VERDI "REQUIEM", BR. MARKAIČIO "VILNIAUS VARPAI" Spausdinti
(Šio sezono Čikagos Lietuvių Operos pastatymas)

Čikagos Lietuvių Opera yra kolektyvas, kuris Čikagos tautinių grupių tarpe sudaro reiškinį, neturintį sau paralelaus: joks kitas kolektyvas nėra pastatęs kasmet po pasaulinę repertua-rinę operą, dainuojamą savo gimtąja kalba ir įvykdomą lygiu, kuris mažai tesiskiria nuo profesinio. Šių metų sezone Čikagos Lietuvių Operos kolektyvas nepastatė operos, bet pasirinko operinio pobūdžio G. Verdi "Requiem". Genialusis operų kompozitorius įdėjo tauraus įkvėpimo į šį veikalą, tačiau ir šioje gedulingoje oratorijoje G. Verdi pasiliko pats savimi: jo žymiųjų operų, ypač "Aidos" ir "Otelio", atgarsiai čia jaučiami. Gausu dramatinių efektų, ypač "Dies irae", "Sanctus" ir "Libera me" dalyse; dėkingu, plačiu "bei canto" parašytos solistų kvarteto partijos. Kur reikalinga, Verdi parodo šiaip jo muzikai mažiau tipingą, bet tikrai meistrišką polifonijos valdymą; viską palaiko efektingai orkes-truotas simfoninis orkestras; jo sąstatas artimas prie normalaus, tik su kai kuriais savotiškumais: pagausinti žemi instrumentai — užuot dviejų ar trijų, vartojami perdėm keturi fagotai ("bassoons"); vietoj dviejų ar trijų triūbų yra keturios orkestre, o dar keturios už scenos. Visuma išmarginta didelio efektingumo dramatiniais pakilimais ir taip pat melodingomis lyrinėmis solistų arijomis. Verdi "Requiem" priklauso prie pirmaeilių šios rūšies veikalų, tačiau jis vertinamas nevieningai; jam prikišamas operinis stilius bei efektų gausumas, ir jis priešpastatomas daug tauresniam W. A. Mozarto "Requiem".

Verdi "Requiem" ir Br. Markaičio kantatos "Vilniaus Varpai" (K. Bradūno žodžiai) pastatymas buvo sujungtas su 25 metų Lietuvos okupacijos sukaktimi ir skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę paminėti. Nelietuviško veikalo pasirinkimas šia proga iššaukė visokių nuomonių; ypač buvo prikišamas tam tikras sąryšio dirbtinumas. Šios nuomonės jau po koncerto buvo kiek drastiškai, bet logiškai išdėstytos žinomo vokalinio kompozitoriaus ir muzikos publicisto Juozo Strolios "Naujienose", kur jis visai susilaikė nuo paties koncerto įvertinimo, bet plačiai išdėstė savo protestą dėl "Requiem" pasirinkimo partizanų aukos paminėjimui ir prikišo, kad nebuvo pastatytas Č. Sasnausko "Requiem".

J. Strolios išreikštos idėjos yra suprantamos ir tam tikru atžvilgiu pateisinamos. Tačiau Čikagos Lietuvių Operos kolektyvui nebuvo būtino reikalo į panašias idėjas atsižvelgti. Įtraukus Č. Sasnausko "Requiem", šiaip vertingą, daugiau bažnytinio charakterio kūrinį, būtų tekę apsispręsti, ar jį statyti koncertinėje salėje ar bažnyčioje; greičiausiai būtų tekę jį orkestruoti ir, svarbiausia, susidurti su sunkia problema, — kuo užpildyti likusiąją koncerto dalį. Greičiausiai būtų tekę dalį koncerto užpildyti simfonine muzika. Tuo atveju būtų susidurta su tinkamų gedulingų lietuviškų simfoninių veikalų trūkumu. O pastačius kad ir šiam atvejui tinkamą L. v. Beethoveno III simfoniją (Eroica) su garsiuoju gedulo maršu, taip pat gi būtų priekaišto dėl programos nelietuviškumo.

Kolektyvas, iki šiol statęs vien operas, ir su šia muzikos meno rūšim susigyvenęs, visai natūraliai pakrypo operinio pobūdžio oratorijos link, kokia yra Verdi "Requiem". Taigi, gal nereikėtų dėl to kaltinti. Be to, Čikagos Lietuvių Opera atliko šiuo atveju kitą iš jų seniai laukiamą pareigą: pastatyti ką nors iš lietuviškos muzikos. Br. Markaičio, S.J., kantata "Vilniaus Varpai" buvo Čikagos Lietuvių Operos užsakymu orkestruota, išrašyti orkestro balsai ir pats veikalas pastatytas su pilnu Čikagos simfoninio orkestro sąstatu. Buvo tai išimtinas žygis, kainavęs per tris tūkstančius dolerių. Šiaip kompozitoriams šiame krašte paprastai tenka netik patiems veikalus orkestruoti (tai yra normalu), bet ir patiems atlikti milžinišką balsų išrašymo darbą.

Koncerto programoje liko nepaminėtas dar vienas šio kolektyvo atliktas žygis lietuvių muzikai: šio straipsnio autoriui buvo užsakyta nauja "Lietuvos Himno" orkestracija, kuri turėjo būti pakankamai įspūdinga, bet tauri, be pigių fanfarinių efektų, kaip tai būdavo ligšiolinėse čia esamose orkestracijose. Atrodo, kad minima prasme tai bus ir pavykę. Šis darbas programoje liko anonimiškas, kaip ir Br. Markaičio kantatos orkestracijos atlikėjo amerikono vardas. Lietuvos Himno partitūros originalas ir balsai priklauso Čikagos Lietuvių Operai ir, reikia manyti, bus paskolinti iškilmingomis progomis mūsų organizacijų rengiamiems koncertams ir minėjimams.

Šiam oratoriniam koncertui įvykdyti buvo susidaręs jungtinis choras iš 152 asmenų. Jį sudarė keturi chorai, kurių visi daugiau ar mažiau pajėgūs: Operos choras, nugalėjęs visą eilę nelengvų operų; Vyčių choras, F. Strolios vadovybėje davęs gražių koncertų su nelengvu repertuaru; Alice Stephens ir "Tėviškės" evangelikų liuteronų lietuvių parapijos choras, J. Lamp-saičio vadovybėje išleidęs evangelikų liaudies giesmių plokštelę. (Šio paskutiniojo dalyvavo tik 8 rinktiniai nariai drauge su choro pirmininku L. Gružu).

Choro apmokymas buvo sutvarkytas itin metodiškai: kiekvieną balsą mokė atskiras chormeisteris; jų buvo keturi: Alice Stephens, Alfonsas Gečas, Benius Prapuolenis ir Faustas Strolia. Dirigentas A. Kučiūnas jau nuo metų pradžios reguliariai repetavo su choro pilnu sąstatu. Koncertui buvo pasamdyta 5000 vietų didžiulė McCormick Place salė ir pilnas Čikagos Simfonijos Orkestro sąstatas. Verdi "Requiem" solistai buvo mūsų žinomi dainininkai: Danutė Stankaitytė, Aldona Stempužienė, Stasys Baras ir Jonas Vaznelis. "Vilniaus Varpuose" — P. Bičkienė, A. Giedraitienė ir A. Brazis. Dirigavo pastovus Čikagos Lietuvių Operos dirigentas, prityręs Aleksandras Kučiūnas.

Taigi, visuomenėje bedisku tuoj ant repertuaro priimtinumą ar 25 metų gedulingoms sukaktuvėms tinkamumą, pats koncertas buvo darbščiai ir sistemingai ruošiamas: atėjus laikui, jis atsistojo prieš mus, kaip neeilinio masto muzikos gyvenimo faktas. 5000 vietų salė buvo, praktiškai kalbant, išparduota. Jau vien tas parodo, kad koncertas pavirto į plataus masto tautinį įvykį lietuvių tarpe Čikagoje bei kitose apylinkėse ar net tolimesnėse lietuvių kolonijose.

Verdi "Requiem"
Malonu pastebėti, kad ir koncerto meniškoji pusė atitiko šį platų mūsų visuomenės dėmesį: jis buvo neeilinio lygio. Visų pirma tai liečia chorą. Ruošiant nelengvą oratorinį koncertą mėgėjų pajėgomis, choro paruošimas ir jo tikslus funkcionavimas koncerto metu turėtų sudaryti didžiausią problemą. Galima būtų laukti, kad dirigentas visą savo dėmesį skirtų chorui, įtemptai rodydamas kuo daugiausiai įstojimų, o profesinį orkestrą bei solistus palikdamas "likimo galiai" kaip "savaime žinančius". Buvo kitaip. Iš dirigento nesijautė jokio įtempimo choro atžvilgiu; A. Kučiūnas galėjo savo dėmesį lygiai skirstyti visam ansambliui; choro įstojimai buvo rodomi vos pastebimai, ir tai tik svarbesni. Nepaisant to, choras giedojo (su visai nežymiomis išimtimis) tiksliais ritminiais įstojimais ir nuėmimais, ir, kas ypač malonu, su gan įvairiais dinaminiais atspalviais. Buvo gausu mūsų choruose dažnai užmirštamo "mezzo voce", buvo aiškaus, bet švelnaus "pianissimo" ir skambaus "forte". Paliekant nuošaliai "a capella" (be pritarimo) koncertinio dainavimo sritį, kuri sudaro kiek kitokių problemų, bet kalbant tik apie choro paruošimą oratoriniam tikslui, su orkestro pritarimu, galime tarti, kad vargu ar kada nors lietuvių muzikinės veiklos istorijoje buvo pasiektas toks paruošimo lygis. Sprendžiant pagal plokšteles, abejotina, ar tokio lygio pasiekia dabar Lietuvoje veikią profesiniai valstybės užlaikomieji chorai. Tai dar nereiškia, kad mūsų jungtinis choras tuo bus pasiekęs žinomųjų amerikiečių chorinių vienetų lygio, kaip Chicago Sweedish Club, Chicago Symphony Chorus ar pasauliškai garsus Robert Shaw Chorale. Galime apsiriboti pareiškę, kad išėjus į didžiulę koncertinę salę ir pasisamdžius pirmaeilį Čikagos Simfoninį Orkestrą, mūsiškiams nebuvo gėdos pasirodyti su savo lygiu. Čionykštėmis sąlygomis tai tikrai sveikintinas ir, atvirai kalbant, kiek nelauktas rezultatas.

Mūsų rinktiniai solistai, visai be jų kaltės, atsidūrė šiame koncerte kiek mažiau palankioje padėtyje. McCormick Place koncertinė salė yra Čikagoje didžiausia ir naujausia. Ji gerai suplanuota architektūriškai — iš visur viskas matyti scenoje. Deja, ji nepavyko akustiniu atžvilgiu. Joje gerai girdėti net tolimiausiame balkono užkampyje, bet parteryje plati centrinė sritis turi savotišką pilką skambesį, užtušuojantį muzikos smulkmenas. Dvigubai didesnė vietų skaičium už Orchestra Hali, ši salė vis dėlto naudojama plataus masto muzikiniams parengimams, net ir New Yorko Metropolitan Operos gastrolėms. Muzikos kritikams dažnai nusiskun-džiant dėl akustikos, McCormick Place salė buvo aprūpinta moderniškiausiais garsiakalbiais ir mikrofonais, kuriuos šios salės samdytojai kartais įjungia, kartais ne. Generalinės repeticijos metu keletas muzikų, jų tarpe ir šio straipsnio autorius, vaikščiojo po visus salės užkampius, tyrinėdami girdimumą. Buvo "nubalsuota" už mikrofonų naudojimą, ypatingai, kad juos įjungus pilnu ryškumu pasigirsdavo choro partijos smulkmenos, kuris savo puikiu paruošimu atsistojo dėmesio centre. Koncerto metu, kaip atrodo, solistų balsų girdimumas priklausė ne vien nuo jų balso kokybės, bet ir nuo jų ūgio (mikrofonai buvo žemai pastatyti) ir atstumo nuo mikrofono. Iš publikos girdėjosi daug viena kitai prieštaraujančių nuomonių dėl to, kurio solisto balsas "nešė", o kurio nesigirdėjo. Iš šeštos eilės parteryje netoli centro šio straipsnio autorius gerai girdėjo tiek chorą, tiek visus keturis solistus. "Requiem" solistų kvartetas buvo gerai pasiruošęs visais atžvilgiais, tik nevisi buvo vienodos vokalinės formos. Danutės Stankaitytės soprano partija reikalauja tikro vokalinio virtuoziškumo. Veikalo autorius sopraną vartoja itin efektingai, atskirais momentais jį palikdamas patį vieną su sunkiais dinaminiais niuansais, kaip "pianissimo" arba ilgas laipsniškas "diminuendo". Yra ilgų iškvkytų gaidų, reikalaujančių nepaprasto kvapo ilgumo. D. Stankaitytė šiuos sunkumus nugalėjo be įtempimo; jos giedojimas buvo laisvas, partija puikiai išmokta, kiek santūriai, tauriai pravesta. Aldona Stempužienė, atrodo, ypač mokėjo pasinaudoti mikrofonu, kas pastiprino jos balso "nešimą". Jos ypač teigiama pusė: mokėjimas viso veido ir kūno išraiška prisitaikyti prie giedamo teksto turinio. Ypač efektinga buvo jos pirmoji solo arija apie siaubingą knygą, kurioje būsiančios surašytos žmonijos nuodėmės. Jonas Vaznelis giedojo sau įprastu kultūringumu, gražiu balso tembru ir turininga išraiška. Gaila, kad jo aukštas ūgis ir di dėsnis atstumas nuo mikrofono bus sumažinęs jo balso girdimumą kai kuriose milžiniškos salės vietose. Stasys Baras šį kartą stovėjo prieš nî^prastai sunkią problemą: jis turėjo partiją,reikalaujančią labiau lyrinio, negu dramatinio tenoro. Gal todėl, šalia įspūdingų dramatinių momentų, lyrinėse vietose pasitaikė jaučiamų intonacinių netikslumų, ypač "Offertorium" dalyje. Šiaip partija buvo paruošta jam įprastu kruopštumu.



Aleksandras Kučiūnas vedė Verdi "Requiem" išoriškai santūriai, bet vidujiniai gyvai ir dinamiškai. Jo interpretacija bus bene artimesnė A. Toscaninio įgrotai plokštelei su jam tipingais gyvesniais, vienodais išlaikytais ritmais. Šio straipsnio autoriui artimesnė būtų Fr. Rei-nerio interpretacija, su kiek laisvesniais tempais; ypač tai liečia veikalo užbaigą "Libera me" dalyje, kur po didelio dramatinio pakilimo veikalas staiga pereina į "piano". Fr. Reineris šią vietą tuojau žymiai sulėtina; A. Kučiūnas baigė tuo pačiu tempu, sulėtindamas tik prieš pat galą. Šios pastabos nėra priekaištas: partitūroje tempo pakeitimai nėra nurodyti; dirigentas mokėjo įtikinti savo interpretacija. Verdi "Requiem" yra stiprus A. Kučiūno pasirodymas, tiek paruošiant chorą, tiek ir pravedant visą veikalą su didžiuliu ansambliu.
 
Br. Markaičio "Vilniaus Varpai"
Jau minėjome, kokių pastangų padėjo Čikagos Lietuvių Opera Br. Markaičio "Vilniaus Varpų" kantatai pastatyti. Br. Markaitis, S. J., kompozicijos mokslus ėjo daugiausia Anglijoje. Jis yra jau plačiai pasirodęs kaip kompozitorius, tiek vokalinėje, tiek instrumentalinėje srityje. Lietuviams daugiau žinomi jo vokaliniai kūriniai: iš instrumentinės muzikos žinoma jo sonata smuikui ir fortepijonui, įgrota žymaus Čikagoje gyvenančio smuikininko Fr. d'Albert ir į-traukta Alice Stephens ansamblio išleiston plokš-telėn. Br. Markaičio vėliau sukurti instrumentiniai veikalai, kaip stygų kvartetas, fortepijono miniatūros ir paskutiniuoju laiku rašomas fortepijono koncertas dar nėra žinomi lietuvių visuomenei, bet kai kurie buvo atlikti amerikiečių universitetuose. Br. Markaitis bent mums žinomoje kūryboje atstovauja kiek santūriai naujoviškam stiliui; pasilikdamas tonalumo ir melodingumo ribose, jis tačiau moka išvengti kon-vencionalinės harmonijos. Br. Markaičio kūriniai rodo aukštą kompozicijos techniką, tiek harmoninę, tiek polifoninę. Formaliu požiūriu, atrodo, jam artimesnis yra miniatūrinis stilius; jis moka išvystyti ir didesnes formas, tačiau jose jaučiama palinkimas prie mozaikinės struktūros; platūs pakilimai kartais atrodo lyg neišvystyti. Pagrindinė Br. Markaičio kūrybos nuotaika yra giedriai elegiška, kartais melancholiška. Jis nevartoja lietuviškų liaudies motyvų, bet jo muzikoje jaučiame lietuviškų nuotaikų, o kartkartėmis ir liaudies motyvų elementų.

"Vilniaus Varpų" kantatos kilmės istorija yra kiek savotiška, ją išskirianti iš kitų Br. Markaičio kūrinių: ši kantata faktiškai buvo skiriama II Dainų Šventės proga skelbiamam konkursui parašyti kantatai, kurią galėtų atlikti masinis jungtinis choras. Nepaisant keleto jury komisijų, nė viena kantata tada nebuvo premijuota ir atlikta. Pseudonimu prisiųstas Br. Markaičio veikalas buvo pripažintas esąs meniškai vertingas, bet per sunkus masiniam chorui atlikti. Pirmykštė veikalo paskirtis, suprantama, atsiliepė į chorinės partijos stilių: joje vengiama chromatizmų, balsai vedami aiškiomis, lengvai suvokiamomis linijomis. Nepaisant to, choro partija gavosi nevisai lengva vien savo apimtimi. Dinamiškoje veikalo užbaigoje vartojami du savarankiški chorai ir dar atskira keleto aukštų sopranų partija — viso devyni nepriklausomai judą balsai. Čikagos Lietuvių Operai nutarus šį veikalą statyti, autorius jį kiek perdirbo, daugiausia praplėsdamas solistų partijas: buvo parašyta visai nauja partija baritonui ("Tolimoje vėsioje šiaurėje"). Pirmoji veikalo pusė daro kiek fragmentinio įspūdžio; čia plačiai išnaudojami įvairūs ansamblio galimumai: mišrūs ir lygių balsų chorai vartojami atskirai, o taipgi ir juos jungiant su solistais. Muzikiniu požiūriu įdomiausia bus bene soprano solo arija "Mano motina ten gimdė", kur liaudiško pobūdžio melodija pravedama kanono būdu. Vėliau parašyta A. Brazio atlikta arija baritonui efektinga ir įdomi, bet kiek skirtingo, naujesnio stiliaus, negu visa kantata. Tendencija vartoti liaudies melodijų elementus jaučiama šiame veikale daugiau negu šiaip Br. Markaičio kūryboje. Veikalas buvo spalvingai ir logiškai orkestruotas senyvo amerikono muziko pensininko Hoffmano (programoje nepaminėtas). Jis, kaip atrodo, daugiau įpratęs prie grynos simfoninės muzikos negu prie dainininkų palydos: solistų partijų akompaniamentai buvo kiek perkrauti. Dirigentas A. Kučiūnas įnešė kai kurių pakeitimų į veikalo pobūdį, kai ką sutrumpindamas ir, svarbiausia, nuimdamas beveik visas fermatas ir sulėtinimus bei pagreitinimus, kuriais yra išmarginta originali Br. Markaičio partitūra, skirta fortepijono ir vargonų kombinacijai. Šis tempų suvienodinimas buvo pateisinamas choriniuose epizoduose vien jau praktiškais sumetimais: tiksliai pravesti visus šiuos kaprizingus ritminius niuansus su dideliu ansambliu būtų reikėję specialių repeticijų. Tačiau grynai solistinėse vietose, atrodo, galima būtų daugiau atsižvelgti į autoriaus pageidavimus, įnešant daugiau spalvų. Tempų suvienodinimas neįnešė daugiau ištisinės linijos į mozaikinę veikalo struktūrą (bent pirmoje jo dalyje), bet, gal būt, kiek sumažino jo spalvingumą. Vis dėlto ir Br. Markaičio kantata buvo gerai išmokta, tvirta ranka pravesta; veikalo gale pasitaikė ypač gražių, šviesių chorp skambesių.

Prudencija Bičkienė atliko savo nedidelę partiją skambiu balsu, sau įprastu kultūringu lygiu. Algirdas Brazis dainavo įspūdingai; jam galima būtų prikišti nebent kai kurių aukštų gaidų "šūkavimą" "bei canto" sąskaiton. Gražiu balsu apdovanota Alvina Giedraitienė (mezzo sopranas) savo arijos pradžioje buvo kiek nuslopinta per tirštai orkestruoto (ar per stiprios dinamikos) palydėjimo; tolimesnėje arijos eigoje girdimumas pasitaisė.

Simfoninio orkestro ir recenzijų klausimu
Iš muzikalių klausytojų buvo girdėti paklausimų: ar ne per garsus ir ne perdidelis buvo orkestras? Ar neslopino jisai choro ir dainininkų?

Bruno Markaitis, S.J., "Vilniaus Varpų" kantatos autoriusNuotrauka A. Kezio, S.J.


Atsakymas yra toks: orkestro sąstatas, kiek tai liečia pučiamuosius ir mušamuosius instrumentus, yra nustatytas kompozitoriaus ir negali būti keičiamas, nesudarant akustinių skylių; nebent viso veikalo orkestracija yra keičiama, papildant tuščius sąskambius kitais instrumentais bei sumažinant gaidų kiekį akorduose; taip buvo daroma lietuvių statomose operose. Naudojant pilną sąstatą visas skirtumas susidaro dėl stygininkų; jų yra penkios grupės: pirmieji ir antrieji smuikai, violos, violončelės ir kontraba-sai. Kiekviena grupė sudaro lyg vieną instrumentą; jų kiekis orkestre priklauso nuo finansinio pajėgumo ir tvarkomas mažėjančia progresija: daugiausia yra pirmųjų smuikų, mažiausiai — kontrabasų. Kuklus pirmųjų smuikų minimumas yra 8, kontrabasų — 4 (Kauno operos orkestro skaičius); Čikagos simfonijos orkestre — 17 pirmųjų smuikų ir 9 kontrabasai. Esant mažam stygininkų skaičiui, orkestre susidaro pučiamųjų persvara, ir skambesys yra kietesnis, esant gausiems stygininkams, orkestro skambesys minkštėja. Norint pasamdyti Čikagos simfonijos orkestrą, buvo susidurta su nauja Chicago Symphony Ass. politika: orkestrą samdyti tik pilname sąstate ir tik jau žinomo lygio vienetams ar asmenims. Anksčiau orkestrą nuomodavo ir dalimis, be teisės vartoti pilną orkestro vardą, bet tik "members of .. .". Pilnas sąstatas— 105 asmenys — kiek per didelis mūsiškių reikalui, tačiau teko sąlygas priimti. Praktikoje išėjo kitaip: dalis atsisakė dalyvauti lietuvių koncerte, norėdami išvykti atostogų prieš vasaros sezoną. Tuo būdu susidarė sąstatas tik iš 12 pirmųjų ir tiek pat antrųjų smuikų; atitinkamai buvo sutarta 6 kontrabasai, nors galutinai koncerte grojo visi devyni. Iš viso susidarė sąstatas iš 89 asmenų, kuris nebebuvo "liuksusinis", bet pilnai atitiko mūsiškių ruošiamo koncerto reikalavimus. Panašaus dydžio sąstatą turi daugelio Europos didmiesčių simfonijos orkestrai.

Koncertas, vykstąs McCormick Place salėje su tarptautinio pobūdžio kūriniu, kaip Verdi "Requiem", su pilnu Čikagos simfonijos orkestro sąstatu savaime išeina į "didžiųjų" koncertų eiles. Kaip žinoma, Čikagos amerikiečių dienraščių muzikos kritikai paskutiniuoju laiku į tautinio atspalvio parengimus žiūri kaip į juos neliečiantį reikalą, visai nesvarstydami jų lygio. Miesto centro Studebaker Hali salėje įvykę latvių operos pastatymai nebūdavo recenzuojami, nors šiaip toje pačioje salėje duodami kameriniai bei solistų koncertai susilaukia recenzijų. Ir šį kartą į lietuvių koncertą buvo pakviesta amerikiečių spauda. Vis dėlto pasirodė viena recenzija dienraščio "Chicago Tribune" skiltyse, pasirašyta R. W. inicialais, greičiausia — Robert Wright, savo aštrumu bei nuomonių nepriklausomumu žinomas kritikas. Koncertas įvertintas ne kaip tautinis įvykis, bet kaip eilinis stambus oratorinis pastatymas. Visumoje įvertinta gan palankiai. Pirmon eilėn įvertinta Br. Markaičio kantata; ji priskirta prie praeito šimtmečio nacionalinių krypčių "su plačiomis romantinėmis melodijomis"; dėl jos stiliaus pasakyta, kad "ir prieš 50 metų ji neskambėtų užgaunančiai savo naujumu". Ši kiek drastiška nuomonė nėra klaidinga, pritaikius pasaulinės muzikos vystymosi kriterijų: jau prieš pirmą pasaulinį karą I. Stra-vinskis, S. Prokofjev, A. Schoenberg, Alban Berg ir kiti parašė kūrinių, kurie tada kėlė tam tikrą skandalą, o ir dabar skamba naujai. 1915 m. Br. Markaičio kantata, palyginus, būtų praskambėjusi naujai, bet ne "užgaunančiai". Dabartinė mada amerikiečių meno kritikų tarpe reikalauja į naujai sukurtą veikalą žiūrėti iš "up to date" taško; muzikos srityje tai reiškia, mažių mažiausiai, atonalinę "dvylikos tonų" sistemą, tapybos srityje — abstraktizmą. Br. Markaičio kantata, be abejonės, nebuvo rašyta patenkinti minėtus kriterijus. Iš viso, itin abejotina, ar lietuviams savo kūryboje reikalinga atsisakyti nuo tautiškumo, romantinių melodijų, tikslumo, ir, tuo nutraukus ryšius su savo tautiečiais, beviltiškai stengtis įtikti amerikiečiams, kurių kultūringuose sluoksniuose ir savieji modernistai mandagiai pagerbiami, bet toli gražu nėra plačiai garbinami.

Verdi "Requiem" R. W. recenzijoje visumoje paminimas palankiai, pažymint kompetetingą A. Kučiūno vadovavimą; suminėti dalyvavę chorai, be komentarų. Prikišta pusiausvyros trūkumas tarp choro ir solistų kvarteto, kurių tepaminėta A. Stempužienė, iškeliant jos "turtingą balsą ir ekspresiją". Br. Markaičio kantatos solistai paminėti be komentarų. Žinant, kad Čikagos dienraščių kritikai yra tam tikra "pabaisa" pasauliniams solistams ir kad Čikagoje Orchestra Hali duodami oratoriniai koncertai esti itin aukšto lygio, šią recenziją tenka laikyti gan palankia.

Dienraštis "Sun Times", kiek liberališkes-nis už konservatorių respublikonų "Chicago Tribune", neatsiuntė muzikos kritiko, bet lietuvių koncertą paminėjo gražiu vedamuoju, kur buvo gan tiksliai atpasakoti lietuvių tautos vargai sovietų nelaisvėje ir pasidžiaugta dėl kultūringo būdo pareikšti pasauliui savo protestą ne gatvės demonstracijomis, bet rimtu, aukšto lygio koncertu.

"Vilniaus Varpų" atlikimą kaip premjerą trumpai, bet palankiai paminėjo dar Čikagos muzikos žurnalas "Musical Leader". Žr. skyrelį "Mūsų buityje" šio nr. 328 psl.

Čikagos Simfonijos orkestro menedžeris viso sąstato vardu pareiškė, kad koncerto lygis juos nustebinęs — tai esąs ne mėgėjų, bet pusiau profesionalų pastatymas; šis orkestras mielai bendradarbiausiąs su Čikagos Lietuvių Opera esant reikalui ir galimumui.

Čikagos Lietuvių Operos dėmesio verti pastatymai nebūdavo minimi amerikiečių spaudoje. Išėjimas į viešumą su pasauliniu oratoriniu veikalu ir su net visos Čikagos mastu reikšmingu koncertu susilaukė gan palankaus, bet itin kuklaus dėmesio.

Finansinis balansas, nepaisant daugiau negu 30.000 dolerių sąmatos, esąs arba lygiomis, ar net su pora šimtų dolerių pelno.

Koncertas praėjo pakilusioje, kartu ir susikaupusioje nuotaikoje. Buvo tai imponuojanti lietuvių vieningumo demonstracija tiek nepaprastu atsilankymo gausumu paremiant neeilinį menišką žygį, tiek ir pagerbiant mūsų tautai skaudžią gedulingą sukaktį.

Belaukiant lietuviškos operos
Koks bus sekantis Čikagos Lietuvių Operos kolektyvo žygis? Šiame koncerte tas ansamblis Br. Markaičio kantatos pastatymu patenkino vieną jam dažnai daromą priekaištą: ką jūs darote lietuviškos muzikos labui? Tačiau mūsų visuomenė iš operos kolektyvo laukia ir toliau lauks lietuviškos operos pastatymo. Deja, to susilaukti galime dar ne tuoj, ir aplamai tai įvykdyti nėra lengva. Viena yra aišku: kitame sezone lietuviškos operes dar neturėsime. K. V. Banaičio "Kastyčio ir Jūratės" pastatymas, kaip jau ne kartą konstatuota, vargu ar iš viso artimesnėje ateityje įvykdomas. Naujas faktas yra J. Gaidelio pagal St. Santvaro libretą sukurta opera iš mūsų tremtinių stovyklų laikotarpio. Ši opera yra palankiai įvertinta mūsų muzikų; kai kurių abejonių teikė jos libretas; tuo klausimu dirigento ir meno vadovo A. Kučiūno buvo pareikšti kai kurie pageidavimai. Kaip girdėti tiek libretistas, tiek kompozitorius jau įtemptai dirba, vykdydami minėtas pataisas. Tačiau sunku pasakyti, kada tas darbas bus užbaigtas ir visa opera paruošta pastatymui. Viena yra tikra: J. Gaidelio opera yra tikras faktas, ji yra stipri muzikališkai ir įvykdoma techniškai; ji bus autoriaus orkestruota ir pristatyta parengtu pavidalu, kas ypač svarbu; abu koautoriai neatsisako prisitaikyti prie Čikagos Lietuvių Operos vadovybės pageidavimų ir negaili darbo gan pagrindinėms pataisoms.

Kompozitorius VI. Jakubėnas (sve­čiuose pas violončelistą M. Saulių Denveryje, Colo., peržiūrinėja sa­vo straipsnį)  Nuotrauka M. Sauliaus



Antras vilčių teikiąs galimumas: iš Lietuvos galima netrukus gauti J. Karnavičiaus "Gražinos" ne tik klavyrą, bet ir partitūrą. Ši 1933 m. pastatyta opera buvo tada pirmoji parašyta nepriklausomoje Lietuvoje. Jos autorius J. Karnavičius, gimęs Babtų apylinkėje Lietuvoje, bet augęs ir gyvenęs daugiausia Petrapilyje rusų kultūros įtakoje, grįžęs į Lietuvą atgavo saitus su gimtuoju kraštu ir parašė dvi operas: "Gražiną" ir "Radvilą Perkūną", o prieš staigią mirtį 1942 m. buvo bebaigiąs itin vykusį M. Petrausko "Eglės žalčių karalienės" pertaisymą. Pradžioje priimtas su tam tikru nepasitikėjimu, J. Karnavičius vėliau įgijo nemažos pagarbos kaip nuoširdus lietuvis ir produktyvus, rimtas kompozitorius. "Gražinoje" J. Karnavičius pirmą kartą ieškojo sąlyčio su lietuviškumu muzikoje, gausiai vartodamas lietuvių liaudies melodijas. Tai operai buvo prikišamas tam tikras stiliaus nelygumas tarp J. Karnavičiaus įprasto kiek bespalvio rusiškai naujoviško stiliaus ir tarp lietuviškų elementų. Nepaisant to, "Gražina" buvo publikos šiltai priimta ir gan ilgai laikėsi repertuare; yra tai rimtai parašyta opera su daugeliu gražių chorų ir arijų. Jos pirmoji versija buvo kiek per ilga ir apsunkinta gan gausiais mažiau reikšmingos muzikos tarpais. Vėliau autorius ją perdirbo pagal dirigento V. Marijošiaus patarimus. Pataisytoji "Gražina", atnaujinta 1939 m., nustebino daugelį muzikų, jų tarpe ir šio straipsnio autorių, savo žymiai išryškėjusią visuma: opera sutrumpėjo, iškilo jos gražios vietos, o žymiai sumažėjo nuobodžių tarpų. Deja, ši pataisytoji "Gražina" praėjo vos keletą kartų: atėję rusai ją išėmė iš repertuaro: tą patį padarė vėliau ir vokiečiai. Sugrįžę rusai "Gražiną" vėl leido. "Gražinos" pastatymas ją, gavus iš Lietuvos, yra realus, nesunkiai įvykdomas ir tiek mužikiškai, tiek sceniškai visai priimtinas galimumas.

Baigiant grįžkime vėl prie šių metų gedulingo sukaktuvinio koncerto. Paminėję dirigentą, solistus, lietuvį kompozitorių, neužmirškime atiduoti pagarbą nenuilstamiems darbininkams, dirbantiems atsakingą darbą be atlyginimo. Tai visų pirma Čikagos Lietuvių Operos valdyba su V. Radžium priešakyje. Koncerto organizacinis, techniškas, finansinis ir propagandinis paruošimas buvo pravestas sklandžiai; jis sudarė pagrindą, ant kurio galėjo išaugti įspūdingi meniški rezultatai. Puikus jungtinio choro paruošimas nebūtų galimas, jei pusantro šimto choristų nelankytų repeticijų ir nedėtų pastangų išmokti sunkius veikalus. Ir jiems priklauso mūsų pagarba. Žinodami, kad Čikagos Lietuvių Opera visų pirma statys operas, vis dėlto palinkėkime, kad šis sėkmingas nukrypimas į oratorinę sritį būtų nepirmas, kad mes vėl kada nors užgirs-tume puikiai pasiruošusį jungtinį chorą — gal būt su monumentaline lietuviškos kūrybos programa.