EILĖRAŠČIAI |
KARALIUS MINDAUGAS Pateptas Lietuvos karaliumi Šventais aliejais, Gavau karalijos diademą. Mindaugas LIVONIJAI Už ką tokia skaudi lemtis: Vadinti priešą bičiuliu, Bičiulį — priešu! Ar gali kam Iškeltuose į dangų kalavijuose Vaidintis meilė? Livonija, Livonija, Tu niekad nepajausi, Kaip baisiai dega sužeista širdis! Grėsmingų amžių angoje Man tavo neteisybes lemta Laikyt balzamo versmėmis. Už vieną šventinto vandens lašelį Tu kėsinies Į mano jūrą, ežerus, upes . . . Lyg nematytum, jog tame lašelyje Nuskendus artimųjų meilė Išplūdo kruvinu kerštu. Prie Dauguvos bei Nemuno Ant iškeltų į dangų kalavijų Pasvirusi mirties grėsmė, Ir Vorutos pily Budėjimų naktim Baugu man savo žingsnių. AISČIŲ GENTIMS Į jūrą plaukdamos, Šios žemės upės Glėbin susikabina rankomis — Prie Kuršo marių laisvoje srovėj Mes jau nematome Dubysos, Nevėžio ir Neries. Yra tik Nemunas — Tik vienas vienas Nemunas — Drąsus, įsilingavęs, išdidus: Sūnus Baltijos jūros, Brolis Lietuvos upių — Yra galia, yra tėkmė, Yra laisvė banguot . . . Žiūrėdamas į Nemuną, Aš pajutau troškimą būti jūsų broliu, O mano gentys — upės pasiklydusios! Atplaukit pas mane, Susikabinkim rankomis — Nuliūdus Lietuva Mus glaustis šaukia. Kodėl dar delsiate, i Pamilusios išsivingiavusius kelius, Kai aš tiesiu jum tvirtą ranką? — Atplaukit, seserys, Susikabinkime į vieną glėbį — Nuliūdus motina S kubėti šaukia ... ŽYNIAMS Kam gali būt nemielos Tos šventos girios — Gyvųjų apsauga, Numirusiųjų priegloba — Nuo viesulų ir nuo audrų Galinga siena. Jos ir mane užstojo, Kad vėjas nedaužytų lopšio Po seno ąžuolo šakom. Tos girios įdainavo Į mano jauną širdį Narsybę karaliaut. Bet jos nebeužstoja Genčių nuo viesulo, Kuris į mirtį bloškia jas. Gailingai žvelgdamas Į melsvą girių sieną, Savęs kas rytą klausiu: Kodėl ją leido priešui Dievai pralaužt? Lig šiol mums buvo girios Gyvųjų apsauga, Numirusiųjų priegloba — Dabar jau tapo jos Audrų ir viesulų namais. KALAVININKAMS Atėjote pas mus, Lyg pas galvažudžius — Su kalavijais rankose, Su ugnimi, badais, mirtim, Ir vietoje dangaus Atvėrėt pragarą. Ar tai čia meilė Dievui nukryžiuotajam, Kurs, tikinat, gyvybę atidavęs ir už mus? — Mes jūsų rankose nematom kryžiaus, Mes jūsų širdyse nejuntam meilės . .. Jūs mylite tik dviašmenį kalaviją — Gyvybės priešą. Atėjote, Ak, negalėjot neateiti — Per daug ilgai mes buvome ramybėj palikti. Per daug ilgai mums buvo lemta garbint Viešpatį Jo rankų pastatytoje šventovėje — Giedot su paukščiais, Klestėt su gėlėmis, Šlamėt su medžiais. Atėjote pas mus Linksmos naujienos garsint, O štai palinko aisčių gentys liūdesy! Pažvelkite, Kaip sunkiai velka mūsų gedulą Juodieji debesys. RYKIAMS Kaip sutalpinti visą džiaugsmą Tiek priliūdėjusioj širdy? — Garsingi pergalės trimitai Po Saulės mūšio Giliau nedžiugino manęs. Ten paguldžiau tik vieną priešą, Sutepdamas krauju gimtus laukus — Čia patiesiau visų šalių grobuonis Be kraujo lašo. Štai mano pilnutinė pergalė — Vainikas ant galvos! Karališkas vainikas, Paties karalių tėvo dovanotas Išsaugot aisčių giminei Lig amžių pabaigos. Prieš tą vainiką ges Visų šarvų sidabras, Prieš jį iš gėdos raus Livonijos pilių akmuo. TRENIOTAI Man kartais rodosi, Lyg būčiau tavo tėvas, Nors man esi toks atšiaurus. Aš nežinau, kada, kokiais upeliais Suplaukt galėjo į tave Jaunystė mano. Dažnai jaučiu, Lyg iš tavęs skambėtų Visų naujų kovų bei pergalių garbė. Ir mano kovos buvo didelės, I r mano pergalės garbingos — Nedrįsk bekelti prieš karalių rankos! Krikštu neišdaviau Nei aisčių giminės, nei žemių — Krikštu išgelbėjau .. . Aukštybių Tėvas atitraukė ranką nuo sūduvių, Kuršių, prūsų, žiemgalių, Ir tampa žemės jų kapais. Dabar tauta be evangelijos, Lyg be padangės debesis — Negali jis ilsėt, Negali jis keliaut: Jam nepažįstami liks marių gyliai Ir saulės toliai. Sūnau, nebūk man atšiaurus Už krikšto vandenį Nei už karališko vainiko auksą — Palauk, tuojau iš mūsų abiejų skambės Naujiį, kovų ir pergalių garbė. LAVININKŲ MAGISTRUI Gana mainytis dovanom — Užteks tų aukso kryžių, kielikų, relikvijų — Jau ima degt kerštu Jums dovanotų žemių Kiekvienas grumstas. Kas bus, kai mano kerštas įliepsnos Už suklastotą priesaiką, Neištesėtus pažadus, Ir nusiaubtas žemes? — Artėja valanda, kai iš aprimusios širdies, Lyg nutroškinto židinio, Staiga išsiveržia siaubi ugnis. Brangiausią dovaną — Save ir savo tautą — Aš jau atidaviau Aukščiausiajam, Ir jos neatsiimsiu niekada. Dabar kiekvienas žemės grumstas šventas! — Kodėl, kodėl jūs niekinat Karaliaus auką Dievui? KARALIENEI MORTAI Karališko vainiko svorį Pajutome abu — Dėkoju Viešpačiui, Kad jis tau suteikia stiprybės Pakelti mano sielvartus, Džiaugsmus ir garbę. Ar ne ant mūsų abiejų galvos Po vainikavimo Garbingai žėri visas saulės auksas Ir žvaigždžių sidabras? — Kilnioji aisčių žemės motina, Ant mūsų abiejų galvos Gyvenimo šviesa, Mirties tamsybė! Dar per anksti žinot Kuri iš jų Mus kels arčiau prie nemarios garbės — Šiandieną tu esi Pirmoji Lietuvos valdovė — karalienė, Rytoj gal būsi kankinių Pirmoji motina. SŪNUMS Jums nieko kito negaliu palikti, Kaip savo pergales, kovas . . . Ruduo palieka liūdesį, Pavasaris palieka džiaugsmą — Aš, jūsų tėvas, palieku Visus padangių viesulus Ir savo kapo tylą. Jie užmeta, Kad mano sostas plūduriuojąs kraujo mariose, Ir broliškų kovų ugny Žibąs karališkas vainikas ... Veidmainiai! Ar ne jie atvėrė mūsų gyslas, Tartum užtvenktas upes? Ar ne jie iš žiemgalio, lietuvio, prūso, Lyg iš titnago, Neskėlė pragaro liepsnų? Mano sūnūs, liepsnos valo auksą, Kraujas plauna gėdos dėmę nuo tautų — Jūsų tėvo dvasią skaidrino Ir kraują uždegė Pilių viršūnėse į kovą šaukianti ugnis — Ne atšalusi ugniavietė. Kai įsiutę viesulai , Ant Baltijos sujudins kraujo putą Ir ugniavietėje paskutinę kibirkštį įpūs — Bus ženklai Atbudusiai iš kapo mano dvasiai Grįžt pas jus. PALIKUONIMS Atsižiūrėkite į saulę tekančią, Į debesis, liepsnojančius gaisrais, Antai nuo užkeiktų daubų Sugrįžta naktys! Ar jūs dabar Suakmenėsite amžiname saulėleidy, Ar klaidžiosit bežvaigždėje nakty — Aš tiek neužmatau: Dar tebėra susmigęs mano žvilgsnis Į naują dieną. Tik nujaučiu, Kad jau nebus jum saulė motina, Ir aušros, saulės dukterys, Rytais nesilankys. Pakėlę savo ranką prieš mane — Šventais aliejais pateptą karalių — Jūs liksit amžių nakvišos. Lengviau ilsėčiausi kape, Jei gailestingas debesis Uždengtų jūsų šventvagystę nuo dangaus. Atminkit — žvaigždės gėdysis P ažvelgt į mano kraują! |