LA VITA NUOVA Spausdinti
I
Šioje mano atminties knygos dalyje, iki kurios maža tebūtų ką skaityti, yra rubrika, kuri sako: Incipit vita nova.1 Po šia rubrika randu žodžius, kuriuos norėčiau perrašyti šioje knygelėje; jei ne visus, tai mažiausia bent jų prasmę.

II
Jau devynis kartus nuo mano gimimo šviesos dangus besisukdamas buvo pasiekęs beveik tą patį tašką, kuomet mano akys pirmą kartą išvydo šlovingąją sielos Damą, vadinamą Beatriče daugelio tų, kurie nežinojo, kaip ją pavadinti.2 Jinai jau buvo išgyvenusi tiek laiko, kiek reikėjo žvaigždėtam dangui pasistumti į rytus per vieną dvyliktąją laipsnio,3 tad aš ją pirmą kartą pamačiau netoli jos devintųjų metų pradžios ir mano devintųjų pabaigos. Ji man pasirodė nepaprastai kilniu, kukliu ir padoriu kraujo raudonumo apdaru, sujuostu ir išdabintu jaunam jos amžiui pritinkančiu būdu. Tikrai sakau, jog tą akimirką gyvybės dvasia, gyvenanti slapčiausiame širdies kambaryje, pradėjo taip smarkiai drebėti, jog kiekvienas menkiausias plastelėjimas šiurpulingai liudijo jos esimą, ir drebėdama ji taip prabilo: Ecce Deus fortior me qui veniens dominabitur mihi.11 Tą akimirką gyvuliškumo dvasia, gyvenanti aukštajame kambaryje, į kurį visos pojūčių dvasios suneša savo patirtis, su nuostaba ėmė žavėtis ir, kreipdamasi ypač į regėjimo dvasias, tarė šiuos žodžius: Apparuit iam beatitudo vestra.5 Tą akimirką prigimties dvasia, gyvenanti toje dalyje, kurioje suteikiamas mums maistas, pradėjo verkti ir verkdama šitaip kalbėjo: Heu, miser, quia frequenter impeditus ero deinceps.6 Ir aš sakau, kad nuo to laiko Amūras viešpatavo mano sieloje, kuri tuoj pat buvo jam pažadėta, ir mano vaizduotės jam suteikta galia pamažu taip užvaldė mane, jog aš turėjau tenkinti visus jo įgeidžius. Dažnai jis man įsakydavo surasti tą jaunutį angelą,7 ir aš vaikystėje kiek kartų eidavau ieškoti jos ir rasdavau ją tokią pagirtiną ir kilnią, jog iš tikrųjų būtų buvę galima apie ją kalbėti šiais Homero žodžiais: Ji neatrodė esanti mirtingo žmogaus, bet Dievo duktė.8 Nors jos paveikslas, su kuriuo aš niekuomet nesiskirdavau, buvo Amūro viešpatavimo manyje laidas, jis buvo toks kilnus ir doras, jog niekad neleido Amūrui manęs valdyti, nepaisant ištikimų proto patarimų, į kuriuos naudinga buvo šiuose reikaluose atsižvelgti. Bet kadangi ilgesnis kalbėjimas apie aistras bei jaunuoliškus veiksmus gali pasirodyti tik fantazija, aš visa tai paliksiu, ir, praleisdamas daugelį dalykų, kuriuos būtų galima paimti iš to paties pavyzdžio, kaip ir šiuos, eisiu prie žodžių, užrašytų didesniuose mano atminties knygos perskyrimuose.

III
Kuomet buvo praėję tiksliai tiek dienų, kiek reikėjo užbaigti devyneriems metams nuo aukščiau aprašyto Kilniosios pasirodymo, atsitiko, kad pačią paskutinę dieną ta nuostabioji Dama pasirodė man dviejų vyresnio amžiaus damų tarpe, tyriausio baltumo apdaru pasirėdžiusi; eidama gatve ji atkreipė akis į tą pusę, kur aš persigandęs stovėjau, ir iš neapsakomo mandagumo, už kurį jai šiandien atlyginta danguje,9 taip doringai pasveikino mane, jog aš tuomet tikėjau pasiekęs aukščiausios palaimos ribą. Jos švelnus pasveikinimas atėjo devintą tos dienos valandą; ir kadangi tai buvo pirmas kartas, kuomet jos ištarti žodžiai pasiekė mano ausis, aš patyriau tiek džiaugsmo, jog, tarytum girtas, atsiskyriau nuo žmonių ir pasitraukiau į savo kambario vienatvę, ir ėmiau galvoti apie šią mandagiausiąją Damą. Taip apie ją bemąstant, mane apėmė saldus miegas, kurio metu pasirodė nuostabi vizija: man rodėsi, jog savo kambaryje matau ugnies spalvos debesį, iš kurio išsiskyrė šiurpą keliantis žiūrinčiam į jį Didiko veidas. Jis atrodė pilnas džiaugsmo savimi, ir tai buvo nuostabu; jis apie daug ką kalbėjo, ko aš nesupratau, ir supratau tik šiuos žodžius: Ego dominus tuus.10 Ant jo rankų, man rodėsi, miegojo nuoga, kraujo raudonumo rūbu lengvai pridengta, žmogystė; atidžiau įsižiūrėjęs, joje atpažinau pasisveikinimo Damą, kuri vakar teikėsi mane pasveikinti. Vienoje rankoje, man rodėsi, jis laikė kažkokį degantį daiktą ir šitaip kreipėsi į mane: Vide cor tuum.11 Ir taip pabuvęs kurį laiką, man rodėsi, pažadino miegančiąją ir savo dvasios jėga privertė ją valgyti rankoje degusį daiktą, kurį jinai valgė abejodama. Tuojau po to jo džiaugsmas virto karčiausia rauda; verkdamas jis apkabino ją savo rankomis ir abu ėmė kilti į dangų. Dėl to mane apėmė toks nerimas, jog silpnas miegas neišlaikęs trūko, ir aš nubudau. Nubudęs tuoj pat ėmiau apie tai galvoti, ir greitai buvo aišku, jog toji vizija man pasirodė ketvirtą nakties valandą, vadinasi, akivaizdžiai matosi, jog tai buvo pirmoji iš paskutinių devynių nakties valandų. Mąstydamas apie tai, kas man buvo pasirodė, ryžausi tatai pranešti daugeliui garsių to laiko trubadūrų. Bet kadangi aš ir pats jau buvau pramokęs meno rimuotais žodžiais išsireikšti, nutariau parašyti sonetą ir jame pasveikinti visus Amūro pasekėjus; prašydamas įvertinti mano viziją, aš jiems parašiau tai, ką miegodamas buvau regėjęs; ir tada ėmiausi rašyti sonetą, kuris prasideda: Kiekvieną švelnią širdį ir belaisvę sielą.12

Kiekvieną švelnią širdį ir belaisvę sielą,
Kurios akivaizdoje atsiras šie žodžiai,
Kad jos atsakymą man parašytų,
Aš sveikinu vardu jų viešpaties — Amūro.
Buvo beveik trys valandos praėję
To laiko, kai jau visos žvaiaždės spindi,
Kuomet staiga Amūras pasirodė,
Kurį man prisiminus šiurpas krečia.

Amūras man atrodė linksmas; rankoj
Jis laikė mano širdi; jo glėby miegojo
Dama manoji, marškon įsisupus:
Jis ją pažadino ir degančia širdim
Išgąsdintą nužemintai maitino;
Po to mačiau jį verkiantį išeinant.


Šis sonetas dalijasi į dvi dalis: pirmojoje aš sveikinu ir prašau atsakymo; antrojoje nurodau, į ką reikėtų atsakyti. Antroji dalis prasideda: Buvo beveik.

I šį sonetą buvo atsakyta daugelio ir skirtingai jaučiančių žmonių; tarp atsakytojų buvo ir tas, kurį aš vadinu pirmuoju savo draugu.13 Jis tada sukūrė sonetą, kuris prasideda: Vedesti al mio varere onne valnre.u Ir tai buvo tarsi mudviejų draugystės pradžia, kuomet jis sužinojo, kad aš jam tatai atsiunčiau. Niekas tada nesuvokė tikrosios minėto sapno prasmės, bet dabar ji aiški net ir patiems paprasčiausiems.

IV
Po šio regėjimo pradėjo trikti mano prigimties dvasios veikimas, nes siela buvo visiškai atsidavusi mąstymui apie Kilniąją; dėl to per trumpą laiką pasidariau toks trapus ir silpnas, jog daugeliui draugų sunku buvo į mane žiūrėti; dažnas, kupinas pavydo, stengėsi iš manęs sužinoti tai, ką aš norėjau absoliučiai paslėpti nuo kitų. Ir aš, supratęs piktas man duodamų klausimų užmačias, remdamasis su proto pagalba man vadovavusio Amūro valia, atsakydavau, jog Amūras taip lėmė. Sakydavau Amūras dėl to, kad savo veide nešiojau tiek daug jo žymių, jog nebegalima buvo jų paslėpti. Ir kai jie manęs klausdavo: "Kuo gi tasai Amūras taip parbloškė?" — aš tik žiūrėdavau šypsodamasis į juos ir nieko nesakydavau.

V
Vieną dieną atsitiko taip, kad ta Kilnioji sėdėjo vienoje vietoje, kur buvo klausomasi žodžių Garbės Karalienei; aš pats buvau tokioje vietoje, iš kur matėsi manoji palaima; ir tiesia linija tarp jos ir manęs sėdėjo viena kilni, malonios išvaizdos dama; ji dažnai žiūrėdavo į mane, stebėdamasi mano sustingusiu žvilgsniu, kurs, rodėsi, buvo įsmeigtas į ją. Išėjo taip, kad daug kas pastebėjo jos žvilgsnius ir kreipė tiek daug dėmesio į tai, jog išeidamas iš tos vietos aš išgirdau kažką sakant: "Žiūrėk, kaip toji dama naikina šio žmogaus asmenį"; ir tik paminėjus jos vardą aš supratau, kad čia kalbama apie tą, kuri sėdėjo viduryje tiesiosios, išeinančios iš kilniosios Beatričės ir pasibaigiančios mano akyse. Tada aš nusiraminau, įsitikinęs, kad mano žvilgsnis tą dieną neišdavė manosios paslapties. Ir tuojau pat sugalvojau šią kilnią damą panaudoti tiesai pridengti; per trumpą laiką nuveikiau šia prasme tiek, jog daugumas tų, kurie kalbėjo apie mane, tarėsi sužinoję mano paslaptį. Šios damos dėka aš pasislėpiau keliems metams ir mėnesiams; ir kad dar labiau visi tikėtų, aš jai parašiau keletą rimuotų dalykėlių, kurių nemanau čia nurašyti, nebent išskyrus tuos atvejus, kur būtų liečiama kilnioji Beatričė. Tad aš padėsiu į šalį juos visus, pasilaikydamas tik tuos, kurie atrodo lyg jos garbei skirti.

VI
Aš sakau, kad tuo laiku, kuomet ši dama buvo tokios didelės meilės (kiek tai mane liečia) priedanga, mane apėmė noras prisiminti Kilniosios vardą ir palydėti jį daugelio kitų damų vardais, ir ypač šios kilnios damos vardu. Ir aš paėmiau vardus šešių dešimčių gražiausių damų miesto, kuriame aukščiausias Viešpats suteikė mano Damai vietą, ir parašiau sirventos forma laišką, kurio čia neperrašau: ir būčiau jo visai neminėjęs, jeigu ne noras pasakyti, kas man stebuklingai nutiko jį rašant: kitų damų vardų tarpe manosios Damos vardas nepakentė kitos vietos, išskyrus devintąją.

VII
Dama, kurios dėka aš tiek ilgai slėpiau savo valią, turėjo palikti viršminėtą miestą ir iškeliauti į tolimą šalį, ir aš, kone nusigandęs, jog štai dabar neteksiu tokios gražios gynybos, didžiai nusiminiau, labiau negu prieš tai būčiau tikėjęs. Ir galvodamas, kad žmonės greičiau suprastų mano klastą, jeigu aš bent kiek skausmingiau nepakalbėčiau apie jos išvykimą, nutariau iš to padaryti šiokią tokią raudą — sonete, kurį čia perrašau, nors iš tikrųjų mano Dama buvo tiesioginė kai kurių šio soneto žodžių priežastis, kaip tai matosi tiems, kurie supranta. Ir tada aš parašiau šį sonetą, kuris prasideda:O jūs, kurie praeinate keliu Amūro.15

O jūs, kurie praeinate keliu Amūro,
Sustokit pažiūrėti,
Ar koks nors skausmas toks sunkus kaip
mano;
Aš tik prašau jus: kantriai išklausykit, Po to įsivaizduokit,
Ar aš esu visų kančių ir raktas, ir buveinė.
Amūras ne dėl tų menkų dorybių,
Bet vien tik iš kilnumo,
Man davė šį gyvenimą malonų,
Jog už savęs dažnai girdėjau klausiant:
"Kokia malonė, Dieve,
Šiam žmogui suteikė tą lengvą širdį?"

Dabar štai visą praradau linksmumą,
Kuris ateidavo iš meilės lobio,
Ir palikau toks vargšas,
Jog net bijau ir prakalbėti.
Norėdamas daryti taip, kaip tie,
Kurie iš gėdos savo skurdą slepia,
Visiems aš rodausi toks linksmas,
Bet plyšta man širdis, ir aš verkiu.


Šis sonetas turi dvi pagrindines dalis; pirmojoje aš noriu kreiptis į Amūro pasekėjus šiais pranašo Jeremijo žodžiais: O vos omnes qui transitis per viam, atendite et videte, si est dolor sicut dolor meus16 ir prašau juos mane išklausyti; antrojoje dalyje aš pasakoju, kokią vietą man suteikė Amūras, bet kita prasme, negu kad būtų galima suprasti iš soneto pradžios bei pabaigos, ir pasakau, ką esu praradęs. Antroji dalis prasideda: Amūras ne dėl tų.

Vertė KOSTAS RAUDA

Vertėjo paaiškinimai

1.    čia prasideda naujas gyvenimas. Kai kurių dantologų nuomone, vita nova reiškia jaunystę.
2.    Orig. Ii quali non sapeano che si chiamare, t.
y. kurie nežinojo, ką taip pavadinti.
3.    8 metus ir 121 dieną.
4.    štai Dievas stipresnis už mane, kuris ateina manęs valdyti.
5.    Jau pasirodė tavo palaima.
6.    Vargas man, nes nuo šiol aš būsiu varžomas.
7.    Orig. angiola, t. y. mot. giminės.
8.    Iliada, XXIV, 258259.
9.    Orig. nei grande secólo, didžiajame amžiuje.
10. štai tavo viešpats.
11.    štai tavo širdis.
12.    Sonetas išverstas nerimuotai. Griežtai laikantis originalo normų (14 moteriškų vienuolikos skiemenų eilučių, surimuotų abbaabba cdccdc), būtų neišvengiamai tekę smarkiai nutolti nuo šiaipjau gana migloto originalo.
13.    Guido Cavalcanti.
14.    Tu pamatei, mano nuomone, visą vertę.
15.    Ir šis sonetas tais pačiais motyvais išverstas nerimuotai. Orig.: 20 vienuolikos ir septynių skiemenų moteriškų eilučių, surimuotų aabaabaabaab cddcdccd.
16.    O jūs, kurie praeinate keliu, sustokite ir pažiūrėkite, ar yra koks skausmas toks kaip mano skausmas. Lamentationes, I, 12.