CHRUŠČIOVO KOVA SU RELIGIJA Spausdinti
Chruščiovas išverstas iš Kremliaus sosto. Šį faktą daugelis apgailestauja: tasai žmogus, sakoma, nenusipelnė tokio negarbingo galo. Kai sovietinė spauda diena iš dienos vis iškelia nuverstojo diktatoriaus naujus nusikaltimus bei klaidas, tai Vakaruose linksniuojama daugiau jo "nuopelnai", daugiau pozityvūs aspektai.

Tarp kitų, kiek tai liečia religijos sritį, Chruščiovo "nuopelnų" randama, kad jis 1954 m. pasmerkęs Staliną ir jo kovos su religija metodus, kad jis grįžęs prie Lenino mokslo, kad jis bandęs megzti ryšius su Vatikanu, kad jis paskelbęs "taikingo sambūvio" dėsnį, kad jis pasiuntęs stebėtojus į II Vatikano Susirinkimą, paleidęs iš Sibiro vergijos ukrainiečių metropolitą Slypi j, kad jis nevengęs savo kalbose minėti Dievo vardo ir cituoti Šv. Rašto. Visa tai rodą Chruščiovo skirtingą nuo Stalino nusistatymą religijos atžvilgiu. O ir šiaip santykiuose su Vakarais rodęsis ne žiaurus diktatorius, o tik "geras dėdė Nikita".

Šitokia pažiūra susidarė dėl to, kad Chruščiovas mokėjo gražiai pakalbėti, mokėjo šypsotis, nebijojo žmonių. O jo taikinga šypsena Vatikanui, palankus pasisakymas apie pop. Joną XXIII, daugelį net ir katalikų suklaidino: padaryta išvada, kad po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje pasikeitęs valdžios nusistatymas religijos atžvilgiu, kad ten daug kas sudemokratėjo. Dėl Chruščiovo gudrios propagandos ir klastingos taktikos Vakarams nelengva buvo objektyviai pažinti tikrovę, priešingai — lengva suklysti ir pasiduoti pavojingoms iliuzijoms. Suprasti tikrosioms Chruščiovo "šypsenų" intencijoms ir "taikingam" Kremliaus nusistatymui religijos atžvilgiu, reikia atidžiau pasekti, kas dėjosi po Stalino mirties, kai į Kremliaus sostą įkopė Chruščiovas.

Vakarai, susižavėję Chruščiovo "šypsenomis" ir "humaniškumu", pamiršo pasklaidyti jo praeities veiklos lapus; pamiršo ir tai, kad šis "nekaltasis avinėlis" 1956 m. žiauriausiu būdu nuslopino Vengrijos laisvės revoliuciją. Jis, būdamas Stalino aklu įrankiu, 1937 m. buvo pasiųstas į Ukrainą "ištirti žemės ūkio ir kariuomenės sabotažą". Vartodamas žiaurų terorą savo tėvynėje (Ukrainoje), jis likvidavo visus devynis Ukrainos politbiuro narius, visus dvylika valdžios narių, keturis (iš 17) aukščiausiojo sovieto narius, dvylika (iš 57) Ukrainos kom. partijos centro komiteto narių; nemažiau kaip 80 proc. regionų komitetų narių ir toks pat skaičius regionų vykdomųjų komitetų ir miestų tarybų pirmininkų atsidūrė kalėjime. Svarbiųjų pramonės centrų vadovai susilaukė panašaus likimo. Ukrainos Mokslų akademija ir Rašytojų sąjunga buvo likviduotos, o jų nariai sunaikinti. O ką jau kalbėti apie paprastus valstiečius, kurie masiškai buvo šaudomi ar gabenami į Sibirą. Jo siautėjimo Ukrainoje metu rytų apeigų katalikų Bažnyčia buvo visiškai sunaikinta: vyskupai ir kunigai išžudyti ar ištremti į Sibirą, o tikintieji paskelbti stačiatikiais.

Po tokios "operacijos" Ukrainoje Chruščiovas buvo paskirtas Ukrainos kom. partijos centrinio politbiuro nariu ir per 12 metų išbuvo kom. partijos sekretorium Kijeve, iki 1949 m., kai buvo pašauktas į Maskvą. Čia, po Stalino mirties, tapo pirmuoju kom. partijos sekretoriumi ir absoliutiniu Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politikos vairuotoju.

Pirmąsias Chruščiovo "šypsenas" Vakarai pastebėjo 1955 m. Ženevos konferencijos metu. Buvo manoma, kad tai ženklas tam tikro "atšilimo" RytųVakarų šaltajame kare. Tačiau pats Chruščiovas savo "šypsenas" taip rusų priežodžiu interpretavo Rytų Vokietijos delegacijai surengtame priėmime: "Jei kas mano, kad mūsų šypsnys reiškia atsisakymą nuo Markso, Engelso ir Lenino mokslo, tas smarkiai klysta. Jei kas to laukia, tai laukia, kad vėžys sušvilptų" (R. Karisch, Der Christ und der dialektische Materialismus, Berlin, '1956, 34 psl.).

Kita proga Chruščiovas, priimdamas prancūzų parlamentarų grupę, nedviprasmiškai pareiškė: "Iš viso to jūs nepasidarykite išvados, kad komunizmas pakeitė savo pažiūrą į religiją. Mes liekame ateistais ir stengsimės visais būdais išlaisvinti žmones iš religijos opiumo įtakos" (ten pat, 4 psl.).
 
Chruščiovas pasmerkė Staliną
Tiesa, kad Staliną nuvainikavo ne kas kitas, o tik Chruščiovas. Jis pasmerkė jį visais punktais, taigi ir jo taktiką religijos atžvilgiu: Stalinas perdaug leidęs religijai atsigauti ir įsigalėti. Mat, Stalinas karo metu, norėdamas sumobilizuoti visas krašto jėgas užpuolikui atremti, 1943 m. rugsėjo mėn. susitaikė su rusų stačiatikių Bažnyčia, leido jos atstovams išsirinkti patriarchą, atidaryti tam tikrą ribotą skaičių bažnyčių ir vienuolynų, 8 kunigų seminarijas ir 2 dvasines akademijas. Tačiau įstatymai, nukreipti prieš Bažnyčią ir religiją, liko tie patys, tik jie taip griežtai nebuvo taikomi. Tokia padėtis tęsėsi iki Stalino mirties.

Chruščiovui nepatiko tokia padėtis. Jis, tapęs kom. partijos sekretorium, 1954.VII.7 centro komitete pravedė nutarimą "apie trūkumus mokslinėje  ateistinėje propagandoje ir apie priemones ją pagerinti", tačiau nedrįso jo viešai paskelbti, dėl to šis labai svarbus dokumentas ilgai nebuvo žinomas, ir tik paskutiniais metais jis pasirodė sovietinėje spaudoje (O religii (chrestomatija), pod redakc. I. I. Bražnika i F. J. Dolgiča, Moskva 1963, 517522 psl.). Tame nutarime apgailestaujama, kad ateistinė propaganda yra apleista, kai tuo tarpu Bažnyčia ir tikintieji "žymiai sugyvino savo veiklą ir, lanksčiai prisitaikydami prie dabartinių aplinkybių, intensyviai skleidžia religinę ideologiją labiau atsilikusiuose liaudies sluoksniuose". Tarp "priemonių" — nutarta tuojau siųsti propagandistus į tikinčiųjų tarpą, leisti antireligines knygas ir brošiūras, ypač kreipiant dėmesį į "apysakas, liaudies dainuškas, priežodžius ir posakius prieš religiją". Kadangi garsus antireliginis žurnalas "Bezbožnik" jau nuo 1939 m. neišėjo, nutarta leisti mėnesinį "Nauka i Religija" (išėjo 1959 m. rugsėjo mėn.) ir "Vojovničij Ateist", skirtą Ukrainai (šis pasirodė 1960 m. spalio mėn.).

Šitokiam religijos srityje "nustalinimui" nebuvo paruošti nei partijos kadrai, nei visuomenė. Stalinui mirus, tikintieji pradėjo smarkiau reaguoti į agitpropų išdaigas ir smurtą. Stačiatikių dvasiškija kėlė savo nuopelnus "patriotinio karo" metu, kada ji pasmerkė priešą, šaukė visus jungtis draugėn ir klausyti partijos, rinko tikinčiųjų tarpe aukas Raudonajai armijai ir badaujantiems. Stačiatikių Bažnyčios nuopelnus pripažino ir pats Stalinas, apdovanodamas patriarchą ir kitus vyskupus medaliais ir pagyrimais. Taigi reakcija buvo tokia stipri, kad Chruščiovas nutarė laikytis Lenino mokytos taktikos: tuo tarpu duoti vieną žingsnį atgal, kad paskui žengti du pirmyn. Jis tų pat 1954 m. lapkričio 10 d. pasirašė kom. partijos centro komiteto nutarimą apie "klaidas mokslinėje  ateistinėje propagandoje liaudies tarpe" (Pravda, 1954. XI.11).

Šis dokumentas, kurį Vakarai palaikė susilpnintos antireliginės kovos ženklu ir Stalino metodų toje kovoje pasmerkimu, yra komunistinės veidmainystės ir taktikos šedevras. Jame apgailestaujama, kad "kai kuriuose centriniuose ir lokaliniuose laikraščiuose, kaip lygiai kai kurių propagandistų ir paskaitininkų kalbose leidžiamasi į puolamąją ataką prieš dvasiškija ir tikinčiuosius . . . Neretai rašo ir kalba asmenys nieko nenusimaną moksle ir mokslinės  ateistinės propagandos klausimuose, o kartais tai daro tiesiog neišmanėliai, kurie nieko kito nežino, kaip tik pasakas ir anekdotus apie kulto tarnus . . . Toks neatsakingųjų elgesys . . . rimtai kenkia auklėjamajam ir kultūriniam darbui liaudies tarpe . . . Giliai pasikeitusių ekonominių socialinių gyvenimo sąlygų pasėkoje, likvidavus išnaudotojų klasę . . . didesnė Sovietų Sąjungos gyventojų dalis jau yra seniai atsikračiusi religinėmis atgyvenomis . . . Tačiau negalima nesiskaityti su faktu, kad yra piliečių, kurie, aktyviai dalyvaudami krašto gyvenime, atlikdami savo pilietines pareigas tėvynei, dar yra įvairių religijos formų įtakoje . . . Mokslinėateistinė kantri ir gili propaganda laikui bėgant padės ir šiems piliečiams atsikratyti religinių klaidų. Priešingai, administratyvinės priemonės ir įžeidžiantieji išpuoliai prieš tikinčiuosius gali atnešti žalos ir sustiprinti bei konsoliduoti jų religinius įsitikinimus".

Dabar, kai jau žinomas 1954.VII.7 nutarimo tekstas, galima matyti, kaip Chruščiovas "pasmerkė" antireliginę propagandą, paremtą išpuoliais ir pasakomis: jis pasmerkė ne tik neišmanėlius partijos tarnus, bet ir save bei kom. partijos centro komitetą, kurie yra atsakingi už religinės neapykantos kurstymą ir raginimą leisti "apysakas, dainuškas, priežodžius ir posakius prieš religiją". Kaip lengva iš sovietinės spaudos matyti, net ir dešimčiai metų praslinkus nuo ano 1954.XI.10 "atitaisomojo" nutarimo pasirodymo, Sovietų Sąjungos antireliginė propaganda neapsieina be apysakų, išpuolių, o ypač be administratyvinių priemonių.

1963 metais komjaunimo laikraštyje "Komsomolskaja Pravda" (1963.VI.14 ) pasirodė straipsnis "Materializmo ABC", kuriame dar pažodžiui paduota minėtoji Chruščiovo kritika:
"Daugelyje respublikų ir regionų antireliginis darbas yra vedamas blogai . . . Skaityti ateistinėmis temomis paskaitas, rašyti spaudoje, kalbėti per radiją dažnai yra pakviečiami asmenys nenusimaną moksle ir ateistinės propagandos klausimuose, o kartais tiesiog neišmanėliai, kurie nieko kito nežino, kaip tik anekdotus ir pasakas apie kulto tarnus . . . Negalima suvesti antireliginę propagandą vien tik į panašius dalykus, be jokio ryšio su religinės ideologijos pagrindų kritika. Tokia propaganda nesiekia religinės sampratos pagrindų". Iš antros pusės laikraštis nusiskundžia, kad mokslininkai atsisaką patiekti ginklų "mokslinei religijos kritikai": "Vienas iš pagrindinių mokslinėsateistinės propagandos trūkumų yra silpnas joje dalyvavimas mokslininkų, kurių vardai yra liaudyje didelėje pagarboje. Neretai kulto tarnai išnaudoja šį faktą savo pamoksluose: žiūrėkite, jie sako, rimti mokslo žmonės nepuola religijos.. . Mokslinėateistinė propaganda tik tada bus sėkminga, kada ji bus pagrįsta šių dienų mokslo laimėjimais... Todėl mokslininkai neturi liktis nuošaliai, toli nuo mokslinėsateistinės propagandos".

Iš to seka, kad, komunistų tvirtinimu, visi didieji pasaulio mokslininkai praeityje ir dabartyje būtinai turi būti ateistai: Kopernikas, Galilėjus, Lomonosovas, Pavlovas buvę stipriausi ateizmo šulai. Chruščiovo sumanytas ir leidžiamas žurnalas "Nauka i Religija" nesiliauja kartojęs šias nesąmones. Pvz. 1964 m. nr. 2 dėstoma, kad Michelangelas buvęs irgi ateistas. O įrodymai? Štai jie: "Kaip ir daugelis renesanso artistų, dailininkų, Michelangelas ėmė savo paveikslams temas iš pagonių ir krikščionių mitologijos. Bet tai buvo tik siužetai. Pagrindinė jo ateistinės kūrybos tema yra Žmogus. Michelangelo dievas neturi jokio mistinio religiškumo, jis vaizduojamas kaip įsikūnijimas stiprios valios ir stiprios energijos, tai yra žmogaus, kuris sukūrė pasaulį savo išmintimi ir veikla".

Chruščiovo "taikingas sambūvis"
Chruščiovas, įsisėdęs į valdžios sostą ir pasijutęs pakankamai galingas, iš karto ėmė Vakarams grasinti: turįs tokią bombą, kuri visus palaidosianti. Paskui pranašavo, kad jau sekanti karta visame pasaulyje bus komunistinė, kuri stebėsis, kad praeityje galėjo taip ilgai laikytis kapitalistinė sistema.

Matydamas, kad nei grasinimai, nei pranašystės Vakarų neveikia, paskelbė "taikingo sambūvio" (koegzistencijos) šūkį. Esą, taikos siekiant, abi priešingos sistemos, kapitalistinė ir komunistinė, galinčios gražiai sugyventi, viena antrai nekenkdamos. Iš to naivūs Vakarai padarė išvadą, kad Chruščiovas paskelbęs skirtingų ideologijų sugyvenimo galimumą. O jei taip, tai krikščioniškoji ir ateistinė sistemos galėsiančios likti šalia viena kitos ar bent tarp jų nebus kovos. Iš to susidarė įspūdis, kad Chruščiovas pakeitęs nusistatymą religijos atžvilgiu.

Tačiau tie, kurie optimistiškai įžiūrėjo Chruščiovo gudrioje taktikoje esminių pasikeitimų —noro suderinti priešingas ideologijas, nepasekė ir neįsigilino į to paties Chruščiovo ir kitų komunizmo vadų kategoriškus tvirtinimus, kad buržuazinė ir komunistinė ideologijos jokiu būdu negalinčios būti suderinamos, kad jų tarpe negali būti jokio taikingo sambūvio.

XXII Sovietų Sąjungos kom. partijos suvažiavime, įvykusiame 1961 metų spalio mėnesį, Chruščiovas savo kalboje (kas buvo įtraukta į to pat suvažiavimo nustatytą partijos programą) aiškiai pabrėžė, kad niekas nepasikeitė dabartinių komunistų vadų elgesyje ir pažiūrose religijos atžvilgiu. Chruščiovas kalbėjo: "Programos projektas stipriai pabrėžia sovietinio žmogaus formavimą pažangioje ir mokslinėje ideologijoje. Intelektualinis žmogaus auklėjimas negalimas, jei jo galva pilna mistikos, prietarų ir kvailų sąvokų. Tai pirmas kartas, kada milijonai žmonių gauna mokslinę bazę, paremtą marksismu  leninizmu, kas masėms yra ideologinis ginklas geresnio gyvenimo sukūrimui" (Latvijos kom. partijos organas Cina, 1961.X. 20).

O kom. partijos dešimtmečio programoje, paskelbtoje 1961.XI.13 penktajame skyriuje, pasakyta: "Partijos uždavinys ideologijos, auklėjimo, ugdymo, mokslo ir kultūros srityje — likviduoti kapitalizmo atgyvenas žmonių sąmonėje ir elgesyje. Partija kovą su buržuazine ideologija ir morale, su prietarais ir atgyvenomis laiko komunistinio auklėjimo dalimi" (Programme du Partie communiste soviétique, 1961). To paties suvažiavimo priimtame statute dar aiškiau pasakyta: "Partijos nariai privalo kovoti ... su religiniais prietarais ir kitomis praeities atgyvenomis".

Pagaliau, neseniai, kai Vakaruose tiek daug buvo kalbama apie religinės ideologijos pakentimą Sovietų Sąjungoje, Chruščiovas 1963.III.8 aiškiai nusakė vadovaujamus principus kovoje su Vakarų ideologija mene, literatūroje, kur tarp kitko pasakyta: "Taikingas sambūvis ideologinėje plotmėje yra marksizmoleninizmo išdavimas, lygiai yra išdavimas darbininkų ir valstiečių interesų . . . Vienas iš bandymų mus atakuoti yra pastangos mums užmesti taikingą sambūvį ideologinėje srityje. Štai dėl ko mes nukreipiame mūsų ugnį į šias kenksmingas idėjas ir į jų skelbėjus" (Sovietskaja Latvija 1963.III. 20).

O kitu atveju (1963 m. balandžio mėn. Maskvoje statybos specialistų konferencijoje) tas pats Chruščiovas dar aiškiau pasakė: "Su Vakarais negali būti jokio ideologinio sambūvio, o kas reikalauja tokio sambūvio su buržuazine ideologija, tas automatiškai atsiduria antikomunisto ir išdaviko vaidmenyje" (Eltos Informacijos 1963, 211 psl.).



Iličiovo vaidmuo

Chruščiovo valdymo laikais didžiausias antireliginės kovos skatintojas buvo komunizmo ideologas Leonidas Iličiovas. Jis nuolatiniais savo raportais, pateikiamais kom. partijos centro komitetui ir to pat komiteto patvirtintais, nuolat skatino į intensyvesnę kovą su religija. Pvz. viename tokiame raporte, pateiktame kom. partijos centro komiteto posėdžiui 1963.VI.18, rašė: "Imperialistinės ideologijos šiuo metu ypatingai siekia subversyvinės taktikos ideologijos srityje. Jos meta grynai avantiūristini šūki: įsistiprinti pačioje komunistinės ideologijos širdyje .. . Mes šiandien esame atviro imperialistinės ideologijos gangsterizmo akivaizdoje . . . Visi pažangos priešai, pradedant fašizmu, baigiant dešiniaisiais socialdemokratais, paskui mokslininkai, rašytojai yra tapę reakcinės dvasiškijos liokajais . . . Jie skardenasi iš universitetų bei bažnyčių katedrų ir sakyklų ... tvirtina, kad socializmas ir kapitalizmas vystysis ta pačia kryptimi, kad ekonomijos vystymosi imperatyvai pamažu susilies į dviejų sistemų hibridą ir jų sintezę. Kaip ir visos reakcinės sąvokos, taip ir šis "ultramoderniškas" antikomunizmo išradimas neturi jokios ateities.

Mūsų liaudis, mūsų Partija skelbia be pasigailėjimo kovą visiems tiems, kurie kliudo statyti komunizmą, kurie nuodija mūsų žmonių gyvenimą, kurie pašiepia mūsų įstatymus ir mūsų moralę ... Mes turime išplėsti mūsų ofenzyvą prieš buržuazinę ideologiją . . . nuplėšti religijos kaukę.

Niekad nebuvo ideologinėje plotmėje taikingo sambūvio, jo nėra ir negali būti . . . Mokslinio pasaulio ir komunistinės moralės supratimo formavimas yra neįmanomas be kovos su religine ideologija.

Religija yra pagrindinis mokslinės pasaulėžiūros priešas mūsų krašte . . . Mūsų Partija niekam nepavedė ir nepaves ideologinio vadovavimo, ji vadovavo ir vadovaus visam krašto ideologiniam gyvenimui ir vadovausis marksizmo leninizmo mokslu. Sovietų Sąjungos kom. partija yra politinis ir dvasinis sovietų liaudies vadas".

Paskutinis Chruščiovo laikų antireliginis dokumentas yra raportas, kurį Iličiovas, Sovietų Sąjungos kom. partijos sekretorius, pateikė specialiai sušauktoje ideologinės komisijos prie kom. partijos centro komiteto konferencijoje 1963. XI.2526, viešai paskelbtoje tik 1964 m. pradžioje. Jau pati tema — "Mokslinės pasaulėžiūros formavimas ir ateistinis auklėjimas" — rodo nenugalimas kliūtis, su kuriomis susiduria sovietinis ateizmas, bandydamas remtis mokslu ir siekdamas jėga įkalti savo pažiūras atskirų individų sąmonėje. "Kova tarp mokslo ir religijos yra atsidūrusi naujoje fazėje — mokslo ofenzyva visais frontais. Mokslinė ir religinė pasaulio samprata yra radikaliai priešingos ir nesuderinamos", nes "mokslo bazė remiasi objektyviu realybės dėsnių supratimu ir autentišku pažinimu, išbandytu praktika ir patyrimu. O religija pateikia fantastinį, iškreiptą pasaulio vaizdą, ji religinėmis dogmomis sukausto žmogaus dvasią, užsmaugia bet kokią kūrybinę mintį. Religija yra stabdys mokslinei pažangai ir aplamai socialiniam progresui. Religijos ir mokslo vystymosi istorija yra istorija religijos nuolatinės atžangos mokslinės tiesos akivaizdoje".

Padarius šiuos iš piršto išlaužtus tvirtinimus, logiška išvada, rodos, turėtų būti tokia: vystykime vis labiau mokslą, o religija savaime išnyks. Tada ideologinė konferencija ir ilgas Iličiovo raportas nebūtų reikalingi. Tačiau nei pats Iličiovas, nei konferencijos dalyviai, nei kom. partija netiki tai, ką sako. Raporte pabrėžiama, kad marksizmas ne tik turįs būti ateistinis, bet jo uždavinys — sunaikinti religiją: "Marksistinio ateizmo negalima suredukuoti į paprastą religijos ir jos mokslo neigimą, jis turi religiją nugalėti, ją sunaikinti".

Prieštaraudamas tam, kas buvo aukščiau teigta apie progresyvinį religijos menkėjimą, Iličiovas raporte teigia, kad Sovietų Sąjungoje po karo buvo ir dar tebėra religinio atgimimo ženklų. Už tai kaltė metama Stalinui ir liaudies tamsumui; linkima greičiau grįžti prie leninizmo, t. y. prie drastiškų ir griežtų metodų, nes "karo metu Bažnyčia (stačiatikių) vienu ar kitu būdu sustiprino savo įtaką tikintiesiems, ji rado palyginamai palankias sąlygas religinei ideologijai platinti, suintensyvino savo veiklą. . . Nepalanki padėtis patriotinio karo pradžioje, neramumas dėl artimųjų asmenų likimo, skurdi liaudies padėtis priešo užimtuose kraštuose tam tikrame laipsnyje padėjo dvasiškiams plėsti savo įtaką tam tikrų asmenų tarpe .. . 194344 m. ir sekančiame dešimtmetyje dvasiškiai turėjo galimybės sustiprinti savo pozicijas, nes tada buvo atsitolinta nuo leninizmo principų apie religiją ir Bažnyčią .. . Kai kas šį Bažnyčios pozicijų pasikeitimą priėmė kaip įrodymą pasikeitimo mūsų nusistatymo religinės ideologijos atžvilgiu . . . Gerai žinomi kom. partijos centro komiteto sprendimai buvo lemiantieji grąžinimui leninizmo principų apie religiją ir Bažnyčią .. . Religinių bendruomenių ir kulto tarnų skaičius sumažėjo, kaip lygiai ir bažnyčių, mečečių, maldos namų ir vienuolynų. Tačiau dar nemaža sovietų piliečių vis dar vienu ar kitu būdu pasilieka religijos įtakoje. Šitie ir toliau lanko bažnyčią ir laikosi religinių apeigų. Dažnai galima pastebėti toks reiškinys: bažnyčių ir religinių bendruomenių skaičius mažėja, bet skaičius tų, kurie laikosi religinių apeigų, lieka palyginti gana didelis".

Po Iličiovo raporto Sovietų Sąjungos kom. partijos centro komitetas priėmė nutarimą "Apie priemones sustiprinti ateistinį liaudies auklėjimą". Iš to nutarimo, kurio pilno teksto spauda nepaskelbė, matyti, kad Chruščiovas rengėsi kovoje su religija nuo paskirų atsitiktinių "mūšių" pereiti prie nuolatinės ir "galutinės" kovos taktikos visais frontais.

"Pravda" 1964.III.2, komentuodama tą nutarimą, sumini šias svarbesnes priemones: šalia kom. partijos centro komiteto įsteigti Mokslinio ateizmo institutą. Pradedant 196465 m. daugelyje universitetų ir pedagoginių institutų atidaryti ateizmo katedras; aukštosiose mokyklose parengti ateistinei doktrinai dėstytojų. Į aktyvią antireliginę propagandą įtraukti visus rašytojus, menininkus ir kitus kultūros darbuotojus. Skelbti varžytynes, konkursus paskatinti antireliginei kūrybai literatūroje, tapyboje, teatro ir filmų srityje. Mokslo ir meno žurnaluose įvesti antireliginės propagandos skyrius. Mokytojams išleisti specialių knygų apie mokslinį ateizmą.

Po viso to Iličiovas dar kartą pasiskardeno — "Komunisto" 1964 m. 3 nr. paskelbė dar papildomą straipsnį. Jame yra naujų minčių, kurių trūksta aukščiau minėtame raporte.

Čia Iličiovas teigia, kad antireliginę kovą skatina ne tik padidėjęs Bažnyčios aktyvumas, įvairių sektų veikla ir tikėjimo propagavimas, bet ir pastebėtas Bažnyčios padėties "susikonsolidavimas". "Bažnyčiai pavyko pakelti įtaką tikinčiųjų tarpe". Jo žodžiais, "nemaža dalis tarybinių žmonių vis dar tebėra vienokiu ar kitokiu mastu religijos įtakoje". Apie Pabaltijo kraštus Iličiovas sako: "Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos srityse, Moldavijoje ir Pabaltijo respublikose .. . yra daugiau religingų žmonių. Be to, religingumas ypač aktyvus žmonių jausmų sferoje, ir jis pasireiškia pirmiausia buityje. Tokius įvykius, kaip vaiko gimimas, sutuoktuvės, artimųjų mirtis, tikintieji stengiasi atžymėti religinėmis apeigomis". Toliau Iličiovas klausia: 'Kur pilietinė sąžinė tų 'inteligentų', kurie darbe dedasi ateistais, o namie laikosi religinių apeigų, lanko bažnyčią, krikštija vaikus, tuokiasi pas kunigą?" Iličiovas griežtai reikalauja skubiai panaudoti partijos numatytas priemones, ypačiai tam darbui turi atsidėti partijos ir komjaunimo nariai. Jo žodžiais, "kai kuriose partinėse organizacijose neapsvarstomi poelgiai tų partijos ir komjaunimo narių, kurie atlieka vienokias ar kitokias religines apeigas. Negalima leisti nuolaidžiauti žmonėms priklausantiems partijai, komjaunimui ir atliekantiems religines apeigas".

Iličiovas dar paaiškino, kodėl tas vad. "mokslinis ateizmas" nepaveikia tikinčiųjų masių. Tai esą dėl to, kad propaganda atliekama silpnai, neinteligentiškai, perdaug formaliai, neatsižvelgiant į tikrovę.

Kosmonautai ateistinėje propagandoje
Nors deklamuojama apie "mokslinę"  ateistinę propagandą, nors įsteigtas Mokslinio ateizmo institutas, nors stengiamasi į antireliginę kovą įtraukti įvairių šakų mokslininkai, aišku kaip diena, kad su tuo intensyviu religijos puolimu mokslas nieko bendro neturi, arba jo "argumentai" yra labai menki ir naivūs. Paskutiniu laiku stengiamasi į šią kovą įtraukti "paskutinį mokslo žodį" — kosmonautus. Juk jie, išskraidę padangių erdves, gali pasakyti, ar yra tenai Dievas, ar yra kur nors dangus. Jų paaiškinimams patikėjo tur būt tik vienas Chruščiovas. Jam atrodė, kad kosmonautai galutinai "sutriuškino" Dievą ir religiją.

Kai Amerikos žurnalistas M. C. Sulzbergeris 1961.IX.5 turėjo pasikalbėjimą su Chruščiovu, šis pasigyrė: "Kad yra dangus, mums skelbia tik popai. Bet mes norėjome dalyką patys patikrinti ir pasiuntėme mūsų žvalgą Jury Gagariną. Jis apskrido visą žemės rutulį, bet kosmose nieko, išskyrus tamsybes, nerado: jokių sodo (rojaus) ženklų — nieko, kas atrodytų panašu į rojų. Mes reikalą pergalvojome ir nutarėme pasiųsti naują žvalgą. Pasiuntėme German Titovą. Mes jam pasakėme: pabandyk skristi kiek ilgiau, nes Gagarinas skrido tik pusantros valandos, gal dėl to nepastebėjo rojaus. Todėl tu gerai tenai apsidairyk. Jis išskrido ir grįžęs patvirtino Gagarino išvadas: nieko ten nėra, pasakė jis, visiškai nieko".

Kai Chruščiovas 1963 m. balandžio mėn. lankėsi Vengrijoje, vienoje savo kalboje vėl atsirėmė į Titovo "atradimus" — esą kosmonautai jam pranešę, kad dangaus erdvėse neradę manos, kurią Dievas siuntė žydams tyruose, kad nenumirtų badu.

Tasai pats Titovas, pakviestas prisidėti prie ateizmo skleidimo, padarė tokį pareiškimą: "Dažnai — tiesą sakant, rečiau pas mus, negu užsienyje — mums statomas toks klausimas: ar matėt Dievą? Mes paprastai atsakome: ne, Dievo nematėme; tai ir viskas . . . Kitą kartą man patiktų pasakyti ką nors daugiau, nes dabar, taip sakant, mums trūksta specifinio pažinimo ir ateistinio pasiruošimo. Bet dabar mes kosmonautai, tiek tie, kurie jau skrido, tiek tie, kurie dar skris, esame pasiryžę imti dalyką rimtai: skaitome antireliginę literatūrą, turime net Šv. Raštą. Nuo dabar mes galėsime daugiau pasakyti prieš religiją. Man atrodo, kad darbininkai, kurie užsiima ateistinės propagandos klausimais, galėtų pamanyti: o gal būtų galima padaryti specialų antireliginį eksperimentą kosmose. Gerai, pagalvosime, ar būtų galima ką nors padaryti. Kosmonautai su dideliu malonumu atliks šį uždavinį" (Nauka i Religija 1964 nr. 1, 5658 psl.).

Matyt, tasai Titovas jau buvo tinkamai "apsišvietęs" ir pasiruošęs, jei Sovietų Sąjungos kom. partijos centro komiteto ideologinės komisijos posėdyje 1964 m. pradžioje, darydamas pranešimą, kategoriškai tvirtino: "Juo labiau leidžiamasi į erdvės gelmes, tuo labiau įsigyjama absoliutinis tikrumas, kad Dievui nėra vietos nei ant žemės, nei dangaus begalybėje" (Messaggero 1964.II.7).

Toks tad yra pagal kosmonautus paskutinis "mokslo" žodis apie Dievo buvimą. . .

La Pira telegrama
Kai 1964 m. pradžioje sovietinėje spaudoje pasirodė žinia apie naujus kom. partijos nutarimus sustiprinti kovai su religija, sujudo net ir keistuolis Florencijos burmistras La Pira. Būdamas krikščionių demokratų partijos nariu, kelis kartus lankėsi Maskvoje; ten pasimatęs su Kremliaus tūzais bei stačiatikių patriarchu, padalijęs šv. Teresės Kūdikėlio Jėzaus paveikslėlių, grįžęsskelbėsi nutiesęs tiltus tarp Vakarų ir Rytų, įtikinęs komunizmo vadus antireliginės kovos beprasmiškumu ir pan. Bereikią laukti tik stebuklo iš dangaus, nes tam dirva jau paruošta. To stebuklo belaukiant, jis yra dažnas Sovietų Sąjungos ambasados Romoje svečias, pas save Florencijoje šaukia prokomunistines tarptautines konferencijas, duoda pasikalbėjimus komunistinei spaudai, vaidindamas komunizmo klausimų žinovą ir religinį mistiką. Pasipiktinęs naujais užsimojimais kovoje su religija, 1964.III.5 jis pasiuntė Chruščiovui tokio turinio telegramą: "Šiandien 'Pravdoje' paskelbta žinia apie naują antireliginę ofenzyvą sukėlė gyvą nuostabą ir gilų susirūpinimą Florencijos, visos italų tautos ir, tikriausia, visų pasaulio tautų gyventojų tarpe.

Tikriausia tai vra darbas stalinistų, jūsų priešų, taikos ir broliško tautų sugyvenimo priešų.

Kaip jau prieš kelias dienas esame sakę tarptautiniame jaunimo kongrese Florencijoje, valstybinis ateizmas yra ne tik netolerantiška diskriminacija ir politinė bei pilietinė priespauda, bet dar ir mokslinis bei kultūrinis infantilizmas ir istorinis bei politinis senilizmas. Jis yra devynioliktojo amžiaus kapitalistinės ir ateistinės buržuazijos palikimas. Jis yra nepajėgus suprasti sovietų tautos ir viso pasaulio tautų naujų generacijų didžiųjų istorinių vilčių. Jis yra išraiška pačio blogiausio stalinizmo, kuris brutaliai bandė sunaikinti didžios krikščioniškos rusų tautos pačias giliausias ir vitališkiausias religines, menines ir civilines vertybes. Jis yra, be to, didžiausia kliūtis tautų kelyje į taiką. Šis žygis į taiką yra smarkiai kliudomas, kol nebus pašalinta iš po kojų toji kliūtis.

Štai dėl ko siunčiu šią telegramą. Esu begalo susirūpinęs tuo skaudžiu ir neigiamu įspūdžiu, kurį ši nauja ir nenumatyta antireliginė ofenzyva tikriausiai sudarys Florencijoje ir Italijoje bei tarptautiniuose santykiuose, ypačiai trečiojo pasaulio tautose. Aš visuomet jaučiau Jums didelę pagarbą. Leiskite tad sovietų tautos gerovės labui ir vardan broliškos taikos ir broliškos tautų vienybės pasakyti su visu atvirumu: pašalinkite iš rusų žemės šį ateizmo lavoną, kaip pašalinote Stalino lavoną. Tai lavonas, kuris nuodija orą.

Sovietų tauta jau nepakenčia tos smarvės. Tūkstančiai pavyzdžių, pradedant Pasternaku ir baigiant Tendriakovu, labai ryškiai rodo troškimą išsilaisvinti, kuris glūdi rusų tautos gelmėse. Pašalindamas šį ateizmo lavoną, apšvarinsite orą ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose pasaulio socialistinėse tautose. Tuo be galo pasitarnausite sukūrimui taikos, kurios siekia visos žemės tautos. Esu tikras, kad šis mano atsišaukimas neliks be teigiamo atsakymo. Savosios tautos meilė, kuri Jums davė tiek uolumo išrauti stalinizmą, duos dar daugiau uolumo išrauti ateizmą.

Tuo būdu atliksite patį didžiausią dvasinį ir politinį pasitarnavimą šių dienų pasaulio istorijai. Tai bus pats didžiausias dvasinės ir politinės reikšmės aktas, kuris tikrai duos naują kryptį šių dienų tautų istorijai. Priimkite šį prašymą.

Jis kyla iš nesuinteresuotos ir draugiškos širdies gelmių. Jis daromas vardan tikrosios pažangos, vardan tikrojo pakilimo tiek sovietų tautos, tiek ir viso pasaulio tautų. Visų žemynų ir visų kraštų tautos minės su palaima žingsnį, kurį Jūs atliksite pašalindami ateizmo lavoną ir leisdami sužydėti didžiosioms vertybėms gyvenimo, kuris kyla iš Dievo ir kuris yra gyvenimas malonei, civilizacijos, grožio ir maldos sužydėjimas. Laukiame šio Jūsų žygio, kuris bus su džiaugsmu sveikinamas žemėje ir danguje. Iš širdies — La Pira" (L'Osservatore Romano 1964. III.6, nr. 55).

Suprantama, šitokie argumentai Chruščiovo neveikė: La Pira net atsakymo negavo.

Chruščiovas ir Vatikanas
Daug kam Vakaruose atrodė, kad Sovietų Sąjungoje bus pasikeitimų religijos atžvilgiu, kai Chruščiovas (grynai propagandos sumetimais) ėmė megzti ryšius su Vatikanu. Pirmas gestas buvo 1961 Naujų Metų proga pasveikinimas pop. Jono XXIII ir šio mandagus atsakymas. Sekė Chruščiovo žento Adžubejaus vizitas Vatikane, stačiatikių Bažnyčios Sovietų Sąjungoje ir lietuvių kunigų atstovų atsiuntimas į II Vatikano Susirinkimą.

Adžubejaus vizitu pas pop. Joną XXIII Chruščiovas siekė paruošti kelią jo paties apsilankymui Vatikane, kad tuo būdu apgautų ir nutildytų Vakarų viešąją opiniją; be to, norėta pasitarnauti Italijos komunistams, besirengiantiems parlamento rinkimams. Faktiškai, nors pirmojo tikslo nepasiekė, antrasis buvo pilnai pasiektas: Italijos komunistai rinkimuose laimėjo apie milijoną balsų daugiau, nes priešrinkiminėje kampanijoje naiviems italams kaip tik ir buvo pakišta mintis, kad komunizmas jau dabar negali sudaryti sąžinės klausimo, nes ir popiežius jo neturi . . .

Entuziastus, kurie iš Adžubejaus apsilankymo pas pop. Joną XXIII pasiskubino daryti toli siekiančias išvadas, galėjo atšaldyti paties Adžubejaus pareiškimai, padaryti tuojau po to vizito. Jis, grįždamas į Maskvą, jau Vienoje žurnalistams pareiškė, kad jis lankęs popiežių ne kaip Bažnyčios galvą, bet tik kaip Vatikano valstybės suvereną. Į klausimą, kokį jam įspūdį padarė apsilankymas Vatikane, Adžubejus atsakė: "Mano įspūdis — kad niekad ir jokioje srityje (literatūroje, teatre, mene) negalima prieiti prie taikingo sambūvio (koegzistencijos) tarp komunizmo ir kitų ideologijų, taigi ir religijos". O grįžęs į Maskvą ir kalbėdamas per radiją apie savo vizitą Vatikane, aiškino, kad socializmas verčias Šv. Sostą keisti savo "reakcinį" nusistatymą. "Nors katalikybė yra reakcinė ideologija, tačiau ji turi daugiau jėgos, negu kita kuri idealistinė teorija, ir aš, savaime suprantama, nesiimu pateisinti šios teorijos ir kalbėti apie ją išsamiai. Lygiai nesiimu kalbėti apie tuos pasikeitimus, kurie vyksta Vatikane dėl naujų pasaulio sąlygų ir dėl tos įtakos, kurią socializmas turi pasaulio horizontuose milijonams žmonių . . . Katalikybė savo galvojime yra griežtai mums priešinga, tai absoliučiai reakcinė ideologija, kuri praktiškai paverčia žmogų vergu, tai ideologija, kuri net nepajėgia kalbėti apie taiką, kaip apie ją yra kalbėjęs pop. Jonas XXIII savo garsioje enciklikoje".

O atsiųsti į Bažnyčios Susirinkimą Maskvos patriarcho atstovai ir keli kunigai iš Lietuvos — vėl buvo Chruščiovo gudrus politinis manevras. Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas buvo perdaug didelis Dasaulinio masto ivykis, kad juo būtų buvę galima nesidomėti, juoba, kad jame gali būti svarstomi klausimai, kurie tiesiog liečia komunizmą, žinoma, jam nepalankia prasme. Vienas Vakarų komunistų laikraštis rašė: "Svarbiausia Susirinkimo problema bus klausimas santykių taro katalikų Bažnyčios ir komunizmo. Italijoje Katalikų Akcijos dvasios vadovas Möns. Castellano, pagal FrancePresse paduotą žinią, yra pareiškęs, kad 'esminė visų laikų erezija bus iškilmingu būdu pasmerkta iškilmingiausiame visų Susirinkimų, kurie tik buvo kada nors sušaukti. Visų kraštų vyskupai prieš komunizmą pastatys amžiną krikščionybės tiesą'". To komunistai bijojo. Dėl to pasiuntė iš Sovietų Sąjungos stebėtojus išsiderėję, kad patriarcho atstovai būtų pakviesti ir užsitikrinus, kad Susirinkimo darbų programoje nebus liečiamas (pasmerktas) komunizmas. Kai iš nuvykusio į Maskvą Krikščionių vienybės sekretoriato atstovo Möns. Willebrando gavo tokį užtikrinimą, tik tada buvo pasiųsti "stebėtojai". Tačiau Maskvos patriarcho "ruporas" arkiv. Nikodemas kiek anksčiau pagrasė: "Jei Susirinkime iškiltų pasiūlymai įžeidžią kraštus, kuriuos mes mylime, tada patriarcho stebėtojams neliktų nieko kito, kaip palikti Romą".

Nors  Susirinkimo  eigoje atskiri vyskupai tam tikromis progomis gana griežtai pasisakė prieš religijos persekiojimą už geležinės uždangos, tačiau bet kokio bendro sprendimo ar nutarimo iki šiol nepadaryta. Todėl ir Maskvos atstovai ramiai galėjo sukiotis po Susirinkimo posėdžius.

Ne kitu tikslu Chruščiovas norėjo, kad ir Lietuvos dvasiškijos atstovai dalyvautų Susirinkime. Jų atsiuntimu Maskva siekė dviejų dalykų: parodyti pasaulio viešajai opinijai ir Susirinkimo Tėvams, kad nėra draudžiama iš Lietuvos atvykti atstovams (bet ne vyskupams!) ir dalyvauti Susirinkime; antra, jų buvimas gal galės sulaikyti Susirinkimą nuo Maskvai nemalonių klausimų svarstymo ar sprendimo.

Metropolito Slypij paleidimas
Ukrainos rytų apeigų Bažnyčia (unitai) buvo likviduota 1946 m., pirmiau areštavus ir ištrėmus visus penkis unitu vyskupus "už išdavikišką veiklą ir bendradarbiavimą su okupantais vokiečiais"; tada metropolitas Slypij gavo 8 metus sunkiųjų darbų Sibire. Atlikęs bausmę, buvo apgyvendintas viename kaime netoli Maskvos, bet 1957 m. vėl buvo areštuotas ir, apkaltintas palaikęs ryšius su Ukrainos dvasiškija, deportuotas į centrinę Aziją. Čia 1961 m. buvo verčiamas prisidėti prie 204 ukrainiečių unitų kunigų, kurie vardu visos unitų dvasiškijos (3000 kunigų) prisijungė prie Maskvos stačiatikių Bažnyčios. Slypij ne tik atsisakė prisidėti, bet dar pasiuntė valdžiai protestą dėl "neleistino spaudimo", kuris jam yra daromas. Dėl to vėl buvo nuteistas ir laikomas Mordvių respublikoje Potvos koncentracijos stovykloje labai griežtame režime, drauge su kitais kunigais.

Vatikano II Susirinkimui pradėjus darbus, visi pajuto trūkumą kai kurių vyskupų iš anapus geležinės uždangos. Penkiolika ukrainiečių vyskupų iš laisvojo pasaulio paskelbė bendrą atsišaukimą į pasaulio viešąją opiniją dėl ištrėmime laikomo metropolito Slypij (kiti visi ukrainiečių vyskupai jau mirę kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose). Nors Vatikanas jau nuo 1962 m. gruodžio mėn. darė žygius per tam tikrus asmenis paveikti Chruščiovą, kad paleistų metropolitą Slypij, tačiau jis buvo paleistas tik pirmajai Susirinkimo sesijai pasibaigus (1963. II.9).


Vakarų pasaulyje, katalikų tarpe šis įvykis sukėlė džiaugsmo ir spėliojimą, kad Chruščiovas keičia savo taktiką religijos atžvilgiu. Koks jis humaniškas — štai paleido nekaltai kalintą ir kankintą ukrainiečių unitų Bažnyčios galvą! Bet ar verta buvo dėl to džiaugtis? Atrodo, kad ir pats Slypij neperdaug apsidžiaugė atgavęs laisvę. Jis pasijuto iš savo krašto ištremtas, atskirtas nuo savo žemės, nuo savo persekiojamų tikinčiųjų.

Bažnyčiai, esančiai už geležinės uždangos, daug naudingiau, kai jos vyskupai ir kunigai, tegul net ne savo vyskupijose, vis tik lieka ten, kur yra: kad ir kalėjime, arešte, ištrėmime, bet vis dar arti savo tikinčiųjų. Jų ten buvimas yra nuolatinis persekiojamųjų stiprinimas, apostatams sąžinės priekaištas, ištvermingiesiems pavyzdys, o visiems tikintiesiems dvasinis paskatinimas ir padrąsinimas.

Neseniai Vakaruose buvo kilęs sumanymas surinkti tam tikrą pinigų sumą ir už ją išpirkti iš kalėjimų ar koncentracijos stovyklų dvasiškius, bet tuojau susigriebta, nes patirta, kad kalinamieji to nenori. Juk jei norėtų, jie galėtų atgauti laisvę: reiktų tik truputį nusileisti, paklusti valdžios reikalavimams, pažadėti režimui lojalumą. Bet jie to nedaro ir žino, už ką kenčia, džiaugdamiesi kentėjimais, galėdami, "ko Kristaus kančioms netenka, papildyti savo kūne jo kūnui —
Bažnyčiai" (Kol. I, 24). Ir nelaisvėje jie gali patarnauti kitiems, gali administruoti sakramentus, guosti ir stiprinti savo brolius.

Priešingai, toksai, kaip metropolito Slypij, paleidimas stumia tikinčiuosius už geležinės uždangos i nusiminimą, atima jiems drąsą: jie jaučiasi palikti. Be to, yra klaidinamas laisvasis pasaulis: padaryta malonė. Chruščiovas tokios "malonės" gestu nukreipė pasaulio akis nuo religinio persekiojimo Sovietų Sąjungoje, sudarė klaidingą nuomonę apie sovietinio režimo santykius su religija ir Bažnyčia. Taigi ir čia Chruščiovas tik laimėjo: jis Vakarų pasauliui dar kartą prisistatė kaip "gerasis Nikita".

Dievo vardas Chruščiovo lūpose
Kas sekė ilgas Chruščiovo kalbas, ypačiai pasakytas kelionėse po užsienį, galėjo pastebėti, kad jis nevengė suminėti Dievo vardą, cituoti Šv. Rašto posakius, imti palyginimus iš Evangelijos ir Kristaus žodžių. Dėl to galėjo susidaryti klaidingas vaizdas, kad jis nėra jau toks fanatikas religijos atžvilgiu. O tačiau įsigilinus į Dievo vardo ir Šventraščio tekstų panaudojimą Chruščiovo kalbose, tuoj matyti, kad jie ten virsta tikra blasfemija — piktžodžiavimu, panieka.

Pasikalbėjimuose, kuriuos 1957 m. turėjo Amerikos spaudos karalius Hearstas su Chruščiovu, šis buvo paklaustas: "Ponas Chruščiovai, jūs paminėjote Dievą, žmogaus dvasiškumą, visišką dvasios laisvę komunizme, tad kodėl žmogus, kuris tiki į Dievą, į žmogaus dvasiškumą, negali   būti   priimtas   į   komunistų   partiją?".

Chruščiovas atsakė: Jei mūsų kalbose vartojame tokius posakius, kaip 'eiBogu' (kaip Dievą myliu), tai atsitinka tik dėl įpročio. Mums toks pasakymas lygus 'čestnoe slovo' (duodu garbės žodį). Mes manome, kad tikėti į Dievą yra priešinga mūsų komunistinei sampratai. Tačiau mes visiškai nepersekiojame tų, kurie išpažįsta tikėjimą . . . Prisimenu vieną pasakojimą apie plėšikus, kurie apiplėšė ir užmušė žmogų. Tarp atimtų daiktų rado kumpį. Nutarė tad pasivaišinti. Jau pradėjo tą kumpį dalytis, tik staiga vienas klausia: kokia šiandien savaitės diena. Atsakyta, kad yra trečiadienis ar ketvirtadienis (serai neprisimenu). Tada jie nutarė, kad kumpio negalima valgyti, nes stačiatikių Bažnyčia draudžia valgyti mėsą trečiadieniais ar ketvirtadieniais" (Paese Sera 1957.XII.34).

Kaip matome, Chruščiovas mokėdavo išsisukti iš nemalonių klausimų, o šiuo atveju dar aiškiai tvirtindamas, kad tikintieji nėra dėl savo religinių įsitikinimų persekiojami. Tame pačiame pokalbyje perėio i kontrataką, puldamas Amerikos Jungtinių Valstybių sekretorių Dulles: "Ponas Dulles yra tikintis žmogus ir dažnai šaukiasi Dievą i liudininkus. Ir taip, šaukdamasis Dievo, siunčia savo emisarą Hendersoną į Turkiją ir kitus kraštus provokuoti karą ir organizuoti artimo žudynes".

Kita proga, kalbėdamas XXI kom. partijos suvažiavime, mokė moralės kapitalistus ir Adenaueri: " 'Laisvojo pasaulio politikai ir ideologai mėgsta girtis esą religinės moralės atstovais. Bet iš religinių legendų apie Jėzų Kristų jie turėtų gerai žinoti, kad kai pirkliai, palūkininkai ir pinigų mainikautojai įsitaisė šventykloje jomarką, tai Kristus paėmė bizūną ir išvijo juos iš šventyklos ... Jei kancleris Adenaueris yra tikrai tikintis, tai jis, pagal krikščionių mokslą, turėtų susirūpinti savo ateitimi, jei nori, kad jo siela patektų į dangų. Bet, jei paanalizuosime Adenauerio veiksmus, tai turėsime atvirai pripažinti, kad jam nėra jokios galimybės patekti į dangų. Kas daro tokius darbus, tai tam evangelijų pasakose skiriama kitokia vieta — pragaro liepsnos" (N. Chruščiov, Rapporto al XX Congresso del PCUS, Roma 1959, 118 ir 121 psl.).

Tokie tai būdavo Chruščiovo argumentai, paremti Šv. Raštu. Jie skamba jo lūpose kaip pikta ironija.

Baigiant tenka pasakyti, kad kol visokie Stalinai, Chruščiovai, iličiovai ir panašūs vis pabrėš reikalą grįžti prie leninizmo principų, tol komunizme nebus vietos religijai, nes kova su ja yra esminė komunizmo doktrinos dalis. Atsisakius šios kovos, nebebūtų ir paties komunizmo.