EILĖRAŠČIAI |
RYTAS Visi daiktai duria. Pakelk žolę, žiedą, sviedinį. Vaikai įaugo į debesis. Šauna raudonais pistoletais. Ar mama sugrįžo namo? Taip, džiaugsmo atspalvis per aštrus sviediny — ir tamprumas tarp šviesos ir šešėlio per didelis. Mirtis įeina per stogą. Ar nežinojai? Visi daiktai žeidžia: Užskleisk, Užrakink duris. KAI IŠEISIU 1. Mano rankos suskirdę. Mintys su žeme suaugo. Kai išeisiu, Kaip atrasiu Kelią Į namus? 2. Tavo veidas: Šventoji žemė Bus mano žemėlapis. Tai senovinis, Patvarus Kaimo žibintas — Jis įves mane Dievo džiaugsman. KAI TU ARTI MANĘS Kai tu arti manęs, Aš esu stipri, Nepergalima. Kaip žiedas Uoloje iškaltas. Saugi Tavo artumoj Kaip kad medžiai Yra saugūs Tyloje. — Giliai, Žemės gelmėj Šaknimis suaugę. Kai atsigulsim arti, Žemėj skaudžioj Kai atsigulsim. MŪSŲ KAIMYNAS DIEVAS 1. "Dievas neateis Į Tretininkų susirinkimą. Į Katalikių Moterų Draugijos posėdį Neatsilankys. Dievas skubiais, Griežtai neatšaukiamais Reikalais — Iškeliavo Į gilią provinciją". Vikaras Labutis Perskaitęs telegramą — Metė rankas oran, Betgi sutikęs Rimtą rūstų Švento Gabrieliaus Žvilgsnį, Nusileido. Gyvenimas yra gyvenimas. 2. Toliau sapnuodamas Jisai regėjo Viešpatį — Sėdintį žemėje, Nuzulintoj Kaimo kavinėj — Ir su dideliu Pasitenkinimu Bežvelgiantį Į minkštai žalią Vėjo burną . . . Mažų vėjų burna Sušvelnino Aštriai kampuotas — Nerimą keliančias Linijas — Kovo mėnesio pradžioje Užgaunančius Gojų ir žemę . .. Matė, kaip Viešpats Sėdėjo ir klausėsi, Su nežymia Šypsena veide — Ramių bruožų Ir lėtų rankų Kaimiečių . . . Kurie tarpusavy Su meile šnekučiavo Apie pirmą Pavasario dieną. Tarytum apie tikrai Reikšmingą įvykį. 3. Ir staiga Jam pasirodė, Jog pats Dievas Sulūžta Į daugelį, Nesuskaitomą daugelį Liaunų gyvybės piūvių. Pats Dievas Atšokuoja Pavasariu: Tuo ]aunu, vėsuma Drebančiu žvėreliu — Į pilką ir kasdienišką Žemdirbių buitį — Ir viskas buvo Dievas. |