EILĖRAŠČIAI Spausdinti
KARALIUS MINDAUGAS

Pateptas Lietuvos karaliumi
Šventais aliejais,
Gavau karalijos diademą.
Mindaugas



LIVONIJAI

Už ką tokia skaudi lemtis:
Vadinti priešą bičiuliu,
Bičiulį — priešu!
Ar gali kam
Iškeltuose į dangų kalavijuose
Vaidintis meilė?

Livonija, Livonija,
Tu niekad nepajausi,
Kaip baisiai dega sužeista širdis!
Grėsmingų amžių angoje
Man tavo neteisybes lemta
Laikyt balzamo versmėmis.

Už vieną šventinto vandens lašelį
Tu kėsinies
Į mano jūrą, ežerus, upes . . .
Lyg nematytum, jog tame lašelyje
Nuskendus artimųjų meilė
Išplūdo kruvinu kerštu.

Prie Dauguvos bei Nemuno
Ant iškeltų į dangų kalavijų
Pasvirusi mirties grėsmė,
Ir Vorutos pily
Budėjimų naktim
Baugu man savo žingsnių.

AISČIŲ GENTIMS

Į jūrą plaukdamos,
Šios žemės upės
Glėbin susikabina rankomis —
Prie Kuršo marių laisvoje srovėj
Mes jau nematome Dubysos,
Nevėžio ir Neries.

Yra tik Nemunas —
Tik vienas vienas Nemunas —
Drąsus, įsilingavęs, išdidus:
Sūnus Baltijos jūros,
Brolis Lietuvos upių —
Yra galia, yra tėkmė,
Yra laisvė banguot . . .

Žiūrėdamas į Nemuną,
Aš pajutau troškimą būti jūsų broliu,
O mano gentys — upės pasiklydusios!
Atplaukit pas mane,
Susikabinkim rankomis —
Nuliūdus Lietuva
Mus glaustis šaukia.

Kodėl dar delsiate,    i
Pamilusios išsivingiavusius kelius,
Kai aš tiesiu jum tvirtą ranką? —
Atplaukit, seserys,
Susikabinkime į vieną glėbį —
Nuliūdus motina S
kubėti šaukia ...

ŽYNIAMS

Kam gali būt nemielos
Tos šventos girios —
Gyvųjų apsauga,
Numirusiųjų priegloba —
Nuo viesulų ir nuo audrų
Galinga siena.

Jos ir mane užstojo,
Kad vėjas nedaužytų lopšio
Po seno ąžuolo šakom.
Tos girios įdainavo
Į mano jauną širdį
Narsybę karaliaut.

Bet jos nebeužstoja
Genčių nuo viesulo,
Kuris į mirtį bloškia jas.
Gailingai žvelgdamas
Į melsvą girių sieną,
Savęs kas rytą klausiu:
Kodėl ją leido priešui
Dievai pralaužt?

Lig šiol mums buvo girios
Gyvųjų apsauga,
Numirusiųjų priegloba —
Dabar jau tapo jos
Audrų ir viesulų namais.

KALAVININKAMS

Atėjote pas mus,
Lyg pas galvažudžius —
Su kalavijais rankose,
Su ugnimi, badais, mirtim,
Ir vietoje dangaus
Atvėrėt pragarą.

Ar tai čia meilė Dievui nukryžiuotajam,
Kurs, tikinat, gyvybę atidavęs ir už mus? —
Mes jūsų rankose nematom kryžiaus,
Mes jūsų širdyse nejuntam meilės . ..
Jūs mylite tik dviašmenį kalaviją —
Gyvybės priešą.

Atėjote,
Ak, negalėjot neateiti —
Per daug ilgai mes buvome ramybėj palikti.
Per daug ilgai mums buvo lemta garbint Viešpatį
Jo rankų pastatytoje šventovėje —
Giedot su paukščiais,
Klestėt su gėlėmis,
Šlamėt su medžiais.

Atėjote pas mus
Linksmos naujienos garsint,
O štai palinko aisčių gentys liūdesy!
Pažvelkite,
Kaip sunkiai velka mūsų gedulą Juodieji debesys.

RYKIAMS

Kaip sutalpinti visą džiaugsmą
Tiek priliūdėjusioj širdy? —
Garsingi pergalės trimitai
Po Saulės mūšio
Giliau nedžiugino manęs.

Ten paguldžiau tik vieną priešą,
Sutepdamas krauju gimtus laukus —
Čia patiesiau visų šalių grobuonis
Be kraujo lašo.
Štai mano pilnutinė pergalė —
Vainikas ant galvos!

Karališkas vainikas,
Paties karalių tėvo dovanotas
Išsaugot aisčių giminei
Lig amžių pabaigos.
Prieš tą vainiką ges
Visų šarvų sidabras,
Prieš jį iš gėdos raus
Livonijos pilių akmuo.

TRENIOTAI

Man kartais rodosi,
Lyg būčiau tavo tėvas,
Nors man esi toks atšiaurus.
Aš nežinau, kada, kokiais upeliais
Suplaukt galėjo į tave
Jaunystė mano.

Dažnai jaučiu,
Lyg iš tavęs skambėtų
Visų naujų kovų bei pergalių garbė.
Ir mano kovos buvo didelės,
I r mano pergalės garbingos —
Nedrįsk bekelti prieš karalių rankos!

Krikštu neišdaviau
Nei aisčių giminės, nei žemių —
Krikštu išgelbėjau .. .
Aukštybių Tėvas atitraukė ranką nuo sūduvių, Kuršių, prūsų, žiemgalių, Ir tampa žemės jų kapais.

Dabar tauta be evangelijos,
Lyg be padangės debesis —
Negali jis ilsėt,
Negali jis keliaut:
Jam nepažįstami liks marių gyliai
Ir saulės toliai.

Sūnau, nebūk man atšiaurus
Už krikšto vandenį
Nei už karališko vainiko auksą —
Palauk, tuojau iš mūsų abiejų skambės
Naujiį, kovų ir pergalių garbė.

LAVININKŲ MAGISTRUI

Gana mainytis dovanom —
Užteks tų aukso kryžių, kielikų, relikvijų —
Jau ima degt kerštu Jums dovanotų žemių
Kiekvienas grumstas.

Kas bus, kai mano kerštas įliepsnos
Už suklastotą priesaiką,
Neištesėtus pažadus,
Ir nusiaubtas žemes? —
Artėja valanda, kai iš aprimusios širdies,
Lyg nutroškinto židinio,
Staiga išsiveržia siaubi ugnis.

Brangiausią dovaną —
Save ir savo tautą —
Aš jau atidaviau Aukščiausiajam,
Ir jos neatsiimsiu niekada.
Dabar kiekvienas žemės grumstas šventas! —
Kodėl, kodėl jūs niekinat
Karaliaus auką Dievui?

KARALIENEI MORTAI

Karališko vainiko svorį
Pajutome abu —
Dėkoju Viešpačiui,
Kad jis tau suteikia stiprybės
Pakelti mano sielvartus,
Džiaugsmus ir garbę.

Ar ne ant mūsų abiejų galvos
Po vainikavimo
Garbingai žėri visas saulės auksas
Ir žvaigždžių sidabras? —
Kilnioji aisčių žemės motina,
Ant mūsų abiejų galvos
Gyvenimo šviesa,
Mirties tamsybė!

Dar per anksti žinot
Kuri iš jų
Mus kels arčiau prie nemarios garbės —
Šiandieną tu esi
Pirmoji Lietuvos valdovė — karalienė,
Rytoj gal būsi kankinių
Pirmoji motina.

SŪNUMS

Jums nieko kito negaliu palikti,
Kaip savo pergales, kovas . . .
Ruduo palieka liūdesį,
Pavasaris palieka džiaugsmą —
Aš, jūsų tėvas, palieku
Visus padangių viesulus
Ir savo kapo tylą.

Jie užmeta,
Kad mano sostas plūduriuojąs kraujo mariose,
Ir broliškų kovų ugny
Žibąs karališkas vainikas ...
Veidmainiai! Ar ne jie atvėrė mūsų gyslas,
Tartum užtvenktas upes?
Ar ne jie iš žiemgalio, lietuvio, prūso,
Lyg iš titnago,
Neskėlė pragaro liepsnų?
 
Mano sūnūs, liepsnos valo auksą,
Kraujas plauna gėdos dėmę nuo tautų —
Jūsų tėvo dvasią skaidrino
Ir kraują uždegė
Pilių viršūnėse į kovą šaukianti ugnis —
Ne atšalusi ugniavietė.

Kai įsiutę viesulai    ,
Ant Baltijos sujudins kraujo putą
Ir ugniavietėje paskutinę kibirkštį įpūs —
Bus ženklai
Atbudusiai iš kapo mano dvasiai
Grįžt pas jus.

PALIKUONIMS

Atsižiūrėkite į saulę tekančią,
Į debesis, liepsnojančius gaisrais,
Antai nuo užkeiktų daubų
Sugrįžta naktys!
Ar jūs dabar
Suakmenėsite amžiname saulėleidy,
Ar klaidžiosit bežvaigždėje nakty —
Aš tiek neužmatau:
Dar tebėra susmigęs mano žvilgsnis
Į naują dieną.

Tik nujaučiu,
Kad jau nebus jum saulė motina,
Ir aušros, saulės dukterys,
Rytais nesilankys.
Pakėlę savo ranką prieš mane —
Šventais aliejais pateptą karalių —
Jūs liksit amžių nakvišos.

Lengviau ilsėčiausi kape,
Jei gailestingas debesis
Uždengtų jūsų šventvagystę nuo dangaus.
Atminkit — žvaigždės gėdysis P
ažvelgt į mano kraują!