EILĖRAŠČIAI Spausdinti
AUŠRINĖ

Kas rytmetis aušra atplaukia tykiai
(Nors ir nepastebi jos aklos žemės šviesos,
Pamiršusios užmerkt akis),
Šilkinėm savo burėm uždengia žvaigždes
Ir irias miglomis banguojančiais kalnais.

Ateik, ateik! Sušunka dienai
Mažas pilkas paukštis, išskleisdamas sparnus,
Lyg bundančias viltis,
Be ryžto dar panirt į sidabrinį ryto vėją,
Ir jo balselį atliepia maži aidai
Ir tūkstančiai šilkinių medžių.

Tada aušra, ištiesusi rankas ant savo balto laivo,
Atskleidžia uždangas staiga sužibusias ugnim ir
gintaru —

Pabunda visos paukščių akys,
Užgieda lyg varpai auksinių medžių lapai,
Suvirpa baltos miglų bangos,
Ir įžengia į savo skambančius pasaulio rūmus
Skaisti dienos valdovė — Saulė.
 
PAMINKLAI

Žiūrėkit, kaip mes žaidžiam,
Vaikai mažutės žemės,
Ir statome paminklus savo praeičiai
Iš nykstančių daiktelių.

Štai, Viešpatie, vaikystė mano: Paminklas jos —
melsva suknutė
ir baltas kaspinas
lyg peteliškė plaukuos nutūpus.

Jaunystei —
margaspalvė puokštė
surišta raudonu kaspinu.

O valandai pasiryžimo —
baltas šilko rūbas
ir žvakės virpanti liepsna.

Ir pagaliau,
štai mažas tuščias indas
mano rankose:
O Viešpatie, pripildyk Tu
Jo sidabrinę gelmę Savimi!
 

KRISTAUS GUNDYMAS

Kai mano sausas balsas
Nulūžta dykumoj lyg smilga,
Ir vienumos šešėlis šliaužia
Žemės suaižėjusia pluta,
Tada atėjus saulė juokiasi piktai,
Ir skamba akmenys
Sausroj apakę.

Ir mano Viešpats vaikšto man nematant,
Kovodamas su alkiu
Ir su gundytojo vilionėm
Po mano dykumas.

Jisai be žodžių nugali
(Nors aš girdžiu tiktai bebalsį vėją),
Ir angelai atėję Jam tarnauja.
O aš tuomet matau,
Kaip Viešpats pakelia mažutę smilgą,
Ir jos giesmė pakyla Dievo link,
Ir dykumos sužydi, kaip gegužis.

TROŠKULYS

Ištiesk rankas į horizontą —
Žinau, tavo miestai išblyškę
Lyg skruostai alkanų vaikų,
Ir tavo gatvės gieda tartum našlės.
Ištiesk rankas —
Kur vėjas raižo ploną dangų
Ir svarsto karštą smėlį,
Kur rauda akmenys
Ir klykauja sudužusios cisternos
Savo bevardžiu troškuliu.

Ir gal tada, iš tolumos ir netikėtai,
Sušuks užgimę debesys,
Griaustinis šiurpuliu prabėgs per dangų,
O žaibas iš rytų ir vakarų
Paskelbs liūties palaimą,
Ir tu tada parpulsi prieš lietaus stebuklą,
Ir prie suvilgytos uolos prispaust lūpas.

LAPKRITIS

Vėl medžiuos supasi ruduo
Ir naktimis balta ranka nuglosto patvorius.
O rytmečiais pabudusių vaikų balsai,
Lyg plonas ledas, skamba aidinčiomis gatvėmis.
Neklaustas vėjas
Paberia rieškučiom aukso,
Ieškodamas draugų šiais žemės turtais.

Sustok, sustok,
Žiūrėdamas, kaip vėjas žarsto auksą
Tarytum trapią praeitį,
Bet nesilenk pakelti šio pažerto turto,
Nes tu tiktai keleivis šiose gatvėse.

LARGO

Naktis nušluosto žemės skruostus
Ir kaip mergelė stovi nuleidusi akis
Prieš mano tylią buitį.
O aš vartau dar neatspėtas paslaptis,
Kurias tylioji Meilė man išrašė
Ant mažutėlių puslapių kasdienių valandų,
Ir mano pirštai liečia
Dievybės antspaudą.
Po kojom brazda sutrupėjusios grandinės,
Nes, Dieve, jau seniai
Mano ranka Tavojoj ilsis,
Kaip vienišas balandis atradęs užvėją;
Tavos Širdies plakimas nukratė mano pančius
Ir naktyje išrašė paslaptis žvaigždėm,
Nei raidėmis. O aš
Slapčia pasirinkau ne jas skaityti,
Bet tamsoje klausytis Tavo balso.