KUN. ALFONSAS LIPNIŪNAS Spausdinti
"Ir mirė jis kaip įkalintas apaštalas"

Visuomenes veikėjas vienu atžvilgiu panašus į scenos menininką (aktorių, dainininką ar muzikos atlikėją) : kol gyvas, jis visų akyse, apsuptas žmonių, bet miręs greit užmirštamas, nes sparčiai išretėja ir tie, kurių tarpe jis veikė. Visuomeninė veikla savotiškai vyksta taip pat scenoje, kaip ir teatrinė kūryba.

Scenos kūryba yra pati betarpiškiausia, bet ir pati efemeriškiausia. Pati betarpiškiausia, nes ji vyksta "scenoje" — prieš žiūrovų akis, juos tiesiog pagaudama ir uždegdama. Pati efemeriškiausia dėl to, kad ji iš esmės yra vienkartiška. momentiška. žiūrovų aplodismentai tikra prasme skelbia spektaklio pabaigą. Reikia jų scenos menininkams užmiršdinti, kad visa, kas sukurta, tuo pačiu momentu neriasi praeitin, kurią išlaiko tik atmintis (tokia užmarši!). Todėl ir teisinga, kad garbė suptų visus, kurių kūrybinė egzistencija vyksta lyg meteoriniu švitėjimu. Tai tragiškiausia garbė — būti šio momento žvaigždėmis, bet žinoti savo meteorini likimą, kad esama žvaigždėmis tik gyvenamą momentą.

Yra panašumo tarp visuomenės ir scenos žmogaus. Bet, kaip jau romėnų priežodis įspėjo, "visi palyginimai šlubuoja". Ir mūsų palyginimas "šlubuoja". Pirmiausia, visuomenės veikėjo nesupa tokia garbė, kokia skirta scenos menininkui. Geram aktoriui lygiai ploja visi, nežiūrėdami, koki vaidmenį jis kurį vakarą vaidina. Priešingai, visuomenės veikėjas ne įvairius vaidmenis vaidina, o grumiasi gyvenimo tikrovėje. Kiek vieni jį supranta ir įvertina, tiek antri jį iškreipia ir neigia. Jo veikla visada atsidaužia į abejingumą ar tiesiog priešiškumą. Nėra visuomenės veikėjo be priešų. Kai aktorius gali būti tik peikiamas (dėl nepakankamo talento), tai visuomenės veikėjas dažnai niekinamas ir nekenčiamas (ne visi priešininkai visada yra taurūs) kaip tik dėl to, kad jis yra pajėgus ir savo idėjai atsidėjęs. Užuot garbės, visuomenės veikėją supa kova. Scenos menininkas kuria savo meną (aktorinį ar muzikinį perteikimą) žiūrovams neinteresuotai ta pačia prasme, kuria visa meninė kūryba yra neinteresuota. Priešingai, visuomenės veikėjo rūpestis esmiškai yra moralinis rūpestis paveikti žmones, juos formuoti. Šia prasme visuomenininko kūryba vyksta pačiuose žmonėse. Todėl galutinai visuomenininko poveikis nesibaigia su pačia visuomenine veikla, o daugiau ar mažiau realizuojasi žmonėse. Visuomenininkas gali sakyti, kad jo darbas nesunyksta, tik jo nematyti taip akivaizdžiai, kaip statinių, skulptūrų ir kitų medžiagiškai įkūnytų kūrinių. Tai visuomenininkui suteikia ilgesnio išlikimo negu scenos menininkams. Scenos menininkas išlieka po savo mirties tik legendoje, kuri jo gyvenimą perkuria lyg drama. O visuomenininkas išlieka kaip pavyzdys pasilikusiems. Todėl svarbu mums gyvai atmintyje išlaikyti didžiuosius visuomenininkus kaip žadinančius visuomeninio idealizmo švyturius.

Šiomis mintimis noriu priminti vieną iš pačių šviesiųjų visuomeninio idealizmo liudytojų, kurį teko gyvenime sutikti. Daugeliui mano vienaamžių kun. Alfonsas Lipniūnas (prieš savo pavardės sulietuvinimą — Lipnickas) buvo skaidri šviesa, palaimingai žadinusi gyvenimo rimtin neramiaisiais jaunystės metais. Visų jų vardu rašau šiuos žodžius, naudodamasis dviguba sukaktimi.

Kovo 11 sukako 60 metų nuo kun. A. Lipniūno gimimo ir balandžio 28 suėjo 20 metų nuo jo mirties. Bent ši sukaktinė proga tebūnie paskata prisiminti tragiškai trumpą, bet turtingą kun. A. Lipniūno gyvenimą. Okupacinių metų nelemtis per anksti iš mūsų tarpo išplėšė daugelį pačių geriausių žmonių visuomenės veikėjuose. Visų jų pasigendame, nes žmones nepakeičiami (pakeičiami tik pareigūnai). Ypač nepakeičiamai skaudus yra netekimas kun. A. Lipniūno. Kunigams jis — tikro apaštalavimo pavyzdys, jaunimui — tikras dvasios vadas, vedęs į kilnų krikščioniškumą ir prasmingą lietuviškumą.

Kun. A. Lipniūnas gimė 1905 kovo 11 neturtingoje šeimoje Taikomų k., Pumpėnų vis., Panevėžio aps. Baigęs Panevėžio gimnaziją 1925 m., stojo į Kauno kunigų seminariją ir po penkerių metų buvo įšventintas kunigu. Vysk. K. Paltarokas jį paskyrė savo Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi. Šias pareigas kun. A. Lipniūnas ėjo penkeris metus — 1930  1935 m. Jo kunigavimo pradžia sutapo su moksleivių ateitininkų gimnazijose uždraudimu. To meto režimas norėjo tautinės vienybės siekti ne tik viena partija politiniame gyvenime, bet ir viena moksleivinio jaunimo organizacija ("suvalstybintais" skautais). Nesutikdami su tokia valdine tautinės  vienybės  samprata,   moksleiviai ateitininkai ryžosi savo veiklą tęsti slaptai, už gimnazijos ribų.

Moksleivių ateitininkų nusistatymas nenusilenkti politinei prievartai rėmėsi visų Lietuvos vyskupų reikalaujama katalikiškosios akcijos laisve. Ypač Panevėžio vyskupas K. Paltarokas savo globon paėmė moksleivių ateitininkų reikalą ir jam paskyrė savo vyskupijos jaunimo direktoriumi kun. A. Lipniūną. Kad moksleivių ateitininkų veiklos uždraudimas jos nepakirto, bet greičiau sustiprino, ypač daug nusipelnė kun. A. Lipniūnas. Visoms Panevėžio vyskupijos moksleivių ateitininkų kuopoms jis buvo lyg tikras kapelionas: į visus svarbesnius susirinkimus ir šventes pats atvykdavo, nuolat keliaudamas iš vienos kuopos į kitą. Drąsus jo žodis visiems teikė drąsos, jo idealizmas visus žadino nesibaiminti aukos (už ateitininkišką veiklą buvo baudžiama elgesio pažymio mažinimu ligi pašalinimo iš atitinkamos gimnazijos). Ir pačiam kun. A. Lipniūnui teko susilaukti policinių protokolų, bylų, teismo ar administracinių baudų. Moksleivhj ateitininku uždraudimas aplamai buvo aštriai įtempęs anuometinius autoritetinio režimo ir katalikų visuomenės santykius. Be ateitininkų, tai ypač atsiliepė pavasarininkuose (kaimo jaunimo katalikų organizacijoj): buvo trukdoma gauti leidimus susirinkimams, o visus leistuosius susirinkimus sekė policijos atstovai. Įžiūrėjus kurio nors kalbėtojo mintyse "priešvalstybiškumo", buvo surašomi protokolai, keliamos bylos. Kun. A. Lipniūnas taip pat uoliai lanke ir visas pavasarininkų šventes, dėl pavasarininkiškos veiklos nukentėdamas nemažiau kaip dėl ateitininkiškosios.

Susidūrus su politine prievarta, katalikiškojo ateitininkų ir pavasarininkų jaunimo veikla savaime įgijo politinės įtampos pobūdį: kai politiniais motyvais buvo bandoma užgniaužti katalikiškąsias jaunimo organizacijas, tai jau pats tokiam bandymui nenusilenkimas virto "politika". Tačiau kun. A. Lipniūnas nebuvo politinis veikėjas nė tada, kai gyvenamojo meto sąlygos ji buvo pašaukusios kovon su politine prievarta. Nepalaužiamai buvo įsitikinęs kovos už laisvę šventumu, bet šioje kovoje jis "nepolitikavo". Niekada iš jo lūpų negirdėjau kurstymo prieš patį režimą (nors anose sąlygose nevienam tai buvo natūralu), bet be jokio dangstymosi smerkė pasikėsinimą prieš katalikiškąjį jaunimą. Kai to meto režimas šį pasikėsinimą traktavo priemone suparalyžiuoti opozicinės krikščionių demokratų partijos prieauglį, tai kun. A. Lipniūnui kova už katalikiškojo jaunimo laisvę buvo kova ne už partiją, o už Bažnyčią. Todėl jo žodį ir gaivino ne politinė agitacija, o ištikimybė Bažnyčiai, besikėsinamai paneigti teisę į jaunimo katalikiškąjį auklėjimą. (Manau, jau pakankamai prabėgo laiko, kad galėtume nebesiaistrinti dėl praeities, lyg dabarties žaizdos, ir pabandytume ją suvokti istoriniu objektyvumu, visų pirma rūpindamiesi praeities nesusipratimus suprasti abiejų šalių supratimu).

Ir pačiu savo asmens charakteriu kun. A. Lipniūnas buvo kito tipo visuomenininkas, negu politikai. Politikui visiškai natūraliai, nieko tame blogo nesant, rūpi valdžia, nes politika ir yra nukreipta į valdžios įsigijimą. O kun. A. Lipniūnui bet koks valdžios "instinktas" buvo svetimas. Jis ėjo į visuomeninę veiklą ne kaip politikas, o tik kaip kunigas, sielų ganytojas. Visuomeninė veikla jam buvo apaštalavimas. Apaštališką dvasią jis įkūnijo ir savo asmens skaidrumu, ir savo giliu bičiuliškumu žmogui. Giedri jo šypsena lyg liudyte liudijo, kiek blogio patirtis nebuvo įsiveržusi į jo kūdikiškai tyrą sielą. Jo krikščionišku skaidrumu rėmėsi ir jo žodžio jėga, ir jo asmeninis poveikis. Ne retorinės priemonės ar "balso žaliava" visų pirma darė jį uždegančiu kalbėtoju ir pamokslininku, o gilus įsitikinimas tikimąja tiesa. Bet daugiau už žodį jis veikė pačiu savo asmeniu, savo žmogišku šiltumu ir rūpestingumu. Ne veltui anksčiau jį pavadinau visų Panevėžio vyskupijos savo meto moksleivių ateitininkij kuopų lyg tikruoju kapelionu. Jis ne tik lankė moksleivių ateitininkų kuop s. bet ir daugeliui tapo lyg vyresniu bičiuliu, kuriuo pasitikėjome — keitėmės laiškais, sprendėme dabarties rūpesčius ir planavome ateities viltis. Pagaliau nė nejautėme amžiaus skirtumo, nes savo giedrumu, paprastumu ir nuolankumu jis iš tikro buvo daugelio nuoširdus bičiulis. Geroji širdis kun. A. Lipniūnas liko ir tolimesniame savo gyvenimo kelyje.

Nors politika jam buvo svetima, kun. A. Lipniūnas jautriai sielojosi socialiniu teisingumu. Tai ir nukreipė jį į sociologijos studijas. Išvykęs Prancūzijon, 193537 m. jis studijavo Lille'io universitete ir 193739 m. — Paryžiaus katalikų institute. Be universitetinių studijų, domėjosi prancūzų katalikų organizacijų veikla ir jos metodais. 1939 m. pavasarį grįžęs Lietuvon, buvo paskirtas lektorium į Pedagoginį institutą, kuris po Klaipėdos netekimo ką tik buvo perkeltas į Panevėžį. Tų pačių metų rudenį su Pedagoginiu institutu kun. A. Lipniūnas persikėlė į Vilnių. Be pareigų Pedagoginiame institute, nuo 1942 m. jis dar dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, šalia to, buvo paskirtas Vilniaus universiteto kapelionu ir pamokslininkavo šv. Jono bažnyčioje ir Aušros Vartuose.

Vilniaus periodu (193743) kun. A. Lipniūno veikla įgijo kitą akcentą. Čia nebeteko ginti katalikiškojo jaunimo laisvę nuo "tautinės vienybss" politikos. Nebekilo ir pats "tautines vienybės" klausimas, nes okupantinė priespauda savaime sutelkė visus lietuvius. Pirma sovietinėje, vėliau nacinėje okupacijoje visų rūpestis buvo bendras. Abiejų okupacijų metais kun. A. Lipniūnas pasižymėjo gindamas katalikybę ir lietuvybę tokia pat atvira drąsa ir principiniu besąlygiškumu, kaip anksčiau buvo kovojęs dėl moksleivių ateitininkų. Tik dabar jo veikla siekė plačiau, jo žodis guodė ir stiprino lygiai visus lietuvius. Į rezistencinę kovą kun. A. Lipniūnas visų pirma buvo įsijungęs dvejopai — telkdamas jaunimą, moksleivius ir studentus, ir organizuodamas šalpą (1941 m. jis įsteigė pogrindinį Laisvės fondą).

Kai naciai okupantai 1943 m. kovo mėn. nusprendė palaužti lietuvių rezistencinę ryžtį, suimdami įtakingiausius intelektualus ir įtariamuosius pogrindžio organizatorius, tarp jų parinko ir kun. A. Lipniūną. 1943 kovo 17 suimtas Vilniuje, po devynių dienų jis buvo įkalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. Iš lietuvių kunigų Stutthofe dar kalėjo kun. St. Yla, kurio memuarinė knyga "žmonės ir žvėrys" teikia žinių ir apie kun. A. Lipniūno ten kalinimą. Tarp kitko kun. St. Yla perteikia liudijimą, kad Panevėžio vyskupas K. Paltarokas buvęs numatęs kun. A. Lipniūną "padaryti savo pagalbininku ir buvęs įsakęs pasiruošti" (248 psl.). Deja, tos savo ateities kun. A. Lipniūnas nebesulaukė.

Iškalėjęs Stutthofe dvejus metus, besiartinant frontui, drauge su kitais kaliniais buvo evakuojamas ir jis. Iš šio, evakuacinės kelionės kun. St. Yla pasakoja vieną atvejį:
"Trečioj nakvynės vietoj keletas mūsiškių buvo apvogti, šitai patyręs, Lipniūnas atidarė savo kuprinę ir nukentėjusiems išdalino visą savo maistą. Dalinosi su jais ir kiti, bet taip, kad ir jiems dar šis tas liktų. Lipniūnas pasirodė gailestingiausias, ir liko plikas kaip tilvikas.

—    Ką pats valgysi! — puolė tada jį adv. Kriaučiūnas ir dr. Kučas.
Lipniūnas šypsojos.
—    Manai, visai nevalgęs gyvensi ? Aišku, reikės mums tave maitinti.
Lipniūnas pasijuto nejaukiai. Jis tikriausiai taip negalvojo. Iš viso turbūt nieko negalvojo — išdalino ir tiek, kaip jo gyvenime ne kartą yra buvę" (414 psl.).

Toks visada kun. A. Lipniūnas buvo ir liko "nepasimokęs" nė kietojoj koncentracijos stovykloj, kur gyvenimas mokė visų pirma tik savimi rūpintis. Iš tiesų — geroji širdis!
Evakuacinėj kelionėj pakeliui į Dancigą kun. A. Lipniūnas atšventė ir savo 40 metų sukaktį. Nespėjusius baigti kelionės prisivijo raudonarmiečiai. Vieni iš stutthofiečių kalinių grįžo Lietuvon, antri prisiglaudė Lenkijoj, treti rado kelią į Vakarus. Bet kun. A. Lipniūnas sulaukė savo likimo vietoje — Pucke (Puzig), netoli Dancigo. Užsikrėtęs dėmėtąja šiltine, prie kurios dar prisidėjo plaučių uždegimas, kun. St. Ylos akivaizdoje jis mirė Pucko ligoninėje 1945 balandžio 28, Didįjį Trečiadienį. Palaidotas Pucko kapinėse Didįjį Penktadienį. Kun. St. Yla laidotuvėse paskaitė paties kun. A. Lipniūno užrašuose rastą pamokslą, prieš metus parengtą kaip tik tai dienai (Didžiajam Penktadieniui): "Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip pergalėtoja. . ."

Kun. A. Lipniūno žemiškieji palaikai ilsisi Baltijos pakrantėje, jo dvasia mus žadina iš egoistinės uždarumos į visuomeninį idealizmą. Lietuvių Enciklopedija kun. A. Lipniūno asmenį šiaip apibrėžė: "Reta socialinė asmenybė, kuri vaiko sielos tyrumą siejo su kovos vyro drąsa, mažą ūgį su dvasios didybe, žmogišką švelnumą bei jautrumą su besąlyginiu principingumu. Ryškiausias jo bruožas — kitiems pasišventimas ir darbas be atvangos". Kun. St. Yla šį bruožą konkrečiau išplėtojo savo sukurtoj maldoj į kun. A. Lipniūną: "Jo žodis kaitino sielas sakykloje ir klausykloje. Jis kvėpė jaunimui kristinį idealizmą, globojo šeimas, padėjo vargstantiems. Net įkalintas, nemažino savo uolumo — dalinosi su visais paskutiniu kąsniu, guodė, lankė ligonis, teikė jiem išrišimą. Ir mirė jis kaip įkalintas apaštalas" (Tikiu Dievą, 602 psl.).