EILĖRAŠČIAI |
DAINUOK, BROLI, SAVO LIKIMĄ A. M. Prieš didžiąją išpažintį, prieš saulės užtemimą tirpsta altoriuj vaškiniai angelo sparnai, tirpsta vaškinės angelo akys — o languose supasi stiklinės mano seserys, languose eina, žaltį nešdami, broliai. Kvepiantį bičių medų atneša išėję, kvepiantį bičių medų deda ant žaizdų sugrįžę. Žaizduotas kojas sumerkia į upę, kuri šiąnakt sugėrė mėnulį ir žvaigždes. Prieš pat didįjį prisipažinimą ir kalčių apgailėjimą gaudžia duslūs bažnyčių varpai, fakirams ugnį geriant. Visur tamsu. Ugnis išgerta. Medum ir tamsa kvepia žemė. Prieš didįjį skausmą, prieš kūno mirtį, susirenka šventieji puotai. Ir vėl į savo salą, į džiaugsmo guolį grįžta. Ištirpusiais sparnais ir be akių vraeina tavo baltas angelas, languos dar supasi stiklinės tavo seserys, ir tavo tikras kraujo brolis dainuoja dainą. Laidotuvių direktorius pirštinėm baltom sutinka mirtį. Baltom pirštinėm, kad nesuteptų mirties baltumo. Prieš paskutinį ir didįjį nesugrįžimo skausmą, prieš smegenų ir kraujo indų išsiliejimą gaudžia medum pakvipę bažnyčių varpai, raidžia laiko paliestas metalas ir kviečia grįžti, bet jie grižti negali, jie turi išeiti. Apeliaciniam teisme užvestą bylą tęsia gentis. |