TYLA NEIŠSPRENDŽIA KLAUSIMŲ Spausdinti


Tyla neišsprendžia klausimų, nes niekas savaime neišsisprendžia. Tik ko nors sunykimas savaime vyksta. Palikti kurį nors klausimą tyloj reiškia nebeturėti jokios vilties ir rankas nuleisti.

Šiame numeryje dedame V. Volerto straipsnį, kuris kitur nerado vietos. Iš tiesų, straipsnis liečia gyvybiškai skaudų, o tuo pačiu ir tikrai jautrų klausimą. Bet autorius (JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos pirmininkas ir drauge katalikiškosios akcijos organizacijų veikėjas) savo keliamą rūpestį dėsto atsakingai ir objektyviai, ramiai ir taktiškai, be poleminio įkarščio ir be nervingo patoso. Jei vis dėlto šio straipsnio pasibaiminta, tai, matyti, dėl to, jog buvo spręsta, kad nebėra ko šiuo klausimu rūointis, nes vis vien padėties nepataisysi. Mes nesame taip defetisti5kai nusiteikę, nes manome, kad niekur nėra padėties be išeities, kur geros valios nestokoja. O šiuo atveju tikrai būtų neteisu kurią nors šalį įtarinėti geros valios stoka. Yra nesusipratimų, tai ir reikia juos sklaidyti, o ne leisti jiems tyloje vis nelemčiau įsikeroti.
Žinoma, savo neilgame straipsnyje autorius tik iškelia lituanistinio švietimo ir katalikiškųjų institucijų klausimą, o ne konkrečių sprendimų teikia. Bet jis, tur būt, taikliai nurodo pagrindinį "raktą" Į visus iškeltojo klausimo nesusipratimų sprendimus. Tai dvasiškijos ir katalikų pasauliečiu gilesnio ir nuoširdesnio ryšio reikalas.

Be abejo, negali būti blogų santykių tarp katalikų pasauliečių ir kunigų. Bet nepakanka, kad jų santykiai būtų tik formaliai korektiški lyg koks "modus vivendi". Reikia, kad dvasiškiją ir katalikus pasauliečius sietų tikrai glaudus ir nuoširdus bendradarbiavimas. Tai lygiai šiuo metu svarbus reikalas abiems šalims tiek religiniu, tiek tautiniu žvilgiu (nes juk klausimas liečia mūsų lietuviškąsias parapijas).

Dvejopai šis reikalas yra aktualus. Pirma, Vatikano II susirinkimas savo išleistoje konstitucijoje apie Bažnyčios prigimtį atkreipė didelį dėmesį į pasauliečius ir pervertino ankstesnį jų traktavimą lyg kokiais bebalsiais padarais. Išsamiau su šiuo nauju žvilgiu į pasauliečius supažindins jau gautas kun. dr. V. Cukuro straipsnis apie pasauliečių atsakomybę Bažnyčioje. Netenka kalbėti, kiek svarbu Bažnyčios atsinaujinimui, kad jis pasiektų ir visas parapijas, glaudžiau sutelkdamas dvasiški ją ir katalikus pasauliečius. Neabejojame, kad ir šio krašto Kunigų Vienybės seimas atkreips visą savo dėmesį šiam klausimui, turinčiam tokios gyvybinės reikšmės mūsų lietuviškųjų parapijų ateičiai.

Antra, klausimą ypač aktualina platus įvedimas žmonių gimtosios kalbos liturgijon. Tai mūsų tautinėms parapijoms atveria didelę palimybę, bet drauge slepia ir didelį pavojų. Didelė galimybė dėl to, kad tai pagilina mūsų parapijų lietuviškumą. Kai ta pačia lotynų kalba mišios buvo lygiai visur laikomos, nebuvo skirtumo, kuri bažnyčia pasirenkama sekmadieninei mišių išklausymo pareigai atlikti. Todėl dažnai ir buvo pasirenkama ne lietuviškoji, o artimesnė bažnyčia. Tai ir alino lietuviškąsias parapijas. Dabar nebe vis tiek pat, kurion bažnyčion eiti: vienur pamaldos vyks anglų, kitur — sava kalba. Lietuviškosioms parapijoms atsiskleidžia didesnė galimybė ne tik formaliai apjungti visus tikinčiuosius lietuvius, bet ir kiekvieną sekmadienį juos gausiau sutelkti savo parapijos bažnyčion.

Jei tačiau ši galimybė nebus išnaudota, žmonių kalbos įvedimas vieton tarptautinės lotynų kalbos sudarys didelį pavojų. Turiu mintyje klausimą, kiek lietuvių parapijų bažnyčiose bus vietos lietuvių kalbai ir kiek anglų (ar kuriai kitai gyvenamojo krašto) kalbai. Jei lotynu kalbos pakeitimas žmonių kalba vyks tik perėjimu j gyvenamojo krašto kalbą, tai apskritai lietuviškosios parapijos netruks netekti bet kokio savo pagrindo, ir ju dienos bus suskaitytos. Kokia prasmė tariamai turėti savą parapiją, jei nebebus jai kuo sava būti?

Šio krašto katalikų bažnyčiose iau pereita iš lotynų J žmonių kalbas. O kaip lietuvių bažnyčiose? Visi laikraščiai margavo žiniomis apie Kaziuko mugės pasisekimus visose kolonijose. Bet beveik iš niekur nepasirodė žinių, kaip ivairiu diecezijų lietuviškose parapijose pereinama prie lietuvių kalbos. Tik poroj korespondencijų nastebėjau nusiskundimą, kad lietuvių kalbos pamaldoms numatytas nepatogus laikas. Korespondentu tinklą turis "Draugo" dienraštis atliktų naudingą darbą, surinkdamas žinias, kokioj padėtyj šiuo klausimu esame.

Nors jau galime pereiti i lietuvių kalbą tiek, kiek Bažnyčios nustatyta, bet mūsų perėjimas lieka tik dalinis ir ten, kur jis vykdomas. Vis dar neturime lietuviško mišiolo. Kaip J. Pr. savo vedamajame "Drauge" (1965.111.11) teisingai neramino, "dabar būtinai reikalingas paskubintu tempu (mūsų pabraukta  red.) lietuviško mišiolo išleidimas". Yra sudaryta atitinkama komisija. Kad darbas greičiau vyktų, gal reikia jon daugiau žmonių sutelkti. Tik negalima delsti, nes "juo toliau šitokia padėtis nusitęsia, juo didesnis pavojus gali susidaryti lietuviu kalbos panaudojimui pamaldose". Be mišiolo, reikia ir ritualo bei giesmyno. Dar karta J. Pr. cituojant, "šis reikalas lietuvių bažnyčiose yra degančiai skubus, ir kiekvienas sugaištas mėnuo gali nešti gausiu lietuvybės ir net religinių nuostolių".

Didelės galimybės, bet drauge ir didelio pavojaus padėtis verčia skubintis išsilaužti iš to užburtojo rato, kurian yra Įsisukusios lietuviškosios parapijos, vis dar nepakankamai pa.jėgdamos darniai įglausti prieš 15 metų atvykusiuosius. Iš vienos pusės, parapijų kunigai visiškai pagrįstai skundžiasi, kad naujieji ateiviai daug kur vis atokiai laikosi nuo lietuviškųjų parapijų, prie jų neprisirašo ar formaliai prisirašę menkai telanko savo parapijos bažnyčią, o naudojasi kitomis artimesnėmis. Iš antros pusės, taip dedasi ir dėl to, kad parapijose per mažai norima suprasti skirtingos psichologijos parapiečius, kurie savose lietuviškose parapijose laukia ir atitinkamo tautinių reikalų paisymo bei supratimo. Tikrai atėjo laikas praregėti šio užburtojo rato nelemtį ir ieškoti sprendimo visiems kylantiems nesusipratimams. Reikalas liečia ne vienos ar antros šalies ambicijas, o lygiai abiems šalims rūpimą lietuviškųjų parapijų ateitį. Šiai lietuviškųjų parapijų ateičiai negali juk likti abejingi nė tie, kurie gal šiaip pačiai lietuvybei būtų abejingi.

Reikalas yra gyvybiškai svarbus, ir dėl to yra nesusipratimas baimintis jo svarstymo katalikiškoje spaudoje. Kaip tik čia ir galime šį reikalą pozityviai svarstyti, nesipriekaištaudami, o ramiai aiškindamiesi. Nesusipratimas yra senas įprotis jautresnius katalikų gyvenimo klausimus palikti nekatalikiškai ai spaudai, kur svarstymą persunkia ar net visiškai užgožia poleminės aistros besaikiški priekaištai.

Nėra kalbos, kad būtinasis parapijų vadovų ir parapiečių suartėjimas nėra lengvas. Iš naujųjų ateivių kunigų šiame krašte valdo parapijas bene tik du (kiti dirba svetimtaučių parapijose, o ir tie, kurie prisiglaudė lietuviškose parapijose, nėra laisvi pasireikšti su savo iniciatyva). Iš senosios kartos patriotų klebonų taip pat nedaug belikusių. Daugumoj parapijų vadovybę jau perėmė šiame krašte gimusieji kunigai, negavę gilesnio lietuviško auklėjimo. Nevienam yra sunkumų ir su lietuvių kalba, arba jos pakankamai neišmokus, arba pamiršus anksčiau bevikaraujant svetimtaučių parapijose. Daugelis jų nebepajėgia ar nenori ir lietuviškos spaudos sekti. Savaime aišku, būtų beprasmiška juos kaltinti lietuviško patriotizmo stoka. Beatodairiškas priekaištavimas juos stumtų tik į tokį pat beatodairišką   užsikirtimą.   Priešingai,   juos reikia pozityviai sudominti lietuviškaisiais reikalais. Nedaug, bet yra pavyzdžių, kaip šituo pozityviu keliu parapiečiai šviesuoliai savo parapijų vadovus laimėjo ne tik geram sugyvenimui, bet ir pamaži nuoširdžiam įsigyvenimui į lietuviškuosius rūpesčius.

Užuot tenkinusis tuščiu niurnėjimu ar priekaištavimu, greičiau tenka susirūpinti, ar nestovime prieš pavojų, jog gali ateiti diena, kai nebebus ką kaltinti. Aplamai mūsų jaunimas uoliai veržiasi į mokslus, bet pašaukimų į kunigus ir vienuolius labai maža. Nepakankamai jų yra ir iš senųjų ateivių, bet dar labiau iš naujųjų. Kilniam, bet sunkiam kunigo pašaukimui išsiskleisti reikia idealistinės dvasios. Kur ima stokoti dvasinių pašaukimų, ten privalu visiems kritiškai į save pažvelgti.

Tėvai jėzuitai pernai buvo surengę Čikagoje gražiai suplanuotą pašaukimų savaitės paskaitų ciklą. Tačiau (bent iš spaudos) neatrodė, kad būtų buvę susilaukta pakankamo dėmesio. Taip pat nepastebėjau, kad kur nors būtų buvęs atkreiptas dėmesys ir į prel. V. Balčiūno įdomų straipsnį šiuo klausimu (Lux Christi, 1965, nr. 1). Jautriai savo žodį tuo pačiu reikalu kėlė ir pranciškonų provinciolas L. Andriekus savo šių metų paskaitoje Bostono LB kultūros klube.

Rūpinantis lietuviuose dvasiniais pašaukimais, taip pat tenka rūpintis, kad tie, kurie rinksis kunigo ar vienuolio kelią, būtų paruošiami Viešpačiui tarnauti savo tautiečių tarpe. Senesnės kartos kunigų biografijose, duotose Lietuvių Enciklopedijoj, esu aptikęs, kad anksčiau tai vienas tai kitas kunigas yra įvairiose seminarijose dėstęs lietuvių kalbą. Ar dabar kur nors tai dar vykdoma? Kaip aplamai kuriuo nors būdu rūpinamasi klierikų lietuviškuoju brandinimu, kurio reikės darbui lietuviškose parapijose? Juk tik dalis studijoms išvyksta į Romą, kur turi galimybės gyventi Šv. Kazimiero kolegijos  bendrabučio lietuviškoje aplinkoje.

Turint tiek mažai kunigų prieauglio, tikrai skaudu, kad ir tų dalis po šventimų atsiduria ne į lietuviškąsias parapijas, o savotiškai nutremiami į svetimuosius. Ar Kunigų Vienybė nieko negali šiuo reikalu padėti? Pirmieji vikaravimo metai yra pats skaidriausias kunigo laikotarpis, nušviestas kilnaus apaštalavimo entuziazmo. Didelė skriauda padaroma, kad lietuviai kunigai po šventimų turi atsidurti svetimųjų tarpe, kai pačiuose lietuviuose jų taip skaudžiai reikia. Kaip jaunimo organizacijos yra išsiilgusios kunigo talkos!

Kai būtų gyvai susiduriama su uždegančiu kunigo pavyzdžiu, tai ir jaunime laisviau išsiskleistų dvasiniai pašaukimai. Daug kaltės šeimose dėl nesudarymo aplinkos, skatinančios į kunigus. Bet gal būt nelemtai veikia ir tai, kad taip retai matoma kunigą šeimose ir žmonėse, kad kunigą įsivaizduojama tik užsidariusį klebonijoj, kad nepakankamai pažįstama jį tikrajame apaštalavimo darbe.

Tikrai svarbu kunigams neužsidaryti nuo pasauliečių, o šiems pastariesiems nesibaiminti pokalbio ir su kunigais. Tik nei vieniems nei antriems pokalbis neturi reikšti paprasto pasipriekaištavimo. Kalbėtis — tai ne bartis, ne kaltinti ir ne teisintis, o svarstyti, kaip suderinti pajėgas bendram darbui tiek religiniu, tiek tautiniu žvilgiu. Tokio pokalbio bandymas yra tiek V. Volerto straipsnis, tiek jį lydįs redakcinis papildymas.