EILĖRAŠČIAI |
AUŠRINĖ Kas rytmetis aušra atplaukia tykiai (Nors ir nepastebi jos aklos žemės šviesos, Pamiršusios užmerkt akis), Šilkinėm savo burėm uždengia žvaigždes Ir irias miglomis banguojančiais kalnais. Ateik, ateik! Sušunka dienai Mažas pilkas paukštis, išskleisdamas sparnus, Lyg bundančias viltis, Be ryžto dar panirt į sidabrinį ryto vėją, Ir jo balselį atliepia maži aidai Ir tūkstančiai šilkinių medžių. Tada aušra, ištiesusi rankas ant savo balto laivo, Atskleidžia uždangas staiga sužibusias ugnim ir gintaru — Pabunda visos paukščių akys, Užgieda lyg varpai auksinių medžių lapai, Suvirpa baltos miglų bangos,
Ir įžengia į savo skambančius pasaulio rūmus Skaisti dienos valdovė — Saulė. Žiūrėkit, kaip mes žaidžiam, Vaikai mažutės žemės, Ir statome paminklus savo praeičiai Iš nykstančių daiktelių. Štai, Viešpatie, vaikystė mano: Paminklas jos — melsva suknutė ir baltas kaspinas lyg peteliškė plaukuos nutūpus. Jaunystei — margaspalvė puokštė surišta raudonu kaspinu. O valandai pasiryžimo — baltas šilko rūbas ir žvakės virpanti liepsna. Ir pagaliau, štai mažas tuščias indas mano rankose: O Viešpatie, pripildyk Tu Jo sidabrinę gelmę Savimi! KRISTAUS GUNDYMAS Kai mano sausas balsas Nulūžta dykumoj lyg smilga, Ir vienumos šešėlis šliaužia Žemės suaižėjusia pluta, Tada atėjus saulė juokiasi piktai, Ir skamba akmenys Sausroj apakę. Ir mano Viešpats vaikšto man nematant, Kovodamas su alkiu Ir su gundytojo vilionėm Po mano dykumas. Jisai be žodžių nugali (Nors aš girdžiu tiktai bebalsį vėją), Ir angelai atėję Jam tarnauja. O aš tuomet matau, Kaip Viešpats pakelia mažutę smilgą, Ir jos giesmė pakyla Dievo link, Ir dykumos sužydi, kaip gegužis. TROŠKULYS Ištiesk rankas į horizontą — Žinau, tavo miestai išblyškę Lyg skruostai alkanų vaikų, Ir tavo gatvės gieda tartum našlės. Ištiesk rankas — Kur vėjas raižo ploną dangų Ir svarsto karštą smėlį, Kur rauda akmenys Ir klykauja sudužusios cisternos Savo bevardžiu troškuliu. Ir gal tada, iš tolumos ir netikėtai, Sušuks užgimę debesys, Griaustinis šiurpuliu prabėgs per dangų, O žaibas iš rytų ir vakarų Paskelbs liūties palaimą, Ir tu tada parpulsi prieš lietaus stebuklą, Ir prie suvilgytos uolos prispaust lūpas. LAPKRITIS Vėl medžiuos supasi ruduo Ir naktimis balta ranka nuglosto patvorius. O rytmečiais pabudusių vaikų balsai, Lyg plonas ledas, skamba aidinčiomis gatvėmis. Neklaustas vėjas Paberia rieškučiom aukso, Ieškodamas draugų šiais žemės turtais. Sustok, sustok, Žiūrėdamas, kaip vėjas žarsto auksą Tarytum trapią praeitį, Bet nesilenk pakelti šio pažerto turto, Nes tu tiktai keleivis šiose gatvėse. LARGO Naktis nušluosto žemės skruostus Ir kaip mergelė stovi nuleidusi akis Prieš mano tylią buitį. O aš vartau dar neatspėtas paslaptis, Kurias tylioji Meilė man išrašė Ant mažutėlių puslapių kasdienių valandų, Ir mano pirštai liečia Dievybės antspaudą. Po kojom brazda sutrupėjusios grandinės, Nes, Dieve, jau seniai Mano ranka Tavojoj ilsis, Kaip vienišas balandis atradęs užvėją; Tavos Širdies plakimas nukratė mano pančius Ir naktyje išrašė paslaptis žvaigždėm, Nei raidėmis. O aš Slapčia pasirinkau ne jas skaityti, Bet tamsoje klausytis Tavo balso. |