ALEKSANDRAS STULGINSKIS Spausdinti


80 metų amžiaus sukaktis

1. Bendras biografinis žvilgsnis
Šio (vasario) mėn. 26 d. Aleksandrui Stulginskiui sukanka 80 metų. Buvęs Lietuvos respublikos prezidentas drauge yra iš pačių paskutiniųjų Vasario 16 akto signatarų (be jo, gyvųjų tarpe dar liko tik Petras Klimas).

A. Stulginskis gimė 1885 vasario 26 Kutalių k., Kaltinėnų vis., Tauragės aps. Jo tėvai nuomojo ūkelius. Mokėsi Kaltinėnų pradžios mokykloje, Liepojos gimnazijoje ir Žemaičių dvasinėje seminarijoje. Baigęs seminariją, paprašė seminarijos vadovybę atidėti šventimus, kad galėtų galutinai apsispręsti, o tuo tarpu leisti toliau teologijoje gilintis. Seminarijos vadovybei sutikus ir kunigams draugams parėmus, išvyko studijų pagilinimui į Innsbrucko universitetą. Po metų nusprendė likti pasauliečiu, stojo į Hallės agronomijos institutą ir jį baigė 1913 m. Atsisakęs geresnių galimybių Rusijoj, išsirūpino darbą Lietuvoj — buvo paskirtas Trakų apskrityje rajono agronomu. Dar bestudijuodamas, buvo pradėjęs rašinėti ūkinėje spaudoje. Dabar parūpino keletą ūkinių brošiūrų ir 1914-15 m. redagavo "Vienybės" priedą ūkininkams "Viensėdį". Užėjus karui ir besiveržiant vokiečiams nepasitraukė, kaip daugelis, į Rusiją, o liko Lietuvoje. Persikėlė į Vilnių ir ten gyvai įsijungė į visuomeninę veiklą. 1915 m. jis suorganizavo Pedagogikos kursus pradžios mokytojams ruošti ir šiems kursams vadovavo ligi 1919 m. Taip pat jis pirmininkavo ir atgaivintai švietimo draugijai "Rytui". Įtrauktas į komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, organizavo to komiteto įsigytą daržą (apie 10 ha.) ir jį tvarkė ligi 1919 m. Iš to daržo buvo maistu aprūpinamos mokyklos ir prieglaudos. Kai tik buvo galima leisti spaudą, 1918 m. jis pradėjo leisti ir redaguoti laikraštį "Ūkininką" ir leisti prie to laikraščio kalendorių.


Drauge jis aktyviai dalyvavo ir politiniame gyvenime. 1917 m. (Vilniaus pirmosios konferencijos metu) jis buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų centro komiteto pirmininku (beveik tuo pačiu laiku Rusijoj atsidūrę krikščionys demokratai taip pat buvo išsirinkę savo centro komitetą Petrapilio seimo metu). Išrinktas Vilniaus konferencijoje į Lietuvos (vėliau Valstybės) Tarybą, Stulginskis su kitais tarybos nariais pasirašė 1918 vasario 16 aktą. Kai prasidėjo tėvynėn grįžimas karo pabėgėlių, Stulginskiui buvo pavesta vadovauti Valstybės Tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai.Prasidėjus nepriklausomos Lietuvos valstybiniam organizavimuisi, Stulginskis iėjo ministru be portfelio į antrąjį (M. Sleževičiaus) kabinetą, ministro pirmininko pavaduotoju ir vidaus reikalų ministru į trečiąjį (Pr. Dovydaičio) kabinetą ir žemės ūkio ir turtų ministru į ketvirtąjį (vėl M. Sleževičiaus) kabinetą, tuo būdu išbūdamas ministrų kabinete nuo 1918 gruodžio 26 ligi 1919 spalio 7. 1920 m. Stulginskis buvo išrinktas nariu į Steigiamąjį Seimą ir 1920 gegužės 15 išrinktas to seimo pirmininku. Kai buvo priimta Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, kuri numatė, jog Steigiamojo Seimo pirmininkas eina valstybės prezidento pareigas, 1920 birželio 19 Stulginskis pradėjo eiti tas pareigas. Pirmasis seimas 1922 gruodžio 21 vėl išrinko Stulginskį respublikos prezidentu, o antrasis seimas 1923 birželio 19 perrinko, ir tuo būdu Stulginskis išbuvo Lietuvos respublikos iš eilės antruoju (ir pirmuoju konstituciniu) prezidentu be pertraukos ligi 1926 birželio 7, kada savo pareigas perdavė dr. K. Griniui. Po gruodžio 17 perversmo jis 1926 gruodžio 19 buvo išrinktas trečiojo seimo pirmininku ir tose pareigose išbuvo ligi to seimo veikimo pabaigos (1927 balandžio 12). Įsigalėjus autoritetiniam režimui, įsigijo Jokūbavo dvaro centrą ir ten persikėlė ūkininkauti. Nepasitraukė iš savo ūkio ir Lietuvą užplūstant bolševikiniams okupantams. Per 1941 birželio mėn. trėmimus ir Stulginskis su žmona buvo išgabentas į Sibirą. Sibire buvo laikomas įvairiose stovyklose, kuriose buvo pristatytas prie miško kirtimo. 1952 m. jis buvo nubaustas kalėti 25 m. Stalinui mirus, 1954 m. buvo iš kalėjimo išleistas. Nuvykęs pas žmoną Komių "respublikoje", ten dirbo kolchozo agronomu. 1956 m. galėjo su žmona grįžti Lietuvon. Pora metų padirbęs sodininkystėje, buvo atleistas pensijon. Vienintelis Stulginskių šeimos vaikas Aldona Stulginskytė - Juozevičienė laimingai išvengė su tėvais išvežimo ir, 1944 m. baigusi medicinos studijas, yra laisvajame pasaulyje — gyvena Amerikoje.Būdamas gilus katalikas, Stulginskis dalyvavo ateitininkuose. Studentų ateitininkų visuomenininkų "Vytauto" klubo buvo išrinktas garbės nariu. Taip pat 1925-30 m. jis buvo ir Lietuvos skautų brolijos šefas. Politikoje — krikščionis demokratas, vadovavo krikščionių demokratų bloko Lietuvos Ūkininkų Sąjungai, kuriai atstovavo ir seimuose.Tiek bendrų biografinių žinių apie A. Stulginskį pateikia "Lietuvių Enciklopedija". Kai kurios L.E. klaidos čia ištaisytos. Toliau po šių sausų žinių pažvelgiama konkrečiau į svarbiausius Stulginskio darbus ir jo asmenybę.

2. Krikščionių demokratų šeimoj.
1918 m. Vilniuje buvo sušaukta pirmoii Krikščionių Demokratų partijos konferencija. Ji turėjo paskelbti partijos konstituciją — programą. Dalyvių minia. Minia įvairiaspalvė. Jauni ir pagyvenę, inteligentai ir kaimiečiai, vyrai ir moterys, dvasininkai ir pasauliečiai. Visų nuotaika rimta. Visi gerai supranta, kad jų darbas bus kelias į nepriklausomą tėvynę, jos būsimąją santvarką ir ateitį. Kiek darbas rimtas, tiek patyrimo maža. Visi naujokai. Nerimas širdis šokdina. Konferenciją atidaro neaukšto ūgio, kresno sudėjimo, trumpa rusva barzdele ir tokios pat spalvos apkarpytais ūseliais, ligi odos apkirpta galva, pensnė ant nosies, kiek nulenkta galva ir pro pensnė viršų žiūrįs vyras. Tai Stulginskis. Kalba grynai lietuviška su žemaičių tarmės mažu atspalviu. Nėra pirmaeilis kalbėtojas, bet kalba sklandžiai, tik be oratoriško polėkio ir poetiškų žiedų. Logika ir realizmas — jo kalbos charakteris. Katalikybė ir demokratybė — kalbėtojo tvirtas nusistatymas. Stulginskis išrenkamas į prezidiumą ir konferencijai pirmininkauja. Sugeba išeitį surasti visose komplikacijose. Kalbos ir orientacija rodo jame apibrendusį valstybės vyrą. Gyvą, karštą ir judrią konferenciją tomis savo savybėmis moka laikyti prideramuose rėmuose. Jau pačioj konferencijos pradžioj pasireiškė dvi srovės. Grįžę iš Rusijos krikščionys demokratai, išėję revoliucijos mokyklą, plačiai panaudoję savo darbams revoliucijos laisvę bei įgiję daugiau  politinio  patyrimo, radikalesni. Antra  srovė kiek  atsargesnė, dėl to, kad gyveno po kietai prispaustu vokiečių aro sparnu,   kad nepergyveno revoliucijos audrų, kurias sukėlė Rusijos valdovų socialinių ir politinių reformų baimė, kad nematė tų valstybinio gyvenimo griuvėsių, prie kurių privedė per didelis atsargumas ir baimė pavartoti laiku chirurginį peilį socialiniam ir politiniam gyvenimui pagydyti. Toks tebuvo skirtumas tarp "rusiškų" ir "vokiškų" lietuvių krikščionių demokratų.  Ne   principai,  bet  taktika,  atsargumo laipsnis juos skyrė. Menkniekis, bet vieni kitus budriai sekė. Vieni bijosi, kad partijos "nesubolševikintų", o kiti, kad jos "nesuatžagareivintų". Svarstoma programa punktas po punkto. Ateina eilė principams — krikščionybė ir demokratybė. Punktas neramus. Bet praeina vienbalsiai, be jokių diskusijų. Artinasi klausimas, kokia turi būti Lietuvos valstybė — demokratinė respublika ar monarchija. Visuomenėje visokie vėjai pučia. Kaime monarchizmo idėja stiproka. Daugeliui sunku suprasti valstybė be karaliaus. Valstybės Taryboj tas klausimas taip pat buvo nevienodai sprendžiamas. Nervai įsitempė. Skaitoma programos projekto paragrafas — Lietuva demokratinė respublika. Stulginskis kiek neramus stato šį klausimą balsuoti. "Kas už paragrafą?", klausia kiek virpančiu balsu pirmininkas. Pakyla visos rankos. "Kas prieš?". Nė vienas. Pakyla plojimo audra. Baimei pagrindo nebūta. Bet tai tik pradžia. Dar pasiliko darbininkų ir ypatingai žemės reformos klausimas. Darbininkų skyrius praeina sklandžiai. Prieita prie žemės reformos klausimo. Čia ir užkliūta. Kilo audra. Pakibo rimtas skilimo pavojus. Prieš programos redakciją stoja pats Stulginskis. Ko gi norima  opozicijos,  kuriai  vadovauja  Stulginskis? Žemės reformos principą ir reikalą pripažįsta ir ji. Ji baiminasi dėl nurodytos programos projekte 80 ha normos, dėl skuboto vedimo tempo, nesutinka su programoje nurodytu atlyginimo būdu už reformai imamas žemes. Diskusijos karštos. Stulginskis mato nieko nelaimėsiąs. Jis atsistojęs pareiškia, kad išstojąs iš partijos ir apleidžiąs konferenciją. Momentas tragiškas ir pavojingas. Padėtį  išgelbsti kompromisinis pasiūlymas — sudaryti partiją su dviem sparnais ir  dviem   programom,   "didžiąja"   ir "mažąja". Didžioji atstovavo radikaliojo sparno idėjas. Ji buvo pateikta 1917 m. Petrapilio lietuvių seimo metu vykusioj Krikščionių Demokratų konferencijoj. Iš jos autorių paminėtini— dr. Janulis, V. Endziulaitis, Z. Starkus, P. V. Raulinaitis, D. Micuta, M. Krupavičius, kun. prof. Česna ir k. Ją savo autoritetu patvirtino ir didelio masto sociologas Vilniaus vyskupas dr. Jurgis Matulevičius. Mažoji programa buvo pagaminta po konferencijos 1919 m. Jos autorius buvo Stulginskis su kitais savo vienminčiais, reikia pasakyt, tuo metu labai negausiais. Kadangi prie didžiosios programos prisidėjo judriausias, entuziastiškiausias ir veikliausias elementas, tad ji ištisai ir buvo įgyvendinta. Jos principai pravesti Steigiamojo Seimo konferencijoj, žemės reformos įstatyme ir kituose socialiniuose įstatymuose. Mažoji programa, nenaudojama ir jokios įtakos nepadariusi, pasiliko sandėlio lentynose tik kaip mūsų katalikiškosios politinės ir socialinės minties vystymosi istorijos dokumentas. Didžioji programa lengvai žygiavo praktikos gyvenimo keliais dar ir dėl to, kad mažosios programos autoriai ir šalininkai pagrindinių įstatymų priėmimo metu visai prisidėjo prie didžiosios programos realizavimo, tarsi visai būtų užmiršę savo nusistatymus, dėl kurių kalbėtoje konferencijoje buvo sukėlę tiek nerimo ir baimės.

3. Žemės reformos painiavose
Bijodamas, kad nebūtų klaidingai suprastas ir įvertintas tas didysis Lietuvos vyras, turiu pavyzdžiais pailiustruoti, kaip iš tikrųjų žiūrėjo Stulginskis į žemės reformą. Jis iš tikrųjų atsirado tos reformos opozicijoje tik dėl baimės, kad ji nesugriautų ir taip karo nuniokoto Lietuvos ūkio. Tą savo įsitikinimą greitu laiku pakeitė. Štai keli įrodymai:
Baigiasi 1918 metai. Vokiečiai traukiasi iš didžiulių Rusijos miestų. Jiems pakulniui žygiuoja bolševikų nudriskusi kariuomenė. Vilniuje šeimininkauja lenkų ginkluotų pusbernių būriai. Lietuvos sostinėj nebėra vietos ne tik Lietuvos Laikinajai vyriausybei bei Valstybės Tarybai, bet ir lietuviams. Lietuviai iš Vilniaus bėga. 1919 m. Naujųjų Metų naktis. Krikščionių Demokratų partijos centro komitetas renkasi prof. kun. M. Reinio mažam kambarėly tartis dėl susidariusios padėties. Priimta eilė svarbių nutarimų, tarp kitų ir žemės reformos reikalu. Tuo nutarimu žemės reforma turėjo būti vedama skubiu tempu, nelaukiant Steigiamojo Seimo sušaukimo. Už jį balsavo ir Stulginskis. Patriotinis motyvas nubloškė į šalį ekonominio pobūdžio baimes. Steigiamajame Seime be jokių svyravimų ir rezervų taip pat Stulginskis balsuoja už didžiosios programos žemės reformos nuostatus. 1923 metais į E. Galvanausko kabinetą Stulginskis pastato žemės ūkio ministru M. Krupavičių. "Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išsivirtąją košę išsrėbsi", pasakė jis atsisakinėjančiam portfelį priimti Krupavičiui. Spiriamas tą naštą pasiėmė. Reformą pradėjo vykdyti energingai ir sparčiai. Jis į metinę reformą įtraukdavc du trečdaliu dvarų žemės ir tik trečdali kaimų viensėdžiais skirstyti. Skirstymas viensėdžiais tuomet buvo labai pribrendęs ir aktualus klausimas. Stulginskis nenoromis tokią reformuojamos žemės proporciją tvirtino. Jis norėjo dvarų žemės sąskaiton didinti kaimų žemių normą. Tačiau Krupavičiaus planams nusileisdavo, kad ir nenoromis. Čia suvalkietis dzūkas nugalėdavo žemaitį. Vienais metais lenkai rimtai grėsė Lietuvos nepriklausomybei padaryti galą. Stulginskis, pasikvietęs Krupavičių, pasiūlė visas turimas jėgas mesti tik į dvarų žemių parceliavimą, visiškai sustabdžius kaimų skirstymą viensėdžiais. Ir vėl pasikartojo liūdnų 1919 Naujųjų Metų pavyzdys. Stulginskis Lietuvos ir lietuvių visuomenės labui pasidaro radikalesnis už radikalųjį Krupavičių.

ŠV. ONA

Kauno Valstybinis dailės muziejus1924 ir 1925 metais prezidentas Stulginskis dažnai išsitraukdavo Krupavičių pažiūrėti jo vykdomosios žemės reformos. Vykstama Kalvarijos link. Laikas — pats pavasario sėjos įkarštis. Vykstama pro paplentėj buvusį Zubriu II palivarką, kuris buvo išdalintas naujakuriams tik rudenį. Buvusio palivarko laukai knibžda dirbančiais naujais ūkininkais. Stulginskis pareiškia noro čia sustoti. Žygiuojame per puriai išdirbtus laukus prie dirbančiųjų. Nei vienos pėdos dirvonų. Visa gražiausiai išdirbta ir išpurenta. Trobelės jokios. Tik dvi žemėj išraustos duobės su provizoriniais šakų stogais. Tai naujakurių pirmieji "rūmai". Iš Stulginskio charakteringos šypsenos matau jo pasitenkinimą. Vykstame toliau Suvalkų link. Už 9-10 km. nuo Kalvarijos didžiulis Trakėnų dvaras. Jis išparceliuotas kiek anksčiau. Trobesiai įvairios vertės — nuo varganų ligi pavyzdingų. Kiekvienas ūkelis apsėstas žmonių. Dirba visi. Visi išvargę, bet patenkinti. "Vargo daug, dirbam daugiau negu kumečiaudami, bet dirbam sau ir savo vaikams. Mes žinom, kad savo darbais statomės savo geresnę ateitį", atsakė vienas buvęs dvaro kumetis į prezidento paklausimą, ar nenorėtų grįžti atgal į kumetynus. Ir Trakėnus apleido Stulginskis su pasitenkinimo šypsniu lūpose.Apžiūrėjęs dviejų dvarų naujai besikuriančius naujakurius, prezidentas panoro susipažinti su seniausiai įsikūrusiais. Nuvažiuota į buvusį Linijos dvarą prie Liudvinavo miestelio. Jį išparceliavo dar J. Aleksa. Naujai išdygęs kaimas visai nepanašus į naujakuryną. Bendras vaizdas — senas gerokai pasiturįs kaimas. Prezidentas vaikščiojo iš naujakurio pas naujakurį, kalbino, teiravosi, žiūrinėjo. Kad naujakuriai būtų kalbesni ir atviresni, prezidentas norėjo būti nežinomas, bet žemės tvarkytojas čia paslapties neišlaikė. Sužinoję naujakuriai, kas yra jų lankytojai, kaip daugely vietų, puolėsi bučiuoti rankas ir siekė kojų. Tuo susijaudinimo momentu Žemės ūkio ministras pats pabučiavo ranką vienai naujakurei — darbo didvyrei. Vargšė moteris sumišo ir akyse sužibėjo ašaros. "Tavo rankos nuo sunkių darbelių purvinos ir pūslėtos, nuo saulės ir vėjo suaižėjusios, bet jos žymiai vertingesnės už gražiausias baltas rankas. Tavo rankos stato dideliu įtempimu ir pasišventimu ne tik sau ir savo šeimai laimingą rytojų, bet ir visai Lietuvai. Aš visos Lietuvos vardu jas pagerbiau ir padėkojau Tau". Išvažiavom. Automobily tyla. Stulginskis susikaupęs ir giliai susimąstęs. Jo veido bruožuose matyti susijaudinimo. Niekas tos tylos nedrįso drumsti. Ir tik besiartinant prie Sasnavos Stulginskis nutraukė tylą. "Tai, ką esu šiandien pamatęs, galutinai sugriovė manyje baimę dėl žemės reformos pasėkų. Lietuvis savo darbu stebuklus daro. Su tokiais žmonėmis Lietuva nežus. Tu geriau pažinai ir įvertinai lietuvį negu aš. Aš grįžtu patenkintas. Po šios kelionės vienu slogučiu, varginusiu mano širdį, sumažėjo".Čia galutinai paaiškėjo ir išryškėjo tie motyvai, dėl kurių žemės reformos klausimu Vilniaus Krikščionių Demokratų konferencijoj Stulginskis buvo užėmęs kiek skirtingą poziciją.

4. Kovoj už respubliką
Versim kitą lapą. Vilhelmas II sutiko su Lietuvos nepriklausomybės mintimi tik tuomet, kai jam visai paaiškėjo, jog vokiečių karas bus pralaimėtas, bet ir tuomet jis pynė visokius tinklus, kad ta Lietuvos nepriklausomybė būtų ne daugiau, kaip paprasta fikcija. Lietuvių gi tautos siekimai buvo skirtingi. Išsivadavusi iš ilgametės Rusijos carų "globos", nieku gyvu nenorėjo pakliūti gal į dar kietesnę Vokietijos imperatorių "globą". Jos idealas buvo visiškai nepriklausoma Lietuva. Susikirto dviejų labai nelygių jėgų interesai — mažos sunkiai gimstančios Lietuvos ir didžiulės, tuo metu dar galingos, nors jau gerokai pakrypusios į pralaimėjimą, Vokietijos. Šis interesų susikirtimas atsidūrė Valstybės Taryboje. Taryboj sprendžiant šį klausimą, iškilo Lietuvos valdymosi formos klausimas — monarchinė ar respublikinė. Visos partijos buvo apsisprendusios už respubliką. Kas tad iškėlė monarchijos klausimą Valstybės Taryboje? Tik noras, noras karštas ir tvirtas turėti Lietuvą visai nepriklausomą valstybę iš vienos pusės, iš kitos gi — Vilhelmo II užsimojimas tą Lietuvos nepriklausomybę paversti nereikšminga fikcija. Taryboje atsirado žmonių, kurie, kad ir būdami respublikoniškų įsitikinimų, tikėjo, kad pasodinę į Lietuvos sostą savo pasirinktą karalių, galės sugriauti Reicho sudarytus Lietuvai prijungti planus. Vokiečių valstybės vyrų tarpe buvo ir tokių, kurie tikrai norėjo matyti Lietuvą visai, ne fiktyviai, nepriklausoma valstybe. Nuoširdžiausias jų tarpe Lietuvos bičiulis buvo katalikų Centro partijos lyderis Erzbergeris, kurį valiau nužudė vokiečių nacionalistai. Erzbergeris ir pasiūlė Lietuvos politikams kandidatu į Lietuvos sostą Viurtembergo kunigaikštį Urachą, kuris turėjo pasivadinti Mindaugu Antruoju. Urachas turėjo nugalėti Vilhelmą ir išgelbėti Lietuvos nepriklausomybę. Taip bent tikėjo Lietuvos Tarybos narių didžiuma. Prie jos prisidėjo ir Krikščionių Demokratų frakcijos narių dalis. Krikščionių demokratų tarpe monarchistų nebuvo. Partijos konferencija be jokių ginčų ir svyravimų pasisakė už respubliką. Partijos centro komitetas to partijos nutarimo laikėsi ir spyrė savo frakcijos narius taip pat tuo partijos nutarimu vadovautis. Tačiau partijos šiuo klausimu nurodytu keliu nuėjo tik Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis ir prel. Kazimieras Šaulys. Stulginskis tiek tvirtai laikėsi savo nusistatymo, kad Valstybės Tarybai nubalsavus balsų didžiuma už Urachą, atsisakė tą sprendimą pasirašyti. Jis savo nusistatymo nepakeitė ir tuo metu, kai Valstybės Tarybos pirmininkas jam grasino pašalinti iš Valstybės Tarybos, jei to sprendimo nepasirašys. Stulginskis pasirodė nuoseklus ir griežtas demokratas ir respublikininkas, nors savo frakcijos (balsavusių kitaip, negu jis) draugų griežtai nesmerkė, nes gerai žinojo, kad jie nuėjo kita linkme tik dėl to, kad ta linkmė, jų įsitikinimu, tikresniu keliu vedė Lietuvą į nepriklausomybę. Vokiečiai karą pralaimėjo, ir Uracho klausimas ir kovos dėl jo visuomenėje dingo. Šioj byloj Stulginskis pasirodė aukštos vertės, sveikos nuojautos ir orientacijos politikas.

5. Kovoj už nepriklausomybę.
Tik sužibo tvirtesnė viltis lietuvių tautai atkurti savo krašto laisvę ir nepriklausomybę, traukiantis iš Lietuvos žemės vokiečių kariuomenei, ištiesė savo kruvinas rankas rusai bolševikai ir lenkai išrauti tą jauną ir gležną Lietuvos laisvės diegelį. Atsispirti priešui ir ginti savo tėvynę nuo užpuolikų nebuvo kam, nes jokios ginkluotos pajėgos Laikinoji vyriausybė neorganizavo. Maža to. Tam labai rimtam pavojui besiartinant, pradėjo nykti iš Lietuvos padangės ir tos vyriausybės nariai. Maža to, pasklido gandai, kad iš Lietuvos rengiasi išvažiuoti ir laikinasis Lietuvos prezidentas ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona. Prie vyriausybės rūmų būriuojasi lietuvių pulkeliai, įsinervinusių, nusiminusių. Minia kaista.

Reikalauja kurio nors vyriausybės nario pranešimui padaryti, pasiteisinti. Niekas nesirodo. Vienų nėra, kiti bijojo pasirodyti. Vienas Stulginskis švaistosi po tuščias sales ir pilnus koridorius. Jo veidas rūstus. Kalbėdamas dar žemiau barzdelę nulenkia. Kiekvienas žodis stipriai akcentuojamas. Visą susidariusią padėtį jis miniai aiškina, nors nėra vyriausybės narys, tik Krikščionių demokratų frakcijos seniūnas ir Tarybos narys. Vyriausybę jis kietai smerkia. Žada daryti žygių tuoj kitai vyriausybei sudaryti. Minia aprimsta, skirstosi, bet išėjusius jau stabdo ir krato apsiginklavę lenkų partizanai.Krikščionių demokratų centro komiteto posėdis. Apie padėtį referuoja Stulginskis. Kalba trumpa ir aiški. Siūlymai konkretūs ir realūs. Jie priimami ramiai ir be didesnių diskusijų, nors visų nervai dilgina. Išsiaiškinti su A. Smetona pasiųsti bolševikų išvežtą V. B. ir M. Krupavičių. Reikalauti pasilikti krašte ir sudaryti naują vyriausybę. Vilnių palikti žygiuojant į jį bolševikams. Pasirinkti naująją laikinąją sostinę Kauną. Skubiai organizuoti lietuviškąją kariuomenę. Visi sprendimai trumpi, bet aiškūs ir griežti, kaip štabo karo metu. Karas gi ir buvo. Stulginskis šaltas, bet apsisprendęs. Svyravimų ir abejonių jokių. Pasiryžimai drąsūs ir platūs. Pasireiškė jame vado privalumai. Rimtų pavojų metu tie privalumai geriausiai išryškėja.Delegacija grįžta iš Smetonos.

Nieko nelaimėta. Jis išvyksta į užsienį, sakosi, Lietuvai gelbėti. Tokiu pat tikslu išvykę ir vyriausybės nariai. Jo įsitikinimu, Lietuvai šiuo metu galį padėti tik vokiečiai. Smetona išvyksta. Iš vyriausybės narių Vilniuje pasiliko bene tik P. Leonas, Liudas Noreika ir dar kažkas. Bolševikai prie pat Vilniaus. Organizuojama koaliciniais pagrindais nauja krašto gynimo vyriausybė. Vyriausybės priešakin stoja Mykolas Sleževičius. Į tą vyriausybę įėjo ir Stulginskis. Čia jis, turėdamas plačią valstybinio masto darbo dirvą (ir dar tokiais sunkiais laikais), savo turėtus patyrimus pagilina ir išplečia, ir jo asmeny susiformuoja rimtas valstybės vyras.

6. Steigiamojo Seimo viršūnėje.
Krašto gynimo vyriausybė didvyriško tautos pasiaukojimo žygių padedama savo tikslo pasiekė. Priešo slinkimas sulaikytas. Sušauktas krašto šeimininkas — Steigiamasis Seimas. Katalikiškas kraštas davė Seimui katalikišką daugumą. Krikščioniškoji demokratija ima krašto tvarkymo vadžias į savo rankas, nors dėl dar labai sunkių gyvenimo sąlygų ir nuolatinių šešėliais slankiojančių pavojų vyriausybė sudaroma koalicinė su nekatalikiška vadovybe. Seimas stato kandidatu į savo vadovus Stulginskį. Išrenkamas. Tuo būdu Stulginskio rankose susitelkia vyriausio krašto tvarkytojo vadovavimas ir krašto reprezentavimas, nes jis eina ir Prezidento pareigas.Steigiamasis Seimas išleido visus pagrindinius kraštui tvarkyti įstatymus: konstituciją, žemės reformos įstatymą, darbininkų reikalu, švietimo tvarkymo reikalu ir daug kitų kraštui reikšmingų įstatymų. Visi jie užantspauduoti Stulginskio parašu. Tad Stulginskiui vadovaujant nutiestas kelias į Lietuvos tvarkymo ateitį, duota jos gyvenimui linkmė. Tos tvarkos pagrindas demokratybė, lietuvybė, socialinis teisingumas ir demokratiška tolerancija. Visi principai, išeiną iš krikščioniškos etikos mokslo. Steigiamojo Seimo įstatymiškoji kūryba — Lietuvos krikščioniškosios demokratijos siela ir atvaizdas. Visuose Steigiamojo Seimo pagrindiniuose darbuose atsispindi ir Stulginskio asmenybė — jo įsitikinimai, pažiūros ir siekimai.Buvo momentų, kada Steigiamasis Seimas turėjo nutraukti savo normalią veiklą ir įsijungti į krašto gynimo darbą. Eilė jo atstovų išėjo savanoriškai į frontą kovoti su priešo kariuomene — Antanas Matulaitis, Stasys Gruodis (vėliau tėvas jėzuitas) ir kiti. Ne maža buvo ir tarpusaviu partinių kovų, nekartą audringų ir nesmagių. Bet jokie, kad ir sunkiausi įvykiai Stulginskio iš pusiausvyros, objektyvumo ir šalto kraujo neišmušė. Juo didesni pavojai, juo jis stipresnis ir šaltesnis. Juo didesnė audra, juo jis atsparesnis ir ryžtingesnis, tik kiek žemiau barzdelę palenkia, tik tonas kietesnis pasidaro, tik kiek šypsnis kitokio atspalvio įgyja. Išorės priešui jis kietas ir atkaklus Lietuvos interesų gynėjas, santyky su partiniu priešu — kietas principiniuose klausimuose, nuolaidus antraeiliuose ir visuomet bendro darbo šalininkas. Tvarkos laužytojams ir ardytojams nenumaldomai kietas, bet teisingas, objektyvus, korektiškas. Savaminčiui pirmenybės neduodavo tik dėl to, kad jis vienamintis. Kai tiesa buvo kitaminčio pusėje, jis palaikydavo kitamintį. Jo simpatijas ir sprendimą nusverdavo tiesa. Toks buvo Stulginskis Steigiamojo Seimo pirmininko vaidmeny.

7. Konstitucinis prezidentas.
Pagaliau teisinei valstybei pagrindai nutiesti. Konstitucija paskelbta. Atėjo laikas rinkti konstitucinis prezidentas. Krikščioniškoji demokratija, turėdama Steigiamajame Seime savo narių didžiumą, nusistatė ir savąjį prezidentą išrinkti. Kandidatais į prezidentus buvo pastatyti trys asmenys — kun. Mykolas Krupavičius, Voldemaras Čarneckis ir Aleksandras Stulginskis. Kodėl ne vienas Stulginskis? Ne visų vienodas skonis. Vieniems nepatiko jo žemaitiškai kietas būdas, kitems jo tariamas nedraugiškumas. Sakau tariamas, nes jis buvo draugiškas ir neišdidus, tik mažakalbis. Susitikimų neieškojo. Laisvą laiką mėgdavo panaudoti skaitymui bei rašymui. (Jis buvo rimtas publicistas. Publicistikos nemetė ir įvairias vietas užimdamas, net prezidentaudamas. Jo straipsnių buvo spaudoje visais svarbiais valstybės ir tautos reikalais. Pasirašydavo juos įvairiais pseudonimais). Kai kurie vėl abejojo, ar sugebės Stulginskis tinkamai reprezentuoti, kitaip tariant, ar išlaikys jis "poniškąjį" etiketą, turėdamas santykių su įvairių valstybių atstovais. Bet prieš realias sąlygas visos tos baimės bei atsargumai turėjo atkristi. M. Krupavičius savo kandidatūrą atsiėmė, motyvuodamas svarbiausia tuomi, kad jis dar perjaunas užsidaryti "baltuose rūmuose", nesugebėsiąs nei "reprezentuotis", nei atviros minties vatiškai minkštai išreikšti, pagaliau, jis linkęs dirbti platų, kad ir juodą visuomenės darbą. Čarneckis atsisakė taip pat. Stulginskis atsisakinėjo taip pat visu savo žemaitišku užsispyrimu. Išėjo net iš posėdžio. Bet ne mažiau atlaidi buvo ir frakcija. Pasitarimai su juo tęsėsi kelias dienas. Spaudžiamas buvo visomis galiomis.Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko garbingai ir Lietuvai naudingai. Iš pašalio žiūrint, atrodė, lyg jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms. Bet ne. Jis visa išstudijavo, visa išmoko, ko jam dar trūko. Gerai mokėjo tik vokiečių kalbą iš vakarų Europos kalbų. To buvo maža. Jis gerai išmoko dar prancūzų ir anglų kalbas. Jis jautė turįs etiketinių spragų. Pašalino ir jas teoretinėmis ir praktinėmis studijomis. Ir cilinderis tvirtai ant jo galvos stovėjo, ir frakas juto savo vietoj gulįs. Reprezentaciniuose pobūviuose Stulginskis savo laikysena visiems imponavo. Su kiekvieno didžiojo krašto atstovu jis mokėjo kalbėti jo gimtąja kalba. Su Šv. Tėvo atstovu jis galėjo kalbėti visai sklandžia ir taisyklinga lotynų kalba.

Dideliu ponu rodytis jis nemėgo, bet kadangi tarp ponų Lietuvos labui jis laikė pareigą poniškumą pademonstruoti, jis tai atlikdavo gerai ir vykusiai, nors ir savo poniškumą jis sugebėjo, kažkaip suderinti su demokratišku paprastumu, ir dėl to jo ta etiketinė laikysena buvo natūrali ir atrodė praktikuota iš jaunų dienų. Jis buvo kiek šaltokas ir oficialus, nors mokėjo kalbėtis įvairiomis temomis.Jį labai laimingai papildė jo žmona Ona Stulginskienė - Matulaitytė (1894 - 1962), augusi ir brendusi prie pat Marijampolės gražiuose pašešupiuose. Jos charakteris lygus, kaip lygūs jos krašto laukai; jos būdas gražus, kaip gražios Šešupės pakrantės. Mokslai ir miesto gyvenimas jos natūralumo nepakeitė, pasiliko ir būdama prezidentienė, kaip nesugadinta kaimo mergaitė. Gilus inteligentiškumas ir švelnus paprastumas veiksmuose ir žodžiuose darė ją patrauklia. Ją mėgo ne tik lietuviai, bet ir aukštieji kitų valstybių ponai. Į politiką ji nesikišo, ne dėl to, kad jos nemėgtų, bet žinojo, kad tai ne jos darbas ir nenorėjo vyrui kliudyti ar daryti toj srity jam savo įtakos. Su kitais kalbėdavo paprastai nepolitinėmis temomis. Tačiau atsiradus reikalui, kai to reikalavo Lietuvos gerovė, ji sugebėdavo ir politinėmis temomis kalbėtis, visai laisvai kalbėdama keliomis vakarų Europos kalbomis.Stulginskis ir prezidentaudamas pasiliko toks pat rūpestingas ir darbštus, koks buvo ir kitas pareigas eidamas. Visi Steigiamojo Seimo jam atsiunčiami pasirašyti įstatymai jo buvo kruopščiai studijuojami, reikalui esant ir su atitinkamais specialistais. Tik tuomet juos pasirašydavo, kai buvo visa aišku ir, jo įsitikinimu, Lietuvai naudinga. Buvo atsitikimų, kad jis, pasirėmęs jam palikta konstitucine teise, grąžindavo seimui persvarstyti tuos įstatymus, kurie, jo įsitikinimu, buvo tuo ar kitu atžvilgiu nevykę.Jis atsidėjęs sekė visą vyriausybės darbą. Iš ministrų reikalavo pranešimų apie jų darbuotę. Su ministrais išdiskutuodavo visus svarbesnius sumanymus. Konstitucija leido jam dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. Ta teise jis plačiai naudojosi.

Beveik visi svarbesnieji vyriausybės svarstomieji klausimai buvo jo noru svarstomi jam dalyvaujant. Diskusijose jis dalyvavo gyvai ir į visus sprendžiamus klausimus įnešdavo savo žinojimo ir patyrimo. Visą savo platųjį žinojimą Stulginskis įgijo kruopščiomis studijomis.

Prie kiekvieno klausimo, kuriuo jis norėjo ar turėjo tarti savo žodį, rengėsi. Kai knygos neįstengdavo jam duoti reikiamų atsakymų, jis kviesdavosi rimtų specialistų ir su jais tuos klausimus perdiskutuodavo. Taip žiūrėdamas į savo pareigas Stulginskis, pridėjus dar oficialius priėmimus bei įvairius kitus interesantus, laisvo laiko turėti negalėjo. Jo darbo diena tęsėsi nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvos nakties. Suprantama, kad tokiose sąlygose jis ir norėdamas neturėjo galimybės palaikyti glaudesnio ryšio su platesne lietuvių visuomene, lankytis provincijoj į tautines šventes, suvažiavimus ir 1.1. Nors reikia pripažinti, kad Stulginskis tokių pasirodymų ir nemėgo. Tas jo užsidarymas prezidentūroje daugelio jam buvo prikaišiojamas kaip bėgimas nuo lietuviškos visuomenės. Priekaištas, kaip matėme, neturėjo pateisinamo pagrindo.Privatinis prezidento Stulginskio gyvenimas buvo kuklus ir ramus. Prabangos, pobūvių, balių nemėgo ir vengė. Gyveno kaip pasiturįs ūkininkas. Tai tiko jo ir jo žmonos ūkininkiškai psichologijai. Stulginskis buvo Prezidentas — lietuviškasis ūkininkas. Toks visai tikslus jo apibūdinimas pilnai nusako ir jo privatinį gyvenimą. Tas charakteris atsispindėio ir io of'icialiuose bei viešuose pasirodymuose. Stulginskio privatinio gyvenimo kuklumas plaukė iš jo lietuviškų tradicijų ir ūkininkiškos psichologijos. Tai nebuvo jo šykštumo ar prisirišimo prie pinigo įrodymas. Tiesa, jis pinigų nešvaistė, kur nereikėjo. Bet jų nesigailėjo, kur buvo rimtas reikalas. Jis aukodavo nemažas pinigų sumas kultūros reikalams, studentams šelpti, labdarai ir t. t. Nepaisant to, kad turėjo gerai apmokamas vietas, kai išėjo į privatinį gyvenimą ir panoro nusipirkti dvaro centrą, savo sutaupytais pinigais to padaryti neįstengė. Reikėjo skolintis iš privatinių asmenų ir bankų.

Toks buvo Stulginskis Prezidentas. Istorijoj jis užims šviesų lapą kaip garbinga figūra. Jo politika ir darbai daug prisidėjo prie Lietuvos sustiprėjimo ir suklestėjimo. Jo prezidentavimo laikas mūsų trumpame nepriklausomybės gyvenime buvo šviesiausias ir kūrybingiausias laikotarpis, ūkinio ir moralinio tarpimo tarpsnis. Stulginskio laikais brendo lietuviškoj visuomenėj sveika ir tikra demokratinė idėja, nes tokios idėjos nešiotojas, skiepytojas ir skleidėjas buvo pats Stulginskis.

8.Cincinato keliais
Krikščioniškoji demokratija III seimo rinkimus 1926 m. pralaimėjo. Stulginskis savo prezidentines pareigas užleido dr. K. Griniui. Pats apsigyveno Vasario 16 d. gatvėj kukliame bute. Nevienas mažesnių tarnautojų savo butus buvo įsitaisę turtingiau ir ištaigingiau. Stulginskis gyveno rašinėdamas laikraščiams. Taip jam bedirbant atėjo 1926 m. gruodžio mėn. 17 perversmas. Įsigalėjo naujas režimas. Stulginskis stojo prieš tą režimą į griežtą opoziciją. Veikė prieš ir žodžiais ir darbais. Tai darė visai atvirai, nesivaržydamas ir be baimės. Saugumo organai labai gerai žinojo jo nusiteikimus ir veiklą. Bet Stulginskio nedrįso judinti — per didelis autoritetas. Voldemaras pavojingiausiais savo režimo priešais laikė Stulginskį ir Krupavičių. Jis nusistatė "garbingai" jais nusikratyti. Per K. A. jis pasiūlė Stulginskiui Lietuvos pasiuntinio vietą Londone, o Krupavičiui Romoj prie Kvirinalo. Krupavičius minėtam jo pasiuntiniui atsakė, kad jis iš Lietuvos nevyksiąs, nes čia reikalingas kovai su žalingais Voldemaro eksperimentais, ir iš nedemokratinės vyriausybės jckių paskyrimų nepriimsiąs. Krupavičius vėliau už tai buvo internuotas Garliavoj. Stulginskis gi tam pasiuntiniui pareiškė: "Jei esu Voldemarui reikalingas, jis gali pats be tarpininkų pagalbos pas mane kreiptis". Ir Voldemaras pas Stulginskį atėjo. Ką Stulginskis kalbėjo Voldemarui, nežinia. Klausiamas, savo charakteringa šypsena šypsodamasis, atsakinėjo: "Aš Voldemarui pasakiau visą karčią tiesą".Naujojo režimo sudarytoji Lietuvoj atmosfera darėsi vis tvankesnė. Stulginskiui ta atmosfera buvo stačiai nebepakeliama. Todėl jis nusistatė Kauną, kaip tos atmosferos centrą, palikti.

PIETA
Nuotrauka J. Gimbuto

Ūkininką prezidentą traukė žemė. Jis buvo nusipirkęs Kretingos apskrity gana apleistą dvaro centrą ir išvyko ten ūkininkauti ne simboliškai, bet realiai, kaip ir kiekvienas padorus lietuvis ūkininkas ūkininkauja. Kelis kartus buvau aolankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką. Nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarų savininkai elgtis. Stulginskis ne tik  kaip  agronomas, dar  anksčiau, kaip žemdirbio sūnus, suprato žemės balsą, žinojo jos pavydumą ir reikalavimą ja rūpintis tik paties savininko, žinojo gyvenimo praktikos taisyklę — svetimomis rankomis žemės ūkis vedamas netunka. Pagaliau, jo darbštumas ir rūpestingumas neleido senų dvarininkų pėdomis sekti, be to, pirkdamas ūkį, įbrido į ne visai mažas skolas. Reikėjo tikrai rimto rūpestingumo ir darbštumo iš tų skolų išbristi. Stulginskis dirbo. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Jis pats veždavo į Kretingą pieną ir pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis pats veždavo į tą pat Kretingą bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje, ant vežimo sėdėdamas, laukė pirkėjų. Nevienas piktinosi tokiu Stulginskiu ūkininku. Girdi, buvusiam prezidentui nedera toks suūkininkėjimas. Bet sąžiningas žmogus visur yra sąžiningas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.Stulginskio ūkininkas šiuo atžvilgiu prilygo senosios Romos Cincinatui — atliko tėvynės darbą ir grįžo prie savo arklo. Cincinato tokią dorybę įvertino ir įamžino istorija. Istorija įamžins ir Lietuviškąjį Cincinatą — Stulginskį.Stulginskis yra vargo Lietuvos ištikimas ir pavyzdingas sūnus. Jis išaugo iš lietuvių tautos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios šeimos. Jų idealais mito, savo darbams kryptį sėmėsi. Visą savo gyvenimą jų idealais gyvendamas ir dirbdamas, didžius darbus nudirbo savo tėvynei ir jos vaikams. Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti siektinu pavyzdžiu.