TAIP MAITINOSI MŪSŲ TĖVAI Spausdinti

Įžanginės pastabos
Žmonių mitybos čia aprašomų papročių vieta yra šiaurinė Plungės valsčiaus dalis, plotas tarp Plungės ir Alsėdžių, o laikas — tarp 1880 ir 1930 m. Savaime suprantama, nei laiko, nei vietos atžvilgiu neįmanoma nubrėžti aiškios papročių keitimosi ribos. Tačiau toje vietoje ir tuo laiku tie papročiai tikrai tokie buvo.

Ypač blanki laiko riba galėtų būti 1880-tieji metai, nes žmonių gyvenimas tais laikais buvo nusistojęs, ir papročiai labai palengva tesikeitė. Ryškesnis papročių keitimasis toje vietoje buvo apie 1930 metus. Žemės ūkio pažanga ir kartu vis didėjąs darbo jėgos trūkumas kaime vertė ūkininkus atsisakyti įsigalėjusių tradicijų. Be to, apie tą laiką prasidėjo ryškesnis kaimo susilietimas su miestu per ūkininkų vaikus, baigusius gimnaziją ir išvykstančius į Kauną studijuoti. Kaimas tais laikais keitėsi šuoliais. Pasikeitimai vyko žmonių gyvenimo, galvosenos bei papročių srityse, o taip pat ir jų mityboje.

 

Nelengva yra išvesti papročių ribą ir vietos atžvilgiu. Ryškesnis bei staigesnis jų keitimasis buvo einant vakarų kryptimi. Apie Platelius ir Šateikius skirtumas buvo jau pastebimas. Ten žmonės net ir tuos pačius daiktus kitais vardais vadino. Pavyzdžiui, grūdams seikėti matas Plungės valsčiuje buvo pūras, o Platelių valsčiuje aktainis. Aktainiu plungiškiai vadino vieną kubinį sieksnį malkų, o plateliškiams tas pats kiekis malkų buvo ašis. Būtų galima ir daugiau panašių pavyzdžių nurodyti. Bet ir pora pavyzdžių pavaizduoja skirtumus tarp vietų tik apie penkiolikos kilometrų atstume. Pačiuose mitybos papročiuose tas skirtumas buvo mažesnis negu kasdieninio vartojimo daiktų varduose, bet vis tiek jis ryškiau buvo pastebimas, negu iš kalbamos vietos einant šiaurės, rytų ar pietų kryptimis.

 

Be to, šis aprašas lies tik kaimą. Plungė buvo jau miestas, ir žmonės joje kitaip gyveno ir kitaip mito.

Valgytojai
30-70 ha ūkis aprašomame plote vadinosi butas, urba gyvenimas, o jo savininkas — butininkas, arba Kaspadorius. Ūkis, kuris turėjo mažiau negu 15 ha, vadinosi trobalė, o jo savininkas — trobelninkas. Trobelninkas nebuvo gaspadorius. Jeigu kas turėdavo daugiau negu 15 ha, o mažiau negu 30 ha, apie tokį sakydavo: "iš trobalės pabėgęs, buto nepavijęs (nepaginęs)".

Mano aprašomoje vietoje vyravo butai, nors kiekvienas kaimas (soda) turėdavo po porą trobelninkų, šis straipsnis tuo būdu lies mitybą butuose, kuriuose gyveno ir maitinosi žymi dauguma kalbamos vietos gyventojų.

Buto savininkai — gaspadorius ir gaspadinė — valgydavo kartu su samdiniais (šemyna) prie vieno stalo. Samdinių 50 - 60 ha ūkyje būdavo: du bernai (do vaike, vaikis), dvi merginos (mergės, mergė), piemuo ir, jeigu namuose mažų vaikų buvo — auklė. Priaugą savininkų vaikai eidavo samdinių pareigas. Pradžioje, kol dar maži, — piemens, paskui — pusbernio (posvaikė, posvaikis) ar pusmergės ir galop — berno ar merginos. Tad, kai gaspadoriaus vaikai suaugdavo, jis "šemynos" nebesamdydavo — jo vaikai ūkyje dirbdavo.

Per didesnius darbylaikius (darbylaikus, darby-laiks) — šienapiūtę, rugiapiūtę, linų rovimą ir bulviakasį — būdavo samdomi dar padieniai darbininkai (deinininka, deinininks). Jais būdavo trobalių gyventojai. Taigi valgytojų skaičius prie stalo per darbylaikius padidėdavo. Jis dar labiau padidėdavo per talkas — mėšlus vežant, kuliant ir linus minant. Talkininkais būdavo kaimynų samdiniai; atlyginimas už darbą talkininkams nebūdavo mokamas, o būdavo už jų darbą atidirbama, pasiunčiant savo darbininkus į kaimyno talką.

Valgymo laikai
žiemos metu būdavo valgoma tris kartus dienoje: pusryčiai (posrytė), pietūs (peita) lr vakarienė (večerė). Vasaros metu prisidėdavo ketvirtasis valgymas— pavakarė. Keturis kartus dienoje valgyti būdavo pradedama, kai pavasarį parlėkdavo gandrai. Gandras "pavakarę parnešdavo". Pavakarės valgymas baigdavosi su bulvių nukasimu.

Vasaros metu gaspadorius savo "šemyną" sužadindavo tuojau saulei patekėjus, tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto. Bernai išeidavo į darbą, o merginos milždavo karves ir virdavo pusryčius. Pusryčiai būdavo apie šeštą valandą. Jeigu bernai toli nuo namų darbuodavosi, pusryčius nunešdavo jiems į laukus.

Pietūs būdavo apie pusę vienuoliktos. Po pietų visi eidavo pokaičio (pakaite, pakaitis) gulti. Pokaičio ilgis dažniausiai būdavo viena valanda. Tačiau jis tik vasaros metu tebūdavo leidžiamas.

Pavakarė būdavo apie trečią valandą.
Vasaros metu dienos darbas baigdavosi su saule. Saulei užsileidus, visi rinkdavosi į namus vakarienės. Pavalgę eidavo gulti.

Mėšlus vežant ir rugius piaunant, prie šių keturių valgymo kartų dar prisidėdavo ankstyvasis valgymas (pryštikisMr priešpiečiai (pryšpeitis). Ankstyvasis valgymas būdavo tuojau atsikėlus, prieš į darbą išeinant, o priešpiečiai — apie pusę devintos. Taigi per tuos sunkiausiais laikomus darbus valgoma būdavo šešis kartus dienoje.
 
Pusryčiai
Pusryčiams visuomet būdavo valgoma košė. Ji būdavo gaminama iš bulvių ir ruginių miltų. Prieš aprašant jos gaminimo būdą, tenka nukrypti į bulvių derliaus paskirstymą.

Nukastos bulvės rudenį iš laukų maišuose būdavo vežamos į sodybą ir kratomos kamarose ant grindų, apie pusantros pėdos storio sluoksniu. Ten jos pora savaičių pasistovėdavo, ir per tą laiką prie jų prilipusi žemė apdžiūdavo ir nutrupėdavo. Po to jos būdavo atrenkamos (jau sausos ir švarios) ir pilstomos į aruodus rūsyje. Atrenkant bulvės būdavo skirstomos pagal jų dydį į tris rūšis: pačios mažiausios (kiaulinės) būdavo skiriamos kiaulių jovalams; vidutinio didumo, tačiau dar per mažos skutimui, būdavo atidedamos korei, o pačios didžiausios likdavo valgyti nuskustos arba ir neskustos.

Košės pusryčiams gaminimas prasidėdavo iš vakaro. Prieš einant gulti, prikratydavo kibirą (vėdrą, vėdrus) bulvių ir apipildavo jas vandeniu, kad per naktį visi nešvarumai nuo jų atmirktų. Rytą išimdavo jas iš vandens ir plaudavo, vandenyje menturiu grūdant. Plaunant kelis kartus būdavo keičiamas vanduo.

Menturiu buvo vadinama maždaug dviejų pėdų ilgio lazda, padaryta iš jaunos eglaitės kamieno. Prie storesniojo tos lazdos galo buvo paliktos keturios ar penkios šakelės, apie trijų colių ilgio, visos viename aukštyje taisyklingai apie kamienėlį išsidėsčiusios. Menturis buvo vienas iš būtiniausių virtuvės įrankių.

Nuplautas bulves sukratydavo į katilą, apipildavo vandeniu ir virdavo.
Valgiams virti vidutinio didumo katilas toje vietoje buvo vadinamas trikoju. Mažas katiliukas buvo trikojis. Katilu ten žmonės vadino tik tą nepaprastai didelį katilą, kuris buvo nome nejudamai įmūrytas ir buvo naudojamas kiaulių jovalams virti. Metalinis padėklas su trimis kojomis, ant kurio buvo padedamas katilas ant atviros ugnies verdant ir kuris teisingiau trikoju vadinamas būti galėjo, buvo tos vietos žmonių vadinamas pėde.

Virdavo košei bulves ilgai, kol jos visai minkštos pasidarydavo ir sukrisdavo. Tada nuimdavo jas nuo ugnies ir nusunkdavo vandenį. Katilą su bulvėmis vėl grąžindavo ant ugnies ir minutę pakaitindavo, kad bulvės išdžiūtų. Išdžiovinus reikėdavo bulves sugrūsti (sokriošti). Tai būdavo atliekama su menturiu, katilą su bulvėmis asloje pasistačius. Sugrūsdavo bulves taip, kad iš jų tik miltai belikdavo, žinoma — su žievėmis (nulopoms, nulopa) kartu. Tada apipildavo jas vandeniu ir maišydavo, kol iš jų pasidarydavo skysta tešla. Išpildavo tešlą į švarius kibirus, katilą išplaudavo ir imdavo išplaktas bulves košti.

Bulvėms košti buvo naudojamas sietas (seits). Tai buvo pusės pėdos aukščio, pėdos su ketvirčiu pločio ir tiek pat ilgio dėžė, kurios sienos buvo lentų, o dugnas t? metalinio tankaus tinklelio. Uždėdavo sietą ant išplauto katilo taip, kad jo kampai ant katilo kraštų pasikabintų, ir pildavo į jį bulvių skystį. Pro sietelį į katilą sunkdavosi baltas bulvių pienas.

Dar pakratydavo, į katilo kraštą padaužydavo, kad visas skystis išbėgtų. Siete likdavo tirštimai — žievės ir nepakankamai sugrūstos bulvių dalys. Tuos tirštimus kratydavo į čia pat stovintį tuščią kibirą, vėl pildavo į sietą skystąją bulvių tešlą ir vėl košdavo. Ir taip visa bulvių tešla būdavo perkošiama. Gaudavosi apypilnis katilas bulvių pieno. Pro sietą nepraėjusius tirštimus atiduodavo kiaulėms.

Trikojį su bulvių pienu vėl statydavo ant ugnies, vėl būdavo verdama, nuolat po truputį pridedant ruginių miltų ir menturiu maišant tol, kol pakankamo tir'tumo košė išvirdavo. Tada būdavo pridedama druskos.

Toks košės gaminimo būdas buvo labai senas, tikriausiai iš pačių baudžiavinių laikų užsilikęs. Jis ėmė nykti 1920 - 1930 m. laikotarpyje. Nykimo didžiausia priežastis buvo — jaunosios kartos nepasitenkinimas ir abejonės dėl švaros šitokiame gaminimo būde. ūkininkai buvo priversti atsižvelgti į samdytųjų pageidavimus. Ir taip ta senoviška žemaitiška košė apie 1930 m. galutinai išnyko.

Jos vietą užėmė naujas košės gaminimo būdas. Bulves dabar pirma nuskusdavo, paskui jas gerai išvirdavo, išvirtas menturiu sugrūsdavo bei išplakdavo. Košti jų jau nebereikėdavo. Vėl toliau verdant, būdavo pridedama ruginių miltų.

Per talkas ir ypač pabaigtuvėms būdavo verdama dar trečia košes rūšis, kuri jau savotiška prabanga buvo laikoma,. Tai buvo košė iš vienų bulvių, sugrūstų ir piene išvirtų. Ji buvo baltos spalvos, kai tuo tarpu anų dviejų košių spalva buvo šviesiai ruda.
Išvirtos košės katilas būdavo nuimamas nuo ugnies, statomas asloje, o košė samčiu būdavo išdėdama į dubenis. Dubenys ir dubenėliai senovėje buvo moliniai, bet šio šimtmečio pradžioje buvo pereita prie metalinių — iš baltai emaliuotos skardos padarytų. Blėkinis bliūds — žmonės sakydavo. Neturtingi mažažemiai dar ilgai molinius dubenis vartojo, nes jie buvo pigesni, šaukštai ir samčiai buvo mediniai.

Verdant košę, tuo pačiu metu būdavo gaminamas mirkalas, su kuriuo košė turės būti valgoma. Mirkalą virdavo mažame katilėlyje. Supiaustydavo lašinius mažais, apie ketvirčio colio, kubeliais, sukratydavo į katilėlį ir tirpydavo. Pridėdavo kvietinių miltų, druskos, pieno. Jau pagaminto mirkalo apačioje nusistodavo tirštimai — balta tiršta miltinė masė su suspirgusių lašinių mažais gabaliukais (so kresnoms, kresna), o viršum tų tirštimų būdavo storas sluoksnis grynų taukų. Dažnai tą mirkalą tiesiog taukais vadindavo. Penktadieniais ir kitomis pasninkų (postininkų) dienomis mirkalas būdavo verdamas iš saldžios grietinės, kvietinių miltų ir svogūnų.



Padėjusi du didelius dubenis su koše ant stalo, pusryčius ruošianti mergina su šaukštų padarydavo pačiame viduryje dubenio košėje duobelę ir įpildavo į ta duobelę mirkalo. Tris ar keturis dubenėlius pripildavo rūgusio pieno (rūksta peina, rūkšts peins) ir išdėstydavo juos tarp košės dubenių, šaukštais kabindavo košę iš bendro dubenio, mirkydavo mirkalo duobutėje ir valgydavo. Pradžioje valdydavo su mirkalu, o baigdami pereidavo prie rūgusio pieno. Nebemirky-davo tada košės į mirkalą, bet po kiekvieno kąsnio užsisrėbdavo po šaukštą rūgusio pieno. Neatskiriama kiekvieno valgymo dalis buvo duona.

Klėtyje būdavo grūdų pripilti aruodai (meigas, meiga). Kartas nuo karto gaspadorius pasiųsdavo vežimą su maišais grūdų į malūną, kurių keletas toje apylinkėje buvo. Jie visi buvo vandeniniai — Babrungo ir jo įtakų (Uošnos ir Pietvės) vandens varomi. Vežime būdavo ir rugių duoniniams miltams, ir miežių pieninėms sriuboms, ir avižų kiauliniams miltams, kartais ir kviečių pyragams. Nuvažiavusiam į malūną kartais tekdavo visą naktį eilės laukti. Stropiai būdavo žiūrima, kad malūnininkas per stambiai nesumaltų arba kad kartais nepavogtų miltų. (Malūnas buvo vadinamas meilinče. Lietuviškasis malūno pavadinimas "meilinčę" išstūmė apie 1925 m.).

Duoną kepdavo iš ruginių miltų. Kiekvienas ūkis turėjo duonai kepti krosnį (duonkepį pečių, pečius), į kurią tilpdavo apie 12 - 13 kepalų. Kepalas būdavo apskritas, maždaug vienos pėdos diametro ir apie trijų colių storio. I?kepta duona būdavo laikoma klėtyje, iš kur po vieną kepalą atnešdavo į trobą ir padėdavo spintelėje (douneninčio, douneninče) arba, kur jos nebuvo, valgomo stalo stalčiuje.

Berno pareiga buvo prieš kiekvieną valgymą priraikyti duonos. Riekės būdavo piaunamos taip, kad tik viename krašte tebūdavo pluta. Piaunamos jos būdavo per visą kepalą. Riekė iš vienos pusės, riekė iš kitos. Taigi, jau vidurį kepalo pasiekus, riekė būdavo apie pėdos ilgumo ir apie pusantro colio platumo. Tokių riekių bernas priraikydavo krūvelę. Kiekvienas atsilauždavo nuo riekės, kiek norėdamas. Duoną valgydavo net su koše.

Išvirtą košę į dubenis išdėjus, vienam atitekdavo išgrandyti katilas. Grandydavo jį viena iš merginų arba piemuo. Vaikiams grandyti katilą būtų buvęs lyg ir pažeminimas. Nors, iš tikrųjų, grandy toj as gardžiau pavalgydavo negu prie stalo — pridegusios korės likučius katile visi mėgdavo. Jeigu grandydavo katilą mergina, prie stalo sėdintieji pranašaudavo, kad jos vestuvių dieną bus darganotas oras.

Grandy toj as valgydavo pusryčius tiesiai iš katilo, asloje jį pasistatęs ir prie jo atsitūpęs. Mirkalo jis į patį katilą įsipildavo. Su šaukštu visas katilo sieneles gerai nugrandydavo ir viską suvalgydavo. Baigęs grandyti, ateidavo prie stalo užbaigti košės valgymą su rūgusiu pienu.

Pietūs
Pietums būdavo verdama bulvienė (boilynė), kartais burokėlių sriuba (batvena), kartais kopūstai. Pasninkų dienomis kartais būdavo verdama morkienė (morkynė). Tai buvo sriubos, kurias valgydavo, gausiai užsikąsdami duonos.

Verdant tas sriubas be mėsos, dėl skonio dėdavo į jas užtrino. O kas tas užtrinas? Paskerdus riebesnę kiaulę, atsargiai nuimdavo žarnas dengiantį riebalų sluoksnį, pasūdydavo druska, susukdavo į pailgo duonos kepalo pavidalą, susiūdavo, kad neišsivyniotų, ir padėdavo kur virtuvėje palubyje ant lentynos keletą savaičių susistovėti. Vėliau išnešdavo į mėsos kamarą, kuri visuomet būdavo be langų, tamsi ir vėsi. Kai reikėdavo vartoti užtrino, atsipiaudavo atitinkamą skersinį sluoksnį, ant keptuvės kiek paspirgindavo ir karštą įpildavo į bulvienę ar kopūstus.

Vieną ar du kartu savaitėje pietūs būdavo su mėsa. Per sunkesnius darbus su mėsa pietūs būdavo kasdien, išskiriant tik pasninkus. Mėsą virdavo sukapotą porcijomis. Prieš pietus gaspadinė išdėstydavo porcijas į kiekvieno dubenėlį. Paskirstyti porcijas būdavo pačios gaspadinės pareiga — mergina tam per mažai autoriteto teturėjo. Mėsą valgydavo su duona ir bulvėmis. Suvalgę mėsą, valgydavo tai dienai išvirtą sriubą, taip pat su duona.

Mėsai valgyti Jakučių nevartodavo — vienu tik peiliu apsieidavo. Kad valgomą mėsą nebūtų galima rankomis liesti — nė minties tokios nebuvo. Rankomis palaikant porciją, peiliu būdavo atplaunamas gabaliukas mėsos ir pirštais nešamas į burną. Tai buvo padorus valgymo būdas. Grubesnieji kartais nesilaikydavo etiketo ir mėsą kasdavo nuo pačios porcijos.
Peilį turėjo kiekvienas savo. Bernai ir piemuo turėdavo lenktinius peilius ir juos nešiodavosi kelnių kišenėje. Su tuo pačiu peiliu bernas ir duoną suraikydavo.
Vakarienė

Vakarienei būdavo verdama pieniška sriuba, kartais kruopienė, kartais "konkolynė". Pastaroji būdavo su "konkolais" — sugnaibytais tešlos gabaliukais. Kruo pos (tos vietos žmonių tarme vyriškosios giminės, vienaskaitos vardininkas — kruops, daugiskaitos vardininkas — kruopa) būdavo daromos iš miežių. Abi tos sriubos būdavo valgomos su duona.
Per bulviakasį vakarienei virdavo "šutynę". Tai būdavo labai tiršta bulvių sriuba. Įdėdavo į ją užtrino ir prabalindavo pienu.

Pavakarė
Pavakarei beveik visuomet būdavo neskustos bulvės. Prie jų būdavo toks pat mirkalas, kaip ir pusryčių košei, ir rūgęs pienas.

Prikratydavo dubenį bulvių ir padėdavo ant vidurio stalo. Ties abiem stalo galais padėdavo po dubenį mirkalo. Kiekvienas imdavo iš dubenio bulvę, su peiliu ją nusilupdavo, nulupęs perplaudavo pusiau, pasmeigdavo vieną jos pusę ant peilio galo, pamirkydavo į mirkalą ir dėdavo į burną. Bulvė ant peilio galo būdavo taip pasmeigiama, kad mirkant plokščioj i pusė būtų viršuje horizontalioje padėtyje, šitaip darant, galėjo būti vilties, kad koks spirgas ant jos užsikabins. Suvalgius abi bulvės puses, būdavo lupama kita. Ir taip toliau. Visi mirkydavo jas bendrame dubenėlyje. Baigę bulves su mirkalu, pradėdavo valgyti jas su rūgusiu pienu. Ir per pavakarę ant stalo būdavo suraikytos duonos. Kiekvienas prisikąsdavo jos pagal skonį.

Pasninkai
Pasninkų dienomis nebuvo galima valgyti su mirkalu, nes jame buvo taukų, todėl vietoje mirkalo tada ant stalo padėdavo kastinio. Kastinys buvo savoli.škas baltos spalvos sviestas. Jį darant neatsiskirda-vo pasukos, todėl jis buvo žymiai liesesnis už sviestą. Būdavo pridedama į jį kmynų. Skonis jo buvo aštrus, todėl nelabai tetiko valgyti su duona, tačiau prie bulvių puikiai derinosi. Ką tik pagamintas jis būdavo skystas. Supilstydavo į lėkštes. Atvėsęs sukietėdavo. Kabindavo su peiliu ir užtepdavo ant nuluptos bulvės.


Liaudies skulptorius Augustinas Potockis

Vietoj kastinio kartais vartodavo pienišką mirkalą, pagamintą iš grietinės su pieno priemaišų, trupu-6iu miltų ir druskos.

Sviestas nepriklausė prie kasdieninių valgių. Tik per dideles talkas ankstyvajam valgymui (pryštikiui) ir priešpiečiams jo kartais duodavo. Ir per Velykas jis būdavo padedamas ant stalo, šiaip sviestas buvo ne valgymui, o svečiui pavaišinti ir turguje parduoti.

Būdavo ir "sausų" pasninkų, kada ne tik mėsos, bet net ir pieno nebuvo galima valgyti. Tada bulves valgydavo su spirgute ir sriubalyne.

Spirgutė buvo daroma iš kanapių grūdų. Paspirgindavo juos keptuvėje, sukratydavo į grūstuvį ir grūsdavo. Grūstuvys savo forma priminė aukštą ir siaurą vazą, apie dviejų pėdų aukščio ir apie šešių colių diametro. Jis būdavo išskobiamas iš medžio gabalo. Į tą vazą būdavo įstatomas medinis muštuvas, vienu galu pritaikytas grūstuvio tuštumai, o antru geras rankose laikyti. Atsisėsdavo mergina ant suolo, tarp kojų grūstuvį pasistatydavo, keliais jį prilaikydavo ir su muštuvu daužydavo sudžiūvusius kanapių grūdus. Kartas nuo karto šaukštu juos pamaišydavo, kad vienodžiau susigrūstų. Pridėdavo druskos.

Nuluptą bulvę pasūdydavo spirgutėje, kuri būdavo padėta ant stalo bendrame dubenėlyje.

Baigus valgyti bulves su spirgute, būdavo jos valgomos su sriubalyne. Tai buvo lyg ir rūgusio pieno pakaitalas. Į dubenėlį paprasto šalto vandens įdėdavo druskos, įpiaustydavo svogūnų, kartais padegintą silkės galvą įmesdavo — ir būdavo sriubalyne. Nei virti, nei šildyti nereikėdavo. Kiekvienas atsikasdavo nuluptos virtos bulvės ir prie kiekvieno kąsnio užsisrėbdavo sriubalynės.

Ypatingas pasninko valgis buvo kisielius, kartais žiūre vadinamas. Gamindavo jį šitaip. Stambius avižinius miltus užpildavo vandeniu, padėdavo šiltoje vietoje ir apdangstydavo rūbais, kad gerai įrūgtų. Į-rūgusius miltus iškošdavo per lininį skudurą ar rėtį. Sėlenas išmesdavo lauk, o iškoštą baltą ir rūgštų skystį virdavo. Išvirtą supildavo į dubenis. Atvėsęs jis sukietėdavo į drebančią masę. Kabindavo jį šaukštais ir valgydavo su bulvėmis. Kadangi kisielius turėjo rūgštų skonį ir nemalonų aitrų kvapą, todėl ne visiems jis patikdavo. Kiti valgydami apsibarstydavo jį cukrumi.

švenčių ir kiti nukrypimai
Trys šventės metuose buvo, kurių papročiams priklausė specialus maistas. Tai buvo Užgavėnės, Velykos ir Kalėdos.

Per Užgavėnes buvo kepami ir iki atsivalgant valgomi blynai.
Per Velykas maisto pagrindą sudarė pyragas, kepamas iš pikliuotų (petliavotų) kvietinių miltų. Pyragų tešlai įrauginti buvo vartojamos mielės, kai tuo tarpu duoną raugindavo be mielių. Minkytuvis, kuriame duonos tešla būdavo minkoma, nebūdavo išplaunamas, kad raugas jame liktų sekančiam kepimui.

šalia pyrago, Velykų valgiams priklausė dar sviestas, kiaušiniai (kiauše, vienaskaita — kiaušis) ir kiaušinienė (kiaušynė). Virtų kiaušinių gaudavo kiekvienas tam tikrą skaičių ir nuo stalo eidamas pasiimdavo juos su savimi. Stengdavosi nesuvalgyti tuojau pat, o pataupydavo, kad visam Velykų laikui jų užtektų. Paprotys buvo "kultis" kiaušiniais — daužti juos vienas į kitą. Kurio kiaušinis suduždavo, tas turėdavo atiduoti jį stipresniojo savininkui.

Per Kalėdas pagrindinis valgis buvo sausai virti kviečių bei rugių grūdai ir žirniai, kurie būdavo valgomi su aguonų pienu, šližikų ten žmonės nežinojo. Labai senas paprotys buvo Kūčių stalą apdengti šienu ir pavalgius tą šieną gyvuliams išdalyti. Tas paprotys išnyko šiam šimtmečiui prasidedant. Apie Kalėdų eglutę niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Į tos apylinkės kaimą ji atėjo tik nepriklausomybės laikais per pradžios mokyklas.

Maistas gerokai pasikeisdavo per skerstuves — piaunant gyvulius. Pavyzdžiui, papiovus avis, būdavo verdamos jų galvos. Vieno žmogaus mėsos porcija būdavo pusė avies galvos — viršutinė arba apatinė pusė.

Piaunant žąsis, būdavo verdama juka. Tai buvo sriuba, pagaminta iš žąsies kraujo. Kaip porciją tada kiekvienas gaudavo "naštelę". Tai buvo žąsies skrandis, sparnas ir koja, žarnomis į vieną ryšulėlį surišti. Viskas būdavo suvalgoma, išskiriant, žinoma, tik kaulus.

Papiovus kiaules, iš kraujo būdavo daromi vėdarai. Į kraują primaišydavo kruopų, supildavo į storąsias žarnas ir kepdavo duonos krosnyje. Plonąsias žarnas naudodavo dešroms daryti. Net kiaulės skrandis būdavo suvalgomas. Išvalytas jis būdavo supiaus tomas mažais (pusės colio dydžio) gabalėliais ir verdamas bulvienėje. Toks viralas vadinosi plėkynė, o tie išvirti skrandžio gabalėliai — plėkai.

(Skliausteliuose duoti kai kurių žodžių ar išsireiškimų žemaitiški pakaitalai yra tokie, kaip juos vartojo aprašomųjų vietų žmonės. Patarimų teikė, šį aprašą rašant, ir plateliškis Ignas Serapinas).