviesos-šešėliai. Diskusijoje dažnai nejučiomis vis nuslysdavo į gamtos grožį. Pasakodavo apie rytmečio rūkus jo gimtojo kaimo pašlaitėse. Vienu laiku labai žavėjosi Corot'o sidabriniais ir ūkanose paskendusiais peizažais. Jam tiko vandeninių dažų švelni technika; nuo mokyklos studijų atitrūkęs, savaitgaliais slankiojo Kauno pakraščiais, vis ieškodamas ūkanose tekančios saulės ir gluosnių atošvaistės sidabriniame vandens blizgėjime. Vieną vakarą pakvietė ir mane pasižiūrėti jo peizažų. Nedideliame kambarėlyje vartėme pilkšvai žalsvuose tonuose pievomis, tvenkiniais ir medžiais pertekusius vaizdus. Man atrodė, kad juose buvo daugiau poezijos, negu realizmo.

Paryžiuje, į kurį kartu vykome kaip Kauno meno mokyklos pirmosios laidos auklėtiniai (1926), Mikėnas žavėjosi Rembrandto, Tiziano, Frans Halso tapyba, piešiniais graikų vazose, Braque natiurmortais, Dufy raudonais arkliukais žalių lapų fone, Gromaire solidžiu ir plytiniu koloritu, o taip pat visais impresionistais. Jo perėjimas į skulptūrą buvo staigmena ir jo draugams. Gal liks paslaptis, koki keliai nuvedė Mikėną į skulptūrą. Taikomųjų ir solidžios technikos (mozaikos ir freskos) menų studijos Paryžiuje atitiko jo įgimtai tūrio ir formos pajautai. Bespalvį, bet daug fizinės jėgos turintį formų pasaulį jam atskleidė Rodino, Bourdelle, Despiau ir Maillolio tvirtų ir žavių formų kūryba. Studijų pabaigoje Mikėnas surado save formos pasaulyje, t. y. tame, kuo jis visą gyvenimą domėjosi. Meno mokykloje Mikėnas buvo stipriausias ir nepalyginamas piešėjas. Mokyklą bebaigiant, vienu metu buvo susidaręs paprotys dar po vakarinių pamokų vieną valandą paišyti vieni kitus. Vienas iš mokinių pozuodavo, o kiti paišydavo. Išeidavo į-vairiai, — pas vienus gerai, pas kitus blogai; pas vienus panašus, pas kitus — ne. Seansui pasibaigus pirmiausia visi subėgdavome pažiūrėti, kaip išėjo pas Mikėną. Visada jis jautriausiai pagaudavo charakterį, visada stipriausiai būdavo sukonstruotas jo piešinys.

Į Lietuvą Mikėnas sugrįžo jau subrendusiu skulptoriumi. Meniniu požiūriu jo skulptūrose pirmiausia tektų ieškoti to, nuo ko jis pradėjo: Corot'o sidabrinių peizažų subtilumo, šviesos žaismo, poetinės nuotaikos, psichologinės išraiškos. Ir visa tai įkūnyta kietoje skulptūros medžiagoje. Jo skulptūrose nėra nieko atsitiktinio, viskas apgalvota, išjausta. Jo kūrybinė jėga sukoncentruota į pagrindinius dalykus, atmetant visas bereikalingas ir neesmines detales. Todėl jo darbai pagauna žiūrovą iš karto.
Mikėno klastotojai teigia, kad jo kūryba ligi sovietinio laikotarpio buvo prieštaringa ir kad tik sovietinės okupacijos metais jo darbai praturtėjo idėjiniu požiūriu. Iš tikrųjų Mikėno menas buvo savo laiku tinkamai įvertintas. Tai rodo ir neseniai gražiai išleista jo monografija su 56 jo kūrinių iliustracijomis, iš kurių 31 priklauso "buržuaziniam" laikotarpiui.
Mikėno kūryba eina per visus laikotarpius ir administracines santvarkas. Jo meno galia yra aukščiau ideologijų. Jis randa tinkamą formą išreikšti žmogiškiems jausmams, prisitaikindamas ir herojinei tematikai, kada šimtai kitų tos rūšies "kūryboje" yra tik vargani ilius-tratoriai.

Štai "Literatūra ir menas" atspaude jo paskutinį kūrinį "Pirmąsias kregždes". Darbas, berods, rišamas su erdvių užkariavimu. Iš detalės ir nuospaudos laikraštiniame popieryje sunku galutinai spręsti. Bet koks priėjimas: nei raketų, nei lėktuvų. Moteris, berods, su gėle vienoje rankoje ir kitoje, iškeltoje — kregždės su praskėstais sparnais. Koks formų paprastumai, kckia skulptūrinė išraiškos jėga!