VAKARŲ PERGALES TAMSIOJI PUSĖ Spausdinti
Vakarų pasaulis ir Sovietų Sąjunga šiomis dienomis iškilmingai minėjo Vokietijos kapituliacijos 20 metų sukaktį. Sovietai turi visą pagrindą tai sukakčiai minėti: nežiūrint to, kad karo eigoje jie turėjo didžiausių pralaimėjimų, kokie buvo įvykę Rusijos istorijoje, jie išsilaikė dėka milžiniškos sąjungininkų pagalbos ir užvaldė pusę Europos. Bet sąjungininkams atsiminimas apie karo užbaigą turėtų būti gerokai kartus. Jų pergalė kare prieš Hitlerį, viena svarbiausių pasaulio karinių pergalių, buvo sovietų paversta didžiausiu politiniumoraliniu pralaimėjimu. Visos Vakarų pastangos bei aukos, padėtos Europai nuo Hitlerio viešpatavimo išlaisvinti ir tarptautinei tvarkai atstatyti, neapsaugojo 100 milijonų žmonių Rytų ir Vidurio Europoje nuo sovietų priespaudos. Sovietų Sąjunga sunaikino 9 valstybių nepriklausomybę bei laisvę, būtent: Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Albanijos, smurtu primesdama joms, kaip lygiai Vokietijos daliai ir Jugoslavijai, komunistinę santvarką. Bet sovietų okupacija nebuvo aprėžta vien tik Europa. Nepaprastas sovietų politinės įtakos sustiprinimas, įgalintas jų sąjungos su Vakarais, ir ligi šiolei reiškiasi visame pasaulyje. Nuo Vietnamo ligi Kubos, nuo Pietų Amerikos ligi Afrikos, — visur, kur žmonių ir tautų laisvei gresia nuolatinis komunizmo veržimasis pirmyn.

Šitaip atrodo Vakarų demokratijų laimėto antrojo pasaulinio karo politinismoralinis balansas toje plotmėje, kuri liečia sovietus. O juk tas karas prasidėjo ir ėjo. Nacionalsocialistinė Vokietija politiškai buvo visiškai izoliuota, kiekvienu atveju daugiau izoliuota negu Vilhelmo II Vokietija 1914 metais. Nacionalsocialistai buvo visų nekenčiami ir kiekviename krašte laikomi pavojingu elementu. Pasipiktinimą jų žiaurumais pralenkė tiktai pasibiaurėjimas nežmoniška sovietų santvarka. Galop tą izoliaciją pagilino Ribbentropo  Molotovo nepuolimo paktas (1939 metų rugpiūčio mėnesy), kuriuo buvo sutarta Sovietų Sąjungos agresija prieš Pabaltijo valstybes ir užtikrintas Vokietijos saugumas iš sovietų pusės, kad Hitleris turėtų laisvas rankas karui pradėti.

Šitokiomis aplinkybėmis Vakarų demokratijos įstojo į karą kaip laisvės bei civilizacijos gynėjos, iš kurių visa Europa laukė išgelbėjimo ir neteisybių atitaisymo. Vis vien — nacių ar sovietų padarytų neteisybių. Kiekvienas Roosevelto ar Churchillio pareiškimas buvo nacių ir sovietų okupuotų kraštų žmonėms lyg Evangelija. Jei anglų BBC radijo transliacijos buvo klausomos kasdien 24 valandas, tai tik todėl, kad para teturi tiek valandų. Aplamai, anų laikų atmosferai apibūdinti galima šitaip parafrazuoti žinomą Churchillio posakį: niekada taip daug žmonių nebuvo taip absoliučiai pasitikėję taip gausiais ir kilniais šio pasaulio galingųjų pareiškimais, kaip europiečiai pasitikėjo Roosevelto ir Churchillio žodžiais. Ir, pridursime mes, dar niekada taip daug žmonių nebuvo taip apsivylę, kaip tie europiečiai, kuriems karo pabaiga reiškė sovietų viešpatavimo įsitvirtinimą.

Tai yra kita, juodoji, Vakarų pergalės medalio pusė. Jos nežiūrėti, ją uždengti, minėti tiktai pergalę kare su Hitleriu, nekalbant apie sovietų įsigalėjimo Europoje katastrofą, — būtų trumparegiška klaida. Hitlerio nebėra; nacionalsocializmas yra miręs; laisvoji Vokietijos dalis yra vėl demokratinė; visi Vakarų Europos kraštai, kurie buvo Hitlerio okupuoti, yra seniai išlaisvinti; Vokietijos Federalinės Respublikos vyriausybė yra pasmerkusi Hitlerio agresijas ir suteikusi reparacijas jo užpultiems kraštams. Bet sovietai tebeegzistuoja; jų kolonialistinė imperija, įsteigta ant tautų ir žmonių laisvės griuvėsių, yra išsiplėtusi ligi Elbės upės, taigi ligi Europos vidurio, ir komunizmo agresyvumas palieka kaip buvęs. Antra vertus, Vakarų Europa kaip vieninga politinėmoralinė pajėga, deja, neegzistuoja. Užuot reikalavę laisvės ir nepriklausomybės atstatymo Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Vakarai telaukia komunistinės santvarkos "liberalizacijos" ir jos belaukdami pradeda užmiršti, jog tautos turi teisę ne į jų priespaudos "liberalizaciją", bet į laisvę.

Šitokioje padėtyje 20ji antrojo pasaulinio karo galo sukaktis yra Vakarams tinkama proga patvirtinti laisvės idėją, kurios vardan tas karas buvo vedamas ir kurios dėka jis buvo Vakarų laimėtas. Tai yra proga paremti, viešai ir aiškiai, Rytų ir Vidurio Europos tautų teisę į jų laisvės bei nepriklausomybės atstatymą. Toks Vakarų elgesys prisidėtų prie Europos politinio  moralinio lygio pakėlimo ir kartu atstatytų natūralų dėsnį, kad demokratijose privalo būti demokratinė ne tik vidaus, bet ir užsienio politika.^ Tokį elgesį Vakarai turi juo labiau priešpastatyti Sovietų Sąjungai, kada ji tyčiojasi iš pasaulio, ruošdamasi minėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavergimo 25 metų sukaktį kaip "išlaisvinimą".